Bernardo Stieglerio Meletė

pagal | 2012 10 04

Bernardas Stiegleris savo 2003-iųjų esė Passer à l’acte prisipažino, kad filosofiją atrado kalėjime. Į vieną iš Prancūzijos įkalinimo vietų jis pakliuvo už ginkluotą apiplėšimą. Ten praleistą laiką, penkerius gyvenimo metus, Stiegleris pavadino veiklos pertraukimu ir sustabdymu. Kalėjimas jam buvo nesibaigianti askezė, tarsi koks užsitęsęs šabas ar gavėnia. Įkvėptas stoiko Epikteto ir palaikomas filosofo Gérardo Granelio, Stiegleris pradėjo kvazifenomenologinį eksperimentą su savimi ir išplėtojo disciplinų rinkinį, kurį pavadino Melete. Senovės graikų mitologijoje Meletė (gr. Μελέτη) buvo viena iš trijų vadinamųjų pirminių, arba Bojotijos, mūzų, globojusi mintis ir apmąstymus. Pagal žymų klasicistą, antikos tyrėją ir vertėją, Pierre’ą Hadot, Meletė yra dvasinis lavinimasis. Ją praktikuojantis asmuo stengiasi įsisavinti idėją, mintį arba principą ir leidžia jiems atgyti dvasioje. Michelis Foucault šias praktikas vadino „savasties technologijomis“.

Meletė Stiegleriui buvo savotiškas savęs keitimo įrankis. Idėjų įsisavinimo procesą jis įvardijo žodžiu anamnesis (pažinimas kaip atsiminimas), o šių idėjų, atgyjančių dvasioje, praktiką – žodžiu hypomnesis (užsimiršimas naudojant papildomus veiksmus). Šis procesas – atsiminimas ir užsimiršimas per psichines technikas (skaitymą ir rašymą) – ir buvo jo Meletė. Taip kalėjimas, socialinė ola, virto filosofine gimdykla. Stiegleris išnešiojo ir pagimdė kitą save.

Stieglerio Meletę verta apsvarstyti kiekvienam, siekiančiam save pakeisti ir nesvarbu, kur būnančiam – vidinėje ar išorinėje grotų pusėje. Štai jo disciplinų rinkinys:

1. Kiekvieną rytą pusvalandį paskirk skaitymams – kelis kartus perskaityk1 poemą arba prozos kūrinį, kad jį visiškai suvoktum.

2. Lavink rašymą įvairiausiais būdais – tai tampa hypomnesis sąsąjomis su tekstais.

3. Vakare skaityk romanus.

4. Mažiau kalbėk, daugiau skaityk ir rašyk.

5. Įsiklausyk ir pasižymėk viską, ką išgirsi ir perskaitysi.

6. Kovok prieš „blogą monologą“ (negatyvų įsikalbėjimą) pasitelkęs vidinę dialektiką su savimi.

 

Parengė aplinkkeliai

Pagal: http://therelativeabsolute.wordpress.com/2012/01/08/inside-philosophy-bernard-stieglers-prison-melete/; B. Stiegler: How I Became a Philosopher, in Acting Out (Stanford University press, 2009); Passer à l’acte (Editions Galilée, 2003).

 

  1. Esė originale šioje vietoje po žodžio „perskaityk“ įrašyta „Stéphane’o Mallarmé“.

6 komentarai

    1. Linas lj

      Audriau, čia, matyt, anglų kalbos įtaka – „classicist”, taigi „klasicistas” – anglai tuo žodžiu įvardina „antikos žinovą, istoriką, vertėją, tyrėją etc.” (tekste patikslinta).

      Atsakyti
  1. dundukas

    Helenistas butu tik graiku kulturos tyrinetojas, be to sis zodis netinka. Klasicistas yra teisingai isversta, kadangi apima ne tik graiku, bet ir visa antikine kultura (tame tarpe ir pagoniskaja Roma, bei ankstyvaja imperijos krikscionybe)

    Atsakyti
  2. T.

    O ar klasicistas ne klasicizmo meno srovės atstovas, tyrinėtojas, propaguotojas? Kaip ten bebūtų, klaidos – neatskiriama gyvenimo dalis.

    Atsakyti
  3. Audrius

    Klasicistas yra klasicizmo tyrinėtojas. Net ir anglų kalboje ši reikšmė yra. Verčiant „classicist” į „klasicistas”, atsiranda klaidinanti dviprasmybė, nes neaišku, ar Hadot kartu tyrinėjo ir klasicizmą, ar vien antiką. Pažodinis vertimas ne visuomet pasiteisina. Šioje situacijoje būčiau apskritai išbraukęs žodį „klasicistas”, nes po jo einantis patikslinimas „antikos tyrėjas ir vertėjas” puikiai įvardija Hadot veiklos sritį ir terminas „klasicistas” niekaip šio apibūdinimo nepraturtina. Na, bet tai tik smulkmena 🙂

    Atsakyti

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *