Lopyti kūnai

pagal | 2011 05 15

Çiğdem Dürüşken

Pristatome Çiğdem Dürüşken straipsnio „Lopyti kūnai“ vertimą iš turkų kalbos.

Straipsnio autorė stažavosi „Universita Italiana Per Stranieri“ (Perudžija). 2001 metais tapo profesore. Jos tyrimų sritys: lotynų kalbos gramatika, graikų-romėnų minties istorija, senovės Romos religija ir retorika, ikisokratikai, helenistinio laikotarpio bei viduramžių filosofinė terminologija.

Verčia graikų ir romėnų klasiką į turkų kalbą. Ji yra Antikos studijų instituto narė. Stambulo universiteto Lotynų kalbos ir literatūros katedros vedėja.

 

.

L o p y t i  kūnai

Šiame darbe aptarsime klasikinės mitologijos herojus pusiau žmogaus, pusiau gyvūno kūnu; iškėlėme tikslą pateikti tamsiuose gamtos siuvimo kambariuose vieną su kita sulopytų įvairių odų vaizdą viename kūne ir sekti  jo prasmių pėdsakais.

Priežastis, įtakojanti lopytų kūnų sutvėrimą žmogaus prote, yra įvairios gamtos bei gyvų būtybių būsenos.

Gamtos kūrybiškumas pašalino visas ribas – veriančius kontrastus, viliojančius šauksmus, kerintį bei pražudantį grožį, šviesos nepraleidžiančią  tamsumą, ardantį įniršį, nesuvaldomą galią bei  visų svarbiausia – nepažinumą tarp savosios ir žmogaus kūrybinės galios bei privertė mitinį mąstymą kurti hibridines formas.

Šios keistos formos kuriamos iš gamtoje pastebimų būtybių atskirų kūno bei charakterių dalių sujungimo į vieną;  tam tikra prasme tai yra vidaus išvertimas į paviršių, gilumos prasiveržimas. Mitologiniame pasaulyje žmogus stebi savo paties nuotaikų svyravimus, mirtinas aistras, apsvaigimus, laukines viliones, nekontroliuojamą seksualumą, jam patinka perimti gamtos galiomis pasižyminčių gyvūnų savybės ir jas stebėti savyje: kartais susitapatinant su buliaus jėga, kartais liūto didybe, kartais paukščio lengvumu, kai kurie, sutapatinę neįveikiamą nerimą su gyvatės raizginiu, paverčia jį plaukais ir užsideda ant galvos; tokiu būdu gali pažvelgti į save kiekvieno iš šių sutvėrimų akimis.

Taipogi žmogaus polinkis kurti tokius personažus palenkia jį ir prie pastangų įprasminti kitus žmones, kurie jam atrodo svetimi. Kai žmogus susiduria su kitomis tautomis, kurios pasižymi visiškai jam priešingu gyvenimo būdu bei elgesiu, arba išgirdęs kalbas apie jas, bando apibūdinti to kito fizines savybes, kalbą bei elgesį; natūralus smalsumas verčia pažinti tai, kas lieka už jo akiračio, – tautas, gyvenančias ten, kur kalnų viršūnės pradingsta dangaus debesyse arba už horizonto esančiose rūškanose salose, bando pažinti projektuojamų keistų kūnų dėka; šie kūnai taps beveik pirmuoju jo gyvenamosios geografijos žemėlapiu. Nėra stebėtina, kad mitinis mąstymas kūrė iš dviejų ar trijų odų sudarytas formas. Žmogus, projektuodavęs  tautas, kurias tikėjo esant nutolus nuo jo daugybės dienų atstumų, girdėjęs pasakojant, kad jos gyvena tarp laukinių gyvūnų, kad jie turi išvirkščias rankas bei kojas, tautas, galinčias kvėpuoti tik savame klimate arba žaliaakius, šviesiaplaukius žmones, geriančius vandenį iš žmonių kaukolių ir naktį matančius geriau nei dieną; taigi neverta stebėtis, kad mitinis mąstymas kurdavo būtybes, sudarytas iš dviejų, trijų odų.

