Globalizacijos procesams, technologiniams pasiekimams bei naujoms medijų formoms radikaliai transformavus visuomenės struktūrą, tradicinės visuomenės kritikos teorijos tapo nebepajėgios analizuoti šiuolaikinę visuomenę. Minėti procesai iškėlė naujas istorizmo, socialinės teorijos, moralės ir kitas problemas. Šiuolaikinėje visuomenėje išryškėjo ir iki šiol nepastebėti fundamentalūs filosofiniai klausimai.

Prancūzų filosofo Jeano Baudrillardo kritika šiuolaikinės visuomenės atžvilgiu yra išsami; jis nagrinėja ir pokyčius, leidusius susidaryti esamai padėčiai, ir dabartinius procesus, ir galimas šių procesų pasekmes. Baudrillardas nepasitenkina ankstesnėmis visuomenės kritikos kategorijomis, jis parodo naujas analizės gaires. Šiuolaikinė visuomenė yra radikaliai transformuota naujų, globalių medijų formų, todėl, norint tiksliau apibrėžti šios visuomenės laikmečio kontūrus, ją galima vadinti medijų visuomene. Baudrillardas savo filosofijoje atskleidžia, kaip naujosios medijos pakeičia socialumą, istoriją, komunikaciją, pasaulėvaizdį, realybę.

Šio straipsnio tikslas – atskleisti fundamentalias filosofines problemas, išryškėjančias medijų visuomenėje, nagrinėjant Baudrillardo kūryboje rutuliojamą medijų visuomenės analizę, lyginant jo teoriją su kitomis medijų bei visuomenės teorijomis, parodant medijų poveikį individui, visuomenei ir realybei, medijų poveikio universalumą.

 

MEDIJŲ VISUOMENĖS KRITIKA JEANO BAUDRILLARDO FILOSOFIJOJE

 

1 dalis

VIRTUALYBĖ IR MEDIJOS

 

Mainų ir individo liberalizavimas

Baudrillardas knygoje „Blogio perregimumas“ (The Transparency of Evil) dabartinę būklę apibūdina fraze „po orgijos“. Orgijos alegorija filosofas nusako visapusio liberalizavimo visose srityse momentą. Šis liberalizavimas buvo būdingas moderniajai epochai, apėmęs politinę, seksualinę, gamybos, meno ir kitas sferas. Tačiau šiandien šių sferų liberalizavimo idėjos integravosi į „spektaklio visuomenę“ ir tapo priešingomis tam, ką reprezentavo. Anot Baudrillardo, dabar, postmodernioje epochoje, lieka tik simuliuoti, pakartoti scenarijus, akceleruoti liberalizavimą, orgiją. Tačiau dabar tai akceleracija į tuštumą, nes viskas jau liberalizuota ir nebėra ko siekti. Liberalizuojamos ne formos, o galios, liberalizuotas pasaulis – tai progreso ir besivaržančių siekių pasaulis.

Ženklai ir veiksmai taip pat išsilaisvina nuo atitinkamų idėjų, konceptų, esmių, funkcionuoja išnykus jų idėjoms. Baudrillardas mano, kad išnykus referentiškiems saitams, viskas funkcionuoja dar sėkmingiau: „Ar negali būti, kad visos sistemos, visi individai puoselėja slaptą potraukį atsikratyti savo idėjų, savo pačių esmių, kad galėtų plisti visur, tuo pačiu metu perkelti save į kiekvieną kompaso tašką?“[1] Nors vienos sferos negalima pakeisti kita, jos viena kitą persmelkia, – viskas vienu metu yra ir politiška, ir erotiška, ir estetiška: „Jei Cicciolina galėjo būti išrinkta Italijos parlamento nare, tai dėl to, kad tai, kas politiška ir seksualu, tapo transpolitiška ir transseksualu, ir sutinkama taip pat ironiškai nereikšmingai.“[2] Taip pat, pavyzdžiui, sporte persipina tiek politika, tiek mokslas, tiek erotika ir taip toliau.

Save transcendavusios politikos, mokslo, ekonomikos ir kitos sferos ima proliferuotis, nekontroliuojamai savaime daugintis, plėstis nematydamos jokių aiškių tikslų. Transcenduodamos save, politikos, erotikos, ekonomikos ir estetikos sferos praranda savo reikšmingumą: „Kai viskas yra politiška, niekas daugiau nebėra politiška, pats žodis tampa bereikšmis.“[3] Padariniai kaupiami tuo pat metu, kai priežastys tampa neiššifruojamomis, išnyksta. Kaupiama viskas, kas kada nors sukurta, net jei tai nebeturi vertės ar nebebus panaudota. Baudrillardas dabartines, viską kaupiančias sistemas vadina „išpampusiomis“ (bloatedness): „Kadangi mes šiandien nebesugebame pakęsti simbolinio nebūties (absence) viešpatavimo, esame įnikę į priešingą iliuziją, atkerėtą ekranų ir vaizdų proliferacijos iliuziją.“[4]

Baudrillardas kalba ir apie individo liberalizavimą. Jo manymu, individą liberalizavimas pasmerkia „apgaunančiam akį“ likimui, individas tampa savo paties valios auka. Vienintelė žmogaus gyvenimo rizika tampa jo galimybių nerealizavimas. Kiekvienas siekia nurungti kitą universalioje pastangoje realizuotis, veikti. Baudrillardo individas nebeturi taisyklių, tvarkos, svarbesnės už jo paties, jis pamerktas būti tuo, kuo nori, norėti to, kuo yra. Baudrillardas tai vadina „savanoriška vergove“, vergove be šeimininko: „Mūsų paslaugomis paremta (service-based) visuomenė yra vergove paremta (serf-based) visuomenė, individų visuomenė paversta savo naudos vergove, savo pačių funkcijų ir poelgių vergai – tobulai emancipuoti, tobulai vergiški.“[5] Vergovė tobula, nes esame priversti patys trokšti, priversti bandyti pasirinkimo laisvę, kontroliuoti save. Individas, tapęs savo paties vergu, stengiasi išnaudoti visas galimybes, yra suvaržytas savo paties valios laisvės, ir kaltinti dėl nesėkmės gali tik save. Individas išnaudoja save, vergauja savo pasirinkimams, totaliam efektyvumui ir totaliam galimybių įvykdymui. Individas taip liberalizuotas, kad dingsta jį kaustančios, nuo jo neturinčios priklausyti likimo ar kitoniškumo formos. Net lytis ar veido bruožai gali būti pakeisti, viskas atiduota valiai. Kita vertus, pats norėjimas homogenizuotas tarpininkaujant modeliams – įkalbinėjimui ir atkalbinėjimui. Visuomenė padeda ir nurodo, kaip derėtų individui norėti, galėti, tikėti, trokšti ar mėgautis: „Patys veiksmai tampa mažiau svarbūs nei faktas, kad jie yra pagaminti, įtikinti, įsiūlyti, medija-tizuoti (media-ized) ar technologizuoti.“[6] Individo veiksmai, tuo pačiu ir darbas, greičiau yra operacijos, lydimos indiferentiškumo veiksmo turiniui. Nors viskas atiduota individo valiai, atliekant veiksmus (ar operacijas) valia reiškiasi silpnai.

Liberalizavus individą, dingus jį valdančioms transcendentalioms jėgoms, jis tampa pasmerktas nuolat įrodinėti savo egzistavimą, tvirtinti tapatybę. Baudrillardas pažymi, kad tapatybės, atpažinimo mes ieškome tik praradę bet kokį savitumą. Tapatybės paieškas jis priešina kovai už nepriklausomybę, tačiau, jei pastaroji pasižymi šlove ir nuotykiu, tapatybė siejama su saugumu ir verifikacijos sistema. Tapatybę filosofas vadina etikete be savybių, juokingu teigimu: „Aš esu! Aš egzistuoju! Aš vadinuosi taip ir taip! Aš europietis! Beviltiškas teiginys, iš tiesų, nes jei turi įrodinėti akivaizdų, tai bet kuriuo atveju akivaizdu.“[7]

Individas pats atsakingas už savo egzistencijos objektyvias sąlygas. Paskutinis teismas tampa jo paties reikalu. Tačiau individas save įprasmina tik virtualiai. Individuali egzistencija nuolat tikrinama per tinklus ar ekraną, apklausiama: „Individas yra bandomas, juo eksperimentuojama, jis ardomas, trukdomas, kviečiamas atsakyti: fraktalus (fractal) subjektas nuo šiol pasmerktas būti platinamas tinklais.“[8]

Medijos įvykis

Baudrillardo politinė ir socialinė šiuolaikinės visuomenės kritika pirmiausia remiasi vartotojiškos, technologinės, informacinės, medijų visuomenės analize. Medijos vaidina esminį vaidmenį konstatuojant naują istorijos padėtį ir visuomenės formą, „nuopolį“ nuo modernios, industrinės prie postmodernios, simuliacijų epochos. Baudrillardo požiūris į medijas, ypač televiziją, neatskiriamas nuo jo simuliacijos teorijos – sparčios ženklų proliferacijos visame socialiniame ir kasdieniniame gyvenime sampratos.

Esė „Masės. Socialumo implozija medijose“ Baudrillardas pažymi, kad jo medijų analizę labiausiai inspiravo dvi mass media sampratos: technologinė, Marshallo McLuhano aptarta medijų informacijos bei komunikacijos perregimumo, samprata; ideologinė, neomarksistinė Hanso Magnuso Enzensbergerio masių vaidmens gamybos procesuose, samprata. Vis dėlto abi šių autorių medijų analizes Baudrillardas kritikuoja.

Anot Douglas’o Kellnerio, Baudrillardo susidomėjimas medijomis pirmą kartą sutinkamas McLuhano monografijai „Kaip suprasti medijas: žmogaus tęsiniai“ skirtoje recenzijoje, tačiau šiame darbe Baudrillardas apsiriboja McLuhano kritika, o savąją medijų koncepciją pateikia vėlesniame darbe – knygos „Ženklo politinės ekonomikos kritikai“ (For A Critique of the Political Economy of the Sign) skyriuje „Rekviem medijoms“. Čia Baudrillardas medijas vertina kaip kalbą be atsako, medijų procesus apibrėžia taip: „Jos yra tai, kas galiausiai apsaugo nuo atsakymo, kas bet kokį mainų procesą paverčia neįmanomu (nebent atsakymo simuliacijos forma, kuri pati yra integruota sklaidos procese, ir tai nieko nekeičia komunikacijos vienpusiškume).“[9] Tačiau vėlesniuose tekstuose Baudrillardas pakeičia nuomonę, jo manymu, masės vis dėlto duoda atsaką medijoms – tylą. Jos tampa indiferentiškos medijų teikiamiems pranešimams.

Medijos Baudrillardo filosofinėje teorijoje tampa esmine simuliacijos technologija, apversdama realybės ir reprezentacijos santykius. Jos įvykį, vaizdą, pasakojimą ištraukia iš konteksto ir simuliuoja begalinėje trajektorijoje. Politiniai, istoriniai ar kultūriniai faktai ištraukiami iš savo erdvės ir negrįžtamai stumiami į autonomišką hipererdvę, kurioje jie praranda savo prasmę. Ženklų ir informacijos proliferacija, medijų dėka, neutralizuoja turinį, panaikina skirtumą tarp realybės ir pačios medijos. Vaizdas tampa realybe, o informacija be pulsacijos, svarbos ir padarinių tampa „bereikšmiu triukšmu“: „Čia Baudrillardas naudoja medijos, kaip juodosios skylės, modelį, kuri ženklus ir informaciją absorbuoja į kibernetinį triukšmą, daugiau nebekomunikuojančio prasmingais pranešimais; tai procesas, kuriame turinys sprogsta į formos vidų.“[10]

Baudrillardas medijas lygina su politine ekonomika. Jei pastaroji kuria gerovės ženklus, bet ne pačią gerovę, tai medijos ima kurti ne-įvykius, įvykius kaip ženklus. Televizija yra savarankiškas mechanizmas, reikšmingas tik pats sau. Medijos terminai ir metodai tampa būdingi tik jai pačiai, iššifruojami tik jos pačios sistemos viduje. Ne-įvykiai informacijos rinkoje taip pat gali būti pakeisti ar pavaduojami, atsižvelgiant į jų vertę. Kitaip tariant, medijai įvykį ištraukiant iš konteksto, sunaikinama terpė, kurioje jis funkcionuoja kaip įvykis. Taip sukuriama transpolitinė, transistorinė erdvė, kurioje įvykiai nebe vyksta, o išnyksta naujienų ir informacijos tuštumoje, kaip ekonomika išnyksta spekuliacijoje. Įvykių aiškinimas, jo priežasčių ieškojimas neigia patį įvykį, tai ieškojimas sąlygų, kuriomis įvykis nebūtų įvykęs. Baudrillardas mano, kad analizuojant įvykį, kaip ką nors nulemtą iš anksto, iš tikrųjų analizuojamas įvykis, kuris neįvyko, kurio vietoje atsirado aptariamas įvykis.

