Pirmame „Šiuolaikinio meno ribų ir užribių“ straipsnyje iš fenomenologinės perspektyvos aptarėme šiuolaikinio meno problemas ir perspektyvas[1]. Pagrindinę šiuolaikinio meno, kaip meno objektų ir su jais susijusių estetinio pojūčių sistemos, problemą apibrėžėme negalėjimu vienareikšmiškai ir neabejotinai apibrėžti, kas yra menas šiandien, koks prasminis turinys slepiasi po šia sąvoka. Kadangi pagrindinė straipsnio autorės intencija yra ne surasti vienareikšmiškus atsakymus į iškeliamus klausimus arba primesti skaitytojui savo subjektyvią nuomonę ar meno kūrinio vertinimo perspektyvą, o greičiau apskritai suteikti pirminį impulsą susimąstyti apie šią problemą, duoti pradžią prasmingai diskusijai, kurios metu galbūt išryškėtų kai kurių problemų sprendimo galimybės, nuo pat pradžių buvo aišku, kad ribota vieno straipsnio apimtis nėra pakankama tokio mąsto diskursui. Kai kurie aspektai reikalauja daug detalesnės eksplikacijos, gilesnio apmąstymo, todėl šiame straipsnyje pratęsime pokalbį apie jau paliestas temas bei pabandysime įžengti į dar nepaliestas problemines erdves.

Šio straipsnio idėja kilo autorei lankantis Barselonos šiuolaikinio meno muziejuje[2] ir buvo paskatinta Arvydo Šliogerio ir Virginijaus Gusto diskusijos apie grožio bei estetikos problemas jų bendroje knygoje „Pokalbiai apie esmes“. Estetinio pojūčio agonija, patirta apsilankius minėtame muziejuje, privertė mąstyti apie tai, ką A. Šliogeris, kalbėdamas apie meną, pavadino „bjaurumo estetika“. Būtent tokie „meno kūriniai“ yra eksponuojami Barselonos šiuolaikinio meno muziejuje, būtent tokį estetinį šleikštulį jie sukelia net tuo atveju, jeigu esi atviras iš esmės bet kokiai estetinei patirčiai. Tačiau, žiūrint į tą išdarkytą meno kūną, į tas išsigimusias formas, kurios turi pretenzijų vadintis menu, o kartais atvirai – į šiukšles, kurios, išneštos iš muziejaus salės į gatvę, nebūtų vertos nieko daugiau nei keliauti tiesiai į šiukšlių konteinerį (taip, tiesiog taip, kaip banaliai tai beskambėtų), vėl ir vėl grįžtame prie diskusijos pradžios: ar menas gali būti bjaurus, ar tai, kas kelia pasišlykštėjimą arba nesukelia apskritai jokio estetinio pojūčio, apskritai gali būti vadinama menu? Ir kokiais kriterijais turėtume vadovautis tą ar aną žmogaus rankomis pagamintą artefaktą pavadindami meno kūriniu arba, atvirkščiai, teigdami, jog tas artefaktas nėra meno kūrinys, o tik paprastą praktinę reikšmę turintis dirbinys? O pagrindinis šio straipsnio klausimas toks: kas yra toji „bjaurumo estetika“ ir ką ji reiškia – meno mirtį ar jo kokybišką perėjimą iš estetinės į transcendentinę būseną?

Robert Rauschenberg. Be pavadinimo (asambliažas, 1972). Barselonos šiuolaikinio meno muziejaus kolekcija.

Kalbant nefilosofiškai nusiteikusiam skaitytojui suprantamesne kalba, pagrindinis diskusijos apie bjaurumo estetiką klausimas yra, ar menas privalo būti gražus (estetiškas, sukeliantis teigiamas emocijas, teigiamai veikiantis žmogaus savijautą pasaulyje ir t. t.), ar pagal apibrėžimą menas gali būti išreiškiamas pasišlykštėjimą, baimę, siaubą ir atstūmimą sukeliančiomis formomis bei būdais? Ar ritualiniai gyvūnų skerdimai gali būti vadinami meniniais performansais, ar homoseksualių asmenų „nekaltybės praradimas“ priešais auditoriją, išmatų valgymas ir t. t. gali vadintis menu (bet kokia su menu susijusia plačiausia prasme)?