Šios viena su kita sulopytos formos lotynų kalboje vadinamos hybrida (arba hibrida), o turkų kalboje jos įprasminamos kaip būtybė, mišrūnas, atsirandantis iš dviejų rūšių sujungimo arba  kaip iš žmogaus bei gyvūno (arba būtybės, kuri nėra žmogus, bet kuriam taip pat būdingi jausmai) suporavimo gaunama forma. Hybrida žodis lygiareikšmis lusus naturae (keistas arba išsigimęs), kuris gali būti verčiamas kaip gamtos žaidimas. Šis žodis kildinamas iš graikų veiksmažodžio hybrizo ir  turi sąsajų su hybris žodžiu, reiškiančiu siautėjantį, arogantišką, nežabojamą, nesuvaldomą, nepripažįstantį taisyklių, nenatūralų, stebėtiną, keistą. Hybris asocijuojasi su nevaldomos galios demonstravimu; iš jėgos ir aistros gimusi arogancija  atvers kelią tokiai galiai ir ši galia kartu atsineš ir nepagarbą, įžeidinėjimą, įžūlumą bei turės užslėptą motyvą. Turės savyje palaidumą, geismą, kaip priešstatą graikiškajam sophrosyne (sąmonės blaivumas). Kai žodis hybris vartojamas kalbant apie gyvūnus, jis įgyja taisyklių nepaisančios galios reikšmę.

Taigi prote sutvertos gyvūno kūną turinčios vieno ar kelių hibridų formos, esančios žmogaus prigimtyje, surenka savyje visas hybris žodžio prasmes į vieną kūną. Tai, kad neturintis giminės lotynų kalbos žodis animal (daugiskaita: animalia) reiškia gyvą, gyvenančia būtybę, ir turimas gyvumas, gyvybingumas bei pastovus judėjimas įgalina vaizduotėje tokį laisvą judėjimą. Graikų kalboje gyvūną reiškia žodis zoon; zao kilęs iš veiksmažodžio gyventi. Jis giminingas zoos žodžiui, t. y žodžiui gyvenantis, gyvas. Mitologijos pasaulyje gyvūnai yra gyvi įvairių gamtos jėgų simboliai. Animal taip pat reiškia ir kažką, kas yra pilnas oro, dvasios. Dėl šios priežasties šio žodžio reikšmė aprėpia visas gyvas būtybes, t. y gyvūnus, žmones ir augalus. Šis žodis, neturintis giminės, padeda pašalinti visus vaizduotės apribojimus ir teikia neribotas galimybes perėjimui iš vyriškų kūnų į moteriškus ar kitus gyvus kūnus.

Animal žodžio platus reikšmių spektras susiaurinamas, kai apsiribojama žmogaus vertikalios padėties reikšmingumu, jo proto, minčių bei išgyvenimų pažinimu. Bet papildant kai kuriais epitetais, reikšmių spektras plečiasi. Pavyzdžiui, žodžio bestia, kuris vartojamas nemąstančioms būtybėms arba gyvūnams įvardinti, įvedimas, prideda žmogui nebūdingą priešingą reikšmę. Žodis bestia skila į du pogrupius ir pagimdo žodį fera, vartojamą įvardyti laukiniais vadinamus gyvūnus ir žodį belva, skirtą įvardinti stambius plėšrius gyvūnus. Tuo tarpu visus šiuos žodžius apjungiantis žodis ferus vartojamas laukiniams, neprijaukinamiems gyvūnams įvardyti. Klasikinėje literatūroje, eilėraščiuose dažnai pasitaikantis žodis ferus įvardija tokių gyvūnų-grobuonių kaip liūtas, tigras, jautis elgesio ypatybes ir taip pat vartojamas arklio, gyvatės, elnio apibūdinimui. Šis žodis taip pat reiškia ir žiaurų, negailestingą ir dėl šios priežasties tampa būdvardžiu, vartojamu tais atvejais, kai susiduriame su kažkuo nežmogišku (inhumanus). Jis apima brutalumą, primityvumą ir prigimtinumą. Šio žodžio priešingybė yra graikų anthropos, lotynų homo; jei šis žodis vartojamas lyginant žmogiškoje perspektyvoje, tai jis įgyja savo protu ir vertikalia laikysena išsiskiriančio iš kitų gyvų būtybių (animal) reikšmę; kitaip tariant, žodis vartojamas pozityviam apibūdinimui; jei vertinama dieviškoje perspektyvoje, tai žodis vartojamas pasaulietiško, mirtingo, turinčio trūkumų sutvėrimo negatyviam apibūdinimui. Žodis homo yra kilęs iš humus (žemė).

Fera ir homo žodžiuose gyvuojantis dvilypumas visų nuogumu prieš akis atvers žmogaus vaizduotėje esančio kūniško derinio su įvairiais gyvūnais dvilypumą. Animal žodis – įgalinęs laisvą darinį po to, kai įsitraukia homo ir fera žodžių prieštaringos vartosenos, apjungęs šių dviejų priešingų būtybių laikysenas, garsus bei jaudulius – visu aiškumu išreiškia tai, kas neišsakoma. Šių gamtos žaismo simbolių dėka visu savo nuogumu, tegul tik akimirkai, atsiveria nematoma žmogaus pusė. Kai prasideda šių junginių laukiniškumas, – kuris galėtų būti pavadintas gamtos pamišimu, kai pradedama kovoti nasrais, dantimis, letenomis, gerti ir šokti iki visiško išėjimo iš savęs ir susinaikinimo, – iš lėto pradeda irti žmogaus gilumas bei esmė ir žmogiškumas bei tapatybė užsislepia įdubusioje odoje. Jų pačių prigimtis kreipia šiuos kūnus ties taisyklių nepaisymu, neįsisąmoninama laisve ir jie yra vedami tik savo pačių norų (ferantur). Keliaus šen bei ten, įkyrės, nuvyks, kur tik panorės.

Klasikinėje mitologijoje sutinkame be galo daug pavyzdžių, tapusių klasikinės ir šiuolaikinės vakarų literatūros bei vaizduojamojo meno temomis – tai yra padarai, kurių pažerta tarp jausmo išraiškų, patarlių, posakių; iš jų iškiliausi veikėjai – minėto laukiniškumo bei kontrastų požiūriu – yra  kentaurai, satyrai bei sirenos. Bimembris arba vadinamieji dvikūniai padarai yra kūnai, visa pilnatve išgyvenantis gamtos gyvybingumą bei kūrybingumą su visais nežabojamais instinktais, palaidumu, beribiu vaisingumu.

Graikų kalbos žodžiu kentauras  (Κένταυροι: ken – tauros), reiškiančiu padurtą arba sužeistą jautį (Centaurus, i, m.),  įvardijami karingi padarai pusiau žmogaus, pusiau arklio kūnu. Nuo galvos iki juosmens žmogus, o nuo juosmens arklys. Manoma, kad sutvėrimai, žinomi kaip nubigenae (gimimas iš debesies), kovojo raiti, gyveno žemėje tam tikroje geografinėje vietovėje ir buvo paplitę Tesalijoje, regionuose tarp Peliono (Pelion) bei Osos (Ossa) kalnų. Regionas, kuriame jie gyveno, buvo kalnuota vietovė, apsupta stačių uolų, ir šių sutvėrimų karais mintantis laukiniškumas yra priežastis to, kad graikų žodis kentauros įgijo dar ir galvažudžio bei plėšiko reikšmes. Taip pat šių sutvėrimų pasileidimas ir išsigimimas yra įvardijamas graikišku žodžiu paiderastes, reiškiančiu potraukį berniukams  (žr. Liddle and Scott).

Kentaurai priešhelenistinio laikotarpio žmogaus galvoje turi raito žmogaus vaizdo pobūdį. Graikas mitologiniam pasauliui būdinga kalba apibūdina jam pačiam svetimus šiaurėje gyvenančius žmones kaip laukines, taisyklių nepaisančias, nekontroliuojamas, nesvetingas būtybes – kentauros. Taip pat arklio kūnas, įvilktas į žmogaus kūną, parodo, kaip to meto žmogaus mąstyme laukiniškumo ir nesuvaldomumo apibūdinimais nubrėžiamas arklio vaizdu.

Plinijus Gamtos istorijoje (8. 67), pasakodamas apie kai kuriuos bendrus įsitikinimus, susijusius su laukinių arklių veisimu, teigė, kad buvo manoma, jog arkliai, gyvenantys šalia Tagus upės, atsukdavo veidus į siaučiančių šiaurės vėjų pusę ir tokiu būdu pastodavo net nuo vėjo ir gimę kumeliukai lėkdavo kaip vėjas. Taigi šių pasakojimų amžiuje mitologinis mąstymas, įsivaizdavęs sparnuotą arklį Pegasą kaip Dzeuso žaibų nešėją ir kurio vardas luvių kalboje reiškė žaibą arba  perkūną, negalėjo įsivaizduoti jokio žmogaus raito, išskyrus Belerofoną, mitologinį didvyrį, sugebėjusį pažaboti Pegasą, ir stebėdamas gamtoje gaižų ir pramuštgalvišką, vaisingą laukinį arklį, įsivaizdavo ant jo joti galintį žmogų kaip nerimstantį, lakstantį į visas puses ir gyvenantį kalnuose, toli nuo sėslių žmonių. Natūralu, kad šis įsitikinimas tapatinamas su Kentauro personažu, kuriame susijungia žmogaus ir arklio kūnai.

Kentaurų laukinė prigimtis dar labiau išryškėja Homero aprašyto kentaurų – lapitų karo dėka; kartu su literatūros bei filosofijos terminologijos plėtra šis karas pavaizduotas kaip laukiniškumo kova su civilizuotumu. Kovoję su kentaurais, lapitai buvo pusiau mitiniai kariai, gyvenantys Tesalijos Penėjo slėnyje, laukuose ganantys arklius. Nepaisant to, kad mitologiniuose pasakojimuose nurodoma, kad lapitai yra tos pačios kilmės kaip ir kentaurai, tai, kad jie nėra vaizduojami kaip dvikūniai, jiems priskiriami žmogiškieji bruožai, jie vaizduojami kaip gyvenantys sėslų gyvenimo būdą, kaip tauta, gerianti dievų dovaną – vyną – saikingai, praskiesdami jį vandeniu ir tai, kad jie laikomi pirmaisiais, išradusiais žąslus, nurodo į juose esantį civilizuotos asmenybės branduolį. Lapitų karaliaus Piritonijaus ir Hipodamijos (paties vardo reikšmė yra arklių auklėtojas) vestuvių dieną į vestuves buvo pakviesti ir Kentaurai, tai yra dvikūniai banditai. Bet kai tik jie gerokai viršijo saikingą vyno normą, pasireiškė jų laukinė prigimtis. Kai nuotaka Hipodamija priėjo pasisveikinti su svečiais, vienas iš jų pagriebė nuotaką pabandė ją pagrobti. Tuo tarpu kiti Kentaurai sujaukė aplinką ir spruko, grobdami kitas ten esančias moteris bei berniukus. Bet po visų šių milžiniškų nesantaikų, nebegalėdami pasipriešinti, jie pasidavė priešui ir buvo išvaryti iš Tesalijos į šiaurės vakarus. Skulptoriai, Fidijaus mokyklos auklėtiniai, šį karą tarp dviejų tautų vertino kaip žmonijos kovą su žiauriomis pabaisomis. Šis karas taip pat tapo karo tarp sėsliųjų graikų ir barbarų persų simboliu. Savo ruožtu tai tapo esmine vazų tapybos tema.

Vienas iš žinomiausių graikų mituose aptinkamų mentalinio hibridizavimo pavyzdžių yra satyrai – būtybės pusiau žmogaus, pusiau ožio kūnu; jų smailios ausys, maži ragai ir riesti plaukai. Geriausiai žinomos iš šiems padarams būdingų savybių yra svaigulio mėgimas, gašlumas bei vaisingumas. Pats žodis reiškia paviršutinišką, palaidūną kompanioną. Vyndarystės dievas Dionisas ir gašlumo bei gamtos nežabotumo simbolis, piemenų bei jų bandų dievas Panas (dievas, turintis žmogaus galvą ir ožio kojas, ragus bei ausis) vaizduojami kaip jų draugai (Σάτυροι, Sáturoi). Šios nenuovokios miškų bei kalnų būtybės ištisas dienas geria, blaškosi vingiuodamos į šonus, o jų plaukai persipynę su barzda; su vynuogių bei gebenių lapais ant jų galvų, suvienodėjusiomis su gamtos augmenija. Būdamos kilusios iš Dioniso giminės, šios būtybės jaučia prigimtinį potraukį vynui bei moterims. Būdamos visada pasirengę patenkinti savo kūniškus troškimus, sekioja paskui nimfas. Satyrai, pasidavę gyvuliškam jauduliui, šokdavo šokį, pavadintą sikiniu (Sikinnis), palydimą šiurkštaus instumento aulo (fleitos su dvigubu liežuvėliu: Apolono lyra nugalėjo satyro Marsijo aulą) – kuris, priešingai rafinuotumo simboliu laikomai lyrai, pagarsėjo kaip tarnų bei keliautojų instrumentas – bei kymbalon (Cymbalon), vadinamų cimbolų, muzikos, be kurios neapsieidavo nei viena Dioniso šventė. Vyno, girtavimo, jaudulio bei ūžavimo reikšmės atspindi jų išvaizdą. Jie sudaro visiškai grubios, nesantaiką keliančios, ardančios būtybės vaizdą, priešingą Decorum, t. y. tinkamam elgesiui, etiketui bei urbanizacijai. Bet visgi šiuose kūnuose ir šiose būsenose slypi prigimtinis kūrybiškumas, gyvybingumas ir mitinis atsidavimas; ir kai gimsta ši ypatinga būtybė su šiomis savybėmis, jie nesusilaiko nuo kontrastiškumo pajautos jausmo teikimo. Koks teisus yra Bakchilidas, tardamas literatų bei filosofų pamėgtus žodžius apie vyną: „Iš bokalų besipilantis vynas saldžiai saldžiai tau durstelės, sušildys širdį.  Meilės viltis, persipynusi su Dioniso dovanomis, taip greitai įtekės į protus, jog iškels žmogų į minties viršūnes. Tą akimirką nustos karai tarp miestų, kiekvienas jausis karaliumi. Pasidengs auksu namų židinys, spinduliuos dramblio kaulo spalvos žvilgesiu… Štai taip nuo vyno trykšta išgėrusiojo protas, veržiasi prie didžių svajų.“ [Athenaeus, Deipnosophistae 2.39f]

Satyrai išgyvena tris žmogiškojo gyvenimo etapus, t. y. būna vaikais, būna jaunais ir susensta su vyno taure rankose. Senyvieji yra žinomi kaip silenai. Silenų pavadinimas kilo nuo seno Dioniso mokytojo Sileno vardo.  Nepaisant griaunančios, naikinančios galios bei velniško klastingumo, jie yra baikštaus, bailaus būdo. Lygiai tokie, kaip ožkos, kurių kailius dėvi.

Klasikiniame pasaulyje laukinės ožkos, vadinamos caprea (ožka, greitai bėgdama, daužo kanopomis ir iš šaltinių trykšta vanduo; šis pavadinimas ir kyla iš šio trykštančio vandens garso (crepito) pavadinimo) arba graikiškuoju žodžiu dorkas (δορκάς), kurios žinomos kaip gebančios  vienu ypu užkopti į stačius kalnus bei akmenuotas uolas bei pasižyminčios aštriu regėjimu. Nepaisant baikštumo, nuo viršūnės, į kurią užkopia, jos akimirksniu pastebi visus ateinančius ir išeinančius, pavojingus ir nepavojingus. Ožiai lotynų kalboje vadinami hyrcanus; jie yra gyvūnai, užvaldyti poravimosi instinkto. Visur badosi pastūmėti jaudulio, kurį pagimdė geismas. Viduramžiais buvo tikima, kad velnias šnabžda šventiesiems į ausį seksualinius instinktus žadinančius žodžius. Jų kraujas toks karštas, kad geba išlydyti kietą plieną (άδάμαςas). Pasak Aristėjo, ožiai dėl savo ypatybės kvėpuoti ne pro nosį, o pro ausis, niekada nepraranda šilumos ir dėl to yra daug gyvybingesni, jiems būdingas jaudulys ir jie labiau linkę į poravimąsi nei ožkos. Buvo sakoma, kad Nyetalopes tautos naktinis regėjimas buvo labai aštrus dėl to, kad jie valgė ožkų, matančių puikiai tiek naktį, tiek dieną, kepenis. Minervos  nemėgstami gyvūnai dėl jų įpročio graužti alyvmedžius (Varro, B. i. c. 2), bet Bakcho pamėgti už tai, kad grauždavo vynmedžius (Fasti, B. i. l. 360). Nepaisant to, kad ožių prigimtis kupina jaudulio, kad jie vaizduojami kaip lengvabūdžiai ir nekontroliuojamų instinktų belaisviai, ožkos minimos kaip pagrindinių figūrų atstovės (pavyzdžiui, Dzeusas buvo maitinamas ožkos pienu). Būtent dėl šio jų sudėjime esančio kontrastingumo, mitologijoje jie virto perdėto laukinio seksualumo simboliu, šalia to virto ir produktyvumo bei vaisingumo simboliu.

Mitologinis mąstymas satyrus apgyvendino tam tikrame geografiniame regione ir (priešingai kentaurams, kurie buvo žinomi kaip kalnų gyventojai) buvo tikima, kad jie yra laukiniai salų gyventojai. Šis įsitikinimas satyrą pavertė netoli Italijos esančios Viduržemio jūros salos Satyrides pavadinimo pradininku. Mitologiniame pasaulyje šių vietovių raudonplaukiai laukiniai gyventojai pagarsėjo kaip jūrininkų košmaras ir kaip svetimšalių moterų prievartautojai. Salos gyventojai, iš toli užmatę atplaukiant kokį laivą, iš karto su klyksmu puldavo bėgti prie laivų ir pirmiausia užpuldavo laivuose esančias moteris. Taip pat kai kurie šaltiniai teigia, kad Etiopijoje (Aethiopia) gyvenanti mitinė tauta buvo satyrai; taipogi šiuose šaltiniuose nurodoma, kad šios tautos ilgi, iki kulkšnių siekiantys plaukai buvo tarsi ilgas ožkų kailis  ir jie turėjo neeilinius gabumus šokiui bei dainavimui (D.S.1.18.).

Vienas iš jūrininkų siaubų taip pat buvo ir sirenos (Seirenes); dar vieni iš žinomų lopytų kūnų. Šios būtybės – pusiau paukščiai, pusiau moterys (vardai – Telksiepėja, Peisinojė, Ligėja); Odisėjoje (12.39) minima, kad jos gyveno saloje, vadinamoje Sirenum Scopuli, esančioje tarp Kirkės ir Scilės salų, apsuptoje stačių uolų saloje, kitaip dar vadintoje Anthemousa, kas reiškia gėlėtas pievas; pateikiamas vienas iš gražiausių apgaulingo grožio vaizdų mitologijoje. Vaizdas apgaulingas, nes  sirenų valdžioje esanti sala mitologijoje yra regionas, kuriame įgyvendinamas vienas iš sunkiausių žmogaus valios galios išbandymų. Kerinčiais balsais dainuojamos melodijos yra spąstai jūrininkams, kuriems teko keliauti šių salų link. Įkliuvusieji į šių požeminio pasaulio atstovių Žemėje, fatališkų moterų, spąstus, yra paimami į nelaisvę ir nužudomi. Salos pievos  padengtos ne gėlėmis, o kaulais. Kai tik iš toli pasimato jūreiviai, pavargę nuo grumtynių su giliomis jūromis ir laukinėmis bangomis, šias salas supanti jūra staiga nurimsta: „lyg dievas būtų įsakęs, šie vandenys tarsi pasineria į miegą.“ Pavargusiems jūreiviams ši sala su visu savo apgaulingumu sukeldavo saugaus prieglobsčio, kuriame jie galėtų numigę pailsėti, įspūdį. Sirenos staiga pasirodo ant kranto, viena groja lyra, kita fleita, dar kita dainuoja. Pasak didžiosios bizantų enciklopedijos, vadinamos Souda, žemiau krūtinės sirenos savo kūnais primena žvirblius. Šis sudėjimas yra jų kerinčių balsų bei lyriškų tonų, viliojančių dainų simbolis. Bet šiuo saldžiabalsiu dainavimu mitologinė vilionė surengė žmogui pasalą. Pakerėtus užburiančio balso, įveiktus malonumo ir aistros kvapsnio, išsukusius iš kelio, neišvengiamai ištinka mirtis. Sirenos simbolizuoja Odisėją, keliaujantį į Įtakės kraštą, prarytą gilių vandenų, prarastą bei užmirštą juose, paglemžtą srovės, t. y. įkūnija įvairialypes jūros būsenas. Netoli šios salos vykusi Odisėjo kova su jūra mūsų priešakyje skleidžiasi kaip kova su moterimi. Sirena mirtingam žmogui yra kerinčio balso kvietimas į gėlėtus nemirtingumo laukus ir kadangi žinoma, jog nei vienas žmogus negali atsispirti šiam kvietimui, mitologiniai įstatymai teigia, kad jei jūreivis sveikas gyvas praplauks pro šią salą, sirenos pačios save paskandins jūroje (Lycophron, Alexandria, 712-715).