Baudillardas naudoja ir McLuhano „karštos“ bei „vėsios“ medijos sąvokas. McLuhanas jas skiria informacijos kiekiu: „Karšta medija yra ta, kuri vieną juslę pratęsia ‘didele apibrėžtimi’.“[11] „Didelė apibrėžtis“ žymi didelį informacijos kiekį kuriai nors ar kelioms juslėms. Kuo mažiau asmuo pats dalyvauja sąveikoje su medija, tuo ji karštesnė. Tiesa, McLuhanas televiziją, priešingai nei kiną, taip pat laiko šalta medija, tačiau, kaip jo monografijos įžangoje rašo Lewis H. Laphamas, taip jis dar labiau supainioja kritikus: „Spaudą McLuhanas pavadino ‘karšta medija’, o televiziją – ‘vėsia’, ir nė vienas iš penkių šimtų kritikų nebuvo iki galo tikras, ką šis skirstymas reiškia.“[12] Baudrillardas vartoja „šaltos“ medijos sąvoką, tačiau atvirkščiai, kuo daugiau medijoje informacijos, tuo labiau prarasta prasmė, tuo ji šaltesnė. Baudrillardas „vėsia“ laiko bet kurią dominuojančią mediją. Kita vertus, lieka neaišku, ar kokią nors mediją Baudrillardas laiko „karšta“, nes, anot jo, visos informacinės ir komunikacijų medijos neutralizuoja prasmę. „Karšto“ ir „vėsaus“ skyrimą Baudrillardas pritaiko ir patiems įvykiams: „Karštas“ čia ir dabar vykstantis įvykis, medijos apdorotas įvykis „vėsus“. Karštus įvykius medija atšaldo, sunaikina. Baudrillardas lygina sporto rungtynes ir jų transliaciją: „Nemanykime, jog tai tos pačios rungtynės: vienos yra karštos, kitos vėsios – vienos yra žaidimas su savo emociniu užtaisu, savo bravūra ir choreografija, kitos – taktilinės, moduliuotos (pakartojimai, pritraukimai, akiračiai (sweeps), sulėtinti kadrai, skirtingi matymo kampai ir t. t.)“[13] Taip sunaikinami ne tik karšti, šiuo metu esantys, bet ir jau atšalę praeities įvykiai, pavyzdžiui, Holokaustas: „Dirbtinė atmintis vėl išves į sceną išnaikinimą – tačiau vėlai, pernelyg vėlai, kad sukeltų tikras bangas ir rimtai ką nors išjudintų, o ypač, ypač jei naudojamasi mediumu, kuris irgi yra šaltas, spinduliuojantis dar sistemingiau, negu pačios koncentracijos stovyklos, užmarštį, atgrasinimą ir išnaikinimą.“[14] Šaltas įvykis dar labiau atšaldomas, paverčiamas nereikšmingu, atsiranda abejingumas jam. Baudrillardo manymu, televizijos apdoroti sporto rungtynių ar holokausto įvykiai menkai tesiskiria.

Medijų kuriami įvykiai vertinami ne tiesos, o patikimumo, įtikinamumo kriterijais. Įvykiais nedelsiant įtikinama fundamentaliai jų nesupratus. Įtikinamumo principas yra ir statistikos bei nuomonių apklausos principas. Tai tikrieji naujienų principai. Norint sutirštinti įtikinamumą, perduozojama, galiausiai įvykiai tampa nebeįtikinami: „Pats perteklius sukelia parodiją, kuri anuliuoja (invalidates) faktus. Atsiranda netikrumas, virtualiai formuojantis dalį pačios realybės – realybės, kuri yra netikra, paradoksali, atsitiktinė, hiperreali, perfiltruota medijų, seka paskui savo pačios vaizdą.“[15] Įvykiai patikrinami tik vaizdų dėka, sumenkinami iki naujienų ir greitai pamirštami kaip bet koks kitas reginys. Vaizdas, nurodantis tik pats į save, sukelia ir politines, socialines problemas, t. y. vaizdas tampa nereikšmingas pasauliui, jis tampa nereikšmingas mums. Kaip finansinės spekuliacijos panaikina ekonomikos principus, taip politikos ir istorijos principus panaikina medijos spekuliacijos: „Praeityje, norėdami ką nors parodyti kaip klastotę, sakydavome: ‘Tai tik vaidyba!’; ‘Tai vien prasimanymas!’; ‘Vaidinama prieš kameras!’ Dabar galime sakyti: ‘Tai tik televizija’.“[16] Didžiausias naujienų spaudimas atitinka mažiausią įvykių ir realybės spaudimą. Tikri objektai panaikinami ir lieka tik pėdsakai ekrane. Baudrillardas teigia, jog filmuojama gatvė tampa virtuali, tampa studijos tęsiniu. Kitaip tariant, dingsta mediumo ir tikrovės opozicija.

Medijos transformuoja ne vien politinius ar socialinius įvykius. Visas gyvenimas persikelia į mediją: „Bet kuriuo atveju virtuali kamera yra mūsų galvose.“[17] Baudrillardas tokią virtualią medijų technologijų raišką vadina amžinu „realybės šou“. Mediumui nebereikia reflektuoti mūsų problemų realiame laike: „Kiekviena egzistencija yra tele-dabartinė (telepresent) sau pačiai.“[18] Medijos tarsi apgaubia gyvenimą iš vidaus, dingsta atstumas tarp gyvenimo ir jo gyvavaizdžio, televizorius ima žiūrėti tave. Baudrillardas medijas vertina kaip iš visų pusių reikalaujantį šantažą. Dingsta pati medija: „Neverta nė svajoti apie turinių ar formos revoliuciją, nes nuo šiol mediumas ir tikrovė susiliejo į vieną ūką, kurio tiesiog neįmanoma iššifruoti.“[19] Virtualybė nebėra reginys, leidžiantis kritinę sąmonę, ji nebeleidžia abstrahuotis, mes tarsi esame informacijoje: „Mes esame nebe žiūrovai, o vaidinantys aktoriai, aktoriai, kurie vis labiau įtraukiami į šio vaidinimo eigą.“[20] McLuhanas taip aptaria kritinės laikysenos medijų atžvigiu negalimybę: „Dabar, kai norime išaiaiškinti savo laikyseną savojoje kultūroje ir jaučiame poreikį atsiriboti nuo šališkų nuostatų bei spaudimo, kuriuos mums primeta kokia nors techninė žmogiškosios raiškos forma, užtektų vien apsilankyti visuomenėje, kur ta konkreti forma nėra juntama, ar istoriniame laikotarpyje, kuriame ji nebuvo žinoma.“[21]

Baudrillardo kritikai Janas L. Harrisas ir Paulas Tayloras savo straipsnyje „Baudrillardo baitai“ (Baudrillard Bytes) mano, kad tiek Baudrillardas, tiek McLuhanas „medijų technologijas vertina ne kaip visuomenės naudojamus instrumentus, o kaip savarankišką esybę (entity): technologiniai įrėminimai pradeda lemti visuomenės struktūrą“[22]. Baudrillardas mano, jog televizijos pateikiami vaizdai ir informacija jai pačiai visiškai nereikšmingi, ji pati nepakistų net visai žmonijai išnykus. Taip Baudrillardas nori pabrėžti medijos turinių jai pačiai nereikšmingumą. Tai iliustruoja McLuhano teiginys, jog elektra taipogi yra medija, tačiau neturinti turinio, ji yra gryna medijos forma. Medijos turiniai netenka reikšmės, esmingas tik pats jos modelis. Tačiau turinio nereikėtų painioti su informacija. McLuhanui elektros šviesa yra informacija be turinio.

Anot Baudrillardo, iliuzija, kad politikai naudoja medijas manipuoliuoti masėmis, yra naivi. Jis pateikia priešingą hipotezę: „Tai masės, medijų pagalba, neabejotinai modifikuoja galios (ar tai, kas save tokia laiko) panaudojimą.“[23] Kuri hipotezė bebūtų teisinga, viskas, kas teigiama per medijas, praranda reikšmę, dingsta tiek medijų, tiek politikos prasmė. Kita vertus, medijos savo atgrasinimo metodais palaiko galios pusiausvyrą. Tai parodo Baudrillardo karo Vietname ir filmo „Šių dienų apokalipsė“ palyginimas. Baudrillardas teigia, kad nors amerikiečiai pralaimėjo realiame kare, puikiai atsigriebė virtualiajame. Kitaip tariant, virtualūs medijų įvykiai turi atgrasomąją galią, priverčia patikėti katastrofos, kuri niekad neįvyks, grėsme, atgrasinimo mechanizmu išlaiko galios pusiausvyrą.

Kai tik vaizdas išsilaisvina nuo įvykio, jis nebeturi jokio ryšio su tiesa, taigi natūraliai linksta į simuliaciją. Medijos taip save išlaisvino, paniro į tokią gilią simuliaciją, kad net neverta kelti nei tiesos, nei atsakomybės, nei laisvės klausimų. Galiausiai pačios medijos atveria akis, parodydamos informacijos nepatikimumą, nerealumą, taip atverdamos kelią savo pačių nepripažinimui bei jų įvykių nereikšmingumui. Atsiradusi distancija, skepticizmas ir apatiškumas medijų tiekiamiems pranešimams leidžia tarsi iš šalies nagrinėti komunikacijos iliuzioniškumą, visuomenės reginį, stereotipų bei ideologijų painiavą. Kadangi televizija yra savarankiškas mechanizmas, savo turiniais reikšmingas tik pats sau, Baudrillardas ironiškai teigia, kad „medijų dėka beveik įmanoma įkalbėti, perkalbėti (dissuasive) realybę, ir tai rodo absoliučią mūsų eros pažangą sąmonėje ar ciniškoje pasąmonėje“[24]. Tačiau Kellneris pažymi, kad „Baudrillardas dažnai nurodo, kad negali būti gero medijų panaudojimo“[25]. Medijos tampa didžiuliu realybės iškraipymo ir istorinės bei politinės tiesos naikinimo mechanizmu.

Masės ir socialumo pabaiga

Baudrillardas kaltina mass media visuomenės vertimu nejudriomis, užšalusiomis masėmis, patirčių ir idėjų homogenizavimu. McLuhano manymu, homogeniškumą kuria praktiškumas ir efektyvumas, pašalinantis emocijas ir jausmus: „Raštingumas sukuria paprastesnius žmonių tipus nei tie, kuriuos sukuria painus įprastinių gentinių ir žodinių visuomenių tinklas.“[26] Medijos užpildo masių fantazijas, kuria norimą reginį. Kita vertus, Baudrillardas teigia, jog pačios masės reikalauja iš medijų reginio, kol lieka nebeaišku, ar medijos veikia mases, ar atvirkščiai. McLuhano žodžiais, mes kuriame priemones, po to priemonės kuria mus, tampame tuo, į ką žiūrime. Taigi tokia abipuse sąveika tarp masių ir informacijos trinamos ribos tarp realybės ir medijos. Tarp kolektyvinės sąmonės ir medijų vyksta implozija – susitraukimas ir vienalaikiškumas. Tomas Sodeika pažymi, kad implozijos sąvoką Baudrillardas perima iš McLuhano, tačiau vertina neigiamai: „Tai ne tiek harmoningas įvairių žmogiškosios patirties sričių susiliejimas, kiek skirtumo tarp tikrovės ir atvaizdo nykimas, kuris savo ruožtu sąlygoja bet kokį prasmės nykimą – vis intensyvėjantys informacijos srautai susilieja į homogenišką informacinį triukšmą, o ir pats žmogus paverčiamas vien pasyvia informacijos bei komunikacijos tinklo dalimi.“[27] Implozijai priešingas terminas yra eksplozija, kuris žymi žmogaus technologinę ekspansiją į išorę. Imploziją pažodžiui galima versti „sprogimas į vidų“, kai sprogimas turėtų reikšti informacijos proliferaciją, spartų daugėjimą, tačiau nepraplečiantį formos. McLuhanas eksploziją nuo implozijos dar apibrėžia ir informacijos perdavimo greičiu: „Greičio padidėjimas nuo mechaninės iki žaibiškos elektrinės formos eksploziją paverčia implozija.“[28] Tačiau jei McLuhanui šis greitis reiškia pozityvų reiškinį, ar bent jau išlaikoma neutrali pozicija, Baudrillardui tai – neišvengiamai neigamas medijų aspektas. Komunikacija, būdama socialumo pagrindu, tuo „geresnė“ ir greitesnė, kuo mažiau joje turinio, kuo jis bereikšmingesnis, labiau pasiduodantis simuliacijai. Taigi informacijos perdavimo greitis simbolizuoja turinio nesvarbumą. Baudrillardas išskiria prasmės imploziją medijose ir socialumo imploziją masėse.

Anot Baudrillardo, negalime medijų kaltinti manipuliacijos masėmis, kadangi būtent masių poveikis mediją pavertė neatsakinga pramogų tiekėja. McLuhanas taipogi teigia, jog kaltinti medijas neigiamu poveikiu reiškia tuo kaltinti save: „Kiekviena technologija gali padaryti ką tik nori, tačiau negali pridurti nuo savęs ką nors, ko mes patys jau neturėtumėme.“[29] Taipogi ir Baudrillardui masės ir medija yra vienas procesas: „Šis masių ir medijos susipynimas yra akivaizdžiai paradoksalus: ar medija neutralizuoja prasmę ir produkuoja ‘beformę’ (arba informuotą) masę, ar masės pergalingai atlaiko medijos spaudimą, atmesdamos arba absorbuodamos be atsako visus jos produkuojamus pranešimus?“[30] Pati visuomenė savo sąranga, per švietimo sistemas, medijos sistemas, masinę kultūrą, Baudrillardo manymu, verčia individus tapti vieni kitų kopijomis. Kita vertus, manipuliacijos masėmis klausimą Baudrillardas apeina, teigdamas, jog prasmės sistema negali būti painiojama su simuliacijos sistema. Kitaip tariant, medijos neturi valios ar nuomonės keitimo galios, jos reiškiasi skirtingoje erdvėje. Anot Kellnerio, nors tokiu būdu Baudrillardas apeina įprastą medijų manipuliacijos masėmis klausimą, vis tiek jaučiama panieka „manipuliuojamoms masėms, trokštančioms reginio, pramogos, dėmesio nuo prasmės atitraukimo, nesidomėjimo prasme“[31].

Medijos savo imploziniu pobūdžiu sunaikina komunikaciją ir socialumą. Visuomenė implozuojasi, tampa indiferentiškomis masėmis. Masės ne tik nebedalyvauja socialiniame, politiniame gyvenime, jos nepasiduoda ir manipuliacijai, mistifikacijai. Su „tyliosios daugumos“ atsiradimu Baudrillardas tiesiogiai sieja socialumo pabaigą, nes „tylioji dauguma“ ne tik nebedalyvauja įvykiuose, ji savęs nebereprezentuoja, vietoj to ji apklausiama, ištiriama. Medijos pateikia kiekybinę visuomenės abstrakciją, „realybės nebegalima atskirti nuo jos statistinio, simuliuojančio projektavimo medijose“[32]. Kitaip tariant, mes pasmerkti nuomonių apklausomis, statistika ir informacija formuojamai tikrovei. Viena vertus, medijos mistifikuoja mases, primeta savo tiesą, kita vertus, medijos yra pačių masių realybės, ar greičiau realybės atsisakymo ir neigimo sfera. Mūsų priklausomybę medijoms Baudrillardas apibrėžia taip: „Tai nėra aistros kultūrai, komunikacijai ar informacijai padarinys, o aistra tiesos iškraipymui ir melui, medijų operacijų tiesos sunaikinimui. Aistra reginiui, aistra simuliacijai, kartu ir veidmainiavimui.“[33] Tokia visuomenė Baudrillardui atrodo nešvanki tuo, kad socialumas tampa apsėstas viešuma. Visi socialumo aspektai turi būti paviešinti, atsiranda socialumo perteklius. Prarandama autentiška socialinių mainų scena.

Masės praranda energiją ir tampa inertiškomis medijų dėka, jos nebėra informuojamos, o tampa indiferentiškomis, neprieinamomis tradicinėms socialinėms formoms ir struktūroms. Medijos įvykiai neturi galios individo istorijai, informacijos perteklius nesukelia padarinių, įvykių poreikis nebepatenkinamas: „Mes gyvename abiejų, prasmės pertekliaus ir totalaus beprasmiškumo, terore.“[34] Baudrillardo manymu, tai sukelia nepasitenkinimą socialine sistema ir indiferenciją jai. Bevertė hiperinformacija, užuot apšvietusi, užgriozdina socialinį lauką ir anuliuoja save. Galiausiai, Baudrillardo manymu, statistinis medijų pobūdis eliminuoja atsitiktinumą ar asmeninį likimą, tuo dar labiau sukeldamas nepasitikėjimą socialine tikrove.

Analizuodamas medijų poveikį visuomenei, Baudrillardas kalba apie persisotinimą, kuris mases paverčia indiferentiškomis ir inertiškomis. Čia turimas omenyje persisotinimas informacija, reklama, ideologiniais diskursais ir ženklais, kurių proliferacija masėms kelia nuobodulį, įtarumą ar nepasitikėjimą. Kellneris, analizuodamas Baudrillardą, nurodo, kad „visuomenė, numanomai persotinta medijos pranešimais, informacija ir prasme, ‘implozuojasi’ (“implode”) suirdama į bereikšmį ‘triukšmą’, gryną efektą be turinio ir reikšmės.“[35] Paryškindama ir paaukštindama informaciją, medija atveria kortas – vaidinimas tampa akivaizdus. Informacijos hiperrealumas sukelia indiferentiškumą. Persisotinusi visuomenė nustoja aktyviai dalyvauti, nebeteikia svarbos gaunamai informacijai: „Į sistemos tautologiją atsakoma dviprasmiškumu, į atgrasinimą – abejingumu arba visuomet kiek mįslingu tikėjimu.“[36]

Kita vertus, Baudrillardo manymu, indiferentiška visuomenė tampa nepakanti, bet kokia aistros apraiška yra įžeidimas tokiai visuomenei: „Bet kas, kuris savo aistra atskleidžia, kokie indiferentiški, bailūs, silpnadvasiški ir neryžtingi mes esame, kuris savo buvimo galia ar savo kančia demaskuoja, kiek mažai realybės mes teturime, turi būti išnaikintas.“[37] Tokiu būdu dėl visuotinio pozityvumo ir linksmumo siekio atsiranda kolektyvinis liūdesys dėl sunaikinto kito, tuo pačiu ir įvairios diskriminuojančios ideologijos. Tarkime, rasizmas ieško kito kaip blogio, su kuriuo galėtų kovoti. Homogeniškoje visuomenėje prievarta ir neapykanta, neturėdama tiesioginio objekto, tampa virusinio pobūdžio, ne opozicinė, esanti toje pačioje erdvėje. Taip pat ir terorizmas, neturintis apibrėžtos teritorijos ar valstybės, išsisklaidęs pasaulyje.

Knygoje „Simuliacijos ir sumuliakrai“ Baudrillardas teigia, kad taip nutinka, nes informacija suryja savo turinius, t. y. užuot produkavusi prasmę, ji išsisemia ją vaidindama. Taip pat vaidinama ir komunikacija. Kaip veikimą Baudrillardas priešina operacijai, taip komunikaciją – kalbėjimui. Kellneris pažymi, kad Baudrillardas taip „parodo <···> technofobiją ir nostalgiją pokalbiui veidas į veidą, kuriam teikia pirmenybę (kaip autentiškai komunikacijai) labiau nei degradavusiai ir abstrakčiai medijų komunikacijai“[38].

Medijos simuliuoja socialumą: „Visos mūsų kategorijos įžengė į dirbtinį amžių: jokio noro – tik privertimas žmones norėti; jokio veikimo – tik privertimas žmones veikti; jokio buvimo kažko vertam – tik gavimas kažko, kad būtum ko nors vertas (apskritai – kad būtum reklamos liudininku); jokio žinojimo – tik sužinojimas; ir galiausiai, bet ne menkiausiai, ne tiek mėgavimasis, ne tiek malonumo gavimas, kiek privertimas žmones mėgautis, privertimas patirti malonumą.“[39] Kaip pažymi Kellneris, dabartinis socialumas Baudrillardui tėra „mirusių darbo, galios, prasmės ir kitų liekanų perdirbimas“[40].

Baudrillardas nagrinėja ir politinės reprezentacijos baigtį. Komunikacijos ekranas ir nuomonių apklausos sunaikina politinės reprezentacijos poreikį, tuo pačiu suteikdamas jai alibi ir legitimaciją. Individas gerai jaučiasi imanencijoje ir sąveikoje, nebėra reikalo deleguoti savo valią: „Dabar cirkuliuoja tik statistiniai šešėliai – nuomonių apklausos ekrane. Daugiau nebėra socialinio kontrakto: medijos ekranuose funkcionuoja tik vaizdo atsukimo atgal (play-back) funkcijos.“[41] Kitaip tariant, individas savo valią deleguoja masėms, o ne jam atstovaujančiam politikui, atsikratoma individualios atsakomybės ištirpstant nuomonių apklausų statistikoje. Baudrillardo manymu, dabartinė socialinė situacija, nebesant skirtumo tarp ekonomikos ir politikos, primena „kolektyvinę įmonę“, ar net greičiau nelegalų bendradarbiavimą, kuris maskuojamas politinės reprezentacijos simuliavimu: „Valstybė nebedirba politinės valios darbo, o greičiau bauginimo, atkalbinėjimo, simuliacijos, provokacijos ar impozantiško prašinėjimo.“[42] Dabartinė politikos simuliacija tik dar labiau naikina socialumą, politika tampa scena be referentų, komunikacijos, atskirta nuo viešumos, Baudrillardo žodžiais, „perregima viešoji erdvė, iš kurios aktoriai buvo pašalinti – gryna įvykio forma, iš kurios aistra buvo atskirta“[43].

Baudrillardas, analizuodamas visuomenę, vartoja double bind sąvoką, kuria apibrėžia socialinį būvį: „Reikalaujama būti savarankiškais, atsakingais, laisvais ir sąmoningais subjektais ir kartu – nuolankiais, inertiškais, paklusniais, prisitaikančiais objektais.“[44] Ši double bind analizė, viena vertus, naudojama apibūdinti masių ir medijos santykiui, kita vertus – realybės ir socialinio gyvenimo santykiui. Nors, Baudrillardo teigimu, kasdienybėje atlikdami įprastus veiksmus, ar greičiau operacijas, mes vis dar gyvename niutoniškoje, racionalioje visatoje, remdamiesi gamtiniais dėsniais, vis dėlto mūsų socialinis ir istorinis santykių pasaulis nebėra deterministinis, de-poliarizuota socialinė erdvė nebeprienama tradicinei analizei: „Mes plačiu mastu veikiame ‘realiame’ plote. Tačiau tuo pat metu kitoks veikimo būdas – tikėtinumo, reliatyvizmo, atsitiktinumo – ima viršų ir ‘realybės’ sritis slapta į tai įtraukiama.“[45] Baudrillardas retoriškai klausia, ar tebegalime šią depoliarizuotą erdvę laikyti socialine ar istoriška.