A. Šliogeris teigia, kad šiandien menas akivaizdžiai yra miręs. Štai kaip apie tai kalbama A.Šliogerio ir V.Gusto „Pokalbiuose apie esmes“: „Tą sakralinę, metafizinę meno funkciją, kad ir iškreiptu pavidalu, perima Ekranas. Dabar, kai sakau, šis dalykas visiškai akivaizdus. Netgi menininko herojaus, menininko išganytojo mitas visiškai žlugęs. Niekas į menininką rimtai nebežiūri, išskyrus tuos kelis ar keliolika žmonių, kurie fetišizuoja kūrybą, kurie vis dar mano, kad menininkas yra magas-kūrėjas, kad per kūrybą pasireiškia pavyzdinis žmogaus orumas, jo didybė ir kosminis išskirtinumas. Deja, šito dabar beveik nebėra – tai akivaizdus faktas. Reikia ramiai pasakyti: menas mirė – tai akivaizdus faktas. Blogiau yra tai, kad kartu mirė ir grožis, bet čia jau kitas klausimas, o menas yra miręs ir nebereikalingas. Bet tai nereiškia, kad mirė meno simuliakras ar meno kūrinio simuliakrai: netgi priešingai – kuo lavoniškesnis lavonas, tuo įnirtingiau jį stengiamasi reanimuoti.“[3]

Jeigu abstrahuotumėmės nuo ypač įtaigios profesoriaus A. Šliogerio leksikos (dėl kurios jis ir tapo vienu svarbiausių ir, be abejo, originaliausių Lietuvos filosofų), kokią išvadą galėtume padaryti iš to, ką jis sako apie šiuolaikinį meną ir jo padėtį visuomenėje? Apibendrindami galimas išvadas, galėtume pasakyti, jog menas, kaip reiškinys, kaip žmogiškojo pasaulio fenomenas, yra „miręs“, t. y. prarado savo pirminę reikšmę, nustojo egzistuoti, išsigimė į savo paties simuliaciją. Šio straipsnio autorė iš esmės su tokiu teiginiu nesutinka, nors būtent tokia meno mirties nuovoka aplankė besilankant jau minėtame Barselonos šiuolaikinio meno muziejuje. Bet ar iš vienos neigiamos šiuolaikinio meno patirties gali daryti išvadą apie meno, kaip fenomeno, mirtį? Ar vieną kartą pamatęs meno kūrinio „lavoną“ ant muziejaus sienos gali sakyti, jog visas menas, kaip žmogiškojo pasaulio reiškinių visuma, nustojo savo gyvasties? Taip teigti būtų ne tik subjektyvu, bet ir profaniška, lygiai taip, kaip pamačius vieno gyvūno gaišeną būtų padaroma išvada apie visos rūšies išmirimą. Būtent mūsų laikais atsiranda vis daugiau ir daugiau garsiai šaukiančių apie visokio tipo „pabaigas“ ir „mirtis“ (filosofijos, religijos, meno ir t. t.) bei siekiančių pasiskelbti savotiškais postmodernistinio dekadanso pranašais. Apskritai šiuolaikinėje visuomenėje tampa madinga kalbėti apie įvairių dalykų „mirtis“, bet pseudo mąstytojų skleidžiami gandai apie meno, estetikos ir grožio mirtį yra gerokai perdėti. Menui kaip niekada anksčiau reikalingas optimistinis, kritinis ir nepretenzingas žiūrovo žvilgsnis, naujas atviras požiūris, nukreiptas į meno likimą (o ne į jo mirtį), perspektyva, besiskleidžianti į ateitį.

Tačiau nebegalime apsimesti, jog nematome, kaip vis daugiau ir daugiau „meno lavonų“ apsigyvena muziejuose, teatruose, tiesiog gatvėse. Kiekvienas iš mūsų siekia grožio pajautos, o šiuolaikiniam žmogui grožis reikalingas kaip niekad anksčiau. A. Šliogeris apskritai daug dėmesio skiria estetikos klausimui nuo pat ankstyvųjų savo kūrybos laikų. Pamatinės jo pažiūros estetikos, grožio ir meno klausimais yra išdėstytas jo darbe „Daiktas ir menas“ (1988). Šioje knygoje autorius tarp daugybės kitų estetikos bei grožio aspektų kalba apie žmogiškąjį grožio patyrimą ir jo svarbą (autorius daugiausia remiasi ne teorinėmis filosofinėmis prielaidomis, o asmenine patirtimi).

Grožio ir meno santykis yra labai svarbus, gal net pamatinis mūsų diskusijai. Kaip teigia V. Gustas jau minėtuose „Pokalbiuose apie esmes“, paprastai, kai kalbama apie meną, manoma, kad būtent per jį pasirodo grožis[4]. Į tai profesorius A. Šliogeris labai taikliai atsako, jog „menas vis radikaliau, netgi principingai atsiriboja nuo grožio. Tokie pasakymai kaip ‘bjaurumo estetika’ tapo netgi banalybe, o toks tapinys ar statinys, kuris išsaugojo tradiciškai suprantamo grožio bruožų, laikomas ‘kiču’. Akivaizdžiai matyti polinkis į bjaurumą – pavyzdžių tikriausiai būtų galima rasti labai daug. Nueik į bet kurią ‘šiuolaikinio meno’ parodą ar, tiksliau pasakius, – akciją ir pamatysi, kad ten vyrauja visokios instaliacijos, pigūs triukai, kurių tikslas vienas – priversti tave bjaurėtis ir tuo menu, ir visu pasauliu.“[5]

A. Šliogeris iškelia svarbią meno suvokimo sąsają su žmogaus savijauta pasaulyje. Menas nuo pat savo atsiradimo buvo žmogui savotiška „užuovėja“, savotišku ryšiu su pasaulio grožiu, žmogus labiausiai linko prie meno sunkiausiais kasdienybės laikais. Ne veltui menas klestėjo būtent sunkiausiais žmonijai laikais: žmonės meno grožiu stengdavosi tarsi užgožti nepakeliamą aplinkinio pasaulio bjaurumą ir atšiaurumą, grąžinti žmogui gyvenimo džiaugsmą ir priversti matyti pasaulio grožį, kad ir koks sunkus gyvenimas bebūtų už muziejaus ar teatro slenksčio. Mūsų laikais vyksta atvirkštinis procesas: atrodo, lyg meno paskirtis yra atitverti žmogų nuo pasaulio, priversti tuo pasauliu bjaurėtis, jo bijoti. Peršasi išvada, jog šiuolaikinio meno „transformacija“ (galbūt labiau tiktų terminas „nuosmukis“, bet kol kas susilaikykime nuo tokio radikalaus vertinimo ir bandykime pažvelgti į reiškinį be išankstinės neigiamos nuostatos) nėra vien meną, kaip paskirą fenomeną, liečiantis procesas, bet tam tikras žmogaus būties šiuolaikiniame pasaulyje pokyčio rodiklis. Žmogus niekada nesijautė pasaulyje taip, kaip jaučiasi mūsų postmodernistiame, futuristiniame, technologizuotame pasaulyje, niekada taip nejautė ir nemąstė, kaip mąsto ir jaučia dabar. Postmodernistinis žmogus suvokimo prasme kokybiškai skiriasi nuo bet kuriuo kitu laikotarpiu gyvenusio homo sapiens individo. Galbūt todėl ir mūsų matymas, mūsų „estetinė žiūra“ taip pat kokybiškai skiriasi ir mes sugebame matyti daiktuose tai, ko ankstesnių laikų žmonės tiesiog nesugebėdavo matyti vien todėl, jog pats jų matymo horizontas buvo siauresnis, o mąstymo galimybės ribotesnės?

Tai visai įmanoma, juk mokslas nepaliaujamai kalba apie mūsų rūšies evoliucijos spartėjimą ir žmogaus smegenų tobulėjimą. Bet kodėl tada postmodernistinis žmogus yra toks nelaimingas, toks pasimetęs pasaulyje, dažnai dar gyvas būdamas jau yra dvasinis lavonas? Meno sukomercinimas, jo pavergimas kapitalistinei svajonei neabejotinai prisideda prie žmogaus ir pasaulio susvetimėjimo. Net pati žmogiškojo grožio sąvoka iškraipoma: jeigu antikoje sveikas žmogaus kūnas buvo laikomas grožio etalonu, o meno kūriniai siekė atkartoti natūralų žmogaus kūno ir veido grožį, šiuolaikinis žmogaus (ypač moters) grožio etalonas nėra nei natūralus, nei tradiciškai suprantamas „gražus“. Meno kūriniuose vaizduojamas žmogus nebėra gražus, siektinas, pavyzdingas (nebent manekenių ir „popsinės“ kultūros gražuolių gerbėjams), jis tarsi belytis, nežmogiškas humanoidas, kūnas be sielos ir gyvybės. Visos medijos rūšys grožio etalonais skelbia tuos nerealiai „tobulus“, „be trūkumo“ (angl. flawless) „nufotošopintus“ vyrus ir moteris, kurie neturi nieko bendro su sveiku normalaus žmogaus kūno grožiu. Barbiška moteris tampa moteriško grožio etalonu (pastaruoju metu atsiranda vis daugiau siaubingų atgrasių „gyvų barbių“), tuo tarpu natūralus moteriško kūno grožis, pasireiškiantis jaunyste, moteriškomis kūno formomis, motinystės grožiu, yra nuvertinamas ir paniekinamas. Gražu tai, kas padeda parduoti prekes, ką galima panaudoti „marketingo tikslams“, o tai, ko negalima parduoti, suvartoti masiniais mąstais, praranda savo estetinę reikšmę, išmetama į meno užribius. Neparduodamas menas – nepilnavertis menas, net nuostabiausias paveikslas, neįvertintas „meno žinovų“ milijonais dolerių, – nieko vertas, tuo tarpu visokiausio tipo endžių varholų teplionės ir „progresyvių“ homoseksualių menininkų kraujavimas ant drobės paskelbiami svarbiu šiuolaikinio meno paveldu. Taip bjaurumas įsiveržia į mūsų gyvenimus ir priverčia suabejoti paties grožio tikrumu. O jeigu prarandame tikėjimą grožiu, kaip galime suprasti meną?

Galime galvoti, kad šiuo metu menas atsidūrė greičiau ne aklavietėje, o savotiškoje kryžkelėje ir būtent mūsų kartos akyse sprendžiamas meno likimas, apskritai sprendžiama meno dilema „būti ar nebūti“. Menas arba išliks, transformuodamasis į kokybiškai naują žmogiškojo kūrybiškumo lygmenį, arba išsigims į bjaurumo estetika pagrįstą medijos pasaulio tarnaitę – visai taip, kaip viduramžiais pati filosofija buvo pavergta ir paversta teologijos tarnaite. Visai įmanoma, kad menas taps tik dar vienu kapitalizmo „dolerio darymo“ įrankiu. Jau dabar reklama laikoma viena iš meno rūšių, nors toks reklamos „sumeninimas“ yra labai abejotinas ir menkai pagrįstas, bet neabejotina, jog meno transformavimas ir pritaikymas kapitalistinėms vertybėms mūsų dienomis vyksta sunkiai suvokiamais mąstais ir taip sparčiai, kaip niekada anksčiau per visą žmonijos civilizacijos istoriją. Menas yra intensyviai sukomercinamas, o grynai komercijai desperatiškai stengiamasi suteikti menines formas.

Taip bjaurumo estetikos problema išsiplečia už specifinės meno teritorijos ir tampa viena pamatinių postmodernios visuomenės problemų. Žinoma, eilinis pilietis, paskendęs kasdienybės patirtyje, tolimas gilesniam filosofiniam apmąstymui, retai susimąsto apie savo estetinio pojūčio prigimtį: jis tik gali pasakyti, ar jam „patinka“, ar „nepatinka“ tam tikras konkretus meno objektas, „gražus“ ar „bjaurus“ paveikslas, į kurį šiuo konkrečiu laiko momentu žiūrima. Tačiau apie bjaurumo estetikos fenomeną jau kurį laiką nemažai diskutuojama ir menotyrininkų, ir filosofų, ir pažangesnių inteligentų tarpe, todėl pasidomėję galime rasti nemažai skirtingų nuomonių apie šį meno pasaulio reiškinį[6].

Apskritai estetikos problemas (tame tarpe ir, žinoma, bjaurumo estetikos problemą) nagrinėja daugelis šiuolaikinių filosofų, ypač fenomenologų. Estetikos problemos vis dar svarbios ir akademinei bendruomenei, ir „paprastiems“ meno gerbėjams. Jau minėjome, kad būtent dabar yra tas istorinis momentas, kai meno fenomenui reikalingas šviežias, atviras ir abejojantis žvilgsnis. Lygiai kaip mintis neegzistuoja be galinčio ją mąstyti subjekto, taip ir meno objektai neegzistuoja be jas reginčių (girdinčių, liečiančių, jaučiančių). Tam, kad menas išgyventų ir apsivalytų nuo bjaurumo estetikos užkrato, jis turi būti reikalingas ne tik „meno žinovams“ ar tiems, kurie siekia uždirbti milijonus iš prekybos meno kūriniais, bet kiekvienam žmogui; jis privalo nustoti būti turtingųjų privilegija ir žaidimo aikštele, išeiti už prestižinių meno galerijų ir aukcionų salių.

Jolanta Michalovskaja

 

  1. [1]Žr.: Michalovskaja J. „Šiuolaikinio meno ribos ir užribiai. Ar marinuotas ryklys yra meno kūrinys?“.
  2. [2]Museu d’Art Contemporani de Barcelona, sutr. MACBA.
  3. [3]Šliogeris A., Gustas V. „Pokalbiai apie esmes“ / Vilnius: Tyto Alba, 2013. – p. 27.
  4. [4]Šliogeris A., Gustas V. „Pokalbiai apie esmes“ / Vilnius: Tyto Alba, 2013. – p. 277.
  5. [5]Šliogeris A., Gustas V. „Pokalbiai apie esmes“ / Vilnius: Tyto Alba, 2013. – p. 278.
  6. [6]Įdomią ir pakankamai išsamią fenomeno analizę randame Agnieškos Juzefovič straipsnyje „Lietuvos estetikos savitumai: fenomenologinė ir postmodernistinė prieigos“. Šiame straipsnyje A. Juzefovič kalba apie bjaurumo estetiką kaip vieną iš postmoderniosios estetikos problemų, kuri susijusi su postmoderniosios estetikos tarpdalykiškumu, marginalijomis ir psichoanalitiniu požiūriu į meną apskritai. Taigi bjaurumo estetika analizuojama kaip problemų viseto dalis.
Tagged with: estetikagrožismenasribaŠliogeris
 

4 Responses to Šiuolaikinio meno ribos ir užribiai. Bjaurumo estetika

  1. Audrius R. parašė:

    Nelabai supratau, kodėl rašinys apie bjaurumą iliustruotas puikiu Rauschenbergo asambliažu 🙂

  2. Safo parašė:

    Nuotrauka puikiai iliustruoja temą: šiukšlės tampa „menu“

  3. ASN ERUOBATAS parašė:

    kas ce per inkstimai? kas ce per dusavimai? kas ce per sliogerio pasenusio bevitiskai pezalu remimaisi? ar nera kitu saltiniu? awtor zvelkite palciau viskas gerai su menu

    • Domas parašė:

      Ir su menu viskas gerai, ir su meno kritika viskas gerai, o štai su tokiais komentatoriais kaip ASN ERUOBATAS jau visai negerai. Norint komentuoti, reikia bent jau mokėti lietuviškai rašyti be klaidų, ir pateikti ne savo pagiežą, pavydą, mąstymo negalią ir pan., o surašyti argumentuotas kritines pastabas. Kitu atveju net neverta pradėti rašyti.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Set your Twitter account name in your settings to use the TwitterBar Section.