Būti filosofu – tai likimas

pagal | 2011 04 17

Pokalbis su gruzinų filosofu Merabu Mamardašviliu:

Merabai Konstantinovičiau, noriu pasiūlyti mūsų pokalbiui tiek seną, tiek ir labai aktualią temą. Kas yra filosofas? Kodėl žmonės filosofuoja? Kokia yra tokio žinojimo nauda? Mes dar žurnale „Filosofinis mąstymas“ pradėjome svarstyti šias problemas, tiesa, tik iš dalies ir šiek tiek kitokiu regos kampu. Bet klausimai, nepaisant nieko, išlieka (bijau, kad tai amžini klausimai). Jie paaštrėjo per pastaruosius dešimtmečius dar ir todėl, kad filosofija, kaip man atrodo, prarado kažkokį svarbiausią savo savarankiškumo komponentą, veikiama įvairių – politinių, ideologinių ir t. t. – faktorių, pavirto mūsų visuomenėje vyraujančių nuostatų propagandinės apologijos būdu. Kaip taikliai pastebėjo vienas mūsų mokslininkas, filosofija, nustojusi būti „teologijos tarnaite“, tapo „ideologijos tarnaite“. O filosofai atsidūrė dviprasmėje padėtyje  lyg ir liko mokslo plotmėje, bet tuo pačiu metu virto ideokratijos elementu.

Taip, deja, tai tiesa. Mes visi – ir filosofai, ir visuomenė kaip tokia – patyrėme šio virsmo didelius nuostolius. Vardan teisingumo pabrėšiu, kad ir sudėtingais mūsų filosofijos laikais kai kurie mano kolegos visgi įsigudrino išgyventi kaip filosofai. Jie buvo priversti susirasti sau tam tikras „ekologines nišas“ (pavyzdžiui, filosofijos istorijoje, logikoje ir t. t.) ir, likdami jose, tęsė darbą. Tiesa, toks „eksteritorialumas“ mažai turėjo įtakos bendrai protų būsenai. Tiesiog staigiai krito filosofavimo kultūra, atrofavosi įprotis (jeigu jis, žinoma, buvo išvystytas) įsiklausyti į filosofinę pasaulėjautą, nyko filosofavimo temperamentas – ne kaip profesionalaus užsiėmimo, universitetinio arba akademinio, o būtent kaip pasaulėjautos.

Rodos, Jūs norite pasakyti, kad filosofija – tai ne profesija. O kas?

Ji gali būti ir profesija. Bet svarbiau yra tai, kad ji – gyvenimo kaip tokio dalis. Jeigu, žinoma, šį gyvenimą žmogus gyvena kaip savo – asmeninį, vienintelį ir nepakartojamą.

Žinote, aš kalbėjau su Nikolajumi Zurabovičiumi Čavčavadze ir jo paklausiau, kas yra filosofas. Mokslininkas, visuomeninis veikėjas ar dvasinis tėvas? Jis atsakė, kad ir viena, ir kita, ir trečia. Bet man atrodo, kad taip jis išsisuko nuo tiesioginio atsakymo.

Filosofas – tai, žinoma, ne dvasinis tėvas ir ne visuomeninis veikėjas (tai, beje, tautologija). Aš taip pasakyčiau. Jeigu kažkas užsiima filosofija, tai jis yra ir politikas, ir visuomeninis veikėjas, bet ne ta prasme, kad jis „užsiima visuomenine veikla“. Tai būtų išorinis, dirbtinis pakartojimas to, ką jis iš tikrųjų atlieka, bet atlieka filosofinio akto pavidalu. Ką tai reiškia?

Bet kurią veiklą galima įsivaizduoti kaip aktų nuoseklumą. Bet tarp jų yra vienas aktas, kuris nėra nei vienas iš jų. Kažkas panašaus į pauzę, intervalą, kuris išoriškai neišreiškiamas jokiu pavidalu; kažkas, kas reikalauja didelių pastangų, kas yra visų žmogaus jėgų labai didelės įtampos tašku, bet atliekant darbą niekaip neišsikraunantis reaktyviniuose poelgiuose, netgi emocijose ir aistrose.

Kad galėtumėme suvokti šią filosofinio akto ypatybę, įsivaizduokite normalias žmogaus reakcijas: pyktį kaip atsaką į įžeidimą arba džiaugsmą pasiekus geidžiamą daiktą. Bet juk įmanoma ir nesinaudoti geidžiamu, ir neatsakyti skriaudėjui, kai sustingsti šioje būsenoje, pauzėje.

Vadinasi, Jūs mėginate įžiūrėti tą būseną, kurioje atsiranda filosofinio akto poreikis, kaip gyvenimo situaciją, kurioje savo vietą turi „atidėtas atsakymas“, o jos pačios ne pusiausvyra, įtampa yra impulsas filosofinei žiūrai. Ar taip?

Beveik taip, kadangi svarbus yra ne pats impulsas ir ne atidėtas atsakymas, o tai, kas vyksta ten, kur atsiranda ši ypatinga, staiga susikūrusi erdvė, kurioje mes atsiduriame, nedalyvaudami poveikių ir reakcijų grandinėje. Akivaizdu, kad tokią pauzę turi bet koks veiksmas, kuris turi likimo atspaudą arba dalyvauja likime.

Mes gyvename tarp kitų žmonių ir su kitais žmonėmis ir susikuriame vaizdą to, kas vyksta, bet jis visada neadekvatus, kadangi mes matome ne tą vyksmą, ne ten ir ne tada, kada jis vyksta. Matote, pasaulis keičiasi didesniu greičiu, negu mes sugebame reaktyviai užimti savo taškus pasaulio erdvėje. Jis visada suspėja priimti tokią konfigūraciją, kuri, lyginant su mūsų susikurtu vaizdu, jau yra skirtinga nuo mūsų įsivaizduojamo. Beje, todėl teisingas yra tas teiginys, kad tiesa visada žiūri į mus. Ji turi ženklą „jau“; o mums šis ženklas – „pernelyg vėlu“.

Taigi turint omeny šitą amžiną vėlavimą, galima kalbėti apie filosofavimą kaip apie ypatingą pasaulio ir savęs jame suvokimo aktą; aktą, kuris suteikia mums tam tikrą apibendrintą, universalų žinojimą, kuris yra laisvas nuo kasdienių „lenktynių to, kas vyksta“. Įsivaizduokite, kad pasaulio erdvėje yra kažkoks taškas, į kurį patekę, mes tiesiog privalome apsukti save, savo judėjimą ir sustoti. Šiame taške susikerta būtį apibrėžiančios „jėgos linijos“, į kurių sankirtą patekę mes ir sustingstame nustebinti staiga atsivėrusios būties išminties, pasaulio sandaros išminties.

Ši sena tema susijusi su senomis spekuliacijomis, kurios dažnai yra apipavidalinamos dirbtine profesionalia kalba. Aš mėginu kalbėti anapus šios kalbos, kad mano nutapytas paveikslas nebūtų suvoktas kaip spekuliatyvių pastebėjimų produktas.

Pavyzdžiui, Platonas aiškiai suvokė filosofavimą kaip sąmoningo gyvenimo ypatybę. Taškas, kuriame įvyksta tam tikras aktas, kuris nėra nei vienas elementas nuoseklių aktų grandinėje, o persmelkiantis juos visus (palikdamas juose pėdsakus) ir todėl negali būti betarpiškai pagautas, – tai Platonas įvardijo „atbuliniu plaukimu“. Tai jam buvo ne metafora, o sąvoka, kuri nurodo kažkokią fundamentalią pasaulio sandarą. Jeigu visi procesai vyktų tik viena linkme, nuo gyvenimo link mirties, ir niekada neištiktų atbulinis judėjimas, nuo mirties link gyvenimo (Renesanso laikmečio metafora), pasaulyje nebūtų įmanoma tam tikra tvarka, pasaulis išsigimtų į chaosą, mirusią praeitį. O šitas „atbulinis plaukimas“ gali įvykti ten, kur yra stabtelėjimas, juk judėjimo krypties pakeitimas visada savyje turi šį momentą.

Bet jeigu visa tai yra susiję su tokiomis fundamentaliomis ypatybėmis, tada kaip mes įsigudriname daryti planines temas, laiku parengti rankraščius ir išvis dirbti filosofijos srityje? Ar visa tai yra mãdaras [халтура]?

Tai mistifikacija, tarsi būtų įmanoma filosofuoti iš anksto užduota (planine) tema, be to, dar ir numatytam terminui. Mūsų planiniai darbai – tai tarnyba, uždarbis, galimybė išlaikyti save, šeimą ir t. t. Nors, žinoma, negalima atmesti sutapimo, tarkim, planinės temos ir gyvybinio poreikio atlikti filosofinį aktą, bet tai vis dėlto išimtis, o ne taisyklė.

Jeigu suvoktume filosofiją kaip tam tikrą sąmonės fundamentinės sąrangos gyvasties elementą (o sąmonę kaip kažkokią paslapčiomis sutvarkytą visumą, kaip lokalų globalumo buvimą), tada tampa akivaizdu, kad šitas realus filosofinio darbo procesas – mąstymo darbo – yra sąmonės dalis, kuri, plačiąja prasme, gyvenime įvyksta todėl, kad gyvenimas kaip visuma yra sąmonės gyvenimas. Šitoks mąstymas įvyksta nesavavališkai, ne savavališkai pasirenkant intelektualaus dėmesingumo temas, o egzistenciškai. Akivaizdu, kad mes kažką suvokiame kaip neišvengiamą, o ne pasirinkdami, kadangi mus prie suvokimo veda kažkoks mazgas, užrištas pačiame mūsų egzistavime, gyvenimo tėkmėje. Štai šis mazgas ir yra stabtelėjimo momentas, apie kurį aš kalbėjau.

Bet ar tada galima filosofiją priskirti dvasinės gamybos komponentams su jos technologija, planais, terminais ir t. t.? – Tai nušvitimo aktas, tai savotiškas „amokas“1; jis kartą apima žmogų, kuris visą gyvenimą (arba visu gyvenimu) palengva tam ruošėsi. O mėginimai šitą technokratiškai organizuoti yra pasmerkti. Nes kitaip čia jau ne filosofija, o amatas. Ar aš teisingai supratau?

Taip. Žinoma, filosofija – tai ne poezija, bet šia prasme ji yra artimesnė poezijai, nes dar niekam neatėjo į galvą planuoti poezijos, nustatinėti terminus ir tempus. Išvis žmogaus bendravimas, tiek, kiek tai numato suvokimas, numato ir šias pauzes, kuriose ir įvyksta pats esminis suvokimas. Netgi paprasta komunikacija nėra iki komunikacijos akto buvusios tiesos perdavimas, kuri vėliau adresato įsisavinama. Jeigu mes su kažkuo bendraujame, ir intelektualia, ir dvasine, ir emocine prasme, tai tave tada supranta, – jeigu jau supranta.

Martin Hill. Akmenų ratas

Suvokimo žiedas? Hermeneutinis ratas?

Taip. Kai jau supranta. Juk nei pateikiami argumentai, nei nuorodos į faktus, nei loginės argumentacijos dailus charakteris (arba, „moksliškai“ kalbant, joks ženklų kaip informacijos perdavimo būdų organizavimas) negali paaiškinti to, kas iš tiesų vyksta bendraujant ir suvokiant. Tu supranti, ir jis supranta, ir jis suprato tai, ką tu buvai supratęs. Bet ši tautologija nurodo į kažkokią problemą. Aš galvoju, kad čia įvyksta kažkoks įvykis paties supratimo lauke, kuris nesutampa su turinio elementų organizacija.

Įvyksta kažkokie „atgimimo“ minties aktai. Matyt, Platonas tai ir vadino procesu, vykstančiu nuo mirties link gyvenimo. Akivaizdu, kad pasaulio sandaroje be judėjimo laiko rodykle nuo gyvenimo link mirties yra dar kažkas, bet šio „kažko“ mums nepavyksta aprašyti racionaliai. Nors tai, žinoma, nėra kažkas iracionalaus: juk kai aš kalbu apie „atgimimus“ arba atsinaujinimą, aš kalbu apie nuoseklumų ypatybes. Vadinasi, tai irgi yra racionalumas; tiesiog mūsų racionalumo suvokimas – siauras, kataloginis, nomenklatūrinis.

Kitaip tariant, visą laiką egzistuoja kažkas, ko niekaip nepavyksta pagauti mūsų kategoriniais tinklais, kadangi mūsų naudojamos tiriamo proceso, kuris vyksta sinkretiškai, glaudžiai, rubrikacijos yra iš anksto sugalvotos, dirbtinės. Ar tai tiesa?

Be abejo. Egzistuoja kažkas, ką aš pavadinčiau gyvenimo triūsu, kuris yra analogiškas froidiškajam „gedulo triūsui“. Iš tiesų, pažvelkite: gedulas – tai (išoriškai) liūdesys, aimanos, ilgesys, neviltis. Betgi be to (arba prisidengdamas tuo) vyksta kažkokia mūsų jausmų „chemija“, gimsta kažkas, kas „transcenduoja“ šias konkrečias priežastis, šią situaciją, kažkas, kas yra visiškai kita. Galvoju, kad galima netgi kalbėti apie kančios naudą žmogui, patekusiam į šią retortą.

Gyvenimo triūsas vyksta be matomo produkto sukūrimo, be lemiamos stadijos, be mūsų jausmų ir energetinių išteklių leidimo. Koks gali būti leidimas, jeigu negali grąžinti to, ką apraudoji, jeigu sielojiesi sąžinės graužatimi, negali pasaulio pasukti atgal, kad nepasikartotų tas atvejis, kuris tau neduoda ramybės?

Bet ar yra laikiniai skirtumai tame, ką aš vadinu gyvenimo triūsu? Ar išvis ten yra praeitis? Ne, tai aktuali būsena, kur nekyla abejonė, kad apie tai, ko neįmanoma grąžinti, negalima galvoti; jai negalima priskirti praeities, kaip įvykusios kažkuriame taške, skirtumo, kuris sudaro laikinas sąlygas priežastinio ryšio (kurio negalima panaikinti), kuris yra visų priežastinių grandžių, sukausčiusių visą pasaulį, pagrindas. Pats skirstymas į praeitį, dabartį ir ateitį čia neveikia. Kažkuria prasme mes priversti praeitį vadinti ateitimi, ateitį – praeitimi. Ir Kantas tą puikiai suvokė: kada jis kalbėjo apie sąžinės atgailą, priskirdavo tą proto būsenoms ir pabrėždavo, kad protas neturi praeities.

Galvoju, kad tokiai būsenai negali būti taikomi visi aukščiau išvardinti skirstymai. Ir galbūt šitos būsenos yra mūsų dvasinio gyvenimo branduoliai, jeigu dvasinį gyvenimą suvoktume kaip sąmonės gyvenimą. Sąmonė yra būtiškoji sąmonė, ontologiškai įsišaknijusi savybė. Ir ten iš tikrųjų įvyksta įvykiai – sąmonės gyvenimo įvykiai. Ne sąmonės apie kažką (t. y. ne įvykių turinyje, o pačios sąmonės gyvenime), juk ji teikia tokius produktus, kurių neįmanoma reflektyviai nustatyti mūsų mentališkumo turinyje. Tai buvo žinoma ir senovėje. Netgi Frege savo loginiame veikale padaro išvadą, kad mintis yra kažkas, kas negali būti predikuota subjektui kaip jo mentališkumo turinys.

Taip, tai iš tikrųjų ypatingas dvasinis pasaulis, supantis žmogų jo mąstyme. Pasaulis, kuriame nėra laiko rodyklės, kur negalima kažkokio prasmės vieneto išskirti panašiai, kaip išskiriame raidę žodyje ir žodį sakinyje, nes pačios minties negalima su tuo tapatinti. Kodėl filosofijoje nuo tada, kai ji susižavėjo materializmu, dingo tokios kategorijos kaip Dievas ir dvasia? Akivaizdu, šitos kategorijos pačios savaime yra trapios, bet visgi kažką „tokio“ sugriebia?

Šitos kategorijos savaime buvo paimtos iš kasdienės kalbos. Ir daugelis filosofų į jas žiūri atsargiai. Juk filosofija, skirtingai nuo religijos, negali apsiriboti žavėjimosi, paklusnumo, pagarbos būsenomis. Filosofija (išvis mintis) negali ir neturi sustingti prieš ką nors pagarboje. Ir žmogus, patekęs į tų pačių pasaulio jėgos linijų sankirtą, į tą „aktualumo tašką“, esantis „stabtelėjimo“ būsenoje ir įsiklausantis į pasaulį, kuris jam staiga atsivėrė, toks žmogus tiesiog nesugeba sustingti prieš ką nors pagarboje. Pati situacija, kuri pagimdo filosofavimo poreikį, – tai „ypatingos įtampos“ zona, visų gyvybinių jėgų, patirties, intuicijos koncentracija. Ir tai, kas tuo yra pagimdoma, – tai klyksmas, kurio negalima sulaikyti! Ir nelabai svarbu, ar tai bus išdėstyta profesionaliai taisyklingai arba išsigims į nesuprantamą vapėjimą, įgis griežtą loginę struktūrą ir akademinę formą, arba bus išreikšta intuityviai pasirinktais žodžiais; svarbu, kad šitas klyksmas, šis praregėjimas liestų visą tai, kas sieja žmogų su pasauliu, su kitais žmonėmis ir būtų adresuotas ne tik sau, bet ir kitiems.

Man jau teko minėti, kad filosofija – tai vieša sąmonė, tai yra sąmonė, kurios negalima neišsakyti, sąmonė, kuri reiškiama garsiai. Ir šia prasme ji yra neišvengiama. Filosofas negali būti ne filosofu, jeigu, žinoma, jis pagavo šią tiesioginę mintį, išaugančią iš to mazgo, kuris privertė tave stabtelėti. Tai likimas!

Garsiai reiškiama sąmonė yra nekryptinga, išsakoma netyčia ir juo labiau nepiktavališkai. Ji skirta ne tam, kad būtų galima pasipuikuoti arba įsitvirtinti socialiai, arba suvaržyti kažką, sugriauti esamą santvarką, pasikėsinti į valdančiųjų galią (nors, žinoma, kažkam gali būti apmaudu, gali pasirodyti, kad šitoks filosofavimas kažką griauna). Filosofas išvis yra bejėgis, jeigu lygintume, tarkime, su poetu arba dramaturgu. Shakespeare’as galėjo pasakyti: tai Hamletas kalba, o ne aš. Filosofas gali kalbėti tik savo vardu. Todėl aš tą ir vadinu „viešąja sąmone“, „garsiai reiškiama sąmone“. Žinoma, ne paraidžiui – kalba gali būti reiškiama raštu arba žodžiu. Tai gali būti pokalbis ir su pačiu savimi, išoriškai atrodantis kaip tylėjimas. Ši garsiai reiškiama sąmonė yra išsakoma atsižvelgiant į kalbos taisykles, pačios minties dėsnius. Šia prasme garsiai reiškiama sąmonė yra profesija, kadangi išsakoma profesionaliai.

Skirtingai nuo…?

Nuo to, ką kasdienėje kalboje mes vadiname „dvasia“, „siela“. Ir, be to, tai darome būtent „garsiai“, t. y. naudodami kalbą. Filosofas kalbos dėka ne tik kažką pasako kitam; jis išaiškina ir savo asmeninę sąmonę, pasaulėjautą. Anapus kalbos (plačiąja šio žodžio prasme), anapus konstrukcijos, turinčios savo sintaksės dėsnius, jis net nesužinotų apie ką jis galvoja; nesuprastų, kad jis mąsto apie tai, ką mąsto.

Tokiu būdu objektyvios pasaulio savybės paskatina tam tikrose situacijose žmogiškojo filosofavimo būtinybę. Kaip tai vyksta, mes pamėginome įsivaizduoti, nors paveikslas, reikia pripažinti, išėjo egzotiškas, neįprastas. Dabar pamėginsime pažvelgti, kaip iš žmogiškosios situacijos, iš asmeninių savybių išauga filosofija kaip mokslas.

Filosofija gali būti tiek mokslo šaka, tiek ir jau tapusio mokslo branduoliu. Filosofija pagimdė mokslą dėka filosofavimo akto ta prasme, apie kurią mes jau kalbėjome. Kada aš sakau „filosofija“, kartais tai reiškia specialybę, kvalifikaciją, kultūros arba žmogaus dvasinės veiklos atšaką, o kartais ji reiškia sąvoką, pažyminčią tą elementą arba stabtelėjimą, pauzę, intervalą, kuris būdingas mūsų sąmonės gyvenimo sandarai, būdingas žmogiškiesiems aktams – nesvarbu, ar tai romano parašymo aktas, amatininko šedevras ar mokslinio stebėjimo ir svarstymų aktas. Tam, kad būtų galima aprašyti šiuos dalykus, mes priversti naudoti sąvokas, kurių visuma sudaro filosofiją profesionalia, kvalifikacine prasme.

Vadinasi, tokie išsireiškimai kaip „pasaulio filosofija“, „persitvarkymo filosofija“ ir t. t. – tai nėra perdėjimas ir puikavimasis „protingomis sąvokomis“. Tai iš tikrųjų tam tikri filosofijos, kaip paties gyvenimo momento, pavidalai (net jeigu jie, profesionalo požiūriu, kartais būna išdėstyti netaisyklingai).

Žinoma. Kadangi filosofija tokių aktų prasme – labiausiai pasiklydęs reiškinys. Tuo lygiu, kokiu mums pavyksta iškilti virš savo natūralios prigimties, priartėti prie žmogaus vaizdinio, mes linkstame link filosofavimo. Būtent kildami link asmeninio žmogiškumo mumyse mes ir atliekame šitas pauzes. Tai kažkas panašaus į pasaulio sukūrimo muziką. Galbūt neatsitiktinai pitagoriečiai turėjo tokį vaizdinį, šią metaforą – dangaus sferų muzika. Jie juk ne pažodžiui suprato, kad sferos skleidžia garsą. Jie greičiausiai jautė tai, apie ką mes dabar kalbame.

Įvardinkite žymiausius mūsų laikmečio filosofus, žymiausius tiesiogine šio žodžio prasme, t. y. tuos, kurie netelpa bendroje filosofų-profesionalų eilėje.

Norėčiau išvengti šito klausimo, nes panašūs svarstymai tampa įžeidžiančiais, neteisingais vertinimais.

Gerai, suformuluosiu jį kitaip. Studentai klausia, kodėl senais gerais laikais buvo milžinai, o dabar turime tik „sovietinių filosofų armiją“?

Tai jų reikalas (ir kiekvieno reikalas) spręsti, kas jiems yra įdomus ir šia prasme žymus. Ir pati sąvoka „žymus“ nėra filosofinė. Filosofas – tai žymiai kuklesnė būtybė: jam tereikia atlikti patį filosofavimo aktą, išsipildyti ir užsipildyti savo egzistavime. Jeigu tai kažkam įdomu (o tai gali būti įdomu), jeigu kažkas gali gauti kažką naudingo iš šio filosofavimo akto, apie kurį jis sužinojo paskaitoje, straipsnyje, knygoje, tai tegul jis ir pripažįsta sau tą filosofą įdomiu, žymiu ir t. t. Pats gyvenimas turi būti organizuotas taip, kad studentas, ir išvis filosofijos mėgėjas, turėtų šį pasirinkimą, o toliau jo reikalas – spręsti. Bet šitai bus jo sprendimas, ir ne man, ar kam kitam sudarinėti žymių filosofų sąrašus.

Štai, pavyzdžiui, staiga buvo „atrastas“ M. Bachtinas…

Taip, bet jį atrado kažkas, konkretus žmogus, kuriam Bachtinas, savo ruožtu, atvėrė kažką, kas buvo užslėpta jo gyvenime.

Aš prie tokių priskirčiau Megrelidzę, Kopniną, Iljenkovą…

Taip, bet tai, pabrėžiu, jūsų pasirinkimas. Jūs pasisakote ne kaip stebėtojas, ne kaip referentas, o kaip dalyvis. Tai vienintelis kelias, kuriame, kiek leidžia jūsų judėjimas, susiformuoja šitie vardai. Susiformuoja, o ne eina pirma šito judėjimo… Kitaip išeina kažkokia arogantiška (faktiškai – administracinė) „premijų komiteto“ nuomonė, tik premija čia – „žymaus filosofo“ laipsnis (titulas).

Bet akivaizdu, kad ir Jums yra svarbių vardų?

Sunku pasakyti, kadangi dažniausiai visi žmonės, su kuriais man teko mokytis, buvo mano draugai. Na, pavyzdžiui, Saša Piatigorskis (jis dabar dirba Londone, budizmo tyrinėtojas). Iš dalies todėl, kad jis turi šį polinkį mąstymui, iš dalies dėl to, kad jo mąstymo atsargoje buvo tokie dalykai, kurie man iki tol nebuvo prieinami; jie buvo užkoduoti Rytų filosofijos lobyne, tame tarpe ir budizmo.

Kitų vardų aš net negaliu įvardinti. Galiu įvardinti bendrą, susiformavusią 1953 – 1955 m., Maskvos universiteto Filosofijos fakulteto atmosferą. Vardus, žinoma, prisimenu, bet išskirti juos iš bendros tarpusavio minties indukcijos atmosferos – ne, tai neįmanoma. Juk ne vardai yra svarbiausia, o pati bendravimo atmosfera, šitos nušvitimo kibirkštys, kūryba… Daugelis mūsų, kurie virė šitoje atmosferoje, vėliau tapo visiškai skirtingais filosofais, ir tai normalu; svarbu, kad jie jais tapo, virto įdomiomis asmenybėmis. Aš galiu įvardinti, pavyzdžiui, Evaldą Iljenkovą, nors tai ir neliečia jo filosofijos: nuo jos aš kaip tik mėginau atsispirti. Jis man buvo svarbus atsispyrimo energijos prasme, – atsispirti, žinoma, nuo jo įdomių minčių, bet man asmeniškai svetimų, sukeliančių intensyvų kritinį požiūrį, ypač dėl hėgelizmo elemento (netgi daugiau nei elemento). Bet jeigu nebūtų šitos atsispyrimo energijos, tai, greičiausiai, nebūtų ir kažko teigiamo.

Ką gi, pamokytas Jūsų atsakymo, aš neklausiu, nuo ko Jūs dabar atsispiriate. Geriau tiesiog papasakokite apie savo kūrybinius planus po „Karteziškųjų apmąstymų“. Ši knyga turėjo būti išleista 1988 m. pabaigoje, taip?

Žinote, mano santykis su savo tekstais yra gana sudėtingas. Aš labai nenoriai atiduodu savo rankraštį. O jeigu jis atsiduria pas mane, aš pradedu iš naujo jį taisyti, ir taip be galo… O dėl perspektyvų, tai viena Tbilisio leidykla planuoja išleisti „Trumpą įvadą į filosofiją“, kur aš pamėginsiu sukurti įvadą į filosofiją, remdamasis filosofinių sąvokų ryšiu su pirminėmis jų reikšmėmis, esančiomis tame darbe, kurį sąlygiškai galima pavadinti žmogaus savikūra. Jos esti ten aktų pavidalu, apie kuriuos mes kalbėjome pačioje pradžioje ir kurios tuo pačiu metu yra pirminės reikšmės, kadangi jos sprendžia mintį, kaip sprendžia ir gyvenimo problemą.

Pačioje filosofijos tradicijoje pirminė filosofinių sąvokų reikšmė, kuriomis ji operuoja, gali dangstytis, slėptis. Šitai taip savaime aišku, kad apie tai atskirai nekalbama. Ir pašaliniam žmogui (mėgėjui, studentui, kuris kol kas dar nepaniro į filosofiją) filosofija gali pasirodyti keistų žinojimų apie keistus dalykus sistema. Ir pačioje filosofijoje periodiškai – po to, kai ji apauga universitetine arba akademine žieve, sustingusia lava ant gyvos filosofavimo ugnies (o šis sustingimas vyksta dešimtmečiais ir netgi šimtmečiais, ir, beje, šios lavos kasimas gali tapti garbingu užsiėmimu žmonėms, turintiems profesorių ir docentų laipsnius) – staiga atsiranda redukcija, pradinių gyvenimo prasmių sugrįžimo taškas. Ir vėl iš naujo – judėjimas šitos ugnies siūlu, tik jau anapus lavos gumbo.

Tokie taškai yra visada. Tarkim, tokiu tašku buvo Descartes’as. Kada graikiškoji mintis apaugo tų pačių graikų ir viduramžių ontologija, jam teko ją visą perkasti fundamentalia, sakyčiau, evangeliškąja prasme. Turiu omeny kelio įveikimą su visa savo baime ir rizika, bet einant tam tikro vidinio balso siūlu, vidiniu žmogaus vaizdiniu (religine kalba – tai dievo vaizdinys), vienudu su pasauliu. Descartes’as šia prasme peržiūrėjo visus įmanomus mąstymo būdus, padėjęs pagrindus visai europietiškai kultūrai, kuri savo esme yra krikščioniška kultūra. Tai, žinoma, nereiškia, kad europiečiai priklauso krikščioniškai konfesijai (ir pačioje religijoje buvo, tarkim, tokie judėjimai kaip reformacija, kuri „peršokdavo per lavą“ prie pirminės evangeliškos esmės).

Faktiškai Lutheris – tai kita principo „cogito“ formuluotė. Lutherio išsireiškimas „Aš stoviu čia, aš negaliu kitaip“2 – tai yra tas pats, ką pasakė Descartes’as kogitaline forma. Nors Descartes’as nesiremia Lutheriu. Jis tiesiog išreiškia kažkokią fundamentalią būseną, kuri jau susiformavo ir egzistuoja europiečio asmenyje. Ir išreiškia tai sekančiai: aš mąstau – aš egzistuoju – aš galiu. Tai yra: aš mąstau ir kitaip negaliu. Tai jam buvo pirminiu žmogaus būtiškumo atributu. Aš mąstau, ir šito nesąlygoja jokios išorinės priežastys ir pagrindai. Tai tam tikra, sakyčiau, tiesa be priežasties (analogiška apriorinei poeto tiesai), kuri yra būdinga mąstymui. Descartes’e ir Lutheryje mes aptiksime būtent šią fundamentalią būseną, kuri vėliau buvo skirtingai plėtojama religijoje ir filosofijoje. Bet ji jau „glūdi širdyje“, visos europietiškos kultūros pagrinde. Ir tai labai svarbu, kad pagrinde, kūne arba, jeigu norite, šitos kultūros erdvėje glūdi ir veikia šitas principas.

Akivaizdu, kad vadovaujantis šiuo principu tai ir yra pagrindinė filosofijos užduotis – laiku nukreipti kultūros vystymąsi (tiek visumoj, tiek ir atskirose jos komponentuose).

Būtent. Bet vis dėlto kultūroje būna tokių vietų, kurios lieka tuščios, neužpildytos nei asmenybės savikūros pastangomis, nei idėjomis (arba principu ar santykiu su pasauliu). Ir būtent šitose kultūros erdvės „tuščiose vietose“ gimsta blogis ir nihilizmas.

Kultūros principas, skirtingai nuo nihilizmo, yra „aš galiu“ principas. Pasaulis sutvarkytas taip, kad mano individualiame taške yra galiu – iš čia tam tikra ontologija! – ir, be to: galiu būti dorovingas, galiu turėti tai, kas vadinama betarpiškai analitiniu jausmu. Neatsitiktinai Kantas vadino šitai vienintele teodicėja, Dievo pateisinimu, protinga pasaulio sandara. Pasaulis protingai sutvarkytas ta prasme, kad kažkuriame jo taške – visko nežinančiame, visko neapimančiame – yra akivaizdumas. Tai karteziškasis akivaizdumas: aš mąstau – aš esu – aš galiu. O priešingybė labai paprasta – „ne-aš galiu“. Reiškia, visada gali kažkas kitas, dažniausiai – tik Dievas, nors, kaip žinia, įmanomi ir kiti variantai: pavyzdžiui, totalitarinėje valstybėje.

Aš esu priežastinis, nulemtas tam tikrų sąlygų. Tai ir yra nihilizmas (o ne tai, ką Heideggeris vadino nihilizmu); nihilizmo išeities taškas – ne-aš galiu, gali Dievas (arba išvis – kažkas kitas). Bet čia neįmanoma išvengti Dievo kritikos, kadangi visa tai vėliau nėra įgyvendinama, ir išeina, kad „niekas negali“, o tas, kuris įsivaizduoja galįs, tik apsimetinėja. Ir tada visa tai, kas kilnu, pasirodo kaip savanaudiškumas, kaip nekintamumo „perrengimas“. Iš čia – kritika, bet ne kantiškąja prasme, o kaip demaskavimas. Viskas šlamštas: aš – šlamštas, jūs visi – šlamštas, niekas nieko negali.

Vadinasi, kultūra savo egzistavimui (nekalbant apie vystymąsi) reikalauja kažkokio nuolatinio maitinimosi: protinio darbo, laiku atlikto apsivalymo, savęs įveikos ir t. t. Ir kaip tik filosofas turi būti tokios nuolatinės savirefleksijos pavyzdžiu, kamertonu, į kurį atsižvelgiant reikia tikrinti savo pasaulėžiūrą, reiklumo sau laipsnį, blaivumą apmąstant pasaulį.

Tiesą sakant, šitas vaidmuo nėra skirtas vien tik filosofui-profesionalui, bet kiekvienam žmogui, sugebančiam filosofuoti. Jeigu dar plačiau pažvelgtume į šią problemą, tai pastebėtume, kad visa europietiška kultūra sudaryta remiantis gyvenimo pastanga. Suvokiant, kad žmogus tik tada figūruoja kaip tvarkos elementas, kai jis yra visų savo jėgų maksimalios įtampos būsenoje. O nihilizmas atsisako tokios galimybės – iš pradžių sau, o po to jau ir visiems kitiems. Aš galvoju, kad blogio šaltinis glūdi žmogaus nepakantume sau pačiam ir jo perkėlime į išorę. Jeigu aš neapkenčiu savęs, aš vienaip ar kitaip sugriausiu ir viską, kas yra aplinkui. Dėl to iš pradžių nyksta asmenybė (o ji yra Dievo sąlyga), vėliau – pats Dievas.

