Maurizio Pagano paskaitos apie Hegelį

Ką veikti filosofijos dirvonuose, jei prieš gerą šimtmetį su kaupu gyvenęs filosofas Friedrichas Nietzsche sakė, kad geriausiu atveju jį supras po poros šimtmečių? Jei jis buvo teisus, o jo įžvalgos būta gana aštrios ir taiklios, gyvename šio filosofo idėjų supratimo ir išpildymo bei apmąstymo priešaušryje. Bet tuomet kas baigiasi? Kokios mintys praranda savo gyvybines jėgas ir po truputį tampa muziejinėmis relikvijomis? Žinoma, chronotopine prasme jau ir Nietzsche’s mintys yra apdulkėjusi seniena, bet realiame gyvenime visai gali būti, kad jos tik pradeda galioti kaip aktyvios ir konstituojančios konkrečių individų būvį. Taigi pakartotas klausimas: koks minčių spiečius yra neišsenkančios dabartį ir realybę lemiančios plotmės energijos telkinys? Tegul atsakymas bus provokacija apmąstymams ir postūmis paklausyti italų filosofo Maurizio Pagano paskaitų, skaitytų Vilniaus universiteto Religijos studijų ir tyrimų centre: „’Dvasios fenomenologijos’ genezė ir prasmė“ ir „Hegelio dvasios filosofija ir jos palikimas“.

Georgo Wilhelmo Friedricho Hegelio mintis yra ta, kuri mus vis dar formuoja ir lemia, kartu beišsekdama ir užleisdama didžiąją sceną.

Kokios pagrindinės mintys skamba Pagano Hegelio idėjų artikuliacijoje? Kokia kryptimi slenka ši recepcija ir kokie probleminiai klausimai kyla?

Pirmoje paskaitoje Pagano teigia, kad Hegelis, rašydamas „Dvasios fenomenologiją“, siekė atnaujinti patirties galimybes ir sukurti laisvės filosofiją. Pažymi, kad Hölderlinas ir Fichte padarė Hegeliui didžiulę įtaką. Čia kyla serija klausimų: kuo nuo būtinybės skiriasi Pagano unifikuojančiu įvardintas Hegelio ieškomas principas; ko ieško Hegelis – ar dėsnio, ar principo; kas yra esminė unifikuojančio principo dalis; jei laisvę galima patirti tik taip, kaip patiriame meilę, argi iš tokio teiginio nekyla, kad laisvė, kaip ir meilė, yra tikslas, o ne dėsnis?

Pagano svarsto, kad Hegeliui dialektika yra susitaikymas, atsižvelgiantis į pirminę skirtį. Ši pirminė skirtis italų filosofo pranešime ir tampa esmine ašimi, apie kurią sukasi, anot Pagano, Hegelio mintinės konstrukcijos. Tolesniame Hegelio minties pristatyme Pagano teigia, kad vėlesniame kūrybos periode Hegelis vis labiau didino priešstatą tarp laisvės ir likimo bei filosofijai suteikia šios pirminės skirties sutaikymo misiją ir pasiekti absoliutaus tapatumo koncepciją. Kliūna Heideggeriui, kurio atliktą Hegelio laiko sampratos kritiką Pagano laiko nepagrįsta. Hegeliui patirtis tampa viskas, bet absoliutus žinojimas nėra žinojimas visko, nes kiekvieną dieną susiduriame vis su kažkuo kitu, todėl absoliutus pažinimas, o taigi absoliutas, yra sąmoninga, save mąstanti dvasia.

Pagrindinis poleminis klausimas lieka tiesiog principinis poleminis nesutikimas su tokia Pagano atlikta formuluote: „Dialektikos principas yra kaip gyvenimo likimas.“ Jei likimas, kur čia atsitiktinumas, neprognozuotumas etc. Keistas tas likimas, tampantis gyvenimu, besiremiančiu/esančiu dialektikos principu.

Antra paskaita pradedama dviejų žinojimų, atliktų Hegelio koncepcijoje, atskyrimu: spekuliatyvus ir kasdienis. Pirmasis priskirtinas Kantui ir Fichte’i, o antrasis Schellingui. Pagano teigia, kad, anot Hegelio, absoliutas yra priešybių anihiliavimas, skirtybių sutaikymas, bet ne anuliavimas. Čia kyla klausimas: ar Hegeliui absoliutas nėra dialektikos judėjimo rezultatas? Schellingo apmąstymuose Hegelis konstatuoja per radikalų atskyrimą absoliuto nuo atskirybės, nes pastarasis mąsto tarsi iš absoliuto pozicijos. Beje, šioje paskaitos vietoje Pagano papasakojo subtilią ir įdomią detalę: iš pradžių „Dvasios fenomenologija“ vadinosi „Sąmonės patirties mokslu“. Anot italų filosofo, patirtis Hegeliui slypi laipsniškoje patyrimo susvetimėjimo įveikos struktūroje. Jis taip pat nubraižo Hegelio minties schemas, parodydamas, kaip siejasi sąmonė, savimonė, protas ir dvasia. Taigi dvasia save pažįsta tik per lūžinius momentus, per tikėjimą, kad galima susirinkti į vieną. Čia išryškėja Hegelio minties mokslo ir teologijos ginčo anihiliavimo perspektyvoje interpretuojama galimybė. Tuomet išstoja prelegentai – Kierkegaardas iš tos pačios dulkėmis klojamos praeities ir klausiantys iš paskaitų klausytojų tarpo.

Garso įrašai (paskaitos skaitytos italų kalba ir verstos į lietuvių kalbą):

1) Maurizio  Pagano „’Dvasios fenomenologijos’ genezė ir prasmė“

2) Maurizio  Pagano „Hegelio dvasios filosofija ir jos palikimas“

Laikas ir vieta: 2012 birželio 20 d., VU Religijos studijų ir tyrimų centras