Leonoros Carrington paveikslai, įkvėpti Hieronymuso Boscho fantazijų

pagal | 2019 12 09

Kur baigiasi realybė ir prasideda siurrealybė? Galėtume valandų valandas praleisti priešais Hieronymuso Boscho „Žemiškų malonumų sodą“, mąstydami apie šį klausimą. Viena moderni menininkė, prieš jos protui iškeliaujant į keistą kelionę, būtent taip ir padarė.

Žymus XV amžiaus paveikslas yra kupinas smulkių figūrų – žmonių, augalų, gyvūnų ir pabaisų, – išdėstytų trijų dalių kraštovaizdyje, siekiant pavaizduoti Biblijos rojų, Edeno sodą, ir pragarą. Gerai įsistebeiliję matome, kad šios figūros užsiima daugybe keistų veiklų, kai kurios jų tikrai seksualinės, kitos tiesiog nesuprantamos.

Prado muziejuje Madride, Ispanijoje, kabanti nuostabi olandų menininko scena, sukurta prieš 450 m., sudomino jauną siurrealistę. Bėgdama nuo 1939-ųjų nacių invazijos į Prancūziją, Leonora Carrington1 čia susidūrė su Boscho kūriniais, o jos pačios menas aptiko įkvėpimo šaltinį.

Carrington 1947 m. nutapytas „Gundymas“ yra vienintelis jos kūrinys krikščioniška tema, akivaizdžiai įtakotas Boscho paveikslo apie tą patį biblinį pasakojimą.

Kairėje: L. Carrington, „Šv. Antano gundymas“ (The Temptation of St. Anthony, 1947); dešinėje: H. Bosch, „Šv. Antano gundymas“ (~ 1500-1525)

Jį komentuodama, menininkė pasakė: „Suprantama, būtų galima klausti, kodėl garbus šventas žmogus turi tris galvas, į ką būtų galima visada atsakyti – kodėl gi ne?

Toks žaismingas, nors ir slėpiningas atsakymas buvo tipiškas Carrington būdui. Įkvėpti Boscho, jos siurrealistiniai paveikslai yra ne mažiau paslaptingi.

Būtent simbolinis vaizdavimas yra raktas į šiuos du paveikslus.

Kaip ir Boschas, Carrington vaizduoja medžiotojus neapibrėžtame kraštovaizdyje bei sparnuotas žuvis ir jūreivius, plaukiančius į vandenyną panašiame danguje. Jos centrinė figūra – milžinė – laiko kiaušinį, o paukščiai tuo metu skrenda iš po jos skraistės.

Kairėje: L. Carrington, „Milžinė“ (The Giantess, 1947); dešinėje: H. Bosch, „Žemiškų malonumų sodas“ (~ 1500)

Figūros – gyvūnų, žmonių – ir daiktai sąveikauja keistu būdu… kažkur matyta, ar ne?

Abu menininkai tyrinėja magijos ir medicinos ribas.

Boscho paveiksle „Kvailybės akmens pašalinimas“ žmogus iš paciento galvos ištraukia „kvailybės akmenį“. Jo į piltuvėlį panaši skrybėlė kužda, kad jis labiau šarlatanas, negu daktaras, o „akmuo“ tėra gėlė. Dar kitas žmogus, jau atsipalaidavęs, ramsto kavinei tinkantį staliuką.

Carrington figūros taip pat atlieka maginę operaciją virš mumifikuoto Amenhotepo, Egipto faraono, kūno. Figūros, patalpintos savotiškame medicinos operaciniame teatre, rausvais vyturais vynioja gėlių prikimštą kūną.

Kairėje: L. Carrington, „Sudie, Amenhotepai“ (Adieu Ammenotep, 1960; dešinėje: H. Bosch, „Kvailybės akmens pašalinimas“ (~ 1494)

Be abejo, Boschas šiai siurrealistei – įkvėpimo šaltinis. Tačiau Carrington protas buvo persunktas keistų ir šiurpių minčių dar gerokai prieš joms išsiskleidžiant tapyboje.

1939 m. ji perėjo Pirėnų kalnus Ispanijoje ir aplankė Prado muziejų. Vis dėlto netrukus menininkę ištiko psichikos priepuolis ir ji atsidūrė psichinę bei protinę negalią turinčių žmonių prieglaudoje. Šią trauminę patirtį ji aprašė savo atsiminimuose Down Below („Blogiau nei blogai“, 1944; pataisytas leidimas, 1988). Carrington atveju, riba tarp realybės ir siurrealybės niekada nėra nubrėžta.

Vertė T. Vėželis

Leonora Carrington’s Scenes inspired Hieronymus Bosch’s Fantasies

 

  1. Leonora Carrington (1917—2011) — Anglijoje gimusi meksikiečių menininkė ir rašytoja, siurrealizmo atstovė, tapiusi mįslingus fantasmagoriškus paveikslus, kurie pilni kerėjimo, metamorfozės, alchemijos ir okultizmo vaizdų.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.