Tiesos vertės problema priėjo prie mūsų, – ar mes patys priėjome prie jos? Kas iš mūsų Edipas? Kas sfinksas? Štai kur pasimatymas – klausimų ir klaustukų!“[1]

 

Trumpoje esė „Apie tiesą ir melą ne moralės požiūriu“ Friedrichas Nietzsche, besisvaidydamas savo kalba-kūju ir tuo pat metu sugebėdamas išlikti itin poetiškas, tiesą, šį buvimą, kurio linkui pačia bendriausia prasme suprantame kaip kiekvieno filosofo padermę, siūlo, o galbūt net reikalauja, suvokti vien kaip „išmirusių metaforų kapinyną“ ar kaip „iliuziją, kai jau pamiršta, kad tokia yra“[2]. Ką byloja ši radikali, nors iš pirmo žvilgsnio kiek miglota, Nietzsche’s nuostata? Nejaugi įmanoma pagrįstai suabejoti tiesos buvimu, nepatenkant į tą ydingą ratą, kada kartu visgi tikima tuo, kuo abejojama? Ar Nietzsche, kaip vienas pirmųjų postmodernistų, tiesą pripažįsta, vartojant Michelio Foucault terminiją, tik diskurso tvarkos pavidalu?

Šiame tekste mėginama šiek tiek atgręžti šio autoriaus minties eigą atgal ir kiek subtiliau (nepaisant to, jog autoriaus mintis vietomis atsiskleidžia kaip pakankamai selektyvi ir pernelyg kategoriška) iškelti aikštėn tuos argumentus, kuriais remiantis yra demaskuojama tradicinė tiesos, kaip tikrosios dalykų padėties, aprašymo forma, kurią įvardijo dar Aristotelis. Daugiausia dėmesio skiriama aukščiau įvardytai esė, remiamasi ir ankstyvuoju Nietzsche’s veikalu „Tragedijos gimimas“, fragmentų rinkiniu „Anapus gėrio ir blogio“. Antroje teksto dalyje imamasi gana drąsaus užmojo: ketinama atskleisti keletą idėjinių paralelių iš pirmo žvilgsnio, rodos, nesutaikomų priešų – Apšvietos adepto Immanuelio Kanto ir degančio imoralisto Friedricho Nietzsche’s. Šiam tikslui bene labiausiai pasitarnavo kritinė Jeffrey Downardo apžvalga „Nietzsche and Kant on the Pure Impulse to Truth“ bei Bertramo M. Laingo straipsnis „The Metaphysics of Nietzsche’s Immoralism“.

SAPERE AUDE: TEISYBĖS (IŠ)RADĖJAI?

Štai Nietzsche’i iškyla paprastas, tačiau pernelyg savaime suprantamas, ir todėl dažniausiai tiesiog nutylimas, klausimas. Jį galima formuluoti dvejopai, atitinkamai pabrėžiant skirtingus aspektus, t. y. kodėl žmogui reikia tiesos, arba kodėl žmogui reikia tiesos? Matysime, kaip per šių dviejų tarpusavyje glaudžiai susipynusių sąvokų (tiesos poreikio ir pačios tiesos) analizę Nietzsche atskleidžia išties negarbingą homo rationalis šlovę.

Stebint autoriaus pastangą genealogiškai apžvelgti intelekto ir kalbos paskirtį, sunku neprisiminti Jeano-Jacques’o Rousseau, kuris, kritikuodamas racionalumo prado reikšmę žmonijai, tiek intelektą, tiek kalbą kilmės požiūriu priskiria kultūros nuopuolio ženklams. Panašiai šiuo atveju samprotauja ir Nietzsche, intelektą vertindamas kaip paprasčiausią individo priemonę išlikti, ir ne bet kokio individo, o to, kuris esąs per silpnas apsiginti fiziškai. Idant būtų pasiekta tai, ko trokštama, pasitelkiama „apgaulė, klaidinimas, pataikavimas, melavimas ir apkalbos, puikavimasis, dangstymasis svetima šlove, maskavimasis, vaidinimas prieš kitus ir save, apgaulingų sutarčių sudarinėjimas“ ir t. t. Žmogaus mąstyme galime fiksuoti du momentus – instrumentinį-pragmatinį veikimo kriterijų, pagal kurį intelektas yra orientuojamas formalia prasme, ir gudrybė (nepaisant to, jog pats Nietzsche pasitelkia sąvoką Verstellungskunst, kuri pažodžiui reikštų veidmainiavimą ar apsimetinėjimą, anaip ją įvardijant siekiama vertybinio neutralumo, kuris kol kas gali įnešti painiavą), kuri yra pastarojo veikimo būdo principas, suvokiamas kaip bet kurį pavidalą galintis įgyti veiksmas, gudrybe įvardijamas vien todėl, jog galų gale siekiama vien asmeninių tikslų. Akivaizdu, jog tuo atveju, kai intelektas yra kildinamas grynai iš praktinio lygmens, nei pačiai tiesai, nei tiesos potroškiui kol kas vietos atrasti iš tiesų negalima.

Tačiau Nietzsche svarsto toliau: „<…>kadangi žmogus bėdos ir nuobodžio verčiamas nori egzistuoti socialiai, bandomis, jam reikia taikos sutarties ir stengiasi, kad iš jo pasaulio dingtų bent jau šiurkščiausias bellum omnium contra omnes.<…> Dabar imama fiksuoti kaip tik tai, kas nuo šiol privalo būti ‘tiesa’, t. y. išrandami vienodai galiojantys ir privalomi daiktų pavadinimai.“[3] Kas gi čia nutinka? Sąvoka „tiesa“ vartojama kabutėse visai neatsitiktinai, kadangi socialumo skatinamas tiesos troškimas savo ruožtu sukuria tik tiesos regimybę – visiems privalomi ir visuotinai bendri daiktų pavadinimai, kaip atitinkamos kalbos konvencijos, steigia susikalbėjimo terpę, kurioje vienas individas gali atitinkamai įvertinti kitą naudos ar žalos požiūriu. Tiesa yra tai, kas įvardijama taip, kaip yra priimta įvardyti. Jei esame sutarę, jog kėdę vadinsime žodžiu „kėdė“, teiginys „štai čia stovi kėdė“ bus teisingas, tačiau jei tą patį daiktą nutarsime įvardyti žodžiu „gėlė“, tai savo ruožtu ir šis teiginys bus teisingas. Kokią mintį nori išsakyti Nietzsche? Tiesa tėra kalbinių konvencijų konstruktas, vartojamas grynai instrumentaliai. Atitinkamai ir klaidos vengiama ne dėl jos pačios kokio nors ypatingo ontologinio statuso, tačiau dėl pasekmių, kurias ji sukuria.

O kaip yra su pačios sąvokos prigimtimi? Nietzsche jai suteikia metaforos prasmę, kurios reikšmė yra perkelta net dusyk: pirmiausia patiriame dirgiklį, kuris mumyse įgyja atitinkamą atvaizdą (suvokimą) ir kurį galų gale išreiškiame garsais. Negana to, jog tam tikro potyrio įvardijimas garsais jau yra arbitralus veiksmas, jog sąvoka visuomet yra visuomet universalybės ir niekuomet paskirybės artikuliacija, pats potyris savo ruožtu byloja ne ką daugiau nei patį žmogų. Akivaizdu, jog regime Kanto apriorizmo įtaką. Pastarasis teigė, kad bet koks žmogaus patyrimas yra iš anksto sąlygojamas jo paties pažinimo formų, kad daiktuose žmogus regi tik tai, ką pats į juos įneša, kad daiktas pats savaime nėra ir negali būti pažinus. Matyti, jog šiomis idėjomis yra persunkta nemaža dalis nyčiškosios tiesos kaip adaequatio rei et intellectus kritikos.

Tokia tiesos idėja (tiesos kaip atitikmens statusą ji įgyja, anot Nietzsche’s, nesąmoningai užsimiršus, o užmarštis, žinia, gali trukti ir ištisus šimtmečius) nuvilnija per visą intelektualinę žmonijos biografiją įvairiais pavidalais. Perfrazuojant Nietzsche, tai pareiga, kurios reikalauja visuomenė, kad galėtų egzistuoti; tai moralinė vertybė, reikalaujanti meluoti pagal susitarimą, mat meluojantieji ne taip, kaip numatyta, visuomet yra kenkėjai, juos visi atstumia ir niekas nepasitiki. Ši „tiesos“ apologetika pamažu išsiskiria dviem keliais, kuriuos dabartiniai filosofijos istorikai įvardija empirizmo ir racionalizmo terminais. Pirmiausia, žmogus, kaip protinga ir intelektuali būtybė, pavienes metaforas-konvencijas, susietas dar su tam tikrais konkrečiais vaizdiniais, pajungia didesnėms abstrakcijoms, jas schematizuoja, apibendrina, įveda į sistemą ir suteikia struktūrą. Šis dar vienas naujos rūšies sąvokų „kapinynas“ savo ruožtu įgyja pranašumą anų sąvokų atžvilgiu būtent dėl to, jog yra „stabilesnis, bendresnis, žinomesnis, žmogiškesnis, taigi tampa reguliuojantis ir imperatyvus“[4]. Stabilesnis, nes kur kas mažiau priklausomas nuo kintančių vaizdinių; bendresnis, nes abstrahuota sąvoka savyje talpina kur kas daugiau; žinomesnis, nes sąvokų lygmenyje žmogui viskas yra prieinama, sąvokomis jis gali ir geba laisvai manipuliuoti. Ko gero, antrindamas Efeso išminčiui Herakleitui („Tosna pačiosna upėsna įžengiantiems atplūsta vis kiti vandens, ir sielos kyla garais iš drėgmės“[5]), Nietzsche viso labo tik stebisi, kaip žmogus taip genialiai sugeba „ant judraus pamato tarytum ant tekančio vandens pastatyti itin sudėtingą sąvokų baziliką“[6]. Pats žmogaus protas tampa tiesos šaltiniu, o Protagoro principas ἄνθρωπος μέτρον (ánthrōpos métron) yra išvystomas iki kraštutinumo. Žmogus galų gale yra visų daiktų matas tiek, kiek matuoja pats save. Tokios tiesos teisingumo kriterijumi tampa vien samprotavimų koherentiškumas ir jų vidinis nuoseklumas, kuris visai nebūtinai turi pagrįsti sąvokos atitikimą daiktui. Tokia iliuzija kyla be implikuojamų prielaidų refleksijos, kuri parodytų, jog iš žmogiškumo subjektyvybės spąstų padėtų išsivaduoti tik neįmanomas meta kriterijus, leidžiantis iš šalies, t. y. ne žmogaus akimis, pažvelgti į daiktą ir žmogų.

Tarsi priešingą žiūros kampą pasirinkę empirizmo šalininkai savo ruožtu panyra į juslinės regimybės lauką, kuriame, paniekinę racionalizmą, atsiduoda gamtotyros teikiamam „pažinimui“. Čia jie atranda visuotinus dėsnius, neklystamą gamtos nuoseklumą ir tikrumą. Tačiau ar iš tiesų išsivaduojama nuo antropomorfizmo? Šią problemą jau kiek anksčiau (nors ir ne taip radikaliai) išreiškė Davidas Hume’as, kritikuodamas ligtolinę metafiziką ir jos principų taikymą mokslui[7]. Analizuodamas gamtos dėsnio ir jo patyrimo galimybę, Hume’as parodė, jog mūsų juslės viso labo fiksuoja pavienius ir atskirus faktus, kurių tarpusavio santykiai mums lieka nežinomi, antai koks vidinis priežastingumo principas (t. y. pačiuose daiktuose glūdinčios būtinos priežastys) tiesiogiai gamtoje negali būti parodytas, nes mūsų patyrimas pagauna tik reiškinių seką. Kitaip tariant, buvo parodyta, jog po to dar nereiškia dėl to. Kantas empiristinę pretenziją į daiktų pažinimą sukompromitavo dar labiau, subjektui priskirdamas apriorines juslumo formas, daiktą patį savaime nuo žmogiškojo pažinimo atskyrė neįveikiama siena.

Ką tada turime? Pamėklinę tiesą, kurios vaikomasi kuo įvairiausiai maskuojant ir dangstant pragmatinius, egoistinius, socialinius, moralinius ar dar kitus motyvus. Tačiau tenka pripažinti: kad ir kokia tiesa neteisinga, troškimas šiai iliuzijai išlieka gyvybiškai būtinas. Būtent „anas dvasinis poreikis kurti metaforas, tas pamatinis žmogaus poreikis, kurio nė vieną akimirką negalima atmesti, nes taip būtų atmetamas pats žmogus, iš tikrųjų yra vargiai sutramdomas dėl to, kad iš jo netvarių gaminių, sąvokų, jam yra renčiamas reguliarus ir stingrus naujas pasaulis kaip tvirtovė.“[8] Matyti, jog net ir demaskuodamas tiesos prigimtį jos tiesumo atžvilgiu, demaskuodamas motyvus, kurie lenkia prie jos šlietis, Nietzsche visgi konstatuoja ypatingą žmogiškojo būvio sąlygą, kurią jis įvardija kaip natūralų polinkį į apgaulę ir iliuziją. Kaip šitai suprasti? Jau pradžioje matėme, jog žmogaus intelektas yra iš prigimties falsifikuojantis tikrovę, nuolat ieško jai formos, pavidalo, siekia ją suvokti, įsisavinti, o būdamas įtarpintas kalbos, jis yra pasmerktas visgi nuolat vien „vytis“ tikrovę, „versti ją į svetimą kalbą“. Tiesos par excellence intelektas kurti negeba, jo prigimtis yra visai kitokia. Tikrovės simuliacija yra žmogaus galimybė išgyventi. Žmogus yra „meniškai kuriantis subjektas“. Tad ar yra kokia alternatyva anam demaskuotajam homo rationalis, panirusiam į pseudotikrovę, visomis išgalėmis besistengiančiam sugriebti, išlaikyti ir išsaugoti tiesą?

Ir taip, ir ne. Tai homo intuitius. Viena vertus, tokiai žiūrai būdinga intelekto laisvė, nevaržomas, nehipostazuojamas, nestruktūruojamas ir asociacijų žaismas, kurį diktuoja akimirkos įspūdis. Ji save atranda meno, mito stichijoje, paskęsta nuolatinėje regimybės šventėje, kai viskas tampa įmanoma, nusitrina bet kokia aiški riba tarp sapno ir realybės. Nietzsche’i tai – senovės graiko dvasia. Tačiau ar ši žiūra prasibrauna arčiau daiktų? Nieko panašaus. Pastaroji pseudotikrovė išlieka, tik kita, pačia intensyviausia ir laisviausia forma. Jei racionalusis (dabar jau, galime sakyti, tragiško likimo) žmogus regimybės vengia kaip tik įmanydamas ir intelektą pajungia stingdančiam griežtumui, tai intuityvusis žmogus bet kurią akimirką gali išsižadėti to, kas pasakyta anksčiau, yra atviras nuolat atsinaujinančiai dabarčiai, lankstus ir kūrybingas. Ar galima sakyti, jog Nietzsche teikia prioritetą būtent šiai iliuzijos formai? Ko gero. Juk jei jau žmogiškasis intelektas yra pasmerktas nuolat kurti iliuzijas ir jomis tikėti, tai bent jau galima šiai iliuzijai suteikti autentiškiausią (ir teisingiausią?) pavidalą, iliuzijos kūrybą vardan iliuzijos, vien iš gryno impulso.

Demaskuodamas tą paslaptingąjį tiesos troškimą, kuris galų gale tėra vienokia ar kitokia iliuzijos forma, Nietzsche atskleidžia dvejopas šio potroškio ištakas: tai gali kilti arba iš pragmatinio-vertybinio (suvaržyto, į tam tikras išorines priežastis nukreipto), arba iš estetinio (laisvo, gryno ir savipakankamo) principo. Nuoseklumo reikalauja moralė, žaismės ir vaizduotės – menas. Ko gero, šitaip interpretuojamos ankstyvojo Nietzsche’s idėjos jau pasirodo kaip pirmosios, nors ir gana miglotos užuominos į tuos aiškius principus, kuriuos kiek vėliau iškelia pranašas Zaratustra, teigdamas patį gyvenimą, jo šlovinimą ir nuolatinį sugrįžimą, kai tiesa ir moralė pajungiamos vien žaidžiančio vaiko smalsumui. Čia iškylantį klausimą, ar Nietzsche neigia bet kokią tiesos formą, ar visgi atranda tikrąjį jos pavidalą būtent mene (kad ir paradoksaliai formuluojamą, t. y. tiesa, jog egzistuoja tik regimybė), kol kas tebūna atidėta į šalį.

KANTIŠKOJI NIETZSCHE’S TIESOS SAMPRATOS INTERPRETACIJA

Skeptiškasis perspektyvizmas ir objektyvaus pažinimo pagrindo paieškos. Radikalus imoralizmas ir moralės, kaip aukščiausiojo žmonijos principo, teigimas. Mokslo kritika ir švietėjiška dvasia. Valia galiai ir galia valiai. Nietzsche ir Kantas. Šie, rodos, du nesuderinami mąstytojai absoliučiai priešingi gali pasirodyti vien iš pirmo žvilgsnio. Mat panagrinėjus keletą jų idėjų kiek išsamiau, gali paaiškėti, jog visgi esama įdomių momentų, kai pastarųjų mintys ima judėti panašia kryptimi. Netrukus bus pamėginta parodyti keletą galimų šių autorių pačios mąstymo architektonikos paralelių, pasitenkinant veikiau formos ir struktūros, o ne turinio derme. Atsižvelgiama į tą pačią jau anksčiau kiek išskleistą tiesos ir jos poreikio problemą, atitinkama tematika bus remiamasi pagrindiniais Kanto veikalais – „Praktinio proto kritika“, „Sprendimo galios kritika“, taip pat, žinoma, neišsiverčiant be pastarojo magnum opus „Grynojo proto kritika“.

Pirmiausia, atkreiptinas dėmesys į tai, kokią reikšmę Nietzsche teikia laisvės sąvokai. Antai kritikuodamas tiek racionalistinę, tiek empiristinę tiesos sampratas, jis atkreipia dėmesį, jog intelektas čia nėra laisvas, – jis yra pavergtas ir supančiotas (tokie ir panašūs epitetai puošia ištisai visą tekstą), ir tik intuityviojo žmogaus sąmonė veikia laisvai ir nevaržomai. Ar čia nėra neišreikštai keliamas laisvės galimybės klausimas? Zaratustra mums pateikia pasakojimą apie liūtą, kuris, būdamas galingoji dvasia, ryžtasi susikauti su didžiuoju drakonu tam, jog taptų laisvas. Šios laisvės jis dar neturi, todėl negali sukurti naujų vertybių, kylančių iš vaikiško grožio ir naivumo[9]. Kaip turėtume suprasti šiuos žodžius? Ar tiesa negali būti tiesa tol, kol ji nėra laisva, t. y. nekyla iš jokio vien gryno poreikio jai? Ar laisvės garantas šiuo atveju negalėtų būti suprantamas kaip tiesos galimybė ir jos tiesumo kriterijus? (Tiesa, kaip daikto ir sąvokos atitikmuo, jau anksčiau susilaukė savo nuosprendžio ant skepticizmo ešafoto.) Jei į visus šiuos klausimus sugebėsime atsakyti teigiamai, kantiškoji retorika taps neišvengiama.

Jei iš tiesų laisvės problema Nietzsche’i yra vienas svarbesnių, ar net svarbiausių momentų, jo minties eigą būtų galima išdėstyti šitaip: tiek empiristinės, tiek racionalistinės tiesos kriterijai, nors ir būdami iš esmės skirtingi, turi vieną bendrą pagrindą: atitinkamai pagal tam tikrus motyvus jie yra determinuojami iš išorės, t. y. ne patys dėl savęs. Čia suveikia arba asmeninės, arba socialinės naudos kriterijai, iš anksto įgytos nuostatos, įsitikinimai ir imperatyvai. Štai racionalisto tiesa remiasi nuostata, jog privalu išvengti juslinės regimybės teikiamo chaoso. Abstrakcija yra tai, kas šį chaosą sutvarko, suvienija, subendrina ir suklasifikuoja. Tai principai, kurie tikrovę mums pateikia kaip stabilią, pastovią, aiškiai apibrėžtą, tvarkingą bei struktūruotą ir todėl tampa imperatyvais, reguliuojančiais mūsų pažinimą. Tiesa negali būti kintanti. Tačiau, kodėl? Kodėl tiesa būtinai turi būti tokia? Ar ne todėl, jog mes tik norime, kad ji tokia būtų? Loginiai principai patys savaime dar nenurodo, kad jie yra teisingas tikrovės atspindys. Jie taip pat nenurodo, kaip mes turėtume elgtis, kadangi yra dar nereiškia turi būti. Tačiau jie yra pastovūs ir mums to pakanka. Empiristo tiesa savo ruožtu funkcionuoja analogišku principu, steigiančiu pastovumą. Visos pastarojo reguliatyviosios nuostatos kyla iš pamatinės prielaidos, jog patyrimas adekvačiai reprezentuoja išorinio pasaulio vaizdą, kuris būtinai yra dėsningas, nuoseklus ir nekintantis. Tačiau ar šią prielaidą galima patvirtinti tuo pačiu kriterijumi? Ar jai pagrįsti vėlgi nėra pasitelkiami jau anksčiau aptarti pragmatiniai kriterijai? Nietzsche galų gale teigia, jog tiek empirizmo, tiek racionalizmo šalininkus vienija tas pats į pragmatizmą orientuotas elementas, kuriam tiesos sąvoka per se yra iš esmės svetima.

Dabar glaustai prisiminkime, kaip Kantas sukritikuoja ankstesnes moralės teorijas, kurias siūlo tiek tie patys empiristai (Thomas Hobbes, David Hume), tiek racionalistai (Christian Wolff, Baruch Spinoza). Anot jo, pastanga pagrįsti moralę empatija, socialinėmis konvencijomis, tobulumo ar naudos principu gali būti suabejota dėl tos pačios priežasties – visos jos ieško pagrindo anapus moralės, kuri šiuo atveju tampa redukuojama ir aiškinama vienu ar kitu veiksniu. Kantas pastebi, jog pastaruosius suvienija tas pats savimeilės principas, jį taikydami savo veiksmus nukreipiame į tai, kas mums teikia malonumo, taigi moralinė poelgio vertė priklauso nuo to, kokią pasekmę jis sukuria. („Visi materialūs principai, kurie laisvo pasirinkimo determinantą sieja su malonumu arba nemalonumu, patiriamais dėl kokio nors objekto tikrumo, yra visiškai vienarūšiai, nes visus juos apima savimeilės arba asmeninės laimės principas“[10].)

Ar tokiu atveju mes galima kalbėti apie moralę, pagrįstą pastoviu ir vieninteliu paties poelgio įvertinimo principu, kurį galėtume suvokti kaip praktinį dėsnį? Nieko panašaus. Tokios elgesio maksimos neišvengia vidinės prieštaros, yra releatyvios, kontingentiškos ir visiškai priklauso nuo subjektyvių empirinių sąlygų, kurios, griežtai kalbant, nuo žmogaus ne visada priklauso. Juk neretai mes tiesiog nežinome, kokių pasekmių vienas ar kitas poelgis sulauks, taigi ir moralinė paties poelgio vertė mums lieka nežinoma. Kita vertus, tą patį poelgį tuo pat metu gali palydėti dvejopos pasekmės – tiek nauda, tiek žala, tad vėlgi savaiminė poelgio vertė lieka neaiški. Trečia vertus, tuo pačiu poelgiu aš galiu siekti skirtingų tikslų, todėl, tarkime, tiesos sakymas, trokštant kitam pakenkti, vis dar turėtų būti laikomas moraliu poelgiu, mat buvo pasiekta trokštama pasekmė. Apskritai, konsekventinė moralės teorija patį poelgį palieka be aiškaus kriterijaus ta prasme, jog jis negali būti paaiškintas pats savaime, o ieškodami jo pagrindimo kitur, tik patenkame į prieštaras.

Anot Downardo, Kanto moralės teoriją sudaro trys pamatinės dichotomijos, aprėžiančios visą galimą etinių sprendimų lauką[11]. Pirma, bet koks moralinis principas gali būti hipotetinis arba kategorinis, t. y. gali būti formuojamas atitinkamai pagal pasekmes arba pats dėl savęs. Antra, etinį poelgį galima suvokti kaip vedamą troškimo arba proto. Trečia, motyvas, skatinantis veikti, gali būti arba malonumo jausmas, arba gryna pagarba pačiam principui. Tik antrųjų galimybių patvirtinimas Kantui garantuoja praktinio dėsnio, taigi ir autonomiškos moralės, galimybę. Galime kelti klausimą: kodėl Kantas visomis išgalėmis stengiasi pagrįsti moralės autonomiją? Kodėl moralus žmogus tegali būti laisvai veikiantis žmogus? Gėrio, kaip aukščiausios siekiamybės, sąvokos empirinėmis sąlygomis neįmanoma griežtai paaiškinti, jos neredukuojant, kadangi naudos ar malonumo siekiame kaip visos gamtinės ir gamtiškai determinuotos būtybės, o tokiu atveju moralę turėtume priskirti ir gyvūnams. Juk tai, kas yra, dar jokiu būdu nenurodo į tai, kas turi būti, taigi tam, jog galėtume pagrįsti gėrio, kaip moralinės kategorijos galimybę, tampa privalu pagrįsti ir laisvės galimybę. Išeitų, jog moralė galima tiek, kiek galima laisvė, ir atvirkščiai.

Grįžkime prie Nietzsche’s. Dabar jau galime atpažinti šių dviejų mąstytojų gretimai slenkančią mintį. Lygiai kaip Kantas regi būtinybę pagrįsti laisvę, jog būtų galima moralė, Nietzche iškelia laisvės reikalavimą, jog būtų galima tiesa (kol kas suprantama kaip autentiškas regimybės pavidalas). Lygiai kaip Kantas iškelia kategorinio imperatyvo principą, kuris suponuoja visiškai savarankišką elgesio maksimą, kylančią iš pačios savęs, t. y. pareigą vardan pareigos, Nietzsche išskiria gryną, jokiais pašaliniais motyvais neparemtą tiesos troškimą, iliuzijos kūrybą vardan iliuzijos. Lygiai kaip Kantas sukritikuoja empirizmo ir racionalizmo tradicijas vienu ir tuo pačiu pagrindu – iš savimeilės kylančio hipotetinio imperatyvo, kaip praktinio dėsnio, vidine prieštara, Nietzsche šias dvi tradicijas sukompromituoja demaskuodamas pragmatinius, tiesos sąvoką absoliučiai iškraipančius kriterijus.

Žinoma, tai tik struktūriniai, metodo panašumai, analogiška laisvės, kaip autentiškumo sąlygos, samprata. Akivaizdu, jog visgi turinio atžvilgiu pastarųjų nuomonės radikaliai išsiskiria: pats Kanto praktinio dėsnio, kaip visuotinės, objektyvios ir nekintančios elgesio maksimos, principas iš esmės prieštarauja nyčiškajai tiesos sampratai. Samprotaudami kantiškąja maniera, turėtume priimti, jog jei laisvė yra įmanoma, tiesa tampa įmanoma moralės, praktinio dėsnio pavidalu. Analogiška Nietzsche’s formuluotė būtų kitokia: jei laisvė įmanoma, tiesa tampa galima estetinio sprendinio forma. Reikia pastebėti ir tai, jog, anot Laingo, moralės kritika Nietzsche’s darbuose atsigręžia prieš patį Kantą, netgi jo paties argumentais[12]. Tačiau tai jau tema tolimesnėms diskusijoms. Šiame tekste tebuvo mėginama pateikti galimą šių autorių suartėjimo lauką tam tikru aspektu.

Brigita Gelžinytė

 

LITERATŪRA

DOWNARD, J. 2004. Kant and Nietzsche on the Pure Impulse to Truth. Journal of Nietzsche Studies, No. 27 pp. 18-41

KANTAS, I. 1982. Grynojo proto kritika. Vilnius: Mintis

KANTAS, I. 1987. Praktinio proto kritika. Vilnius: Mintis

LAING, M. B. 1915. The Metaphysics of Nietzsche’s Immoralism. The Philosophical Review, Vol. 24, No. 4, p. 386-423

NIETZSCHE, F. 1991. Štai taip kalbėjo Zaratustra. Rinktiniai raštai. Vilnius: Mintis.

NIETZSCHE, F. 1991. Anapus gėrio ir blogio. Rinktiniai raštai. Vilnius: Mintis.

NIETZSCHE, F. 1988. Apie tiesą ir melą ne moralės požiūriu. Vertė A.Tekorius

NIETZSCHE, F 1988. Über Wahrheit und Lüge im außermoralischen Sinne. Sämtliche Werke Band I, p. 873–890.

WICKS, R. 2011. Friedrich Nietzsche. The Stanford Encyclopedia of Philosophy (Summer 2011 Edition)

 

  1. [1]NIETZSCHE, F. 1991. Anapus gėrio ir blogio. Rinktiniai raštai. Vilnius: Mintis. p.319.
  2. [2]NIETZSCHE, F. 1988. Apie tiesą ir melą ne moralės požiūriu. Vertė A.Tekorius. p.8.
  3. [3]NIETZSCHE, F. 1988. Apie tiesą ir melą ne moralės požiūriu. Vertė A.Tekorius. p.6.
  4. [4]NIETZSCHE, F. 1988. Apie tiesą ir melą ne moralės požiūriu. Vertė A.Tekorius. p.8.
  5. [5]Hėrakleitas. 1995. Fragmentai. Vilnius: Aidai. Vertė M.Adomėnas.
  6. [6]NIETZSCHE, F. 1988. Apie tiesą ir melą ne moralės požiūriu. Vertė A.Tekorius. p.8.
  7. [7]Žr. HUME, D. 1995. Žmogaus proto tyrinėjimas. Vilnius: Pradai.
  8. [8]NIETZSCHE, F. 1988. Apie tiesą ir melą ne moralės požiūriu. Vertė A.Tekorius. p.7.
  9. [9]NIETZSCHE, F. 1991. Štai taip Zaratustra kalbėjo. Rinktiniai raštai. Vilnius: Mintis. p.118.
  10. [10]KANTAS, I. 1987. Praktinio proto kritika. Vilnius: Mintis. p.34
  11. [11]DOWNARD, J. 2004. Nietzsche and Kant on the Pure Impulse to Truth. p.39.
  12. [12]LAING, M. B. 1915. Metaphysics of Nietzsche’s Immoralism. p.30.
Tagged with: KantmelasmoralėNietzschetiesa
 

2 Responses to Ankstyvojo Nietzsche’s tiesos samprata ir jos pagrindimas kantiškąja argumentacija

  1. Justinas parašė:

    Verta perskaityti iki galo.

  2. jaunius parašė:

    ačiū už įdomią paralelę ir jos pasidalijimą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Set your Twitter account name in your settings to use the TwitterBar Section.