Kasdienio gyvenimo filosofiniai štrichai vertybinės sumaišties situacijoje

pagal | 2011 03 05

Kas tai?

Atkreipus dėmesį į žmonių elgesį motyvuojančių faktorių aptarimą ar socialinį sambūvį konstituojančių veiksnių paiešką, girdimas panašiai toks kalbas grindžiantis motyvas: VERTYBIŲ KRIZĖ, SUMAIŠTIS, NEBUVIMAS. Su tuo sunku nesutikti. Meskime žvilgsnį į Lietuvos aktualijas. Formuojant biudžetą, jo autoriai kritikuojami už formavimo principą, kuris įvardintinas buhalteriniu, pasigendant vertybinio šio svarbaus įstatymo pamato. Dažnos reformos, tokios kaip aukštojo mokslo ar sveikatos sistemos, taip pat kritikuojamos panašiu akcentu: įžvelgiama, kad jos tapusios reformomis dėl reformų, t. y. formaliomis ar vedamos vienintelio finansinio efektyvumo motyvo. Kad jos taptų aktualios visuomenei, teigiama, jog reformos turėtų turėti/atgauti prarastą vertybinį pagrindimą. O ir kitose gyvenimo sferose – religinėje praktikoje, ugdyme, darbiniuose užsiėmimuose, visuomeninėje veikloje – pastebimas nuolatinis vertybinės orientacijos praradimas. Viskas tampa veikla dėl veiklos arba grindžiama efektyvumo ir naudingumo kriterijais.

Vokiečių filosofas Edmundas Husserlis yra minėjęs, kad visuomenėje filosofų paskirtis yra atlikti savotiškų „sanitarų“ paskirtį, tai yra stebėti, artikuliuoti ir abejingai netylėti, kai atradami bei suvokiami keistini ir šalintini dalykai. Laikantis šio imperatyvo, klaustinas tokio pobūdžio dalykas: „Ar tokia vertybinė dezorientacija yra tik Lietuvai šiame valstybės kūrimosi periode būdingas motyvas, ar galėtume įžvelgti šioje vietoje gilesnį ir platesnį vyksmą? Galbūt tokia vertybinė sumaištis yra dabarties visuomenes apėmęs masinis reiškinys?“ Žinoma, kiekviena visuomenė, grindžianti ir kurianti socialinių saitų statinį, yra įtakojama konkrečių tik jai būdingų kultūrinių ir istorinių sąlygų, tačiau filosofo žvilgsnis nuolatos esti nukreiptas į tokių reiškinių paiešką, kurią būtų galima įvardinti kaip visuotinių principų paiešką, kas dažnai filosofijos tradicijoje įvardijama tuo, kas leidžia filosofiją suvokti kaip nuolat besitęsiantį vyksmą, mąstytojų dialogą, nuolatinėje kaitoje idėjų ir požiūrių įvairovėje išsaugančią kažką, kas nuolatos išlieka. Tokiu būdu lokaliai vykdomas problemų tyrimas. Mūsų atveju iškeltas klausimas apie Lietuvoje vyraujančią vertybinę sumaištį tampa filosofiškai orientuotas ir pretenduoja į paiešką šią situaciją įtakojančių universalių ir visuotinių fenomenų eksplikaciją.

Klausimas, nuo kurio logiška pradėti, į kurį įdėmiai ir sąžiningai mąstant sunkiausiai atsakyti, – o pavykus rasti atsakymą, matyt, būtų idealiai atliktas minėtas „sanitaro“ darbas, – yra toks: „Kokios idėjos grindžia dabarties situaciją ir kokie esti esminiai imperatyvai, grindžiantys dabarties žmogaus mąstyseną?“ Iškėlus visuotinybę siekiantį atskleisti klausimą, rizikuojama nuslysti į banalybes arba pradėti kalbėti pranašišku tonu, taigi apleisti filosofinio svarstymo teritoriją. Todėl į tolesnį temos plėtojimą vertą žvelgti kaip į galimą įvykių versiją. Tam, kad argumentuotai ir išsamiai svarstyti iškeltą klausimą, reikalingas ilgas ir tolimas kelias, todėl šio teksto autorius neišvengiamai turi daryti didžiulį šuolį. – Pasikliaunant skaitytojų erudicija arba intelektualiniu smalsumu, bei tuo pačiu dėl atliekamo teorinio minties šuolio atsiveriama galimai kritikai dėl pernelyg paprasto vertybinės sumaišties traktavimo. Tačiau nepaisant to, pateikiamas faktorius traktuotinas kaip esminis, kuriame slypi ne tik šios suirutės šaknys, bet ir paties vertybinio mąstymo probleminiai laukai.

Filosofijos tradicijoje reakcingas, neigiantis tonas vertybių atžvilgiu sietinas su vokiečių filosofo Friedricho Nietzsche’s vardu. Kritikuodamas krikščionybę, filosofiją, absoliučiai visą mąstymo tradiciją, Nietzsche skelbia vertybių perkainavimo ir griovimo, „kaip filosofavimo kūju“, šūkį. Šio filosofo idėjos susilaukė ir susilaukia didelio teoretikų dėmesio. Pakanka vien paminėti, kad tokie XX amžiaus mąstytojai, kaip Martinas Heideggeris, Gillesas’is Deleuzeeas, Pierre’as Klossowski, Karlas Jaspersas, Maurice’as Blanchot, Michelis Foucault ir kiti, atidžiai studijavo Nietzsche’s filosofinį palikimą. Bandant atsakyti į iškeltą vertybinį chaosą steigiantį klausimą, patogu pasitelkti Heideggerio atliktą išsamią dviejų tomų studiją „Nietzsche“. Koks šio mąstytojo filosofavimo įtakoje atsirandantis virsmas įsigali intelektualinėje tradicijoje, akivaizdžiausiai eksplikuota skyriuje „Nietsche’s žodis ‘Dievas mirė’“. Heideggeris su didžiule atida ir pagarba tradicijai teigia, kad Nietzsche, būdamas paskutiniu metafiziku, į visuotinę sąmonę atneša nihilizmo virsmą ir būvį. Nihilizmas yra logiška Vakarų visuomenės santykių raida ir neišvengiamas būvis, taigi jo neįmanoma apeiti ar išvengti, todėl, Heideggerio manymu, Nietzsche’s mąstymas geriausiai atskleidžia šį „nihilizmo, stovinčio už durų“, pasirodymą. Nietzsche’s teiginyje „Dievas mirė“ visų pirma nurodoma, kad aukščiausios vertybės praranda vertę, o tai vyksta, anot Heideggerio, todėl, kad smelkiasi įsitikinimas, jog idealus pasaulis niekaip negali būti įkūnytas realiame, todėl vertybių pervertinimo imperatyvas tokioje būsenoje tampa mąstymo be verčių rezultatu.

Heideggerio analizėje aiškiai suformuojamas vertybių atsiradimo sąlygų momentas. Heideggeris sako, kad vertybės esmė – būti požiūriu. Tai taikli ir logiška pastaba, nurodanti Nietzsche’s ryšį su Naujųjų laikų mąstymu bei Apšvietos laikmečio mąstytojų koncepcijomis. Šis ryšis yra svarbus mūsų aptariamoms problemoms suvokti. Per Nietzsche’s ressentiment ir Heideggerio nihilizmo eksplikacijas šis ryšis su Naujųjų laikų ir Apšvietos mąstymo esminiu judesiu – subjekto, o vėliau vertinančiojo subjekto galios įtvirtinimu – yra esminiai vertybinę dezorientaciją įgalinantys veiksniai, kaip šioje teorijoje ipso facto slypintis dėmuo. Taigi sekant Heideggeriu ir Nietzsche, galima stebėti aiškėjantį vertybių turinio pasireiškimą, kai „vertybės yra valios viešpatauti įtvirtintos ir ją pačią lemiančios sąlygos“, o tai reiškia, kad vertybės aiškėja kaip savo esme esančios „ne iš anapus“ rymančio šaltinio steiginiai, vediniai ar postulatai, bet subjekto vidujybėje ir jo galioje esantys valiojantys sprendiniai. Beje, patvirtinanti šiuos teiginius iš kitos perspektyvos yra Algio Mickūno studija „Integralusis aš: vidinės vertybės pamatas rusų literatūroje“ (Baltos lankos 27). Kas seka iš tokio mąstymą grindžiančio judesio? Heideggeris cituoja Nietzsche, kad „bet kokiame valiojime glūdi vertinimas“ ir atsako, jog „vertinti reiškia: sukurti-įtvirtinti vertybę“. Tokiu būdu yra absoliučiai įtvirtinama metafizika, kurią Heideggeris vadina paskutiniąja metafizika arba nihilizmu, o koncertuotai tai apibūdinama taip: „Valios viešpatauti metafizikos pamatinis principas yra vertybinis principas.“

Nauja

Kas atsiskleidžia šioje Heideggerio ir Nietzsche’s polemikoje/diskusijoje mums rūpimu vertybiniu aspektu? Ima ryškėti, kad vertybinio mąstymo ištakos yra mąstyme, įtvirtinančiame valią ir vertinančiojo sprendimo galią. Galima manyti ar teigti, jog tokie mąstymo motyvai praeities ir dabartinėje visuomenėje nebegalioja. Žvilgtelėkime į dviejų skirtingų teoretikų tyrimus fiksuojančią dabarties situaciją. Šie tyrimai atskleidžia du esminius momentus, kaip sedimentuojasi jau iškleistos vertinančiosios sąmonės patirtis. Maurice’o Blanchot, sutikdamas su Nietzsche ir Heideggeriu, konstatuoja, jog šio vertybinio/vertinančiojo proceso raida sukuria tokias visuomenės gyvavimo sąlygas, kai „vertybių pervertinimas nebesuteikia mums naujų vertybių, bet tik nuvertina absoliučias vertybes ir kreipia mūsų žvilgsnį į tai, kada vertybės nustoja galioti“ (Blanchot žodžiai). Absoliučios vertybės nebegalimos, galimos tik vertybinės sankirtos su nuolatiniu atidžiu dėmesiu ar tos vertybės kuriomis remiamasi dar begalioja. Jeanas Francois Lyotardas, nagrinėdamas kiek kitokią, žinojimo legitimacijos problematiką, iš esmės ateina prie panašių išvadų. Lyotardas iš pradžių konstatuoja, kad „gyvename daugelio tokių verčių sankirtose“; svarstydamas žinių, žinojimo ir žmonių santykį, daro išvadą, kad esminis santykis tampa vertinantysis, taigi vertybinis ir vartotojiškasis. Paskutinis aspektas atveria dar platesnį probleminį lauką, kuris svarstytinas kaip logiška vertybinės dezorientacijos pasekmė, o tai reiškia – laikantis Heideggerio atskleistos vertybinio mąstymo esmės sampratos; suprantama užbaiga, nes vartotojiško gyvenimo imperatyvas atveria masinio totalaus nihilizmo įsitvirtinimą.

Liko neaptartas vertybinio mąstymo ryšis su Naujųjų laikų filosofijos unikalumu ir Apšvietos imperatyvais. Šioje atkarpoje patogu pasitelkti dar vieną žymų indėlį į visuomenės sąrangą kuriančių motyvų analizę (beprotybės, seksualumo, disciplinavimo, baudimo, žinojimo) įnešusį filosofą Michelį Foucault, kuris, keldamas klausimą, kokiomis sąlygomis mes gyvename, pastebi, kad žmonijai būdinga apmąstant čia ir dabar esančias gyvenimo sąlygas kalbėti apokaliptinėmis tonacijomis. Platonas dialoge „Politikas“ aprašo, kad gyvenama revoliucijos ir visuotinės beprotybės ir iš šių veiksnių sekančių negatyvių pasekmių laikotarpyje. Iš mūsų perspektyvos žvelgiant atrodo, jog Platono gyvenimo periodą galime įvardyti „aukso amžiumi“… Tad kiekvienas laikmetis unikalus, bet gali būti, kad apokaliptinės nuotaikos yra būdingos kiekvienam žmonijos socialinės santvarkos periodui. Tad Foucault, turėdamas tą omenyje, nagrinėja dabarties visuomenę ir jos ryšius lemiančius veiksnius ir teigia, kad mus esmingai sieja Apšvietos idėjos, mes jomis vis dar gyvi ir esame tokiame mąstymo tarpsnyje, kai tarytum „išaugame iš paauglystės laikotarpio“. Mąstymo brandos imperatyvas buvo ryškiausio Apšvietos filosofo Immanuelio Kanto esminis mąstymą skatinantis siekis. Čia tampa akivaizdus savotiškas paradoksas (bet ar tikrai?) – Nietzsche’s skelbtas vertybių perkainavimas tampa kita aukščiausių vertybių/brandos medalio puse. Ieškant tvirtos atramos vertybiniam pamatui po René Descartes’o „cogito ergo sum“ įtvirtinto mąstymo posūkio, žmogus, Foucault manymu, gali ieškoti pagrindimo tik vidujybėje. Pagrindimo pasirinkimo galimybė tarp dalyko arba subjekto pakrypsta subjekto link. Apšvietos projektas įtvirtina probleminį santykį „su dabartimi, su istoriniu egzistavimu ir savęs paties konstatavimu kaip autonominio subjekto“(Foucault žodžiai). Išjudinami bet kokie galimi pagrindai. Foucault manymu, Apšvietos iškeltas siekis suderinti istorinį progresą su laisvės konceptu iškėlė klausimų, kurie lieka neatsakyti iki dabar. Vertybinis sprendinys jau paties savo atsiradimo metu yra nuolat teigtinas kaip abejotinas (cogito ergo sum), todėl vienintelis galimas sprendimo būdas, kuris turėtų ir tvirtintų pagrindą, yra absoliutaus humanizmo įtvirtinimas. Tokia pastanga nuolat yra plėtojama ir vykdoma, tačiau ji turi antrąjį negatyvųjį sluoksnį, kurį mes jau eksplikavome kaip galios ir nihilizmo pasirodymą. Taigi vertybės patenka į siekio nuolatos jas atnaujinti teritoriją, o tai jau mums pažįstama iš šio tyrimo aprašytos minties eigos. Tokiu būdu Foucault fiksuoja vertybinį mąstymą kaip orientuoto į trijų lygių – daiktų, kitų ir savęs – užvaldymą.

Ką mums atskleidžia šis trumpas tyrimas? Bandant grįžti prie teksto pradžioje mesto žvilgsnio į Lietuvos aktualijas, teigtina, jog jis atskleidžia probleminį vertybinio pamato žmonių socialinės santvarkos organizavimo aspektą. Atverti nuolatinės kaitos, metafizinio mąstymo kaitos ir įtvirtinimo vyksmai reikalauja didžiulių pastangų ir kelia sudėtingus iššūkis visuomenei ieškant pamato, kuris galėtų būti efektyvus ir tenkinantis pagrindas žmonių tarpusavio būvio organizacijai. Bet kuriuo atveju matomas negatyviosios teritorijos horizontas ir jei šios pastangos nebus vykdomos ir iššūkiai priimami, visuomenė buvos kaip beformė inertiška masė.

Kaip ir kur…

Sofistas

 

1 komentaras

  1. L.O.M.

    Paradoksas tame, kad visos viusomenes galvoja, kad jos gyvuoja revoliuciju, dekadenso laikotarpiu, gal tik Viktorijos laiku anglai taip negalvojo. Ar nera visai vertybiu ir visuomene vienijancio socialinio pagrindo. Turbut yra, vis dar gyvename seimomis, vis dar gerbiame senesnius, turim ir savotiska grozio ir laimes supratima. Kiek tai butaforiska, kiek tai pasislepe uz formu, daiktu, kitas klausimas ir beveik retorinis. Ar galima reikalauti is kasdienio zmogaus, apie kurio gyvenima filosofuojama, filosofiskai orientuotu vertybiu? visai kas kita, kai kalbama apie filosofa, filosofas be sistemos sunkiai
    issivercia.

    Atsakyti

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.