Supratimo problemos kontūrai dvasios mokslų metodo paieškoje: Wilhelm Dilthey

(Epistemologinė hermeneutikos interpretacija)

Wilhelmas Dilthey – vokiečių dvasinės kultūros istorikas, filosofas, kurio vieta hermeneutinės filosofijos raidoje yra tikrai išskirtinė. Siekdamas plačiau pažvelgti į interpretacijos meno plėtrą bei būklę, Dilthey padarė išvadą, jog iki šiol nusistovėjusi nuomonė, kad hermeneutikos objektu gali būti tik Šventasis raštas arba antikos literatūra, yra klaidinga. Anot filosofo, aiškinimo objektu drąsiai gali pretenduoti tapti bet koks tekstas. Dar daugiau, jei sutiksime su Dilthey nuomone, jog hermeneutika apskritai yra raštu fiksuotų gyvenimo apraiškų supratimo teorija, aiškinimo objektu taps ir visi kiti kultūros kūriniai. Čia tekstui suteikiama ypatinga reikšmė. Jis tampa gyvenimo, pamatinės tikrovės duotybės būdu. Per tekstą egzistuoja žmogus. Per tekstą yra duotas pats gyvenimas. Nenuostabu, kad toks reikšmingumo suteikimas tekstui į hermeneutiko centrą iškelia supratimo problemą, kuri, – Dilthey taip artimai susiejus tekstą su gyvenimu ir žmogumi, – įgauna filosofinį pobūdį.

Pirmas žingsnis siekiant aptarti Dilthey postuluojamus dvasios mokslus – atskirti juos nuo gamtos mokslų: „Gamta yra išorinė ir svetima žmogui tikrovė, tuo tarpu dvasios pasaulis yra žmonių sukuriamas ir kaip tik dėl to jiems artimas, prieinamas, ‘iš vidaus’ suprantamas.“¹ Anot filosofo, gamtą žmogus aiškina, o ji yra pažįstama nustatant priežastinius ryšius (priežasties – pasekmės).

Visiškai kitos santykis su objektu steigiasi dvasios moksluose. Čia vyraujantis santykis yra prasmingas. Dvasios mokslų esmė – supratimas, kuris, kaip aktas, visuomet yra nukreiptas, anot Dilthey, į unikalų objektą – patį gyvenimą. Apskritai, dvasios mokslai, liesdami „tikresnę tikrovę“ ir gebėdami pažinti savo objektą tokį, koks jis iš tikrųjų yra, tampa kur kas pranašesni už gamtos mokslus, kurių objektas – juslėmis duotas reiškinys. Būtent tokį juslišką objektą stengiasi sumenkinti dvasios mokslai. Visa gamtos mokslų skelbiama fizinė įvykių pusė tampa tik priemone supratimui. Taip tarsi atsisakoma išorės ir teigiama vidujybė: „<…>dvasios tikrovėje galima judėti kitaip, nes objektas čia nėra išoriškas tyrinėtojui, yra ar bent gali tapti jo vidujybės dalimi. Todėl, beje, istorijos pažinimas tampa tam tikru žmogaus savižinos būdu: žmogus gali atpažinti istoriją savyje ir save – istorijoje. Tai hermeneutinė refleksija – savistabos alternatyva.“² Dilthey tampa gyvenimo, žmogaus patirties svarbos skelbėju. Anot jo, filosofijos tikslu turėtų tapti siekis „suprasti gyvenimą iš jo paties“³, atsisakant transcendentinių mąstymo prielaidų. Čia Dilthey filosofija tampa gyvenimo filosofija, pasak kurios, gyvenimas – mąstymo pagrindas, už kurio išeiti neįmanoma.

Trumpai pristačius dvasios mokslus, jų objektą bei atskyrus juos nuo gamtos mokslų, galime pereiti prie supratimo problemos. Pirmasis žingsnis – apsibrėžti supratimo terminą. „ Procesą, kuriame, remdamiesi jusliškai duodamais iš išorės ženklais, pažįstame vidų, vadiname supratimu“⁴, – rašo Dilthey. Pasak filosofo, taip pat nesuklystume, net jei suvokimu pavadintume mūsų būsenų suvokimą. Kiekvienam iš mūsų nėra svetimas išgyvenimas, kuomet pasielgiame netikėtai, nebūdingai sau, imame savęs nesuprasti. Taip nutinka tuomet, kai savo esmės apraišką imame suvokti kaip kažkieno kito apraišką, kurios nebegalime interpretuoti. O būtent interpretacija yra vienas iš svarbiausių aspektų vykstant supratimui. Kuomet ji negalima, negalimas ir supratimas.

Tačiau ar neatsitinka taip, jog visą dėmesį nukreipus į žmogaus vidų, supratimas paverčiamas kažkuo subjektyviu, o iš interpretacijos atimama bet kokia objektyvumo galimybė? Su tuo Dilthey nesutiktų. Filosofas rašo: „ <…> ir įtempčiausias dėmesys tik tuomet gali virsti meno taisykles atitinkančiu procesu, kuriame pasiekiamas kontroliuojamas objektyvumo laipsnis, kai gyvenimo apraiška yra fiksuota ir visuomet galime prie jos iš naujo sugrįžti. Tokį stabiliai fiksuotų apraiškų supratimą, atitinkanti meno taisykles, vadiname aiškinimu, arba interpretacija.“⁵ Iš to suprantame, jog supratimo meno centru apskritai galime laikyti pačią interpretaciją ir taip yra todėl, jog būtent kalboje ir jos dėka žmogaus vidus geba reikštis objektyviai suprantamai.

Čia vėl galėtume grįžti prie seniau minėto dvasios mokslų objekto – gyvenimo. Dilthey manymu, gyvenimas, klasikinės filosofijos prasme, negali būti nei objektas, nei subjektas. Tuomet kas jis yra? Ir objektas ir subjektas kartu. Esame įpratę prie gamtamokslinės nuostatos, jog pasaulis egzistuoja priešais mus, mūsų panosėje. Tačiau dvasios mokslų aprašomas pasaulis nėra aptinkamas priešais žmogų. Jie yra glaudžiame santykyje, tačiau ne tokiame, koks vyrauja tarp gamtos mokslų objekto ir subjekto. Šiame unikaliame santykyje nustoja egzistuoti praraja, skyrusi subjektą nuo objekto: „Gyvenimo supratimas nėra objektyvuojantis, žmogus visuomet aptinka pasaulį ne priešais save, bet sąjungyje su savimi pačiu. Kitaip sakant, tarp aš ir pasaulio nėra pirmapradžio plyšio, nėra vietos, kurioje galėtų skleistis subjekto ir objekto santykis. Taip, [m]ums niekuomet nėra duotas tiktai vidinis gyvybingumas ar tiktai išorinis pasaulis; abu jie ne tik visuomet būna kartu, bet ir yra glaudžiai vienas su kitu susiję.“⁶ Apkritai, galima teigti, jog gyvenimas yra savotiška mano ir pasaulio vienybė. Anot Arūno Sverdiolo, tiek daug dėmesio skirdamas pasaulio duoties žmogui būdams bei apskritai žmogaus ir pasaulio santykiams, Dilthey kūrė savotišką fenomenologiją iki fenomenologijos⁷.

Žmogus yra pasaulyje. Šis pasaulis geba atsiskleisti žmogui per įvairius gyvenimiškus santykius. O būtent šiuose santykiuose, kaip teigia filosofas, glūdi supratimo šaknys. Būtent gyvenimo supratimas yra galimybė skleistis Dilthey skelbiamiems dvasios mokslams. Supratimas ir gyvenimas, filosofo akimis žiūrint, yra tarsi tos pačios tikrovės aspektai, kurią nagrinėti privalome remdamiesi trimis momentais: išgyvenimu, išraiška ir išraiškos supratimu. Tarp jų visų vyrauja vienybė, kuri yra esminė dvasios mokslams.

Pirmasis gyvenimo momentas – išgyvenimas. Tai kažkas, kas nėra mums duota, kažkas, kas nėra objektas, kažkas, kas nestovi priešais mus. Dilthey išgyvenimas yra tai, per ką apskritai vyksta pats gyvenimas. Mes esame jame, esame įtraukti. Kaip pavyzdį pateikime kokio nors vizualinio meno kūrinį. Įsivaizduokime, jog prieš mus stovi paveikslas, vaza ar kas kita. Į šį objektą galime žiūrėti iš įvairiu rakursų, keisti perspektyvą. Tačiau su išgyvenimu yra visiškai kitaip. Jis nėra objektas. Tačiau būtina paminėti, jog išgyvenimas apima tiek objektinį, tiek subjektinį momentus: „<…> išgyvenimo betarpiškumas anaiptol nereiškia, kas jis priklauso tik dirgsnių, pojūčių ir jausmų sričiai. Žmogus gyvena taip pat daiktų, vertybių, tiesų, reikšmių pasaulyje ir visus šiuos dalykus išgyvena arba, kitaip sakant, visi jie yra duoti žmogui. <…> Žmogaus santykis su pasauliu – minčių, jausmų, veiksmų, dirbinių ir kūrinių visetu – visuomet yra santykis su reikšmėmis, reikšmių ansambliais ir tų ansamblių ansambliais bei jų visuma – reikšmių architektūra.“⁸ Išgyvenimas esti paties gyvenimo elementu, kuris, beje, yra nepakartojamas. Išgyvenimas egzistuoja kaip akimirksnis, kuris neperduodamas kitam ir neįmanomas pakartoti net pačiam išgyvenančiam žmogui. Todėl, anot Dilthey, toks išgyvenimas jokiais būdais negali tapti supratimo objektu ir, žinoma, joks pažinimo metodas juo negali remtis. Tačiau ką tuomet bendro turi išgyvenimas su supratimu, kas steigia jų vienybę?