Odisėjo laivui artėjant, sirenos pradeda pasakoti tai, ką labai norėjo žinoti Odisėjas: „Suki čionai, Odisėjau šviesus, achajų didybe, / Laivą sustabdęs, išlipk ir mūsų dainos paklausyki. / Niekas juoduoju laivu nepraplaukė niekad pro šalį, / Balso, saldaus kaip medus, iš mudviejų lūpų neklausęs. / Tuosyk jis plaukia smagus ir dalykų gražių sužinojęs. / Žinom iš seno mes puikiai abi, ką Trojoj plačiojoj / Argo ir Trojos kariai, dievams panorėjus, kentėjo. / Žinom taip pat, kas dedas dabar penėtojoj žemėj.“1 Bet Odisėjas buvo perspėtas iš anksto; kai tik priartėjo prie salos, Odisėjas, paklausęs patarimo, užlipdė vyrams ausis vašku, o save liepė pririšti prie stiebo. Tokiu būdu jis turėjo galimybę ir jų kerinčius balsus išgirsti (Od.xii. 41-54; 153-300), ir atsispirti jų vilionėms. Bet tokie jau viliojantys šių dvikūnių būtybių balsai, pažadai atskleisti gamtos paslaptis, kad net Odisėjas akimirkai pasiduoda šiai aistrai ir prašosi atrišamas, bet bendražygiai buvo perspėti ir jo nepaklausė, net priešingai – suveržė mazgus dukart stipriau (12.193). Mirtingo žmogaus priešinimasis nemirtingumo šauksmui griebiantis sukčiavimo, jo laikysena ir suvokimas, kad nemirtingumo balsas yra viso labo tuštybės balsas, jo tvirtas įsikabinimas į mirtį nepranykstant toje tuštybėje, iš tiesų yra paradoksali puota!

Kentaurai, satyrai, sirenos ir šimtai kitų panašių klasikinės mitologijos sutvertų kūnų iš tiesų yra neužbaigtumo, vienos svajonės dalys. Kai jie būna atrasti, t. y. užbaigiami arba žmogaus prote sujungiami su tam tikra sąvoka, sirenos iš karto puola užimti joms priklausančią vietą  ir nebekuria kliūčių jas atradusiojo kelyje bei atveria kelią išėjimui už šiapus ribų, kitų pasaulių, svajų, sąvokų atradimui, arba įėję į didvyrio protą pradeda ten gyventi kaip atskirybės. Kai mitologinė mįslė įminta, ji, kaip prie Tėbų vartų laukiantis sfinksas, susinaikins ir atgims žmogaus prote. Taigi nesibaigia nei mitas nei logos. Graikų eilėraščiuose apgaudinėjamas niekada nebūna labai protingas arba labai kvailas. Dėl šios priežasties įdomus yra Plutarcho Moralia kūrinyje esantis pavyzdys: Simonido paklausė: „Kodėl vienintelė tauta, kurios neapgavai, yra Tesalijos gyventojai?“ Jis atsakė: „Jie tokie neišmanėliai, kad man nepavyktų jų apgauti.“ Apgautasis laikomas garbingesniu ir protingesniu, nei neapsigaunantis tragedijos veikėjas.

Iš turkų kalbos vertė Viktorija Levtrinskaja

http://www.scribd.com/doc/8523744/Cidem-Duruken-Yamal-Bedenler

 

  1. Homeras Odisėja, leidykla Vaga, 1997 m., p. 373, vertė Antanas Dambrauskas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *