„Kratilas“ muzikoje: Ezio Gamba paskaita

pagal | 2013 01 10

Pirmoji mintis, išgirdus dvi sąvokas (iš kurių viena įvardija konkrečią meno sritį, o kita konkretų literatūrinį, o gal tiksliau tekstinį, kūrinį) „muzika“ ir „Kratilas“, yra tokia: kas gali būti bendro tarp tų dviejų dalykų, kurie nurodo/atskleidžia/įvardija dalykus „už šių sąvokų“?

Prisiminus vieną iš pačių paprasčiausių momentų, – kad „Kratilas“ yra Platono dialogas, dabartinių antikos filosofijos žinovų manymu, skirtas kalbos problematikai aptarti, – šis gluminantis „kas tarp jų bendro?“ gali tik dar labiau sustiprėti, juk muzika visų pirma skirta klausytis ir patirti estetinį poveikį, tuo tarpu pokalbiai apie pačios kalbos prigimtį aiškiai nurodo į meta supratimo intenciją. Tačiau nepamirškime, kad muzika – vienintelė meno rūšis, kuri naudojasi absoliučiai tik jai reikalinga, ir tik iš muzikos vidaus reikšminga, absoliučiai dirbtine kalba – natomis. Šis akcentas į muzikinės kalbos dalyką, analizuojant „Kratilo“ tekstą, jau aiškiai atskleidžia, kad šiuo aspektu „Kratilas“ ir muzika turi bendrą probleminį lauką.

Pradžioje kartu su Ezio Gamba keltinas klausimas: ar daikto įvardijimas yra pagrindo klausimas? Ar tai klausimas ir apie pagrindą? Per tokios probleminės ašies diskusiją galima traktuoti ir „Kratilo“ tekstą, ir Gamba paskaitų turinį.

Prieš pradėdamas analizuoti muzikos kalbos situaciją, Gamba primena jam svarbiausias „Kratilo“ temas, keliamus kalbos prigimties momentus ir galimus atsakymus, inspiruotus vieno paprasto klausimo „Ar žodis yra instrumentas?“:

  1. Tuomet žodis, kaip instrumentas, turi atitikti savo idealią prigimtį.
  2. Instrumentas turi atitikti ne tik savo idealią prigimtį, bet ir medžiagas, kuriomis jis naudojasi.
  3. Kyla problema: ar yra tik vienas žodis, nurodantis idealią esmę?
  4. Ir galutinė, esminė problema: kas geriau įvertina, naudojasi žodžiais? Ar yra privilegijuotas žodžio naudotojas?

Gamba taip pat prisimena vieną svarbiausių Platono skirčių, atliktų sprendžiant keliamą kalbos klausimą – apie nevienodą žodžių statusą:

  1. Sudėtiniai žodžiai.
  2. Elementarūs/paprasti žodžiai.

Tokiame iškleistame teoriniame lauke Gamba pradeda analizuoti pamatinius muzikos kalbos momentus, kurie sutvirtinami dar vienu klausimu, pavyzdžiu, pasitelkus matematiką: ar matematinis skaičiavimas duoda skirtumą, ar juo įvardijamas skirtumas? Šiose probleminėse sūpuoklėse duoda-įvardija ir sukasi muzikos kalbos analizė.

Keltinas toks klausimas: ar pirminis muzikos padalijimas į pustonius, tonus, oktavas, intervalus yra duotybė ar įvardijimas? Kas, kodėl ir kokiu pagrindu taip apibrėžė muzikinės kalbos būvį, o galbūt ir visą muzikos pasaulio visetą?

Reb (deMol) – Re (pustonis) – Re ♯ (diezas)

Ši schema gali būti pagrindinės problemos vizualizacija. Jei muzikos kalba remiasi pustonių sistema, kaip galimai mažiausiu garso užfiksavimo/išreiškimo instrumentu/žodžiu/simboliu, pastebima, kad pustoniai nevienodi ir taip jie įvardijami pagal garso aukštumą – vienas deMol, kitas diezas, bet svarbiausias momentas štai kame: garso skambėjimo intervalas atskirais atvejais nuo pustonio iki deMol ir nuo pustonio iki diezo yra nevienodas, o įvedama oktavinė muzikos kalbos pagrindimo sistema šį nevienodumą niveliuoja ir suvienodina. Šį pustonių nevienodo pokrypio į vieną ar kitą aukštumo pusę tiek muzikos teoretikai, tiek Gamba vadina sąvoka komà. Pustonių pokrypio suvienodinimas sunaikina arba panaikina šį muzikinės kalbos vieną svarbiausių spontaniškumo, jos absoliučios kaitos ir skirtingumo momentų, komà. Sukuriama tobula, bet uždara kalba – oktavinė muzikos gama. Reb = Re♯. Bet komà mums nurodo, kad taip faktiškai niekada nebūna. Dirbtinai yra.

O dabar apie Gamba bandymus atsakyti, o gal tiksliau būtų sakyti, svarstyti šią problemą. Jei vadovautis natūralistine ir konvencionalistine muzikos kalbos traktavimo pozicija, tuomet tai, kas kalbama „Kratile“, nėra faktiškas kalbėjimas apie muzikos kalbos situaciją. Tačiau, anot Gamba, „Kratilas“ mums duoda inspiraciją nepripažinti absoliutaus muzikinės kalbos dirbtinumo, nes, analizuojant muzikinę kalbą, abstrahuojantis nuo esamų konvencijų, neįmanoma priimti pozicijos, kad ji sukurta absoliučiai iš niekur. Gamba pasiūlymas yra svarstyti atitinkamų konvencijų muzikinėje kalboje gradaciją taip, kaip tą daro Platonas „Kratile“, ir tuomet šiame dialoge Gamba rekonstruojama svarstymo schema būtų pritaikoma kaip modelis analizuoti muzikinę kalbą. Tačiau nužymėdamas probleminį horizontą, Gamba neatmeta galimybės, kad gali būti naudojamos ir kitos schemos, kurios turi būti teikiamos ir naudojamos praktinėje muzikos veikloje, ir tokiu būdu turi išlaikyti ne tik teorinį proto patikrinimą, bet ir muzikos pasaulio svorį.

Klausimas, kaip mes patiriame pasaulį, kokia jo prigimtis, kokiu būdu ir kodėl mūsų patirtis kinta, yra skirtingas. Kodėl nėra absoliučių ir įtikinamų atsakymų, kodėl tęsiasi nominalistų ir realistų ginčas, vis keisdamas apraiškas, bet įtampos nė kiek nemažindamas, kodėl tam, kad būtų dermė ir užbaigtumas (oktava), turime eliminuoti skirtingumą ir nesuderinamumą (komà)… Ši mintis tik dar labiau intensyvėja, keldama reikmę toliau apmąstyti dalykus ir mąstyti kartu su tais, kuriems tai svarbu.

Virginijus Gustas

♪ ♪ ♪

Ezio Gamba paskaita 2012 m. birželio 28 d. VU Religijos studijų ir tyrimų centre: Cratylus muzikoje. Santykio tarp prigimties ir konvencijos perspektyvos pradedant muzika“

1 komentaras

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *