Ištrauka iš Georges’o Bataille knygos „Vidinė patirtis“ (L’expérience intérieure, 1943).

 

Ketvirta dalis:

Post Scriptum kančiai (arba nauja teologinė mistika)

III. Hegelis

Žinoti reiškia: darant žinomu, sugriebiama tai, kas nežinoma ir sutapatinama su tuo, kas žinoma. Tai suponuoja arba tvirtą pagrindą, ant kurio visa yra (Descartes), arba žinojimo cirkuliaciją (Hegel). Pirmu atveju, jei pagrindas išslystų…; antru atveju, net jei esi įsitikinęs to rato[1] užsklęstumu, pastebi charakteringą žinojimo nepakankamumą. Nesibaigiantis žinomo siekimas bus ne kas kita, kaip užbaigimas pažinimo, kaip tokio. Pasitenkinimas pasiekiamas tuom, kad egzistuojantis žinojimo projektas pasiekia savo tikslus, išsipildo, kad nebėra nieko svarbaus, kas turi būti atverta (bent jau svarbu). Tačiau ši minties cirkuliacija yra dialektinė. Joje pačioje yra ribinis prieštaravimas (kuris liečia visą ratą): absoliutus žinojimas, jo cirkuliacija galų gale yra nežinojimas. Jei iš tikrųjų įsivaizduočiau, kad pasiekiau tokį žinojimą, tik sužinočiau, kad nesužinočiau nieko to, ko nežinočiau.

Jeigu „aš pats“ būčiau absoliučiu žinojimu, iš būtinybės turėčiau vadinti save Dievu (sistemoje, netgi Dievuje, negali būti žinojimo, esančio anapus absoliutaus žinojimo). Ši mintis apie patį save – apie patybę [de l‘ipse] – gali tapti absoliučia, tik tapusi visa kuo. Dvasios fenomenologiją sudaro du esminiai judėjimai, uždarantys ratą: tai yra nuolatinis savimonės [la conscience de soi] išsipildymas (žmogiška patybė) ir šios patybės tapimas viską (tapimas Dievu) užbaigiančiu žinojimu (tuo pačiu sunaikinant atskirybę, kaip tokią, šiam pačiam negatyvumui tampant užbaigiančiu absoliučiu žinojimu). Jeigu tokiu būdu, užsikrėsdamas ir žaisdamas, aš atlieku savyje Hegelio cirkuliacinį judėjimą anapus pasiektos ribos, aš atrandu jau ne nežinomą, o nepažinų. Tai bus nepažinu ne dėl proto nepakankamumo, o dėl jo paties prigimties (o štai Hegelis šia anapusybe rūpinasi tik kaip iškylančią neturint absoliutaus žinojimo…). Taigi suponuodamas, kad aš esu Dievas, kad aš šiame pasaulyje esu turėdamas Hegelio tikrumą (pašalindamas miglą ir abejones), žinau viską ir netgi kodėl užbaigtas pažinimas reikalauja, jog žmogus, tai yra tos nelaimingos manybės [des moi] dalelytės ir istorija gamintų vienos kitą, o taip pat šiuo momentu kyla klausimas iškeliantis žmogišką egzistenciją, dieviškumą… nublokšdamas į patį negrįžtamos tamsos tolį; kodėl reikalinga tai, kad aš kažką žinau? Kodėl tai yra būtinybė? Šiame klausime slepiasi – pradžioje to visiškai nematyt – vienas didžiulis trūkis, toks gilus, kad jam išreikšti tinka tik vienintelė ekstazės tyla.

Šis klausimas skiriasi nuo Heideggerio klausimo (kodėl yra kas nors, o ne niekas?) tuo, kad jis keliamas po visų mąstymo ar nemąstymo judesių, teisingų arba ne, po visų klausimų, sėkmingai suformuluotų protu: štai kodėl žinojimą jis bloškia į patį centrą.

