Merabas Mamardašvilis

Antikos filosofijos paskaitos

Antra paskaita

 

.

Susidūrusi su problemomis, kylančiomis dėl žmogaus padėties pasaulyje ir dėl pasaulio ir žmogaus santykio, filosofija pradeda šių problemų apmąstymą, jas atskleisdama. Ir šis atskleidimas jau yra žmogiškosios minties žingsnis į priekį. Mat filosofai jį žengia mąstydami apie ribinius žmogiškojo santykio su pasauliu pagrindus. Pasaulyje yra dalykų, apie kuriuos mąstyti ir samprotauti įmanoma tik nusikaldinus tokias sąvokas, kuriomis šie dalykai išplėtojami iki ribinės minčiai įmanomos formos [мыслимо-возможная форма], ir kurios pasitelktos ribiniu pavidalu, įgalina teoriškai, sutinkant su tam tikra sąvokų logika, plėtoti samprotavimą. Ir atvirkščiai: kadangi būtent šios ribinės sąvokos atsiduria tekstuose, skaitytojas, kad tekstą suprastų, turi žinoti, kas už jų slypi ir kas į jas sudėta, nes šios sąvokos yra ne paraidinės, o turi tam tikrą simbolinį pobūdį.

Pavyzdžiui, sąvoka „mirtis“. Tiksliau, mirties simbolis, nes mirties suvokimo būti negali. Jei matome šį simbolį tekste, – o per antikos tekstus nuolat švyti mirties pavidalas, – tai nemanykime, kad šiuo atveju omenyje turimas empirinis reiškinys, ir filosofinis samprotavimas tarsi taip pat yra samprotavimas apie mums jau žinomą psichologinį ir fizinį reiškinį ar aktą, arba mirties įvykį. Šis simbolis pasirinktas būtent dėl to, kad ribiškai įmanomu, mąstomu pavidalu pateikia tam tikrus kitus objektus, daiktus ir įvykius, ir dėl to yra patogus būdas apie juos samprotauti. Tarkime, mirties simbolyje užkoduota ir savo ribiniu pavidalu supakuota laiko savybė. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad mąstyti norintis žmogus neišvengiamai pakliūva į neišsprendžiamą situaciją, nes mūsų judėjimas laike (bet koks judėjimas vyksta laike) yra diskretus; priekyje savęs negalime turėti nieko, būtinai plaukiančio iš to, kas buvo prieš tai. Pavyzdžiui, negalima turėti minties, jos užsimanius, susijaudinti, panorus jaudintis, įsikvėpti, panorus įkvėpimo. Pasirodo, faktas, jog būsime įkvėptì, neplaukia iš to, kas buvo prieš tai. Tad šį fundamentalų diskretumą (o tai, norint suprasti filosofinį samprotavimą, labai svarbi, grynai stilistine prasme, vieta) bei šio diskretumo savybę, ir nurodo mirtis. Mirtis savo ribiniu pavidalu būtent išreiškia diskretumą, nes žinodami, kad mirsime, nežinome, kada tai įvyks. Be to, mirtis užbaigia mūsų gyvenimą; tik mirtyje jis užbaigtas ir atskleista visa jo prasmė. Prisiminkime antikos legendą apie brolius, kurie vežimų lenktynėse buvo pirmieji, ir kai jų motina paprašė Dievą skirti jiems pačią geriausią dovaną, Dievas skyrė mirtį – jų gyvenimai baigėsi šlove. Panašus išbaigtumas, o kita vertus – diskretumas, t. y. ryšio tarp ankstesnio ir paskesnio nebuvimas, aiškiausiai regimas per mirties pavidalą. Tokios sąvokos ir yra ribinės.

Atkreipkime dėmesį į dvi įdomias aplinkybes. Pirma, įsivaizduokime tokį, sakyčiau, beprotišką mąstymo poslinkį – akių pasukimą. Tradicinio graiko akimis, pasaulį vis dar įrėminęs mitas (tai galite pastebėti pirmųjų graikų filosofų, tarp jų ir Platono darbuose): pati kalba vis dar kupina mitinių, archajinių įvaizdžių, asociacijų, vaizdinių; mintiniai objektai, atrodo, lyg ir tie patys, bet filosofai į juos žvelgia jau kitaip. Tiesą sakant, todėl Platono tekstuose ir atsiranda įstabus vaizdinys, kuriuo jis nori paaiškinti, kas yra mąstymas. Jis sako, kad iš esmės visa, ką mes matome, nėra mąstymas. Mąstymas – kai pasuktos sielos akys; t. y. kai mūsų realios akys žvelgia į tą patį ir yra tokios pat, kaip ir visų, tačiau jomis galima pamatyti kažką ne lakstant aplink objektą ir jo neapžiūrinėjant, bet pasukus sielos akis. Šiuo sielos akių pasukimo vaizdiniu graikai ir pažymėjo tą naujai atsiradusį dalyką, kurio aistringai ėmėsi – tai, ką galima pavadinti „atsietu mąstymu“ [отвлеченное мышление] (kas ir yra filosofija, ir iš ko išsivystė vadinamasis mokslinis mąstymas).

Ir antra aplinkybė: filosofijos ir mito atskyrimo problema. Garsusis perėjimas nuo mito prie Logos. Įvairūs autoriai ribą tarp mito ir Logos brėžia skirtingai. Ir šis kaskart skirtingai ir įtikinančiai nubrėžtos ribos faktas byloja, kad pati problema išslysta ir nepasiduoda vienareikšmiai išsprendžiama. Vis dėlto kiekvienas žmogus intuityviai sugeba atpažinti ir skirti mitologinius ir filosofinius tekstus. Tačiau kai tik pabandome savo intuiciją eksplikuoti, nepavyksta.