Virtualybė

Medijų kuriamos virtualybės tobulumas neleidžia įžvelgti jos iliuziškumo, viską persmelkia, nepalieko kitybės pojūčio. Virtualybė sukuria realesnę už realią realybę. Virtualybė tampa realesne savo technologiniu tobulumu, savo sugebėjimu paryškinti (High Definition): „Didžiausias medijų ryškumas (definition) žymi mažiausią pranešimo ryškumą – didžiausias naujienų ryškumas žymi mažiausią įvykio ryškumą, didžiausias sekso (pornografijos) ryškumas žymi mažiausią aistros ryškumą, didžiausias kalbos ryškumas (skaitmeniniame programavime) žymi mažiausią prasmės ryškumą, didžiausias kito ryškumas (betarpiškoje sąveikoje) žymi mažiausią kitybės (otherness) ryškumą ir t. t.“[46] Vaizdas iš tiesų tėra jį generuojančio skaitmeninio kodo ištobulinimas, pereinantis nuo nespalvoto prie spalvoto, prie trijų dimensijų ir specialiųjų efektų vaizdo. Tobulumas panaikina iliuziškumo suvokimą, panaikindamas bet kokią tuštumą, ją užpildydamas. Baudrillardas pasitelkia pavyzdį iš kino teatro, kur du žmonės vien savo sąveika tuštumoje sukuria upę, tamsą ar kalnus. Taip parodoma teatro iliuzija, realistiškas suvokimas pašalinamas. Baudrillardas, nurodydamas į šiuolaikinį teatrą – kiną, ironiškai pažymi, kad dabar „jie į studiją pripumpuotų tonas vandens, o dvikova vyktų tamsoje filmuojant infraraudonomis kameromis“[47]. Iliuziškumas susitapatina su realybe, išnyksta, tampa virtualybe. Tuo pačiu viskas, gėris ir blogis (ypač blogis, teigia Baudrillardas), tiesa ir melas dingsta telerealybėje, realiame laike, atsiranda perregimumas; dingsta šešėliai (Baudrillardo metafora).

Nebereferentiškos politikos, ekonomikos ir kitos sistemos proliferuojasi itin sparčiai, tampa nerelevantiškos pasauliui ir viena kitai: „Padrikos psichologijos, sociologijos ir ideologijos visatos veda mus į spąstus. Jos vis dar funkcionuoja euklidinėje dimensijoje.“[48] Šios sistemos tampa generuojamomis iliuzijomis. Pasaulis tampa panašus į ekraną, spekuliatyvią netvarką. Jame simuliuojamas, spekuliuojamas ženklas, nebeturintis ryšio su realybe, nebeturintis prasmės galios. Virtualybė tampa dirbtiniu realybės dublikatu, pakaitalu. Baudrillardas knygoje „Tobulas nusikaltimas“ (The Perfect Crime) realybės dingimą ir jos pakeitimą virtualybe vadina tobulu nusikaltimu, realybės pasisavinimu, kuriame „auka ir persekiotojas yra tas pats“[49].

Vaizdui pakeitus realybę, dalykai tampa aiškūs sau, pateikti sau realiame laike. Virtualybė pasižymi perregimumu. Baudrillardas tai įvardina metafora „daiktai prarijo savo veidrodžius“, jie tobulai tikri, tikresni nei tikri. Tokioje būsenoje vaizdų realybė neišvengiamai pasmerkiama simuliacijai. Be to, kiekvienas aktas ar įvykis trokšta patekti į virtualybę, būti išsaugotas dirbtinėje atmintyje, kad galėtų toliau be galo reprodukuotis. Virtuali realybė nuolat dirbama ir perdirbama simuliacijos modeliais, pati virtualybė tėra simuliacijos modelis. Vaizdų perteklius, kuris nieko neparodo, filosofo manymu, panaikina realybę, tuo pačiu maskuodamas jo dingimą. Taip apeinamas pačios realybės klausimas, realybės paslaptingumas dingsta iš akiračio: „Simuliacijos horizonte ne tik pasaulis dingo, bet ir pats jo egzistavimo klausimas nebegali būti keliamas.“[50] Kadangi mes negalime pakęsti materialiosios iliuzijos, kadangi negalime suprasti daikto savaime, o tik jo regimybę, nuo pasaulio paslaptingumo pabėgame į aiškią ir perregimą virtualybę. Panašiai, filosofo manymu, Dievo egzistavimo problema dingo dėl jo atvaizdavimo, ikonų. Dievo atvaizdai buvo naikinami tam, kad neatskleistų galimos jo simuliacijos, neparodytų, kad už atvaizdo iš tiesų nieko nėra. Vaizdas paslepia už jo slypinčią tikrovę, pats tapdamas tikrove.

Baudrillardo nuomone, mūsų akiratis net nebemato realybės apraiškų, viskas mūsų erdvėje pažymėta prekės ženklu. O viskas, kas gaminama, tėra mūsų pačių atvaizdas. Realybė kaip kitybė gamyboje neegzistuoja. Daiktų esmė reklamuojama, Baudrillardas ironiškai nurodo, kad objekto, kito reklama galėtų skambėti taip: „Mes būsime jūsų mėgstamiausiu dingimo aktu.“[51]

Virtualybė indiferentiška, joje nėra į ką žiūrėti, viskas tik vizualiai absorbuojama ir dingsta be pėdsakų. Pėdsakų nebuvimas, Baudrillardo manymu, rodo, jog tai negrįžtami procesai. Vaizdų proliferacija, jų begalinis spartus daugėjimas yra objektyvaus pasaulio, virtualybės neišvengiamas likimas, o taip pat ir krizė.

1 dalies pabaiga

Andrius Čepukas

 

  1. [1]Jean Baudrillard. The Transparency of Evil. London, New York: Verso, 1993. psl. 6.
  2. [2]Jean Baudrillard. The Perfect Crime. London, New York: Verso, 1996. psl. 128.
  3. [3]Jean Baudrillard. The Transparency of Evil. London, New York: Verso, 1993. psl. 9.
  4. [4]Jean Baudrillard. The Perfect Crime. London, New York: Verso, 1996. psl. 4.
  5. [5]Jean Baudrillard. Impossible Exchange. London, New York: Verso, 2001. psl. 56.
  6. [6]Jean Baudrillard. The Transparency of Evil. London, New York: Verso, 1993. psl. 46.
  7. [7]Jean Baudrillard. Impossible Exchange. London, New York: Verso, 2001. psl. 52.
  8. [8]Jean Baudrillard. Impossible Exchange. London, New York: Verso, 2001. psl. 50.
  9. [9]Jean Baudrillard. Requiem for the Media // // International Journal of Baudrillard studies. – 2004. T. 4. Nr. 1. Straipsnis internete. psl. 2.
  10. [10]Douglas Kellner. Baudrillard: From Marxism to Postmodernism and Beyond. Stanford, California: Stanford University Press, 1989. psl. 68.
  11. [11]Marshall McLuhan. Kaip suprasti medijas. Žmogaus tęsiniai. Vilnius: Baltos lankos, 2003, psl. 40.
  12. [12]Marshall McLuhan. Kaip suprasti medijas. Žmogaus tęsiniai. Vilnius: Baltos lankos, 2003, psl. 8.
  13. [13]Jean Baudrillard. Seduction. New York: St. Martins Press, 1990. psl. 160.
  14. [14]Jean Baudrillard. Simuliakrai ir simuliacija. Vilnius: Baltos lankos, 2002. psl. 62.
  15. [15]Jean Baudrillard. The Illusion of the End. Oxford: Polity Press, 1994. psl. 54.
  16. [16]Jean Baudrillard. The Illusion of the End. Oxford: Polity Press, 1994. psl. 55.
  17. [17]Jean Baudrillard. The Perfect Crime. London, New York: Verso, 1996. psl. 26.
  18. [18]Jean Baudrillard. The Perfect Crime. London, New York: Verso, 1996. psl. 26.
  19. [19]Jean Baudrillard. Simuliakrai ir simuliacija. Vilnius: Baltos lankos, 2002. psl. 100.
  20. [20]Baudrillard, Jean. The Perfect Crime. London, New York: Verso, 1996. psl. 27.
  21. [21]Marshall McLuhan. Kaip suprasti medijas. Žmogaus tęsiniai. Vilnius: Baltos lankos, 2003, psl. 37.
  22. [22]Jan L. Harris. Paul Taylor. “Baudrillard Bytes”: Selection from Digital Matters: Theory and Culture of the Matrix // International Journal of Baudrillard studies. – 2004. T. 2. Nr. 2. Straipsnis internete. Psl. 1.
  23. [23]Jean Baudrillard. The Perfect Crime. London, New York: Verso, 1996. psl. 72.
  24. [24]Jean Baudrillard. The Illusion of the End. Oxford : Polity Press, 1994. psl. 61.
  25. [25]Douglas Kellner. Baudrillard: A New McLuhan. Straipsnis internete, psl. 6.
  26. [26]Marshall McLuhan. Kaip suprasti medijas. Žmogaus tęsiniai. Vilnius: Baltos lankos, 2003, psl. 66.
  27. [27]Tomas Sodeika. Tolstant nuo tikrovės: apie J. Baudrillard’o filosofiją. Pokalbis // Literatūra ir menas, Nr. 16, 2007 04 20.
  28. [28]Marshall McLuhan. Kaip suprasti medijas. Žmogaus tęsiniai. Vilnius: Baltos lankos, 2003, psl. 53.
  29. [29]Marshall McLuhan. Kaip suprasti medijas. Žmogaus tęsiniai. Vilnius: Baltos lankos, 2003, psl. 30.
  30. [30]Jean Baudrillard. Simuliakrai ir simuliacija. Vilnius: Baltos lankos, 2002. psl. 101.
  31. [31]Douglas Kellner. Baudrillard: From Marxism to Postmodernism and Beyond. Stanford, California: Stanford University Press, 1989. psl. 69.
  32. [32]Jean Baudrillard. The Masses: The Implosion of the Social in the Media // Stanford University Press, 1988. psl. 210.
  33. [33]Jean Baudrillard. The Masses: The Implosion of the Social in the Media // Stanford University Press, 1988. psl. 217.
  34. [34]Jean Baudrillard. Impossible Exchange. London, New York: Verso, 2001. psl. 134.
  35. [35]Douglas Kellner. Baudrillard: A New McLuhan. Straipsnis internete, psl. 8.
  36. [36]Jean Baudrillard. Simuliakrai ir simuliacija. – Vilnius: Baltos lankos, 2002. psl. 98.
  37. [37]Jean Baudrillard. The Perfect Crime. London, New York: Verso, 1996. psl. 131.
  38. [38]Douglas Kellner. Baudrillard: A New McLuhan. Straipsnis internete, psl. 8.
  39. [39]Jean Baudrillard. The Transparency of Evil. London, New York: Verso, 1993. psl. 47.
  40. [40]Douglas Kellner. Baudrillard: From Marxism to Postmodernism and Beyond. Stanford, California: Stanford University Press, 1989. psl. 87.
  41. [41]Jean Baudrillard. Impossible Exchange. London, New York: Verso, 2001. psl. 106.
  42. [42]Jean Baudrillard. The Transparency of Evil. London, New York: Verso, 1993. psl. 79.
  43. [43]Jean Baudrillard. The Transparency of Evil. London, New York: Verso, 1993. psl. 80.
  44. [44]Jean Baudrillard. Simuliakrai ir simuliacija. – Vilnius: Baltos lankos, 2002. psl. 102.
  45. [45]Jean Baudrillard. Impossible Exchange. London, New York: Verso, 2001. psl. 20.
  46. [46]Jean Baudrillard. The Perfect Crime. London, New York: Verso, 1996. psl. 30.
  47. [47]Jean Baudrillard. The Perfect Crime. London, New York: Verso, 1996. psl. 30.
  48. [48]Jean Baudrillard. Impossible Exchange. London, New York: Verso, 2001. psl. 18.
  49. [49]Jean Baudrillard. The Perfect Crime. London, New York : Verso, 1996. psl. 1
  50. [50]Jean Baudrillard. The Perfect Crime. London, New York : Verso, 1996. psl. 5
  51. [51]Jean Baudrillard. The Perfect Crime. London, New York : Verso, 1996. psl. 85
Tagged with: BaudrillardkritikaMcLuhanmedijos
 

One Response to Medijų visuomenės kritika Jeano Baudrillardo filosofijoje (1)

  1. t parašė:

    Et, kada gi suprasite, kad medijos ne vien kompiuteriai, internetas ir kitos „blogybės“.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Set your Twitter account name in your settings to use the TwitterBar Section.