Įsivaizduok akį. Akį, kuri nėra žmogaus. Akį, kuri nėra pavaldi subjektyvumui. Kuri nėra mano. Kuri nėra tavo. Kuri priklauso niekam. Įsivaizduok akį, kuri, būdama niekieno, mato tave. Ir ne tik. Matydama, ji tave įamžina. Sustabdo laike. Uždaro erdvėje, popieriuje, užrakina spyna, kurios rakto niekada nebuvo ir nebus. Tai akis, kuri tave parodo tau. Tai akis, kuri tavo veidą tau leidžia pamatyti kaip kito. Sau tu tampi Kitu, gyvenančiu tavyje. Kitu, kuris tampa artimesnis nei kada gebėtum būti pats sau. Įsivaizduok niekieno akį, leidžiančią tau pamatyti save. Save Kito veidu. Kitą, esantį tavyje

Apie fotografiją galime kalbėti daug. Galime drąsiai žarstytis techniniais terminais, demonstruodami savo erudiciją, galime apsimetinėti jautriais meno mylėtojais ir, braukiant ašarą, sapalioti apie fotografijos kompozicijos sukeliamus išgyvenimus, atgaivintus prisiminimus. Tačiau, visgi, kas yra pati fotografija? Kas ji yra savyje ir iš savęs?

Rolandas Barthesas – prancūzų literatūros teoretikas, kritikas, filosofas ir semiotikas, kūrėjas, kuris nemažai savo straipsnių bei idėjų dedikavo fotografijai ir, žinoma, jos santykiui su filosofija. Jo kūrinių esmė ir pagrindinis siekis buvo įrodyti, jog fotografinis vaizdas, tiksliau, fotografija, geba ne tik tobulai reprezentuoti mus supantį pasaulį, tačiau ir atskleisti jame glūdinčias reikšmes.

Savo veikalo „Camera Lucida“ ištraukoje Barthesas rašo: „Vieną dieną, gana seniai, atsitiktinai aptikau Napoleono jauniausiojo brolio fotografiją, padarytą 1851 metais. Ir tuomet, su didžiausia nuostaba, kurios sumažinti taip ir nesugebėjau, supratau: aš žiūriu į akis, kurios žiūrėjo į patį Imperatorių.“[1] Autorius teigia, jog tai, kas gyvenime geba natūraliai įvykti tik vieną kartą, fotografijos dėka gali būti reprodukuojama iki begalybės. Visa tai puikiai iliustruoja prieš tai pateiktas pavyzdys. Autorius, žvelgdamas į fotografiją, regi vyro akis, kurios kažkada žiūrėjo į patį Napoleoną. Šios akys visuomet, net prabėgus daugybei laiko, bus tos pačios akys, kurios regėjo Napoleoną. Tai, kas kažkada vyko praeityje, fotografijoje atgyja dabartyje. Galbūt ne taip tiesiogiai, tačiau nepaneigiamai. Barthesas teigia, kad fotografija visuomet kartu su savimi gabenasi ir savo referentą.

Filosofo teigimu, norint suprasti, kas yra fotografija, kokią galią ir idėją ji skelbia, žmogus turi išvaduoti savo žvilgsnį, atimti iš jo priklausomybę bet kokiai kultūrai, bet kokiai bendruomenei, bet kokiai religijai. Siekdamas priartėti prie to, kas yra fotografija, turi pats tapti fotografijos matmeniu ir paklausti savęs, koks mano kūno santykis su šiuo menu?

Savo veikale „Camera Lucida“ Barthesas teigia, jog fotografija visuomet bus sudaryta iš trijų dalių, nesvarbu, ar mes bandysime ją suvokti per veiklos, emocijų ar intencijų prizmę. „Dirbantysis su prietaisu yra fotografas. Žiūrovais esame mes patys, visi tie, kurie greitu žvilgsniu permetame fotografijas, esančias laikraščiuose, žurnaluose, knygose, albumuose, archyvuose… O asmuo ar daiktas, kuris nufotografuotas, yra taikinys, referentas, tam tikros rūšies mažas simuliakras, bet koks atvaizdas, išskirtas objekto, kurį aš mėginčiau pavadinti fotografijos spektru <…>“, – rašo Barthesas[2]. Visos šios trys dalys, veikdamos išvien, sukuria kažką nuostabaus. Fotografija gimsta tuomet, kai nuspaudžiamas fotoaparato mygtukas. Šis tylus spragtelėjimas laike užrakina dabarties momentą, vaizdą, kuris gyvenime įvyksta tik vieną kartą. Šis momentas, šis vaizdas trumpam ištirpsta nebūtyje ir ten plūduriuoja tiek, kiek trunka išryškinti juostelę. Besimaudydama induose, pripildytuose chemikalų, fotojuostelė savyje iš praeities dabarčiai prikelia momentą, vaizdą, kuris realiame gyvenime jau nuslinko praeitin. Dabartyje apsigyvena praeitis, kurią, dėl buvimo dabartyje, sunku ir pavadinti praeitimi. Tai greičiau praeitis, kuri vis dar eina.

Kalbant apie fotografiją iš filosofinės perspektyvos, būtina paminėti vieną lietuvių kilmės filosofą, Pensilvanijos universiteto filosofijos profesorių, vertėją bei rašytoją Alphonso Lingį, kuris savo knygoje „Nieko bendra neturinčiųjų bendrija“, kaip ir kitose savo knygose, nemažai dėmesio skiria subjekto santykio su jį supančiais Kitais problematikai, taip pat visa tiriančio žvilgsnio tematikai. Lingis – daugialypis filosofas, kurio fenomenologinį tyrinėjimo metodą gausiai papildo antropologinės, psichologinės, socialinės bei geografinės žinios.

Aistringas keliautojas, tautų tyrinėtojas bei fotografas Lingis savo veikaluose skleidžiasi ne tik kaip filosofas, bet kaip ir savotiškas kūrėjas, menininkas. Jo originalius tekstus, dažniausiai parašytus pirmuoju asmeniu, visuomet lydi ne ką mažiau originalios bei įspūdingos įasmenintos nuotraukos, kurių jokiais būdais negalime laikyti tiesiog paprasčiausiomis iliustracijomis. Jungtis, siejanti filosofo idėjas bei vizualinę medžiagą, yra pats žmogus, kurio santykiai su aplinka, Kitais bei savimi skleidžiasi visoje Lingio kūryboje.

Aplinkoje mes susiduriame su kitais. Pro mus praeina mūsų mirtingieji broliai ir seserys. Jie įgyja pavidalą tarp mūsų aplinkos juslinių paviršių. Jie atsigręžia į mus kaip kiti. Jie reikalauja būti pripažinti kaip kitokie nei mūsų pačių juslių tvyksintys įspūdžiai“, – knygoje „Nieko bendra neturinčiųjų bendrija“ rašo Lingis[3]. Žmogus gyvena pasaulyje, pilname įvairiausių santykių, santykių su savimi, su kitais žmonėmis, gyvūnais, gamta, daiktais. Jis nuolatos sąveikauja ir būna veikiamas Kitų. Todėl nenuostabu, jog bet kokios filosofijos teorijos, meno šakos atspirties tašku taip pat tampa žmogus.

Pasak Lingio, fotografija yra vienas iš būdų stebėtis plačiuoju pasauliu bei jo žmonėmis. Būtent iš šios nuostabos kyla pati filosofija. Regėjimas, būdamas kur kas ryškesnis ir turtingesnis už kalbą, filosofijai duoda pirminį objektą. Objektą, apie kurį vėliau mąstome, kalbame bei rašome. „<…> tikiu, kad galime mąstyti ir kalbėti apie dalykus ir daiktus, kuriuos matome. Taip aptinkame įvairių jų bruožų ir atrandame juos giliau. Kalba tikrai atveria dalykus, o ne tik juos pavadina. Kontempliuodami fotografiją ir kalbėdami apie ją, imame matyti daugiau, mums kyla naujos įžvalgos ir mintys“, – viename interviu, pristatant savo knygą „Prisilietimas“, teigia filosofas[4].

Savo knygos „Nieko bendra neturinčiųjų bendrija“ skyriuje „Įsibrovėlis“, Lingis nemažai dėmesio skiria percepcijos idėjai, tiksliau, kaip subjektas suvokia šalia esantį kitą: „Mūsų suvokiami kito judesiai ir pozos ne tik parodo būvį erdvėje ar jo kitimą, užkoduotą fizinių ir fiziologinių dėsnių; jie taip pat rodo ir kultūrinį kodą. Kitas stovi karališkai pasitempęs, juda japoniškai sklęsdamas, turkiškai linksi pritardamas arba neigdamas, gūžčioja pečiais ir papučia lūpas prancūzų mimikos kalba, sėdi ant puritoniškų Viktorijos kėdžių ar ant šlaunų indiška poza.“[5] Anot filosofo, kai prabyla mūsų sutiktas Kitas, jis visuomet prabyla kultūros, tautos, rasės, religijos, klasės, socialinės padėties kalba. Jo kalba visuomet apibrėžta, suvaržyta rėmų, ideologijų, taisyklių, papročių bei reikalavimų.