Čia turime pristatyti antrą momentą – išraišką. Būtent ji ateina į pagalbą, kuomet bandome šnekėti apie išgyvenimo iškėlimą iš vidaus į išorę, jo objektyvizaciją. Išraiška, priešingai nei išgyvenimas, nustoja būti kažkuo individualiu ir tampa tarsi kreipimusi į kitą žmogų. Tik objektyvizuoto išgyvenimo, o tai yra – išraiškos – dėka mes gebame komunikuoti, dalintis. „Išgyvenimų neįmanoma konceptualizuoti, jie yra beformiai ir bemačiai ir todėl pasmerkti likti individualios psichikos srityje. Metodiško supratimo arba aiškinimo objektu gali tapti tiktai vadinamoji išraiška (Ausdruck, Lebensaeusserung). Išraiška objektyvuoja išgyvenimą, suteikia jam pastovų pavidalą“⁹, – sako Dilthey. Būtent šio pastovaus pavidalo galimybė ir daro įmanomu supratimą bei aiškinimą. Prie objektyvizuoto išgyvenimo (išraiškos), priešingai nei prie paprasto, laikui pavaldaus išgyvenimo, aptarto seniau, grįžti įmanoma. Būtent todėl, anot filosofo, ji tampa supratimo ir aiškinimo objektu ir savotišku gamtos mokslų eksperimento analogu. Dar svarbu paminėti ir tai, jog išraiška, būdama objektyvizuotu mūsų išgyvenimu, nėra vien tik subjekto intencijų fiksacija, o taip pat ir paties gyvenimo. Ji apdovanota gebėjimu atverti mums tai, kas išlieka paslėpta savistabos momentu.

Objektyvizavus mūsų išgyvenimą, pavertus jį išraiška, į akiratį patenka trečiasis momentas – supratimas; „<…>supratimas specialiąja šio žodžio prasme – ypatingas pažintinis veiksmas, kurio pagalba žmogus suvokia išraiškos prasmę. Supratimu mes vadiname procesą, kuriame sielos gyvenimas pažįstamas remiantis jusliškai duotais jo reiškiniais.“¹⁰ Čia galime pamanyti, jog supratimo, kurį aprašo Dilthey, pagrindinė intencija yra suprasti kūrėją, išgyvenimų turėtoją, išraiškos nešėją, tačiau, anot Sverdiolo, aiškinimo objektu šioje hermeneutikoje tampa ne psichika, o prasmė. Kūrinys tampa prasmės nešėju. Įsivaizduokime, kad priešais mus ant baltos sienos kabo paveikslas. Priešais jį stovi dailininkas, meno kritikas ir paprastas stebėtojas. Šis paveikslas egzistuoja atskirai nuo savo kūrėjo, vertintojo, stebėtojo. Jis nustoja būti kūrėjo psichikos simboliu ir tampa prasmės nešėju.

Galime savęs paklausti, kaip supratimas susijęs su prasmės sąvoka. Anot filosofo, supratimas yra būtinas prasmės perdavimo elementas, o taip pat, vykstant prasmės perdavimui, supratimas tampa savotiška perdavimo pabaiga, galutiniu tašku. Turbūt net išradingiausioje žmogaus vaizduotėje negalėtų egzistuoti pasaulis, gyvenimas, kuriame nevyktų supratimas. Juk būtent jis yra savotiškas pamatas, gelbstintis mus nuo chaoso. Anot Dilthey, supratime telpa pats supratimas ir tuo pačiu – nesupratimas. Ką tai reiškia?

Kalbant apie suprantamybę, neįmanoma nesupratimo galimybė. Čia, pasak filosofo, įvyksta neteisingas supratimas, kuris, vienaip ar kitaip, vis tiek yra supratimas. Jei kalbame apie žmonių tarpusavio supratimą, čia padeda jau seniau minėtos išraiškos. Šie objektyvizuoti išgyvenimai yra ženklai, kuriuos žmogus privalo interpretuoti, siekdamas supratimo. Dilthey nuomone, kito žmogaus supratimas visuomet remiasi tam tikrais tarpininkais – meno kūriniais, tekstais, kalba ir t. t. Juk savaime aišku: jei žmogų mėginsime apibrėžti viena kaip individualybę, psichinį asmenį, nesugebėsime surasti nieko bendro tarp „aš“ ir „tu“, tarp „manęs“ ir „tavęs“. Tuomet, bus negalima jokia kalba apie supratimo galimybę. Būtent šioje vietoje į pagalbą ateina Dilthey postuluojama objektyvioji dvasia. „ Kūnai, psichikos, išgyvenimų srautai, vidujybės skiria žmones. Jų bendrybė yra kažkas, kas turi objektyvuotis, būti įkūnyta regimajame pasaulyje, įgyti aš ir tu tarpininkaujančius pavidalus. Objektyvioji dvasia yra tarpasmeninės prasmės sritis, kurią sudaro perduodamos veiksmų, dirbinių ir kūrinių prasmės“¹¹, – rašo Sverdiolas. Svarbu ne tik sukurti šias prasmes, bet, žinoma, ir jas suprasti. Be supratimo, pasak filosofo, apskritai neįmanomas egzistavimas kartu. Išraiškos yra tai, kas sklando tarp „manęs“ ir „kito“. Jei jas gebu suprasti, „aš“ esu su „kitu“, jei ne – esu vienas. Išraiškų supratimas kuria galimybę perduoti tam tikras prasmes, veiksmus „kitiems“ ir taip savotiškai kuriamos bendrijos ir atsisakoma vienatvės. Ne veltui Hansas-Georgas Gadameris yra pasakęs, jog tas, kuris turi kalbą (kurią, kalbant iš Dilthey perspektyvos, galime pavadinti išraiška), turi ir patį pasaulį.

Išgyvenimas, išraiška ir supratimas – trys momentai, kurių vienybė steigia gyvenimą. Ypač kalbėdami apie supratimą bei išraišką, supratome, kokią svarbią vietą vykstant pažinimui užima interpretacija. Pačiam Dilthey interpretacija yra savotiškas menas, o ne mokslas. „<…>Supratimas plyti nuo vaiko vapėjimo iki ‘Hamleto’ ar proto kritikos suvokimo. Iš akmenų, ūkio santvarkų ir konstitucijų mums byloja ta pati žmogaus dvasia, reikalaudama aiškinimo“¹², – teigia Dilthey.

Pristačius dvasios mokslus, jų objektą bei jo sudedamąsias dalis, paskutinis mūsų žingsnis būtų mėginimas trumpai apžvelgti Dilthey filosofijos metodologiją ir būtent kaip ji atriboja dvasios mokslus nuo gamtos mokslų.

Kaip tam tikrą objektą įsivaizduokime tekstą, per kurį ir kuriame skleidžiasi žmogaus gyvenamas gyvenimas. Anot filosofo, mėginimas pažinti šią istorinę kultūros išraišką remsis visiškai kitokiu metodu, nei gamtos mokslai, kurių objektai yra gamtos faktai. Čia į akiratį papuola nauji terminai – istoriškumas ir istorinis nuotolis. Kaip jau minėjome seniau, jei į žmogų mėginsime žiūrėti remiantis vien išgyvenimais ar apskritai vien tik iš psichologinės perspektyvos, natūralu, jog taip tik atversime įtrūkį tarp „aš“ ir „kito“. Tačiau, Dilthey nuomone, šį įtrūkį plečia ir istorinis nuotolis. Žmogus – istoriška būtybė. Jis geba kurti pačią istoriją, tačiau joje esti tik tam tikrą laiko atkarpą, tam tikroje situacijoje, kur, žinoma, negelbsti jokie moksliniai metodai. Lygiai taip pat šalia mūsų buvoja ir „kiti“. Su šiais „kitais“ gebame užmegzti pokalbį tik dėka kultūrinių interpretacijų tradicijos įsisąmoninimo.