Visgi per tai, ko negalime apibrėžti, tačiau ką intuityviai suprantame arba suvokiame kaip filosofiją arba filosofinį reiškinį, eina ganėtinai ryški ir tvirta gija. Ji susijusi su tuo, ką vadinu realia filosofija (atskirdamas nuo teorinės arba filosofijos kaip sistemų doktrinos) – filosofija, kuri užkoduota tam tikrose žmogaus sąmoningo gyvenimo sąlygose (tiek, kiek jis realizuojamas kaip sąmoningas gyvenimas).

Tolesniam samprotavimui pasitelksiu filosofines sąvokas. Tad įsidėmėkite ryškų skirtumą tarp to, kas, viena vertus, sutvarkyta, kas atkuriama kaip forma tam tikru pastoviu, harmoningu ir vientisu pavidalu, o kita vertus, kažkas kita, chaotiška, neapibrėžta, kas neturi pabaigos, kas suyra laike. Dabar pridėkime dar vieną idėją: tai, kas vientisa ir sutvarkyta, nėra žmogus, nėra tas žmogaus gyvenimas, kurį žinome; mes žinome tik įprastą, kasdienį, empirinį gyvenimą. Jau minėjau, kad visos didžiosios filosofijos ir religijos grįstos viena vienintele mintimi: realiai yra, egzistuoja kažkoks kitas, už mūsų kasdienį realesnis gyvenimas. Yra kažkas kita, kas irgi gyvena, tačiau gyvena kitaip, prasmingiau – tai aukštesnis gyvenimas, kuriam galima pritaikyti žodžius: pašvęstas, šventas, esantis kitokiame laike, kitokioje erdvėje ir t. t.

Beje, kito gyvenimo idėja atskleidžia įdomų dalyką. Graikai klausia: kaip sužinome, kad yra šis kitas gyvenimas, kuris nesuyra, kuriame yra atmintis…o atmintis, nebūdama empirine žmogaus savybe, sąlygoja laiko momentų susijungimą? Kai sakau, kad užmiršti – natūralu, o prisiminti – dirbtina, turiu omenyje kažkokios kitos visumos, kurioje yra atmintis, savybes. Žmoguje, kaip biologinėje būtybėje, atminties nėra, tačiau ritualo ir mito rimbus patyrusio žmogaus sąmonėje atsiranda tokios mintys, kurios savyje jau turi ir atmintį, ir paveldėjimą, ir ryšius. Tuomet išryškėja kito gyvenimo problema; mintis apie tai kyla būtent dėl to, kad kito gyvenimo gali ir nebūti. Arba pasakysiu šiek tiek kitaip, pasitelkęs kitą šio samprotavimo atvejį: tiesos problema atsiranda tik dėl to, kad egzistuoja klaidos galimybė. Ten, kur tokios galimybės nėra, nėra ir tiesos problemos. T. y. graikai manė: jei atsiranda kažkokiõs ypatingos, sutvarkytos būsenos problema, atsiranda dėl to, kad žmogus yra įnoringas ir savavalis, ir tik dėl savo elgesio ir savivalės gali irti, klysti, kurti blogį. Štai tokiame kontekste kyla dėsnio idėja.

Vadinasi, kol nesuprantame, kad galime klysti, savivaliauti ir savo elgesiu versti pasaulį į chaosą, tol apskritai negalime galvoti apie tiesą ir dėsnius kaip filosofinį, mokslinį ar atsieto mąstymo objektą. Kol veikia archajinis ir kosminis dėsnis, ir kol nukrypimai nuo jo suvokiami kaip kosminės katastrofos (tai akivaizdu mituose), o ne žmogaus savivalės padarinys, ne veiksmų, sukibusių į tam tikras nematomas savęs pačių pasekmes integralas, – kaip kad sakė indai, – veiksmų, kurie susikaupė kaip karma (karma, – kosminės pasaulinės bausms, veikiančios tiek, kiek tęsiasi žmonijos kartų atsikūrimas, idėja, – baudžianti persikūnijimu), tol patiriame vis tas pačias empirines, išdarkytas ir beprasmes būsenas – tiek, kiek neištrūkome iš gimimų rato, nesusitelkėme į vientisą visumą. Kitais žodžiais, pagal karmos dėsnį, jei Edipas nebūtų padaręs to, kas padaryta „Edipo“ tragedijoje, jis ir toliau persikūnytų, ir tęstųsi tėvažudystės, seksualinių santykių su savo motina ir kiti aktai.

Ir tik gilus [klystamumo] idėjos įsisąmoninimas, [klystamumo], kuris yra žmogaus savivale ir įnoringumu grįstos veiklos padarinys, pirmą kartą steigia pažinaus, inteligibilaus ir intelektu įžvelgiamo [проницаем] dėsnio arba tvarkos problemą. Prisiminkime Platono mitą: supančioti belaisviai žvelgia į sieną, kuria padrikai slenka šešėliai; pagal šio mito sąlygas, pagal autoriaus ir skaitytojo susitarimą, jie iš principo negali pasukti galvos ir pamatyti, kad už jų nugarų yra šviesos šaltinis (tarp šviesos šaltinio ir belaisvių slenka objektai, šviesa krinta ant objektų, ir belaisviai juos mato kaip atspindžius ant olos sienos). Didžioji šio mito idėja – įsisąmoninimo, kad tai šešėliai, aktas. T. y. kai supratome, kad patekome į šešėlių karalystę, galime taikyti ir formuluoti taisyklę apie tai, ką iš tiesų galime suprasti; galime kelti klausimą apie dėsnį.

Graikai jį formuluoja taip (dabar keistu būdu priartėjome prie filosofinės kalbos ypatybių, dėl kurių ji skiriasi nuo mūsų empirinės kalbos): suprasti galima tik būtį, o nebūties suprasti negalima. Beje, graikai tai išreiškia tokia formule: yra tik būtis, o nebūties nėra, ir jos net neįmanoma išsakyti. Labai keista formulė. Viena pirmųjų, savo nesuprantamumu beveik magiška filosofinė formulė. Paprastai filosofijos istorikai šią formulę laiko filosofijos pradžia, nes mano, kad filosofiją pradeda „būties“ sąvoka. Bet kuri pirmoji filosofija (tiek istorinio atsiradimo, tiek ir visomis kitomis prasmėmis) lieka fundamentaliu visų kitų filosofijos sričių ir atšakų branduoliu; ir jos visos šakojasi (tarkime pažinimo teorija, etika ir t. t.) aplink vieną branduolį – mokymą apie būtį. Viskas prasideda lyg ir būtimi, tačiau prasideda tokia keista formule. Kartoju: tai, ką galime suprasti, yra būtis, ir tik būtį galime suprasti, nebūties nėra, mes negalime jos net išsakyti. Pamėginkime suvokti, ką tai reiškia, nes čia pažeistos visos įprastos kalbos taisyklės. Juk pasakyti, kad būtis yra – tai pasakyti, kad sviestas sviestuotas, tai tautologija. O po to pasakyti, kad nebūties nėra – irgi tautologija. (Tai, ką sakau – beveik pažodinės citatos; nors ankstyvųjų graikų tekstų beveik neišliko; tad šiose Parmenido citatose yra „žiupsnelis druskos“.) Jei nebūties nėra ta prasme, jog jos net negalima išsakyti, tai tuo pačiu, matyt, turime pripažinti nepriimtiną dalyką: mes nepajėgūs klysti, nepajėgūs meluoti. Ką tai reiškia? Juk empiriškai žinome, kad žmogus vis dėlto klysta, nukrypsta. Juk yra žinoma, kad žmonės gali neteisingai mąstyti, meluoti, kurti blogį, o Sokratas tuo tarpu sako (žengiu dar vieną žingsnį, šiek tiek komplikuodamas reikalą), kad žmogus, žinantis gėrį, blogio kurti negali. Ką gi, atrodytų, tai visiškai prieštarauja mūsų empirinei patirčiai, nes žinome, jog labai protingi, išmanantys žmonės gan sąmoningai kuria blogį, ir kad blogio egzistavimas nuo gėrio, arba gėrio ir tiesos pažinimo, iš esmės nepriklauso. O filosofai teigia štai tokį keistą dalyką. Nesuprantama. Tad pamėginkime paprasčiausių asociacijų, susijusių su žodžiais „būtis“, „nebūtis“, „blogis“, „tiesa“, „gėris“, lygmenyje pasiaiškinti šį ypatingą smegenų poslinkį, kurį vadiname filosofija.

Tarkime, nebūties nėra ir jos išsakyti neįmanoma. Kuria prasme? Ar norima pasakyti, kad neįmanomas objekto nebuvimas? Tarsi žodis „nebūtis“ mūsų kalboje reiškia, kad šio objekto nėra. Manęs gali nebūti priešais jus, jūsų gali nebūti priešais mane. Ir, be to, net negalime nebūties pamąstyti. Čia labai sudėtingas ir tuo pačiu paprastas dalykas. Jis paprastas savo fundamentalumo prasme. Jei jo nepagavai, visa kita neturi prasmės, suprasti neįmanoma, neverta net ir mėginti. Nes filosofija nepateikia jokių žinių, ji nieko nepraneša, todėl nieko prisiminti negalima, nors ir esama storų knygų. Filosofija gali viso labo pasidalinti [сообщить] tam tikru minties būdu, kurį žmogus savo baimės ir rizikos sąskaita [на свой страх и риск] turi nuolat atkūrinėti.

Mat egzistuoja ypatinga, save pagrindžiančių reiškinių kategorija. Pavyzdžiui, herojaus figūra, kuri pirmą kartą pasirodo klasikinėje Antikos kultūroje. Herojus – tas, kuris nedalyvauja natūralių priežasčių ir veiksmų sankabose, o būtent tokios yra mūsų fizinės savybės: didžiulė fizinė jėga, patosas, amokas (amokas – ypatinga būsena, būdinga, pavyzdžiui, vikingams; šioje ypatingo patoso arba kvaitulio būsenoje, net nežinia, kaip ją nusakyti, vikingai susidorodavo su gerokai juos viršijusiu priešu). Taigi pirmoji mūsų filosofinio herojaus savybė – tragiškas išsižadėjimas, iškritimas iš šios grandinės tiek, kiek esame nuo tų natūralių savybių priklausomi. O herojus, nuo prigimtinio savo įniršio intensyvumo, nuo raumenų ir panašių dalykų, kuriuos mitas vaizduoja kaip kosminę katastrofą, nepriklauso. Jis pats stoja į savo poelgio priežasčių pradžią. Štai kas yra save grindžiantis reiškinys – pats savęs paties pradžioje. (Jums ši tema gali atrodyti paprasta, bet iš tiesų ji susijusi su paslėptų mūsų filosofinio mąstymo klodų darbu. Mes neįsisąmoniname, kas slypi žemiausiame sluoksnyje, tuo tarpu nuo šio supratimo priklauso, kaip suprantame aukštesniuose sluoksniuose glūdinčius dalykus.)

Taigi iširimo ir kažkokio kito, ypatingas sąlygas turinčio gyvenimo problema, – pati esmingiausia. Blogis randasi savaime, stichiškai, spontaniškai (manykite, kad tai sąlyginis procesas), o gėris kuriamas specialiai ir kaskart turi būti kuriamas iš naujo. Dabar prisiminkite, kad filosofija prasideda mintimi apie tai, kas neįmanoma, tačiau yra. Chaosas – tai, kas įmanoma, o tvarka – neįmanoma, nors ir būna. Štai įvyko mąstymo aktas, net ne mąstymo, o, tarkime, protingo samprotavimo aktas. Filosofija prasidėjo nuostaba: kaip tai įmanoma? Suprantama, kad yra kvailystė, o protas – nesuprantama. Mažai tikėtina, neįmanoma, bet yra. Bjaurumas – suprantama, o grožis – neįmanoma, nesuprantama.

Kalbu su jumis tarsi pusiau filosofine kalba, o dabar kalbėsiu archajine kalba. Imkite islandų sagą, vokiečių sagas, folklorą – skirtingose vietose, skirtingose tautose jūs įžvelgsite vieną ypatybę. Tarkime, aprašomas koks nors kilnus didvyris, draugystė, meilė. Situacija tokia: draugauja dvi giminystės ryšių neturinčios šeimos; tiksliau, viena šeima įsisūnija žmogų, nesusijusį su tos šeimos galva jokiais kraujo ryšiais. Ir aprašoma sielą virpinanti ištikimybė. Bet toliau vyksta štai kas: kažkas kažką pašnabždėjo, kažkam kažkas pasirodė, kažkas neteisingai kažką suprato…ir pradeda augti nesusipratimų ir blogio lavina, kuri čia pat neišvengiamai griauna trapius žmonių draugystės ir ištikimybės reiškinius, jie žūva. Šiuose natūraliuose nesusipratimuose – „pasirodė“, „neteisingai suprato“ – veikia paprasti dėsniai, pavyzdžiui, kraujo keršto dėsnis. Vienam klanui pasirodė, kad jį nuskriaudė, vadinasi, už skriaudą reikia atkeršyti. Ir galiausiai gamtinės sankabos bei mūsų dalyvavimas jose tiek, kiek esame gamtinės būtybės, t. y. kiek esame susiję krauju, tos pačios sankabos, kurios pasiduoda patosams, aistrų instinktams, mūsų akivaizdoje griauna tvarkos reiškinį. O kas yra tvarka? Šiuo atveju – draugystė, sąžiningumas, prieraišumas. Šie dalykai suyra. Taigi natūralu – kariauti ir neapkęsti, meluoti, klysti, neprisiminti. Tiek, kiek mūsų atmintis, kitos mūsų žmogiškos savybės priklauso nuo stichinių gamtinių procesų ir atsiduria laisvame savaiminių sankabų, veiksmų ir priežasčių veikimo lauke – tvarkos ãpraiškos neišvengiamai suyra. Pabrėžiu: tiek, kiek. Ir štai čia prasideda filosofija.

Grįžtu prie būties problemos: vadinasi, žmogaus gyvenime kažkas yra, kažkas laikosi ir atsikuria tokiu mastu, kokiu atsikuria, kartojasi ir ant savų pamatų (skirtingų nei gamtiniai) laikosi ypatingi reiškiniai, kurie vadinami save pagrindžiančiais reiškiniais [самоосновные явления]. Pavyzdžiui, sąžinė. Sąžinės sąvoka aprašo tokius moralinius reiškinius ir aktus, kurie anapus savęs neturi savo buvimo ir išsipildymo priežasčių. Jie nepriežastiniai. Sąžinės priežastis – ji pati.

O dabar ženkime vieną, atrodytų paprastą, tačiau esminį žingsnį. Pateiksiu visiškai netikėtą, visai ne graikišką pavyzdį. Bet, būdamas negraikiškas, jis visgi apjungia samprotavimą ir, vadinasi, turi dar ir tokį pranašumą, kad gali parodyti, jog filosofija – amžinas filosofų ir apskritai filosofuojančiųjų reikalas ir, laikui bėgant, nekinta. Viskas kaip ir prieš du tūkstančius metų, tik skirtingai išreiškiama. Turėkite omenyje, kad šį pavyzdį (tiksliau, du pavyzdžius) pateikiu norėdamas dar kartą parodyti, jog nebūties mąstyti ir išsakyti neįmanoma. Iš Čekoslovakijos atvyko viena mano pažįstama ir apsistojo viešbutyje. Po kelių dienų jai reikėjo išvykti ir sumokėti už pokalbius telefonu. Bet išvykimo dieną paaiškėjo, kad sąskaitos dar neatsiųstos, taigi administratorė viešnią paleido nepaėmusi pinigų. Štai gėrio apraiškos pavyzdys, įprastine psichologine šio žodžio prasme. T. y. turime konkretų įvykį, poelgį ir apie jį mąstome, jį vertiname, apie jį kalbame. Pagalvoję sakome: administratorė yra gera, nes išleido viešnią be mokesčio už neatsiųstas sąskaitas, tarp kitko, gan nemažas. Dabar blogio pavyzdys: paskirstymo lageris Vladivostoke, masė žmonių gyvena tiesiog plikoje aptvertoje erdvėje, lyjant ir sningant, sušalę ir alkani, alkis auga (kažkur dingo transportas su produktais) ir netekę vilties, reikalaudami duonos alkani žmonės metasi ant vielinių tvorų. Į juos ima pilti kulkosvaidžiais. Tai blogio apraiška.

Pagalvokime. Du įvykiai. Apie vieną pasakėme – tai gėris, apie kitą, kad blogis, tuo pačiu darydami prielaidą, jog anapus šių reiškinių, anapus šių poelgių yra tam tìkros, savybes turinčios būtybės: vienu atveju – geràs savybes, kitu atveju – blogàs. Blõgos būtybės šaudė kulkosvaidžiais, o geros elgėsi pagal situacijos prasmę: geruoju paleido mano bičiulę. Tačiau filosofas šioje vietoje pasakys, kad Rusijos žmogus nei geras, nei blogas, kad gėrio ir blogio sąvokos čia nepritaikomos. Mat nutiko tai, kas su psichologija iš viso niekaip nesusiję, nors kiekvienas paskiras žmogus, be abejo, psichologines savybes turi. Viešbučio administratorė šitaip pasielgė ne todėl, kad ji gera, o todėl, kad įvykių sankaba ją įvarė į konkrečią situaciją. Ji buvo įvaryta į kampą, jos pasirinkta išeitis pašaliniam stebėtojui gali tik atrodyti paskatinta gėrio. Tuo tarpu kai pati situacija: nesusipratimai taške A, kur ne laiku išrašė sąskaitą, nesusipratimai taške B, iš kur ją ne laiku išsiuntė, nesusipratimai taške C, kur ją ne laiku gavo – tai ta rusiško gyvenimo sąvarta, kai Rusijos žmogus sukuria sau tokią situaciją, visuomet ribinę, išeitis, iš kurios visuomet radikali (arba į vieną, arba į kitą pusę). Todėl kai išeitis įvyksta, gebantys bent kiek protauti – o bet koks protavimas suponuoja filosofijos elementą – būtinai ištars: negaliu pasisakyti, čia nėra psichologijos, nėra nei gėrio, nei blogio, yra tik labirintinė įvarymo į situaciją būsena, iš kurios ta ar kita išeitis. Sakyti apie tuos, kurie šaudė, kad jie blogi, negalima. Kodėl? Todėl, kad pradinė jų veiksmų priežastis – išvogta duona. Tūkstančiai sukibusių įvykių apsprendė žmonių veiksmus; vienus – pulti vielines užtvaras, kitus – šaudyti. Čia nei gėrio, nei blogio, kaip psichologinių savybių, nėra.

Kalbu apie tai, būtent mes galime pasakyti ir išreikšti. O samprotauti remiantis panašiais pavyzdžiais apie tai, kad rusai geri ar blogi (tokių pavyzdžių galima pateikti šimtus), neįmanoma, tam čia nėra pagrindų, yra kitkas. Aš imu tik vieną pusę – negalime išsakyti. Kodėl negalime? Todėl, kad čia nėra psichologinių gėrio ir blogio. Ten, kur jie yra, galime išsakyti tiesą arba kažką, kas po to galbūt pasirodys klaidinga. Bet kuriuo atveju tik tuomet ir viena, ir kita bus prasminga. Situacija, kurią nupasakojau, apskritai – nei tiesa, nei melas. Vienas įrodinės, kad rusai geri, kitas įrodinės, kad jie blogi. Nei viena, nei kita. Čia nėra nei tiesos, nei melo, nei gėrio, nei blogio. Negalime mūsų kalba šito išsakyti tol, kol kalbame kažką prasminga. Kalba pati save ardo, nes esame nebūties srityje, šiuo atveju – psichologijos nebūties srityje.

Tai ne psichologinė situacija, o sankabų situacija, sukibo traukiniai, rusiški papročiai; atskirai niekas nenorėjo nei gėrio, nei blogio, tačiau kažką darė ir neišvengiamu šių išsipildymų integralu tapo situacija, kurioje atsidūrė žmonės: vienu atveju – mano bičiulė viešbutyje, kitu – kalintieji lageryje. Ką mes, kaip prasmingos būtybės, galime apie tai pasakyti? Nieko. Apverskime: kuria prasme nieko negalime pasakyti? Sakyčiau taip: psichologija (šiuo atveju kalbame apie psichologiją), psichologinė realybė arba psichologinė būtis yra, jei yra realybė, kurios visuma ilgą laiką ir dalyvaujant pakankamam žmonių kiekiui būva apimta tam tikrų formalizmų veikimo, pavyzdžiui, sąžinė – grynas formalizmas. Tik šioms sąlygoms esant žmonėse vystosi psichologija arba tai, apie ką galime prasmingai kalbėti psichologijos terminais (psichologinių kokybių terminais). Sakoma, žmonės geri arba blogi. Pirmą kartą šis perskyrimas mūsų psichologinės, prasmingos, suteikiančios galimybę kažką išsakyti kalbos lygyje atsiranda tik tuomet, kai pačiõs šios realybės viduje atsiranda atskaitos sistema, ir šią atskaitos sistemą sudaro (šiuo atveju pasirinkau „sąžinę“) save grindžiantis [самоосновное], būtiškas reiškinys. Ten, kur yra sąžinė, vystosi psichologija ir, vadinasi, pati mūsų galimybė kalbėti apie poelgius psichologine kalba; tai ir bus prasminga kalba.

Reziumuoju: tik ten, kur yra būtis, galima kažką išsakyti. Arba: kur yra kažkokia realybė (kažkokia, būtiškų reiškinių apimta sritis), ten artikuliuojami dalykai, apie kuriuos galima kalbėti kažką prasmingo. Juk gėrio ir blogio atveju susidūręs, atrodytų, su psichologiniais reiškiniais, negalėjau pasakyti nieko psichologiško. Čia turi būti pritaikytas kitoks analizės aparatas. Jei gerų ir blogų žmogaus savybių terminais imsiu samprotauti apie viešbučio administratorę arba sargybinį bokšte, susipainiosiu, būsiu neinteligibilumo sferoje.

Grąžinu jus prie intelektualaus pasaulio pažinumo problemos: galime kalbėti apie tai, kas vyksta, tačiau situacijos, realybės nesuprasime. Ją suprasime tik atsisakę psichologinės kalbos, nors prieš mus, neabejotinai, psichologiniai fenomenai: geros arba blogos savybės. Tarkime, galiu parodyti, kad nepriklausomai, nori rusai karo ar nenori, jie sukuria sau tokią situaciją, iš kurios tėra dvi išeitys – kariauti arba nekariauti, ir esama daugybės priežasčių kariauti. Arba, kad laimėtumei karą: pradžioje turi sukurti sau situaciją, iš kurios nėra kitos išeities nei pergalė. Tai situacija, apie kurią negalima kalbėti įprastos aprašomosios kalbos terminais; tos kalbos, kuria kalbama apie armijos pasirengimą, jos kovinius sugebėjimus, ir kuria po to pateikiami rezultatai: šiais gebėjimais aiškinama, kodėl laimėjo arba pralaimėjo. Mūsų atveju nei viena, nei kita nieko nepaaiškina.

Dabar pažiūrėkime, ką šiais samprotavimais pasiekėme. Visų pirma, filosofija mus privertė pažvelgti kitaip – sielos akimis pamatyti tai, ką mato ir mūsų įprastinės akys. Pasukę sielos akis, nepakeitėme objektų, nepateikėme jokių naujų faktų, jokių naujų argumentų. Ta pati viešbučio dama, tas pats lageris – faktai nepasikeitė. Aš prisiverčiau pažvelgti kitaip, pasukęs sielos akis pažvelgiau ir pamačiau, kad samprotaujant psichologiškai, nieko neįmanoma suprasti, čia nėra psichologijos. Kad suprastume, turime pasitelkti kažkokias kitas sąvokas ir kitaip žvelgti į realybę. Todėl neužtęsdamas empirinių atvejų svarstymo, vartosiu teorinę kalbą: tik būtis yra, ir išsakyti tai, ko nėra, neįmanoma. Įsivaizduokite, įvyko katastrofa ir išnyko žmonės, kuriems kalba, net sutrumpinta, buvo suprantama; išnyko graikai, išnyko Antikos tekstai, liko fragmentai, ir prieš mus mistiniu būdu liko tik ledkalnio gabalėlis: yra tik būtis (tautologija, kaip jau sakiau), nebūties nėra (irgi tautologija), ir, be to, nebūties išsakyti negalima. O jos iš tiesų negalima išsakyti, todėl filosofas ir sako: galime kažką suprasti, kai supratimo srityje yra būtiški reiškiniai. Pavyzdžiui, tokie kaip sąžinė. Aplink sąžinę jau gali augti psichologinis pasaulis, apie kurį galima prasmingai kalbėti psichologijos kalba ir kažką suprasti. O apie tai, kas neegzistuoja, kalbėti negalima, to negalima išsakyti.

Tarkime, jūs norite išsakyti menotyrinį kokių nors meno kūrinių vertinimą. Viena mano bičiulė labai taikliai apibūdino paskutiniu metu sovietiniame mene, tiksliau, teatro mene, nuvilnijusių revoliucinių įvykių prasmę. Ir tuo pačiu apibūdino meno kūrinio naujumu ir gyliu sužavėto žiūrovo emociją. Ji pasakė: „visą šį jaudulį ir susižavėjimą žiūrovui kelia tai, kad scenoje girtas žmogus pagaliau prabilo girtais žodžiais.“ Argi galima apie tokį meno kūrinį kalbėti menotyriniais terminais, vertinti jį kaip meno elementą, kaip meninių priemonių vystymosi etapą (kad girtas žmogus scenoje prakalbo girtais žodžiais)? Tai įvyko scenoje, neegzistuojant, ir žmonės, tai suvokiantys kaip meno kūrinį, taip pat, egzistuodami neegzistuoja. Kitas pavyzdys: visas pasaulis jau seniai įprato, kad pasaulyje buvo Kafka, Joyce’as, ir staiga – minties šuolis, kurį 60-aisiais atliko Roger Garaudy (audra marksistinio vandens stiklinėje), nusprendęs, kad Joyce’as, vis dėlto, geras rašytojas. Žmonės aistringai galvojo ir dirbo, abejonių keliu priėjo šios išvados – tai juk įvykis, bet šitai neegzistuoja, ir apie tai kalbėti negalima.

Štai kas yra būtis ir nebūtis mūsų galimybių ką nors kalbėti ir ką nors suprasti prasme. Būtis yra, o nebūties nėra – apie tai galima kalbėti tik filosofijos kalba; šios, maksimaliai sutrumpintos, atrodytų, magiškos, pedantiškos formulės yra teorinės filosofinės kalbos elementas. Ir jos išvijojamos labai paprastai, visiškai įprastų dalykų lygmenyje. Jums jau sakiau, filosofija – tai gyvenimo dalis tiek, kiek gyvenimą paverčiame prasmingu ir sutvarkytu (žinoma, niekada iki galo). Ir sakiau, kad iki mirties mes nežinome, o mirštant mums nepavaldu tai, ką mirtis už mus pažįsta. Pats šis filosofinis samprotavimas yra neužbaigtas, ir šio samprotavimo neužbaigtumo apmąstymas taip pat yra filosofija.

Yra tik Vienis [Одно] („Vienis“ didžiąja raide); ir tik ten, kur Vienis, ir tik šį Vienį galime suprasti. Vietoje „Vienis“ imkite žodį „Būtis“. Yra tik būtis, ir tik ten, kur ji yra, ir tik būtį galime suprasti. (Tai beveik paraidinės Parmenido citatos.) Vienio arba būties sąvokos pasitelkiamos ten, kur filosofai kerta supratimo proskyną siekdami tokių dalykų, kuriuos galima suprasti taip, kad apie juos būtų galima kalbėti pačiu šiuo pasakymu negriaunant kalbos.

Priminsiu jums kitą atvejį: Sokratas nerašė knygų, jis nieko nepaliko, ir jis nebuvo spekuliatyvus filosofas, kokie (jums pasirodys) yra Parmenidas ar Herakleitas. Sokratas filosofavo gatvėje, tačiau visas jo filosofavimas buvo vaizdinga egzemplifikacija, kad tik apie Vienį, – ten, kur jis yra, – galima kalbėti ir jį išsakyti, nes visas mąstymas, kuris nejuda Vienio arba būties vagoje, sugriaunamas pačiu bandymu taip mąstyti arba taip pasisakyti. Ir kaip Sokratas elgėsi su savo pašnekovais? – jis nepateikdavo jiems atsakymų. Visi Platono dialogai – kazuistinis, rafinuotas vaikštinėjimas aplink tai, kas yra didvyriškumas, kas yra dorybė. Pasisukioję šio dialogo tekste, jūs anaiptol neišnyrate gavę dorybės ar išminties apibrėžimus. Sokratas kiekvieną kartą parodo, kad nepanirę į būtį, negalėsime nieko išsakyti. Mes kažką sakome apie didvyriškumą ir tai, kas išsakyta, griauna šio pasakymo turinį. Ką reiškia būti drąsiu? – klausia Sokratas. Pašnekovas atsako: būti drąsiu – reiškia džiaugtis (ypač pakili būsena) regint panikos apimtą sprunkantį priešą, suteikti sau tokį malonumą. Sokratas į tai atsako: bet ar ne labiau, matydamas sprunkantį priešą, džiūgauja bailys? Džiūgauja, nes nereikės kautis. T. y. vienu metu yra ir drąsa ir bailumas: drąsus žmogus – bailus, o bailus žmogus – drąsus. Ir jei toks yra drąsos apibrėžimas, pastebi Sokratas, vadinasi, apie tą patį objektą sakome du prieštaraujančius dalykus. Tai ir yra kalbos griovimas, kai sakymo aktas griauna pačią mąstymo galimybę ir pagrindą. Štai ką, nepateikdamas atsakymo, parodo Sokratas. Jis tik mėgina įvesti klausytoją į būtiško mąstymo sritį, mąstymo, kuris gali vykti tik tam tikros dialektinės indukcijos keliu. Sokratas taip organizuoja situaciją, taip veda savo pašnekovą, kad šis, tam tikra prasme, pats panirtų į tvarkos ir formų regėjimą. Kas tai? Apibrėžti neįmanoma. Čia iš tiesų susiduriame su žmogiškosios būties paslaptimi: tai, kas visuomet nutinka ir kas mums artimiausia bei prieinamiausia ir tuo pat metu slysta iš rankų, jei norime išsakyti ir apibrėžtu arba ištartu pavidalu perduoti kitiems.

Reiškinių, apie kuriuos įmanoma spręsti, laukas, pavyzdžiui, estetiniai atvejai (meno kūriniai) arba psichologiniai įvykių ir poelgių atvejai, kuriuos minėjau, pirmą kartą atsiveria, kai atsiranda ir išryškėja save grindžiantys arba įvykio reiškiniai [событийное явление]. Psichologija auga tik esant sąžinei, kuomet atsiranda psichologiniais žmogaus savybių terminais svarstyti galimas pasaulis. O pati sąžinė? Kaip ji apibrėžiama, kaip ji išugdoma arba perduodama? Kaip ji atsikuria? Šiuo tikslu graikai pasitelkė dialektikos sąvoką, turėdami omenyje, kad dialektika ir yra tokia tarp priešingų įtampų tvyranti būsena, kurioje gali išryškėti reiškinys, nekildinamas, kaip narys ar elementas, iš kokio nors nenutrūkstamo priežastinio ryšio. Kodėl atskirai nuo logikos gimė toks ypatingas žodis – „dialektika“? (Aš neturiu omenyje tų, dažnai visiškai nekompetentingų samprotavimų, kad egzistuoja kažkokia ypatinga, nuo formalios logikos besiskirianti dialektinė logika.) Graikai šiuo žodžiu vadino realias aplinkybes. Jie suprato, kad esama reiškinių, kurie negaunami ir negali atsirasti kaip paskutinės grandys nenutrūkstamos, juos sąlygojančios grandinės gale. Tarkime, sudaręs A, B, C nariams kokią nors sąlygų grandinę, gaunu D. Taigi esama reiškinių, kurie negaunami tokiu būdu, jie iš esmės negali būti nenutrūkstamos sąlygojimų grandinės išvestiniais nariais ar paskutinėmis grandimis. Jie atsiranda prieštaravimų įtampos vagoje. Štai ką graikai vadino dialektika. Viduje – plyksteli arba ne. O jei plyksteli – tuomet víentisa [целостно].

Žengsiu dar vieną žingsnį, pasitelksiu dar vieną būties apibūdinimą, bet jau tame lygmenyje, kuriame jis lengvai iššifruojamas. Apie sąžinę jau sakiau: be to, kad tai save grindžiantis reiškinys, ji – nedalomas arba vientisas reiškinys. Ta prasme, jei sąžinė yra, tai yra visa vientisai [вся целиком]; sąžinės nebūna pusė, ketvirtis. (Jūs tai žinote paprastų aforizmų lygmenyje; XVIII amžiuje Voltaire’as sakė, kad dorybė nedali; ji arba yra, arba jos nėra; negali būti pusė dorybės; jis suprato tokios rūšies reiškinių savybes.) Vadinasi, jei yra, tai tik vientisai. Parmenido tekste parašyta: būtis visur, nėra tokios vietos, kur jos nebūtų, ir ji visa vientisa ir iškart. Jis sako tai, ką jau sakiau kita kalba. Kai filosofas į filosofinių sąvokų ir apibrėžimų sritį įtraukia dalykus, žinomus nepriklausomai nuo šių sąvokų ir apibrėžimų, jis ima atskleidinėti sąlygas, kurioms ir tik kurioms esant galime mąstyti ir ką nors išsakyti. Kad galėtume apie ką nors kalbėti psichologijos terminais (vėl grįžtu prie pavyzdžio), bet kuriame psichologiniais laikomų reiškinių visumos taške turi dalyvauti sąžinė. Sąžinė visur: vientisa dalyvauja mažuose dalykuose, vientisa dalyvauja dideliuose dalykuose, ir tuomet apie ją galiu kalbėti kaip apie psichologinį reiškinį. Būties sritis yra nedalomo sritis. Apie ją sakome: būtis vieninga [едино] ir nedali. Ji nejudanti, ji visur, ji amžina.

Taigi dar liko šiokių tokių dalykų, nevisai suprantamų. Aš pasakiau: ji nejudanti, ji amžina. Tarkime, kad supratome būties nedalumą: ji nedali tiek, kiek apskritai galime suprantamai apie ką nors kalbėti ir ką nors išsakyti. Bet kuo čia dėta amžinybė, nejudamybė, visumos aprėptis [охваченность всего]? Juk nėra nė vieno laiko momento, kuriame šios būties nebūtų: jei samprotauju apie kokį nors objektą, tai negaliu samprotauti nesiremdamas prielaida, kad kiekvieną akimirką ir kiekvienoje vietoje yra šio objekto būtis. Ką tai reiškia? Tęskime pastangą suprasti turėdami omenyje, kad kalbame apie samprotavimą paribiuose, apie objektus jų ribiniu minčiai-įmanomu pavidalu. Apie ribinį-minčiai-įmanomą pavidalą ta prasme, kad tai, apie ką norime pasakyti, išplėtojame iki ribos, o po to apie tai samprotaujame. Aš atsispirsiu nuo štai ko: graikai turėjo labai gilų ir išsišakojusį, beveik visas mąstymo sritis aprėpiantį nervą, būtent – kad štai šią akimirką, čia pat, neatidedant rytojui ir neužkimbant už praeities, dabar turi išsipildyti, buvoti vientisai ir visiškai. Ką reiškia vientisai ir visiškai?

Pateiksiu graikų kultūrai priešingą pavyzdį. Kultūra, priešinga graikiškai, tai, žinoma, Rusijos kultūra, nors dabar labai madinga šnekėti apie rusų kalbos plastiškumą ir šia prasme apie jos išskirtinumą kitų kalbų atžvilgiu. Bet iš tiesų visa tai pramanas, jei kalbame ne tik apie kalbą, bet ir apie kultūrą apskritai.

Kas tradicinėje rusų kultūroje mums artimiausia ir suprantamiausia? Mes visuomet moralūs rytoj ir visuomet moralūs visi kartu. O šiandien galima ir būtina meluoti, sakyti netiesą, nuolaidžiauti. Kodėl būtina? Todėl, kad taip galvoja visi protingi žmonės. Bet rytoj – juk žinau, kad esu geras ir geranoriškas – kursime gėrį, visi kartu. Graikų jausena priešinga. Žinoma, turiu omenyje graikų įvaizdį ir tai, ką graikai apie save kalbėjo; tai mus pasiekė per filosofų, karvedžių ir kitas asmenybes. Aišku, empiriškai negalime atkurti, kaip buvo iš tiesų; galbūt graikai – tai, ką sapnuojame kaip graikus. Garantijos nėra, bet mėginkime pafilosofuoti.

Graikai, užvaldyti visa ko amžinybės, Platono lūpomis bylojo, kad amžina dorybė neturi reikšmės, ant jos negalima „miegoti“, t. y. nurimti lyg kažką pasiekus. Be to, „rytoj galėti“ ir „rytoj žinoti“ nieko nereiškia. Ką reiškia, išvertus į filosofinę kalbą, „rytoj žinoti“ arba „rytoj būti dorybingu“? (Pamėginkime praturtinti mūsų kalbą ir neišradinėkime dviračio, nes raštingumo taisyklės jau sugalvotos; mums tereikia į šį raštingumą arba, tariant Pasternako žodžiais, „į negirdėtą paprastumą“ panirti.) Tai reiškia, kad būtis daloma, ji nėra vientisa čia ir dabar. Kažką atidėti rytdienai – tai remtis prielaida, kad laikas dalus ir būtis dali, kad būtis ne vientisa čia ir dabar, kad ji susideda [складывается] ir be jos yra kažkokia kita būtis. O graikai grynai logiškai sako: jei yra būtis, prie jos negãli prisijungti dar kažkas, nes šį „kažką“ taip pat turėsiu pavadinti būtimi, ir tuomet manoji būtis suirs, o jos apibrėžimas numato vientisumą; vadinasi, negaliu to pavadinti būtimi, o jei vadinu – anapus jos nieko nėra. Parmenidas sako: būtis yra sfera, kurios viduje viskas vienodu atstumu nutolę nuo centro ir anapus šios sferos nėra nieko kita. Tai visa apimantis, apskritas arba sferinis rutulys. Vadinasi, reikia mesti lauk visus daiktinius ir fizikinius terminus. Būtis nėra kažkoks objektas greta kitų objektų, kuris būtų vaizdingai pateiktas rutulio pavidalu. Tuomet kas gi yra būtis? Kažkas keista, ypatinga, kas skiriasi nuo empirinių objektų, kas anapus objektų glūdi kaip tam tikra nejudanti (vienas iš būtį apibrėžiančių terminų), nedali, visa aprėpianti, užbaigta sfera.

Tai, kas yra būtis ir būtimi vadinama, iš tiesų užbaigta, yra, išsipildo. Būtyje galima tik būti arba nebūti, bet jeigu „būti“, tai vientisai, nes „vientisai“ ir yra būtis. Taip suręstas mūsų gyvenimas, ir taip suręsta mūsų kalba.

Ir dar: būties srityje nėra nei praeities, nei ateities, viskas dabartyje. Vienas iš pačių giliausių mistinių dievybės apibūdinimų (Antikoje ir XVII amžiuje) yra toks: Dievas visas dabartyje. O aš, kaip filosofas, pasakysiu, kad kažkuria prasme (galima apibūdinti, kuria) mintis – o mintis yra tai, kas išsakoma tik būtyje, būtimi ir apie būtį – nėra tai, ką išsakome. (Arba: tai, ką išsakome, nėra mintis.)

Vertė Audrius Račkauskas

_________________________________________________________

Versta iš: Мамардашвили М.К. Лекции по античной философии. М.: Аграф, 1997. (P.21-38)

Vertimas derintas pagal naują teksto redakciją: Мамардашвили М.К. Лекции по античной философии. М.: Прогресс-Традиция, Фонд Мераба Мамардашвили, 2009 г. (P.23-41)

 

Tagged with: antikafilosofijaMamardašvilispaskaita
 

2 Responses to Antikos filosofijos paskaitos (antra paskaita)

  1. lomonosovas parašė:

    o aciu uz puikia medziaga…
    gerai isversta; man patinka tas „išvijojamos“; kaip tai skamba rusiskai? Sekmes kertant supratimo miska, tik ziurek kad neiskirstum viso misko nes liksi vienas su Vieniu… ir kas tada?

  2. Audrius R. parašė:

    išvijojamos – раскручиваются. Tokį šio žodžio vertimą, versdama Mamardašvilio „Karteziškuosius apmąstymus“, pasiūlė A. Merkevičiūtė. Pasirinko išties taiklų žodį.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Set your Twitter account name in your settings to use the TwitterBar Section.