Šio savotiško susvetimėjimo tema atsiskleidžia ir kalbant apie fotografiją. Prieš tai minėjome, jog, Bartheso teigimu, norint suvokti fotografiją, kas ji yra, kokia jos skleidžiama galia bei idėja, mes turime išvalyti savo žvilgsnį, atimti iš jo bet kokią priklausomybę kultūrai, bendruomenei. Žvilgsnis turi atsisakyti bet kokių jam primestų socialinių vaidmenų, priklijuotų etikečių. Jis turi tapti tyras ir visiškai atviras. Tokiu turi tapti pats žmogus, mėginantis suprasti fotografiją. Tačiau visiškai kitoje situacijoje atsiduria žmogus akistatoje su objektyvu.

Nuotraukos autorius – Alphonso Lingis

Jau nuo pirmos akimirkos, kuomet žmogus atsiranda prieš objektyvą, jis pradeda pozuoti. Pozuodamas žmogus susikuria sau naują kūną. Kūną, kuris nustoja būti jo, kuris ima kitaip judėti, kuris tampa nepažįstamu. Susikūręs naują kūną, pozuodamas, šis žmogus tuo pačiu sukuria ir naują vaizdą, kuris atsiranda pirmiau nei tas, kuris įamžinamas fotografijoje. Atsidurdamas akistatoje su objektyvu, žmogus, subjektas, tampa Kitu – ne fotografui, ne žiūrovui, o sau. Galima teigti, jog fotografijoje subjektas yra paverčiamas objektu, muziejuje eksponuojamu objektu. Tačiau tuomet kyla klausimas, ar įmanoma, žvelgiant į savo fotoportretą, save suvokti kaip Kitą?

Anot filosofo, būdamas prieš objektyvą, tuo pačiu metu žmogus geba būti tuo, kuriuo jis mano esąs, tuo, kuriuo nori, kad jį matytų kiti ir fotografas, taip pat tuo, kurį jis panaudoja siekdamas išgauti meną: „Kitais žodžiais tariant, keistas veiksmas: aš nenustoju savęs imitavęs ir, būtent dėl to, kiekvieną kartą, kai esu fotografuojamas, aš nuolatos kenčiu nuo neautentiškumo, kartais apgaulės, pojūčio.“[6] Galima teigti, jog šioje akistatoje žmogus išvis nustoja būti tiek subjektu, tiek objektu, o tampa subjektu, kuris jaučia tampąs objektu. Anot Bartheso, žmogus, atsidūręs šiame virsme, patiria mirties mikro versiją. Išvydęs save nuotraukoje, subjektas pamato tai, ką galima pavadinti suminiu vaizdu. Jis išvysta įasmenintą mirtį, kurios, žinoma, nesugeba pamatyti paprasti stebėtojai, Kiti. Jiems ši nuotrauka ir subjektas joje virsta paprasčiausiu objektu: „Akimirką, kai nuspaudžiamas gaidukas, subjektas virsta objektu savo akivaizdoje. Sekundės dalis ir jau esi patalpintas į atvaizdų muziejų, žiūri į save kaip į Kitą. Po kurio laiko į tave nuotraukoje žiūri jau kiti, ir, kas šiurpiausia, <…>, žiūri tarsi į prisikėlusį numirėlį.“[7]

Lingis, rašydamas apie mūsų susidūrimą su Kitu, teigia, kad „Kito veidas – tai išraiškingas paviršius, paviršius, kuriame galima perskaityti ženklus, žyminčius už jo esančius daiktus ir tikslus. Kito veidas – tai paviršius, kuriame išsidėstę rodikliai, liudijantys nuotaikas ir dvasines būsenas, smalsumą, dvejonę, skepticizmą, nuobodulį. <…> Kito veidas – tai peizažas, kurio apybraižos nejudrios, bet raiškios <…>“[8]. Kuo galėtų skirtis kito veidas, sutiktas gyvenimiškoje situacinėje akistatoje nuo sutikto fotografijoje, nutapytame portrete? Vieningo atsakymo į šį klausimą tikrai nerasime…

Meno, o šiuo atveju – vizualinio meno, pagrindinė paskirtis, galima teigti, yra kurti bei pasauliui, žiūrovams pateikti naujas mus supančio pasaulio interpretacijas, atskleisti paslėptas prasmes ir tiesas. Ar pajėgi tai atlikti fotografija, turėdama galimybę labiausiai priartėti prie paties žmogaus, jo kūno, veido, emocijos, laikysenos, nuotaikos?

Nufotografuotas portretas, jame įamžintas veidas yra toks pats, kokį sutinkame susidūrę su Kitu. Mimika, išreikšta tam tikrą akimirką, užfiksuojama foto kadre. Mano nuomone, būtent fotografijos menas geba atskleisti tai, ko būdami realioje akistatoje nepastebime. Sustabdytas kadras į kito veidą mums leidžia pažvelgti neskubant, įsidėmint ir pastebint detales, kurios vienam akies mirksniui gali būti nepastebimos. Fotografijoje egzistuoja Kitas, kuris yra tik vieną akimirką. Jo būtis yra sekundinė, tačiau tos būties vaizdinys egzistuoja tiek, kiek egzistuoja pati fotografija.

Kažkas magiško fotografijoje tikrai egzistuoja. Kitaip būtu sunku paaiškinti nemažą filosofų susidomėjimą šia meno, o kartais, ir gyvenimo būdo, šaka.

Ludwigas Wittgensteinas – filosofas, praktikavęs fotografiją. Minint 60-ąsias kūrėjo mirties metines, Kembridžo universitete buvo atidaryta Wittgensteino fotografinių eksperimentų, atspindinčių jo filosofinę laikyseną ir idėjas, paroda. Vienas iš įdomesnių šios ekspozicijos darbų yra fotografija, kurioje vaizduojamas moters veidas. Labai keistas, šiek tiek išplaukęs veidas. Ši, kažkuo mistiška nuotrauka, išgauta vieną ant kito sudėjus keturis kadrus, kuriuose vaizduojami skirtingi žmonės – trys Wittgensteino seserys bei jis pats. Iš keturių skirtingų veidų sulietas vienas.

Filosofo manymu, fotografija (nuotrauka) yra sustingęs momentas, esantis už laiko ribų. Tai, kad mūsų akys yra pasmerktos mirksėti, iš mūsų atima galimybę pastebėti visą nuolatinį, nepertraukiamą, greitą ir pulsuojantį pasaulio kismą. Galima teigti, jog filosofo susidomėjimas fotografija bei vaizdo neryškumu joje buvo atspirties taškas jo filosofinei kalbos žaidimų bei šeimos panašumų teorijai. Žmogus privalo akimirkai stabtelėti, nustoti galvoti ir pažvelgti. Daugybė vaizdų, besisukančių aplink mus, kalboje neturi analogo. Ne viską, ką matydami suvokiame, gebame išreikšti žodžiais. Anot Wittgensteino, būtent tai, apie ką mes tylime, yra visų svarbiausia.

Neišsemiami klausimai ir nė vieno atsakymo… Realybė, su kuria turime susitaikyti, kalbėdami apie fotografiją… Fotografija, iš pirmo žvilgsnio galinti pasirodyti be galo primityvia meno šaka, geba pavergti net didžiausius protus. Protus, kurie savo filosofiją kuria žodžiais.

Nuotraukos autorius – Alphonso Lingis

Mes nustojome matyti veidus. Mes nustojome juos įsiminti. Plūduriavimas beveidėje erdvėje – didžiausia mūsų klaida ir bausmė.

Dalia Tučkutė

 

  1. [1]Lizz Wells. The Photography Reader. – London, 2003. – P. 19.
  2. [2]Lizz Wells. The Photography Reader. – London, 2003. – P. 21.
  3. [3]A. Lingis. Nieko bendra neturinčiųjų bendrija. – Vilnius, 1994. – P. 31.
  4. [4]http://www.radikaliai.lt/knygos/314-prisilietimas-prie-alphonso-lingio-pasaulio-prisilietimascontact
  5. [5]A. Lingis. Nieko bendra neturinčiųjų bendrija. – Vilnius, 1994. – P. 32.
  6. [6]Lizz Wells. The Photography Reader. – London, 2003. – P. 23.
  7. [7]http://www.artnews.lt/fotografijos-filosofija-i-roland-barthes-ir-camera-lucida-8030
  8. [8]A. Lingis. Nieko bendra neturinčiųjų bendrija. – Vilnius, 1994. – P. 49.
Tagged with: BarthesFotografijafotosofijaLingisWittgenstein
 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Set your Twitter account name in your settings to use the TwitterBar Section.