Apskritai galime teigti, jog Dilthey filosofijoje dvasios mokslų pagrindu tampa suprantančioji psichologija, esanti visiška priešingybe aiškinamajai psichologijai, kurią, pagal jos metodą, galime net sieti su gamtos mokslais. Sverdiolas rašo: „ Aiškinančią psichologiją jis suprato kaip grynai priežastinių fenomenų aiškinimą, kuris rengiasi dvasios gyvenimą suvesti į ribotą skaičių aiškiai apibrėžtų elementų. <…>Aiškinantysis psichologas dvasines funkcijas linkęs suvokti pasitelkdamas paprastų sudedamųjų dalių tarpusavio sąveikos hipotezę. Tokios konstruktyvios hipotezės, kurios yra būdingos gamtos mokslams, psichologijos srityje <…>, niekada negali būti įpareigojančiai verifikuotos.“¹³ Anot Dilthey, tokia psichologija atima visą esmę iš dvasios mokslų. Dvasios fenomenai čia suvedami į psichinius arba apskritai į fiziologinius elementus. Visiškai priešingas yra filosofo įvestas suprantančiosios psichologijos įvaizdis. Užuot tyrus ir bandžius paaiškinti, ši psichologija bando suprasti dvasios gyvenimą. Tačiau, anot Jeano Grondino, nėra aišku, ar ši suprantanti psichologija gebėtų užtikrinti dvasios mokslų teiginių objektyvumą.

Hermeneutika, kaip tekstų arba apskritai visų kultūrinių išraiškų interpretavimo menas, tampa dialogo nešėja, suardančia griežtą objekto – subjekto opoziciją. Dilthey filosofijoje aptinkamas supratimo įvaizdis yra nukreiptas ne tik į rašytinius tekstus, bet ir į kultūrinius artefaktus todėl, jog tampa svarbu pažinti kito žmogaus dvasią, kurios pažinimui jau nebepakanka vien tik kūniškos gestikuliacijos. Čia į pagalbą stoja jos kūriniai – architektūra, muzika, dailė, tekstai, įstatymai ir daugybė kitų. Išgyvendamas, išgyvenimus versdamas išraiškomis bei jomis dalindamasis, užmegzdamas suprantantį santykį su kitu, žmogus geba komunikuoti, steigti save ir, žinoma, gyventi.

Dalia Tučkutė

Literatūros sąrašas čia: ¹⁴

1. A. Sverdiolas. Wilhelmo Diltheyaus gyvenimo hermeneutika – Filosofija ir sociologija, 1990, Nr.1 P – 61.
2. A. Sverdiolas. Būti ir klausti. Hermeneutinės filosofijos studijos – 1. 2002, Vilnius. P – 51.
3. A. Sverdiolas. Būti ir klausti. Hermeneutinės filosofijos studijos – 1. 2002, Vilnius. P – 51.
4. W. Dilthey. Hermeneutikos atsiradimas – Filosofija ir sociologija, 1990, Nr.1. P – 96.
5. W. Dilthey. Hermeneutikos atsiradimas – Filosofija ir sociologija, 1990, Nr.1. P – 97.
6. A. Sverdiolas. Būti ir klausti. Hermeneutinės filosofijos studijos – 1. 2002, Vilnius. P – 55.
7. A. Sverdiolas. Būti ir klausti. Hermeneutinės filosofijos studijos – 1. 2002, Vilnius. P – 57.
8. A. Sverdiolas. Būti ir klausti. Hermeneutinės filosofijos studijos – 1. 2002, Vilnius. P – 59.
9. A. Sverdiolas. Wilhelmo Diltheyaus gyvenimo hermeneutika – Filosofija ir sociologija, 1990, Nr.1. P – 65.
10. A. Sverdiolas. Wilhelmo Diltheyaus gyvenimo hermeneutika – Filosofija ir sociologija, 1990, Nr.1. P – 66.
11. A. Sverdiolas. Būti ir klausti. Hermeneutinės filosofijos studijos – 1. 2002, Vilnius. P – 74.
12. W. Dilthey. Hermeneutikos atsiradimas – Filosofija ir sociologija, 1990, Nr.1. P – 97.
13. J.Grondin. Filosofinės hermeneutikos įvadas. 2003, Vilnius. P – 150.
14. 
    
    Literatūros sąrašas

    W. Dilthey. Hermeneutikos atsiradimas – Filosofija ir sociologija, 1990, Nr.1

    H.-G. Gadamer. Istorija Menas Kalba. – Vilnius: Baltos lankos, 1999.

    J. Grondin. Filosofinės hermeneutikos įvadas. – Vilnius: ALK/aidai, 2003.

    A. Sverdiolas. Wilhelmo Diltheyaus gyvenimo hermeneutika – Filosofija ir sociologija, 1990, Nr.1

    A. Sverdiolas. Būti ir klausti. Hermeneutinės filosofijos studijos – 1. – Vilnius: Strofa, 2002.

    A. Sverdiolas. Aiškinimo ratas. Hermeneutinės filosofijos studijos – 2. – Vilnius: Strofa, 2003.