Šiame užsispyrusiame troškime neužtenka tik išdidumo diskursyviai žinoti viską. Visgi tik atrodo, kad šio išdidumo Hegeliui nepakanka (jis buvo priklausomas[2])[3]. Be abejonės, jam būdingas save aukštinantis pagyrūno tonas, tačiau tame jį senatvėje vaizduojančiame portrete man matosi bejėgiškumas, siaubas būti išsisklaidančiu tame dalyke – buvoti Dievuje. Tuo metu, kai sistema buvo baigta, Hegeliui du metus atrodė, kad jis eina iš proto: galbūt jam tapo baisu, jog priėmė blogį, – kurį sistema padarė būtinu; arba, galbūt, sutelkė visą savo įsitikinimo tikrumą, kurį pasiekė absoliučiu žinojimu, kad užbaigė istoriją – tokiu būdu perėjęs iš egzistavimo į tuščią monotonišką būseną, jis visu gyliu suprato, kad yra mirtingas; gali būti, kad šie išvardinti skirtingi dalykai susidėjo į vieną kartu su siaubu, kad esi Dievas. Ir vis dėlto man atrodo, kad Hegelis, patirdamas atgrasumą ekstatiniam keliui (vieninteliam tiesioginiam baimės išsprendimui), turėjo ieškoti tokių bandymų, kartais efektyvių (kai jis rašė arba sakė), tačiau savo esme atitinkančių ir sutinkančių su pasaulio egzistavimu, aktyviu, teisėtu.

Jakob Schlesinger. Hegelio portretas (1831). Senoji nacionalinė galerija, Berlynas.

Aišku, kaip ir kiekvieno, mano egzistencija eina nuo nežinomo link žinomo (padaro nežinomą žinomu). Jokio sunkumo; aš manau, kad, kaip niekas kitas, kuriuos pažįstu, galiu atlikti pažinimo operacijas. Tai yra mano būtinybė – kaip ir bet kam kitam. Mano egzistencija susideda iš prieigų ir judesių, nukreipiamų į jai priklausančius taškus. Šis pažinimas yra manyje, aš jį girdžiu kiekviename šios knygos teiginyje, esančius kiekvienoje šioje prieigoje, šiame judesyje (šie susiję ir glūdi mano baimėse, troškimuose, džiaugsmuose). Pažinimas niekuo nesiskiria nuo manęs paties: aš esu, jis egzistuoja lygiai taip, kaip aš esu. Ši mano egzistencija nėra suvedama į ką nors: tokia redukcija būtų žinomo pajungimas egzistavimui, o ne atvirkščiai, egzistavimo suredukavimas į žinomą.

Mąstyme yra tamsi skylė: primenanti akies struktūrą. Tiek mąstyme, tiek ir akyje ją atskirti labai sunku. Tačiau jei akies tamsi skylė jai pačiai neturi jokios įtakos, tai mąstymo tamsios skylės prigimtis ta, kad ji turi turėti didesnę prasmę nei pats mąstymas. Kuomet mąstymas yra veikime, jis veikiamas skylės taip pat nežymiai, kaip ir akis. Tačiau kuomet mąstyme mes matome patį žmogų, kaip tokį, kaip jo būties galimybių išsklaidą, tuomet skylė užvaldo dėmesį: ji nėra tai, kas pasimeta pažinime, bet pažinimas pasimeta joje. Tokiu būdu egzistencija užbaigia ratą, tačiau ji to negalėtų padaryti, jei neįtrauktų į jį nakties, iš kurios ji ir kyla, kad ten vėl sugrįžtų. Todėl, kad ji ėjo nuo nežinomo link žinomo, jai tenka nulipti nuo viršūnės ir sugrįžti į nežinomą.

Veikimas įveda žinomą (padarytą), vėliau mąstymą, kuris yra tame veikime, vėliau kitus nepadarytus elementus, nežinomus padarydamas žinomais. Bet troškimas, poezija, juokas stumia gyvenimą priešinga kryptimi, slenka nuo žinomo prie nežinomo. Egzistencijos pabaigoje mąstyme aptinkama tamsi skylė, kuri savimi tuo pačiu absorbuoja viską. Kitaip ir būti negalėtų, jeigu tik nesusidarytų galimybė kuriame nors taške rastis rymojimui. Tačiau nieko panašaus: pasirodo tik nesibaigianti suaudrinta cirkuliacija, kuri savo pačios ekstazėje ne išsenka, o ja atsinaujina.

Ribinė galimybė. Kad nežinojimas taps žinojimu. Aš ištirsiu naktį! Na, ne, ši naktis ištirs mane… Mirtis įkūnija nežinojimo troškulį. Tačiau trūkumas nėra rymojimas. Trūkumas ir mirtis neranda manyje atsako ir mane grubiai absorbuoja, tikriausiai.

Netgi viduje užbaigto rato (nepertraukiamo) nežinojimas yra tikslas, o žinojimas priemonė. Kuomet jis save pradeda laikyti tikslu, jis pražūsta tamsioje skylėje. Taigi poezija, juokas, ekstazė nėra kitų pasirenkamos priemonės. Taigi „sistemoje“ poezija, juokas, ekstazė yra niekas, todėl Hegelis skuba jų atsikratyti: jis nežino kito tikslo, kaip tik žinojimas. Jo neaprėpiamas nuovargis, mano nuomone, slypi tamsios skylės siaube.

Hegeliui rato užbaigimas buvo žmogaus užbaigimas. Žmogaus užbaigimas jam buvo būtinas „darbas“: jis galėjo tai padaryti, nes jis, Hegelis, buvo „žinojimas“. Nes žinojimas „dirba“, ko nedaro nei poezija, nei juokas, nei ekstazė. Tačiau poezijos, juoko, ekstazės nėra užbaigtame žmoguje, nes jie nesuteikia „pasitenkinimo“. Nesant galimybei mirti, jie lieka tylūs kaip vagys (arba kaip paliekama mergina pasimylėjus), apsvaigę nuo mirties trūkumo kvailybės: kaip aiškus pažinimas, veikimas, darbas.

 

Iš prancūzų k. vertė Virginijus Gustas

Georges Bataille L’expérience intérieure, leidykla Gallimard, 2011, p. 127 – 130

 

  1. [1]žinojimo cirkuliacija – V. G.
  2. [2]nuo išdidumo – V. G.
  3. [3]Niekas taip giliai nesuprato sąmonės galimybių, kaip jis (nė viena doktrina negali lygintis su hegeliškąja, nes ji yra pozityvios sąmonės viršūnė). Kierkegaardas ją kritikavo labai paviršutiniškai, nes: 1. Jis ją nevisiškai žinojo; 2. Jis priešpriešino sistemai tik pozityvų pasaulio atvėrimą, bet ne žmogišką nežinojimą. Nietzsche menkai žinojo Hegelį, išskyrus priimtą šabloną. Moralės genealogijoje yra suformuojamas šis nesupratimą liudijantis dalykas, kuomet su neatidumu žvelgiama į pono ir vergo dialektiką, kurios aiškumas yra tiesiog stulbinantis (tai svarbiausias momentas sąmonės istorijoje ir reikia pasakyti, kad tame lygyje, kuriame turime skirti vieną nuo kito, kai tai liečia mus pačius, niekas nesužino nieko apie save, jeigu nesugriebė šio judėjimo, kuris apibrėžia ir atriboja sėkmingas žmogiškas galimybes, iš anksto). Fragmentas apie poną ir vergą iš Dvasios fenomenologijos (IV, A) yra išverstas ir pakomentuotas A. Kojève’o žurnalo Mesures 1939 m. sausio 15 d. numeryje ir pavadintas: Savimonės antinomija ir priklausomybė [Autonomie et dependance de la conscience de soi].(Perspausdinta iš: Kojève, Introduction a la lecture de Hegel, Gallimard, 1947, p. 11 – 34.)
Tagged with: BataillefenomenologijaHegel
 

2 Responses to Vidinė patirtis: Hegelis

  1. […] 13 d. skaitome tris Georges’o Bataille’o tekstus: knygos „Vidinė patirtis“ ketvirtos dalies trečią skyrių „Hegelis“ bei “Rotten Sun” ir “The Sacred Conspiracy” iš knygos “Visions of […]

  2. […] POST SCRIPTUM KANČIAI (ARBA NAUJA TEOLOGINĖ MISTIKA) (ištrauka iš knygos „Vidinė patirtis“) […]

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Set your Twitter account name in your settings to use the TwitterBar Section.