Kultūroje (o ne religijoje) Dievas – tai simbolis tam tikros jėgos, kuri veikia pasaulyje nepaisant mūsų kvailystės, nesupratimo, nesugebėjimo arba nenorėjimo suprasti kai kurias būsenas, kurių mes negalėjome pasiekti savo pastangomis, bet kurios, vis dėlto, yra faktas. Turiu omeny, kad pasaulyje yra kažkas, kas esti nepaisant mūsų norų, kažkas, kas buvoja ir tarsi atkuria save tam tikrose žmogaus būsenose, kuriose jis jau nebėra tas, kas buvo prieš tai. Šitai yra tai, prie ko jis nesugebėtų prieiti vien tik stengdamasis remtis savo jėgomis. Mąstyme irgi yra tokie archetipiniai dariniai, kurių negalima suvokti kaip savo svarstymo, samprotavimo, stebėjimo jėgų tąsą, glūdinčią žmoguje. Pavyzdžiui, Kantas (ir ne tik jis, tačiau ir bet kuri filosofija) jas laikė duotybe. Ar galima sąmonę išvesti iš ko nors? Negalima. Mes priversti priimti ją kaip faktą.

Tradicija vadina jas (jėgas) amžinais faktais. Nors tai paradoksalu, juk faktas priklauso tekančiai empirijai. Bet juk yra ir kai kurie pirminiai, pirmapradžiai santykiai, kurie nėra mūsų sukurti, bet esti mumyse ir amžini ta prasme, kad visada įvyksta ir mes tarsi esame viduje erdvės, kuri apimta jų amžino įvykiškumo. Jie niekada nėra nei už, nei prieš mus kaip tam tikra būsena, kuri kažkada bus pasiekta (kažkas panašaus į idealią visuomenę). Jie visada – dabar. Descartes’as savo filosofiją ir visą europietiškąją tradiciją pradėdavo nuo teiginio: manęs nedomina, kur prasideda begalinio daiktų, pasiekusių mane, susidėjimo grandinė. Mane domina tai, ką aš darau dabar, kas vyksta dabar.

Šis pjūvis yra vertikalus horizontalios srovės atžvilgiu, jame įvyksta pradžios ir pabaigos suapvalinimai, susiėjimai, uždarymas ir t. t. Čia prasideda labai abstraktūs dalykai, bet šitai taip pat iliustruoja tą, apie ką aš kalbėjau, atskirdamas „aktą“ ir „filosofavimą“ kaip skirtingus, bet tuo pačiu metu ir sutampančius dalykus, kadangi apie šį aktą galima kalbėti tik filosofine kalba. Čia atsiranda filosofinės sąvokos, kurios yra labai sudėtingos. Tarkim, kuriamas žodis „vertikalė“. Arba Bergsono reiškinių suderinimas, kurie yra išsidėstę ne nuosekliai, o lyg ir vėduokle, koegzistuojančių ne viename laike, nors tuo pačiu metu aišku, kad jie koegzistuoja. Ir prasideda šių sąvokų, kurios turi savo logiką, tvarkymas. Tai profesionali filosofavimo logika. Kartais tik ji ir būna fiksuojama tekste.

Tuomet ar egzistuoja filosofijos istorija horizontaliame pjūvyje, kuri yra išdėstyta vadovėliuose, ir ar ji gali būti tapatinama su filosofijos istorija, kuri bus dėstoma Jūsų „Filosofijos įvade“? O gal tai bus paties filosofavimo akto istorija?

Taip, bet kaip šio akto sandaros aprašymas. Bet, prisipažinsiu, man yra sunku viską išsakyti, kadangi yra tiek daug dalykų, apie kuriuos privalu kalbėti; jie susigrūdę prie įėjimo į frazę kaip šešėliai, kurie reikalauja savo balso, pertraukinėja vienas kitą, grumiasi ir nei vienas negali praeiti.

Dar yra planuojamas vienas darbas „Mąstytojo paveikslai“. Tai perdirbta ir atkurta teksto dalis, kuri buvo spausdinama 1969 m. pabaigoje – 1970 m. pradžioje kaip straipsnių rinkinys apie klasikinę ir šiuolaikinę filosofiją. Buvo parašytas dviejų straipsnių žurnalinis tekstas apie Vakarų filosofiją, o trečias dėl daugelio priežasčių – ne…

„Mąstytojo paveikslai“ – tai mąstytojo savimonės schema. Tai, kaip jis suvokia ir supranta savo vietą pasaulyje ir santykyje su jo sukurtais produktais, kokią vietą šie sukurti produktai užima gyvenimo procese ir pasaulyje? Kaip viskas kito ir kaip priklausomai nuo to kito filosofinių pamokslų turinys?

Tarkim, klasikinėje filosofijoje yra „visą matančios akies“, arba monologinio autoriaus, prielaida, kai intelektualios sąmonės lygmenyje inteligentai suvokia save esančius Apvaizdos patikėtiniais, žinančius tam tikrą ypatingą prasmę, kuria remiantis, rodos, galima organizuoti kitų žmonių gyvenimą. Tokia ta inteligentų, Apvaizdos patikėtinių, mesianistinė sąmonė. Deja, ji pagimdė daug siaubingų dalykų. Amžių sandūroje šis vaizdinys iš esmės buvo griaunamas. Iš dalies ta prasme, kuria mes įvardijame, tarkim, terminą „neklasikinis racionalumas“.

Šiuolaikinis savimonės schemos įdirbis yra esmingas inteligentijos prablaivėjimui, jos atskyrimui nuo ideologijos, kurią užbaigtu pavidalu pasiūlė Hegelis. Tai kažkas panašaus į inteligentijos ideologiją. Jos tuometinis populiarumas buvo ne atsitiktinis, o dėsningas inteligentų tarpe, kurie jautėsi esą tam tikru permatomu tašku, iš kurio, rodos, matomi visi kiti procesai ir būsenos. Bet iš tikrųjų tokio taško nėra, ir šitą suvokimą ir išreiškia mūsų šiuolaikinė neklasikinė sąmonė.

Anksčiau savaime buvo aiškus tavo visa ko įsivaizdavimas, tavo teisė būti Apvaizdos patikėtiniu ir traukos jausmo teisė paslaptingoms istorijos prasmėms. Tokią sąmonę turėjo Hegelis. Deja, ir Marxas. Mes turime turėti tą omeny, kadangi tai – mąstymo tragedija, kažko nerealizuoto arba sugriuvusio savo viduje. O pradėjo jis nuo šiuolaikinio, XX a. klausimo, bet Marxas jį kėlė XIX a. ketvirtajame dešimtmetyje. Tai buvo opozicija hėgelizmui, nors pats Marxas manė, kad ginčijasi su Apšvieta. Su ta mąstymo kliše, kad aplinka formuoja žmogų ir auklėtojai, pažįstantys aplinką, gali daryti poveikį žmogui. O Marxas iškėlė klausimą: „Kas auklėja auklėtoją?“ Pirmas klausimas, kuris iškelia Marxą kaip filosofą, buvo klausimas apie auklėtojo teises. Bet vėliau šis klausimas apie teises pasimetė socialistinėje ideologijoje, kur jau niekas neklausė apie savo pasaulio pertvarkymo teises, remiantis savo sąmonės skaidrumu. O šį klausimą mums naudinga kelti ir šiandien. Ir kuo dažniau. Ir filosofine, ir kasdiene kalba: o kas jūs esate? O kas mes esame? Ir iš kur mes (arba jūs) žinote, kad istorija juda pagal mūsų (jūsų) sugalvotą planą? Tai nėra mėginimas pakirsti marksistinę ideologiją, tai – pirminis reikalavimas pačiam mokslui (tame tarpe ir filosofijai): viskuo abejok.

Kiek prisimenu, Lenino darbuose toks klausimas nebuvo pakankamai aiškiai išreikštas. Kodėl? Ten viskas sukoncentruota ties kitais dalykais: kaip praktiškai pertvarkyti pasaulį.

Manau, todėl, kad šitas klausimas jau buvo svarstytas iki Lenino, – Nečiajevo darbuose. Beje, Leninas jį visada mėgindavo apeiti. Todėl Nečiajevo ir kitokių darbų archyvai tyrinėtojams buvo uždari 1920 – 1930 m., beje, ir dabar sunkiai prieinami. Čia yra kažkokia šitos savimonės evoliucijos, apie kurią mes dar beveik nieko nežinome, paslaptinga vidinė istorija. Mes kažkaip paskubomis atsiribojome nuo šitos problemos, ideologizavome ją ar netgi politizavome, viską priskyrėme Bakunino „aljanso“, anarchizmo ir t. t. kritikai, tam tikriems socialdemokratinio judėjimo etapams, iš kurių išplaukia tik tai, kad visi jo iki-leninistiniai arba iki-bolševikiniai etapai buvo tik laipteliai link mūsų tobulybės, tinkami tik tam, kad galėtume žengti toliau juos trypdami… Bet tai – ypatinga tema, kurios aš nenorėčiau aptarinėti paskubomis.

Su Merabu Mamardašviliu kalbėjosi Jurijus Priliukas

 

Vertė: M. S.

Šaltinis: http://www.philosophy.ru/library/mmk/fatum.html

 

  1. Amokas – psichinis nukrypimas, aptemusios sąmonės būsena, kuriai būdinga staigus ligonio susijaudinimas; amokas dažniausiai pasireiškia nesulaikomu bėgimu ir agresyviais veiksmais.
  2. Hier stehe ich, ich kann nicht anders (vok. k.) – Aš stoviu čia, aš negaliu kitaip.

5 komentarai

  1. sofistas

    Štai dvi frazės: „Filosofas gali kalbėti tik savo vardu” ir „Juk ne vardai yra svarbiausia, o pati bendravimo atmosfera, šitos nušvitimo kibirkštys, kūryba…” – pagimdančios filosofinio akto unikalumo galimybę. Ar dabar kalbi savo vardu? Ar apsidairęs aplink, kai kalbi savo vardu, matai aplinką ir šalia tavęs yra/dar liko žmonių su kuriais gali kurti atmosferą? Na ką tada filosofija gyva.

    Atsakyti
  2. kalbantis

    Noreciau tiket, kad kalbu savo vardu… o ar galima kitaip kalbet? gal tik svarbiausia, kad ne tik save girdetum.

    Atsakyti
    1. sofistas

      dažniausiai mumis yra kalbama, o mes tik tikime, jog kalbame…tad girdėti svarbu, visų pirma save, o tada ir šalia esantį

      Atsakyti
  3. kalbantis

    Idomiai pasukta, bet esme ta pati- ne tik save girdet; buna kad girdi tik save, kaip tada isgirsi kita? Aplamai dabar zmones tik save girdi: man man man man man. Kartoja ta mantra ir apsigaubia nepramušama abuojumo mantija. O ko man kita girdet? O ko man kita girdet? M?

    Atsakyti
  4. sofistas

    noriu pasakyti, kad kalbėti savo vardu, ne tik sakant „aš”; „aš noriu”; „mano nuomone” bet kalbėti taip , kad už kiekvieną žodį įsipareigoji, tai reiškia kiekvieną žodį tarti kaip garbės žodį, kaip pažadą kitam – yra neįmanomai sunku ypatingai dabar kai visur kalba už tave kalba- valstybė, žmonės, reklama, katės ir net cunamiai…tas kas negali kalbėti kartu tylėdamas tas niekada nieko neišgirs

    Atsakyti

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *