Pasąmonės samprata Slavojaus Žižeko filosofijoje: tarp vokiečių idealizmo ir Jacques’o Lacano psichoanalizės

pagal | 2016 03 29

Įvadas:

Dar XX a. devintojo dešimtmečio pabaigoje Fredricas Jamesonas pastebėjo, kad kurį laiką nyksta profesionaliõsios, t. y. „akademinės“, filosofijos (ir kitų humanitarinių bei socialinių mokslų) numatomos žanrinės ir diskursyvinės ribos. Įsivyrauja sunkiai apibrėžiamas rašymo ir kalbėjimo pavidalas, kuriame filosofinės įžvalgos pinasi su politiniais mokslais, istorija, literatūros kritika, psichoanalize bei kitomis teorizavimo formomis. Ši pastaba labai svarbi, norint perprasti svarbiausias Slavojaus Žižeko filosofijos ypatybes. Mat Žižekas iki šiol stebina akademinei filosofijai priešiška laikysena ir sporadišku metodologinių bei tematinių savo mąstymo aspektų dėstymu. Tačiau iš teiginių apie tai, kad Žižekas nesilaiko tam tikrų nuoseklumo standartų, mes negalime daryti vienareikšmiškos išvados, jog šio filosofo įžvalgos paprasčiausiai neturi ar ženkliai stokoja filosofiniam tyrimo kontekstui aktualios analitinės vertės. Taigi norint pagrįsti pastarąjį arba jam priešingą teiginį, reikalingas konkrečių Žižeko filosofemų tyrimas.

Šiuo konkrečiu atveju mums rūpi pasąmonės filosofema, konceptualiu savo pavidalu pirmą kartą sistemingai artikuliuota klasikinio vokiečių idealizmo tradicijoje, Friedricho W. J. Schellingo filosofijoje. (Kalbant kiek tiksliau, Schellingas nepaverčia pasąmonės, kaip antropomorfinės mentalinės tikrovės segmento, tiesioginiu savo tyrimų objektu, tačiau ją čia minėta prasme paraleliai artikuliuoja kitų vokiečių idealizmui būdingų filosofinio tyrimo objektų analizės kontekste.) Vokiečių idealizmo tradicija paminėta neatsitiktinai, nes kartu su marksizmu ir teorine Jacques’o Lacano psichoanalize ji sudaro patį Žižeko filosofijos branduolį. Tiesa, nėra taip, kad Žižeko darbuose šios mąstymo tradicijos būtų perteikiamos atskirai ar lygiagrečiai. Kadangi į mūsų nagrinėjamo mąstytojo interesų lauką dažnai pakliūva itin spekuliatyvios ir abstrakčios filosofinės problemos, išsitrina aiški skirtis tarp tyrimo objekto ir jam tirti pasitelkiamų metodologinių prieigų. Pavyzdžiui, marksizmas interpretuojamas remiantis Georgo Hegelio filosofija ir Lacano teorine psichoanalize; Žižekui svarbios Sigmundo Freudo teorinės konstrukcijos nagrinėjamos pasitelkiant Karlo Marxo prekės formos analizę; esminės Lacano psichoanalizės sąvokos perteikiamos Hegelio spekuliatyvių teorinių koncepcijų pagrindu. Be abejo, Žižekas neapsiriboja vien mūsų išvardintomis pagrindinėmis mąstymo tradicijomis ir pavyzdžio dėlei pateiktais santykiais tarp jų, tačiau šiuo atveju mums nereikia nuoseklaus Žižeką veikusių idėjų ir jų autorių aprašymo. Įvadinėje dalyje mums pakanka provizoriškai nužymėti santykius tarp pagrindinių Žižeko filosofijos teorinių sandų.

Marksizmas pasitelkiamas nusakyti ir detaliau išskleisti politinėms Žižeko aspiracijoms, tačiau negalėtume vadinti mūsų nagrinėjamo mąstytojo „klasikiniu“ marksistu. Visų pirma negalėtume to daryti atsižvelgdami į faktą, kad prie pačiam Marxui būdingų esminių teiginių Žižekas prijungia didelį Lacano teorinės psichoanalizės bloką. Tai jis daro norėdamas kompensuoti paties Marxo raštų korpusui būdingą abstrakčių filosofinių problemų artikuliacijos trūkumą. (Veikiausiai pats Marxas tokias problemas laikė tikrovėje vykstančių procesų „paliesti“ nesugebančiomis pseudoproblemomis.) Ši pastanga turėtų padėti suvokti klasikinio marksizmo projekto teorinę ir praktinę nesėkmę. Prie tokios komplikuotos konstrukcijos papildomai prisišlieja vokiečių idealizmo filosofijos tradicija. Pažymėtina, kad Žižekui būdinga Lacano idėjų interpretacija eo ipso remiasi vokiečių idealizmo filosofija, ypatingai Hegelio ir Schellingo teoriniu palikimu. Galų gale mes pastebime pakankamai nuoseklų iš pažiūros skirtingų mąstymo tradicijų junginį, kuriame politinių-praktinių problemų suvokimas praturtinamas metapsichologinių ir „metafizinių“ įžvalgų pagrindu, o pastarosios formuluojamos nuolat atsižvelgiant į visuotinai reikšmingų politinių ir socialinių minties determinantų statusą ir raidą. Tokiu būdu socialinė ir politinė kritika gali būti praturtinama vokiečių idealizmui ar Lacano psichoanalizei būdingomis teorinėmis konstrukcijomis, o grynai spekuliatyvių problemų sprendimas gali būti iliustruotas nūdienos politinėmis ir kultūrinėmis realijomis.

Nepaisant to, kai kurios Žižeko filosofemos driekiasi per visų trijų jo idėjų tąsai esmingų mąstymo tradicijų kontekstus. Viena svarbiausių yra būtent pasąmonės filosofema. Kai kurių vokiečių idealizmui priskiriamų mąstytojų, ypatingai Schellingo veikaluose, ji įgauna konceptualiai apibrėžtą pavidalą; marksizme ji atsiskleidžia per „prekinio fetišizmo“ sampratą, o Lacano psichoanalizėje, kaip centrinis teorinės analizės objektas, ji dominuoja visiškai eksplicitiškai. Pasąmonės tyrimai Žižekui svarbūs tuo, kad padeda spręsti fundamentalias teorines ir praktines filosofijos problemas (subjekto kaip žmogiškosios mentalinės tikrovės prigimtis, metapsichologinė jos konstitucija, subjekto santykis su socialine-politine tikrove). Dažniausiai pastarosios artikuliuojamos teoriškai vaisingesniuose vokiečių idealizmo ir Lacano psichoanalizės idėjų kontekstuose, tad šiuo atžvilgiu pagrįsta kalbėti apie pasąmonės sampratą, kuri plėtojama įtampoje tarp šių dviejų atskirų mąstymo tradicijų. Taigi mūsų tikslas yra parodyti, kaip vokiečių idealizmo filosofijos ir Lacano psichoanalizės idėjų recepcija formuoja Žižeko filosofijai būdingą pasąmonės sampratą.

Pasąmonės samprata vokiečių idealizmo recepcijos kontekste

Pasąmonės samprata, kurią Žižekas plėtoja vokiečių idealizmo filosofijos recepcijos kontekste, labiausiai susijusi su vėlesniuoju, racionalaus transcendentalinio idealizmo kritikai priskirtinu Schellingo filosofijos etapu, prasidedančiu 1804-aisiais, Filosofijos ir religijos (Philosophie und Religion, 1804) publikavimo metais, ir savąjį apogėjų pasiekiančiu 1809-aisiais, Filosofinių žmogaus laisvės tyrinėjimų (Philosophische Untersuchungen über das Wesen der menschlichen Freiheit und die damit zusammenhängenden Gegenstände, 1809) publikavimo metais. Būtent pastarąjį Schellingo veikalą kartu su Pasaulio amžių rankraščiais (Die Weltalter, 1811, 1813, 1815) ir brandžiąja Hegelio mintimi Žižekas laiko pačiais aukščiausiais vokiečių idealizmo filosofijos pasiekimais (Žižek 2013: 13). Svarbiausių Schellingo „laisvės filosofijos“ koncepcijų analizę randame labai anksti – pirmajame tarptautinio pripažinimo sulaukusiame Žižeko darbe Didingas ideologijos objektas (Sublime Object of Ideology, 1989) (Žižek 2008: 188–190). 1996-aisiais Schellingo filosofijos tyrimui buvo skirta ištisa Žižeko studija Nedalijama liekana (The Indivisible Remainder, 1996), tačiau nuorodų į minėtą Schellingo filosofijos etapą gausu ir ankstyvesniuose, ir daug vėlesniuose Žižeko darbuose (Žižek 2008a [1991]: 137; Žižek 2005 [1994]: 129–130; Žižek 2008b [2000]: 64–65; Žižek 2000 [1999]: 55; Žižek 2004 [2003]: 75; Žižek 2013 [2012]: 274). Tačiau tai – vien formalios, tam tikrų Schellingo idėjų svarbą Žižeko filosofijai liudijančios aplinkybės. Savo tikslu veikiau laikytume jų turinio analitinę išsklaidą.

Svarbiausia įžvalga, kurią Žižekas pasiskolina iš Schellingo1 ir savaip ją interpretuoja, liečia psichologine terminija Filosofiniuose žmogaus laisvės tyrinėjimuose apibrėžiamą moralinį asmens arba individo charakterį (Schelling 1995: 83–85). Žižekas tvirtina, kad „[s]avo Filosofiniuose žmogaus laisvės tyrinėjimuose Schellingas […] radikalizavo Kanto teoriją įvesdamas esminę skirtį tarp laisvės (laisvo pasirinkimo) ir sąmonės: anapus laiko esantis sprendimas, kuriuo subjektas pasirenka save kaip ‘gerą’ arba ‘blogą’, yra pasąmoninis […]“ (Žižek 2008: 188). Apie šį kertinį asmens pasirinkimą, apie nuostatą (Gesinnung), kurios neįmanoma redukuoti į jokius „objektyvius“ duomenis apie asmens valios aktą arba konkrečią situaciją, kurioje tas asmuo veikia, taigi apie tokią praktinio pažinimo ribą kalbėjo jau Kantas, tačiau jis eksplicitiškai netvirtino, kad minėtas „apsisprendimas“ negalėtų patekti į sąmoningos asmens savivokos sferą. Tokį žingsnį kiek vėliau žengė Schellingas.

Aišku, sprendimas, kurį čia išskiria Žižekas, turi būti suvokiamas kaip euristinis instrumentas, mat vargu ar pavyktų įrodyti, kad kiekvienas asmuo sunkiai nusakomoje belaikėje esatyje yra priėmęs egzistencinį sprendimą, liečiantį jo psichinę ar moralinę konstituciją2. Tačiau faktas, kad Schellingo koncepcija yra pateikiama šiuolaikiniam filosofiniam diskursui neįprasta leksika, nepanaikina analitinio jos potencialo. (Antai Žižekas netgi pastebi „pasąmoninio sprendimo“ panašumą į metapsichologinę Sigmundo Freudo tezę, kad pasąmonės sfera yra belaikė (Freud 2006: 352).) Taip charakterizuotas asmens sprendimas grindžia numanomą psichinį, moralinį ir netgi „metafizinį“ arba ontologinį jo identitetą.

Taigi jau vokiečių idealizmo tradicijos kontekste išryškėja pasąmonės filosofemos paradoksalumas. Pasąmonė turėtų garantuoti modernios laisvės arba su subjektu sutapatinamo „manojo Aš“ bei sąmonės vientisumą ir tapatybę, tačiau šis pagrindas negali būti redukuojamas į tuos mentalinės tikrovės sandus, kurių pamatu jis ir pretenduoja tapti. Kaip vėliau Pasaulio amžiuose eksplicitiškai pažymi Schellingas, „[t]ai, kas yra sąmoninga, kaip ne save patį pašalina tai, kieno atžvilgiu ir esama šio sąmoningumo“ (Schelling 2000: 44). Vadinasi, pasąmonė vienu metu ir grindžia modernaus subjekto savivoką, ir atšaukia besąlygišką jo autonomiją. Pasąmonė pagal patį savo apibrėžimą reiškia kažką „metasubjektyvaus“, o vėliau ir „intersubjektyvaus“ – ar tai būtų objekto kategorijos koherentiškumą laiduojanti „gamta“, ar socialinės tikrovės procesai, ar į sąmonę neredukuojamas mentalinių reiškinių klodas.

Pasąmonės kategorija Žižekas disponuoja gana laisvai, vengdamas priskirti jai kokią nors vieną ir galutinę definiciją. Mattas Ffytche’as teigia, kad „[…] Romantizmo filosofijos sąvokas ir struktūras Žižekas paprasčiausiai sulygina su šiuolaikinėje teorijoje vartojamomis sąvokomis ir struktūromis“ (Ffytche 2012: 5). Itin aiškiai tai atsiskleidžia Žižekui perimant kai kurias Pasaulio amžių įžvalgas. Kalbėdamas apie Filosofinius žmogaus laisvės tyrinėjimus, jis išryškina sąmonę, patį idealumą arba inteligibilumą steigiantį sprendimo arba pasirinkimo momentą, o Pasaulio amžiuose „tamsiojo Romantizmo“ pėdsakais einama nuo antropomorfinių fenomenų problematikos link žmogiškąją sferą peržengiančių fenomenų kilmės klausimo.

Tiesa, vokiečių idealizmo tradicijoje šios dvi sferos griežtai niekuomet nebuvo atskirtos. Remiantis kantiškuoju transcendentalinio idealizmo projektu, su žmogiškąja sąmone problemiškai tapatinamas transcendentalinis subjektas yra pamatinė pažinumo sąlyga. (Tokia ją vėliau laikė ir absoliutaus subjekto doktriną plėtojęs Johannas Gottliebas Fichte (Fichte 1982: 244), ir Hegelis, teigęs, kad filosofijoje tiesa turi būti suvokiama ir išreiškiama „ne vien kaip substancija, bet ir kaip subjektas“ (Hegel 1997: 39).) Transcendentaliniam idealizmui įgaunant vis daugiau spekuliatyvių bruožų, darosi vis sunkiau suvokti, ką konkrečiai apibrėžtame teorizavimo kontekste reiškia „subjekto“ sąvoka. Vienais atvejais ji gali būti vartojama nusakyti empirinei arba paprasčiausiai psichologinei asmens sąmonei, arba neasmeniškai savaveiksmei transcendentalinei instancijai, o kitais atvejais subjekto sąvoka vartojama vien etimologine šio žodžio reikšme (pavyzdžiui, gamtos filosofijoje apie gamtą kalbama kaip apie subjektą (Schelling 2004: 68)). Panašu, kad šie analizės tikslumo reikalaujantys klausimai nesulaukė deramo Žižeko dėmesio. Antai jo pamėgtoje Hegelio metaforoje iš pastarojo mąstytojo Jenos periodo filosofijos tvirtinama, kad „[ž]mogus yra […] Naktis, šis tuščias niekas, kurio paprastume esama viso ko […]“ (Hegel 1983: 87). Tai – romantizuota kantiškojo transcendentalinio idealizmo tezė. Būtų galima tvirtinti, kad vienu iš ryškiausių klasikinio vokiečių idealizmo teorinių akligatvių gali būti laikomas bandymas iš žmogiškojo subjekto moduso kategorijos išvesti visų kitų, tame tarpe ir „transhumaniškų“ fenomenų pažinumo, būtinybės ir egzistavimo sąlygas. Aišku, pastaroji tėra pagalbinė šio rašto darbo autoriaus hipotezė, tačiau panašu, kad Žižekas stengiasi minėtą problemą kaip nors išspręsti. Antai Pasaulio amžiuose esančių Schellingo įžvalgų aptarimo kontekste jis teigia, kad „[…] visų pirma ‘pasąmonė’ nėra Realumas, priešingas Idealumui; pamatinėje savo sferoje ‘pasąmonė’ veikiau yra pats sprendimo / diferenciacijos aktas, kuriuo Idealumas įsteigia save kaip priešingą Realumui ir primeta Realumui savo Tvarką […]“ (Žižek 2007: 76–77). Matome, kad klausimas apie žmogiškojo subjekto konstituciją nejučia virsta klausimu apie pačią inteligibilumo prigimtį, apie idealųjį tikrovės arba pačios būties sandą. Pasaulio amžiuose Schellingo atliekamos analizės kontekste šios dvi sferos nėra sutapatinamos. Jų aprašymui būdingos panašios, o tarpais – netgi analogiškos konceptualinės struktūros, paveldėtos dar iš transcendentalinio idealizmo filosofijos laikotarpio (Beach 1994: 117), tačiau Schellingą Pasaulio amžiuose labiausiai domina būties kilmės ir jos sandaros klausimai, tampriai susiję su potencijų doktrinos (Potenzenlehre) plėtote, o tik po to – su žmogiškosios mentalinės realybės problematika. Apie pastarąją eksplicitiškai užsimenama vis rečiau. Be to, kalbėdamas apie sąmonę, Schellingas toli gražu ne visuomet turi galvoje būtent žmogiškąją sąmonę. Veikiau omenyje turima sąmonė, kuri suvokiama kaip būties sandaros elementas, kuriuo gali pasižymėti ne vien žmogiškoji mentalinė realybė, bet ir, pavyzdžiui, mistinis Schellingo aprašomas dievas (Schelling 2000: 45). Žižekas pastarųjų aspektų griežtai neskiria, nors šiuolaikinėje humanistikoje ir galime numanyti esant pakankamai aiškią takoskyrą tarp metapsichologinių bei metafizinių teiginių. Schellingo gyvenamu laikotarpiu tokia takoskyra eksplicitiniu savo pavidalu dar neegzistavo. Tad panašu, kad Žižekas šį sinkretinį supratimą adaptuoja tam filosofinio diskurso kontekstui, kurį Ffytche pavadino „šiuolaikine teorija“. Vadinasi, pasąmonės koncepciją Žižekas skleidžia ne vien kaip metapsichologinę, bet ir kaip metafizinę arba ontologinę potekstę turinčią filosofemą. Taip pat ji plačiu mastu adaptuojama ir politinei Žižeko filosofijos programai. Joje kalbama apie „transcendentalinį“ politinį veiksmą, kuris iš esmės pakeistų mūsų požiūrį į tai, ką sąlygiškai galėtume vadinti „politine praktika“ (Bosteels 2011: 170–224).

Taigi dabar jau aiškiai matome, kokia svarbi Žižeko filosofijoje yra vokiečių idealizmo recepcijos kontekste formuluojama pasąmonės, kaip (politinį, teorinį, moralinį, psichologinį, etc.) sąmoningumą ir žinojimą grindžiančio pasirinkimo arba veiksmo, samprata. Būtent pastaroji yra pati bendriausia (o idėjų istorijos požiūriu – ir pati ankstyviausia) konceptuali pasąmonės filosofemos išraiška, būdinga ne vien Žižeko filosofijai, bet ir visai Vakarų mąstymo tradicijai. Būtent ji bendriausiais savo bruožais gali būti pavadinta Freudo psichoanalizėje vystyto dinaminio psichikos procesų suvokimo modelio pirmtake.

Nors pats Schellingas sąmonei neprieinamą tikrovės segmentą dažnai buvo linkęs apibrėžti kaip transcendentinę pozityvią esybę, Žižekas savo ruožtu tvirtina, kad pasąmonėje nesama jokios transcendencijos: „[p]asąmonė nėra kažkoks transcendentinis, nepasiekiamas daiktas, kurio mes negebame pažinti, veikiau ji yra – sekant Lacano atliktu ir žodžių žaismu pagrįstu Unbewusste vertimu – une bévue, neapsižiūrėjimas: mes nepastebime, kokiu būdu mūsų veiksmas visuomet iš anksto yra dalis apžvelgiamos situacijos […]“ (Žižek 2008: 62). Šiame Žižeko teiginyje jau esama paradoksalių Lacano psichoanalizei būdingo pasąmonės apibrėžimo ypatybių. Mat sekant Lacanu, reikėtų pripažinti, kad tam tikra prasme pasąmonė yra iki-ontologinė (Lacan 1998: 29), jos paprasčiausiai „nėra“, o pažįstame ją vien per „iškreiptas“ ir „nepavykusias“ pozityviąsias jos manifestacijas.

Ekskursas į pasąmonės sampratos sklaidą Lacano teorinėje psichoanalizėje

Šis papildomas ekskursas mums reikalingas tam, kad deramai atsiskleistų Lacano teorinėje psichoanalizėje išryškėjanti poststruktūralistinė pasąmonės samprata. Žižekui būdingame psichoanalitinio diskurso recepcijos kontekste dominuoja vokiečių idealizmo filosofijos kategorinis aparatas, tad iš Lacano perimtos psichoanalitinės sąvokos dažnai įtraukiamos į šių klasikinių metafizinių kategorijų numatomą probleminį kontekstą. Nors Žižekas disponuoja tokiomis Lacano sąvokomis kaip didysis Kitas (l’Autre), signifikantas (signifiant), Lacano minimais skirtingų kalbos modusų apibūdinimais, tačiau pastarieji teoriniai motyvai slovėnų filosofo darbuose nesulaukia atskiros, t. y. nuo vokiečių idealizmo kategorijų deramai atskirtos išplėstinės konceptualinės analizės. Kitaip tariant, deramai Lacano sąvokų nepaaiškinęs, jis jas paprasčiausiai „įdarbina“. Tokį Žižeko požiūrį puikiai iliustruoja jo knyga Kaip skaityti Lacaną? (How to Read Lacan?, 2007). Pačioje jos pradžioje Žižekas retoriškai klausia: „[k]aip geriau skaityti Lacaną, nei praktikuoti jo paties skaitymo būdą, skaityti kitų tekstus su Lacanu?“ (Žižek 2007: 5). Tačiau tokiu būdu Lacano teorinės koncepcijos nėra nagrinėjamos atsietai, jos visuomet iš anksto įtraukiamos į kitokio pobūdžio diskursus, o dažniausiai – į klasikinės vokiečių idealizmo filosofijos diskursą. Šiame ekskurse atsiribosime nuo tokio Žižeko požiūrio ir pažvelgsime į pasąmonės sampratos sklaidą vien Lacano teorinio palikimo kontekste.

Lacano psichoanalizėje dominuojantis požiūris į pasąmonę išreiškiamas programiniu teiginiu „pasąmonė yra struktūruota kaip kalba“ (l’inconscient est structuré comme un langage). Taigi labai svarbu išsiaiškinti, kaip Lacanas supranta kalbą ir kokiu būdu mano ją esant struktūruotą. Šiuo atžvilgiu pravartu prisiminti dviprasmišką Lacano santykį su struktūralizmo idėjomis, ir ypatingai su Claude’o Lévi-Strausso struktūrine antropologija. Seanas Homeras mums primena, kad „Lévi-Strausso struktūrinė antropologija buvo paremta šveicarų lingvisto Ferdinando de Saussure’o darbais, ir būtent veikiamas Lévi-Strauss’o Lacanas pradėjo studijuoti lingvistiką“ (Homer 2005: 34). Tad derėtų pažvelgti, kokias esmines struktūralizmo idėjas Lacanas pritaiko psichoanalitiniam diskursui, ir kokiu būdu ši recepcija virsta poststruktūralistiniu požiūriu į pasąmonės sferą.

Vienas svarbiausių Lacano iš struktūrinės lingvistikos ir antropologijos perimtų principų – skirtis tarp langue ir parole. Langue yra sinchroninė kalbos (langage) struktūra, kurią sudaro daugiau ar mažiau pastovi „mechaninio“, nevienakrypčio laiko pagrindu egzistuojanti elementariausių diferencinių santykių visuma, o parole yra faktinė, diachroninė šnekos akto manifestacija, kuri visuomet vyksta tarpininkaujant langue. Tačiau Lévi-Straussas pritaiko šią metodologinę skirtį nagrinėdamas antropologijos mokslo tyrimo objektus (pavyzdžiui, giminystės santykius). Jis tvirtina, kad diachroninę, etnografinėje medžiagoje randamą tyrimo objektų gausą visuomet grindžia konkrečios visuomenės individams sąmoningai nesuvokiamas sinchroninis reikšmių generavimo laukas arba „simbolinė funkcija“, kurioje disponavimą „daiktais tikrovėje“ iš anksto reguliuoja nesąmoningas disponavimas tam tikromis opozicinėmis ženklų struktūromis (Lévi-Strauss 1963: 21–23). Ši įžvalga svarbi tuo, kad struktūrinės lingvistikos kontekste atsiradusi metodologinė skirtis tarp langue ir parole pirmą kartą realizuojama už lingvistikos mokslo ribų, taip parodant, kad struktūrinės lingvistikos principai gali pretenduoti į universalios socialinių ir humanitarinių mokslų metodologijos statusą.

Taigi Lévi-Strausso struktūralizme išskiriami elementarūs struktūriniai giminystės vienetai, stambieji mito vienetai arba mitemos bei kiti opoziciniai simboliniai vienetai, kurių baigtinė sistema turi sudaryti galimybę atkurti manifestacijos plano visumą. Perėmęs tokį universalizuotą požiūrį į nagrinėtą struktūrinės lingvistikos metodologinę nuostatą, Lacanas brandžiuoju savo kūrybos periodu nemanė, kad būtų galima lokalizuoti uždaras ir baigtines psichinio aparato veikmę grindžiančių opozicinių ženklų struktūras. Šiuo požiūriu Lacanas nusisuko nuo esminių struktūralizmo postulatų. Plėtodamas diskursą, kurį labiau tiktų vadinti poststruktūralistiniu, jis atsižvelgė į kitas, Lévi-Strausso dažnai nuošalėje paliekamas, teorines struktūrinės lingvistikos konstrukcijas.

Lacano įžvalgos į pačią ženklo prigimtį liudija poziciją, kad struktūralizmui priskirtinas bandymas redukuoti semiozę į uždaras opozicinių ženklų sistemas yra neadekvati teorinė konstrukcija. Pats struktūrinės lingvistikos pradininkas Ferdinandas de Saussure’as ženklo sandarą apibrėžė taip: „[a]š siūlau palikti žodį ženklas (signe) žymėti visumai ir pakeisti sąvoką ir garsinį vaizdinį atitinkamai signifikatu (signifié) ir signifikantu (signifiant); du pastarieji terminai naudingi parodant opoziciją, skiriančią juos vienas nuo kito ir nuo visumos, kurios dalys jie yra“ (Saussure 2011: 67). Tačiau ženklai, kaip signifikanto ir signifikato jungtys, Saussure’o požiūriu negali būti vienas nuo kito atskiriami (ten pat: 102–103). Vertinant iš tokios perspektyvos, būtina paklausti: ar įmanomas „panchroninis“, „viršlaikinis“ požiūris į ženklų sistemas? Nors Lévi-Straussas ir nemano, kad jo tyrinėjamos struktūros yra visiškai atsparios diachroniniam poveikiui, tačiau savo analizę visgi vykdo ir „moksliškumą“ deklaruoja būtent iš „panchroninės“ pozicijos, o Saussure’as savo ruožtu tvirtina, kad „panchroninis“ požiūris struktūrinėje lingvistikoje yra neįmanomas (ten pat: 95–96). Lacanas dar XX a. šeštajame dešimtmetyje šiuo atžvilgiu suformuluoja unikalią poziciją, kuri išdėstoma taip: „[p]irmasis tinklas, kuriam priskiriamas signifikantas, yra sinchroninė kalbos medžiagos struktūra, kurioje kiekvieno elemento vartosena remiasi jo skirtumu nuo kitų […]“; [a]ntrasis tinklas, kuriam priskiriamas signifikatas, yra diachroninė konkrečiai ištartų diskursų serija, kuri istoriškai veikia pirmąjį tinklą, kaip kad pirmojo struktūra reguliuoja antrojo sklaidą. Čia dominuoja signifikacijos vieningumas, kuris niekuomet nesutampa su tikrove (réel), bet visuomet yra nukreiptas į kitą signifikaciją“ (Lacan 2006: 345). Matome, kad signifikanto sferą laikydamas sinchroniniu signifikacijos proceso aspektu, o signifikatą – diachroniniu, Lacanas iškelia signifikanto reikšmę ir mano jį esant logiškai pirmesniu už signifikatą. Jis tvirtina, kad „[v]ien tik signifikantas garantuoja visumos kaip visumos teorinį rišlumą“ (ten pat.). Tokiu būdu Lacanas atsikrato Saussure’o lingvistikai būdingo esencialistinio požiūrio į psichologinės kilmės sąvokų ir garsinės substancijos ryšį. Mat Saussure’as aiškiai pabrėžia: „[…] du faktai yra vienas nuo kito priklausomi: ženklas kinta dėl to, kad jis turi tąsą. Nepaisant to, kad ženklo praeitis tėra santykinė, visuose pokyčiuose nuolat esama senosios jo substancijos“ (Saussure 2011: 74). Akcentuodamas sinchroninės signifikanto plotmės pirmumą, Lacanas atsisako tiek ženklo, tiek ir signifikanto substancionalumo atributo.

Atsižvelgiant į šią poziciją, poststruktūralizmo kontekste iš naujo apibrėžiamas ir tokios kalbos subjektas. Taigi subjektas „[…] nors jis ir gali pasirodyti kaip kalbos vergas, visgi labiau yra vergas bendrai kintančio diskurso, kuriame jo vieta tikrinio vardo forma įrašoma jau gimimo momentu“ (Lacan 2006: 414). Tad signifikantas pradedamas suvokti kaip subjekto ženklas (Lacan 1999: 142). Šio subjekto pasąmonės topografinis modelis atrodo štai taip:

S-S

Viršuje esama signifikanto plotmės, o apačioje – signifikato. Pati pasąmonė „[…] nėra nei pirmapradė, nei grįsta instinktais, ir tai, ko joje esama gaivališko, yra ne daugiau nei signifikanto elementai“ (ten pat: 434). Tokioje kalbiškai struktūruotoje pasąmonėje signifikantai vienas su kitu santykiauja kombinatoriniu metonimijos principu, sukuriančiu galimybę pasireikšti prasmei. Lacanas metonimijos principą lygina su Freudo perstūmimo (Verschiebung) samprata. Iš Romano Jakobsono pasiskolintą metonimijos principą Lacanas supranta kaip nuolat vienas kito atžvilgiu vykstantį signifikantų „perstūminėjimą“. Jis pabrėžia būtent kombinatorinę metonimijos galią, kurios akivaizdoje signifikantai horizontaliame diferenciniame tarpusavio ryšyje paprasčiausiai koegzistuoja ir neužfiksuoja jokios baigtinės reikšmių struktūros. Šį procesą stabdo (taipogi iš Jakobsono fonologijos pasiskolintas) metaforos principas, kuris, pasak Lacano, yra Freudo kondensacijos (Verdichtung) sampratos koreliatas. Čia nuolatinis „perstūminėjimas“ stabdomas metaforiniame substitucijos momente, kuriame, pasak Lacano, „ […] prasmė atsiranda pačiame jos nebuvime […]“ (ten pat: 423). Lacanas nemano, jog egzistuoja kõkios nors išankstinės, esencialistinės prasmės struktūros. Metoniminiame procese signifikantai paprasčiausiai koegzistuoja skirtumais paremto gretimumo forma, o metaforoje šis gretimumo būvis sutrikdomas: metafora atsiranda „[…] tarp dviejų signifikantų, vienas kurių yra perkeliamas, užimdamas kito vietą signifikacijos grandinėje, kai paslėptasis [signifikantas – P. K.] išlieka per savo (metoniminį) ryšį su visa likusia grandine“ (ten pat: 422). Šioje vietoje „tarp dviejų signifikantų“ lokalizuojamas pasąmonės subjektas, o kartu – ir galimybė bent jau laikinai fiksuoti signifikacijos procesą, stabilizuoti signifikatą. Tokią galimybę Lacanas pažymi „sankabos taško“ (point de capiton) sąvoka, tačiau šios prasmės „sankabos“ iliuziškumą išreiškia tai, kad faktinėje kalboje arba diachroniniame diskurse minėtas efektas pasiekiamas vien retroaktyviai.

Numanoma signifikantų santalka yra viena iš pagrindinių didžiojo Kito sampratos reikšmių, ir būtent šia prasme Lacanas teigia, kad pasąmonė yra didžiojo kito diskursas (l’inconscient est le discours de l’Autre). Tačiau tai toli gražu nereiškia, kad omenyje turima kokia nors konkreti signifikantų konfigūracija. Jei didįjį Kitą arba kurį nors kitą kalbos modusą sąlygiškai sutapatintume su pačia pasąmone, turėtume galvoje būtent tuos didžiojo Kito arba kalbos aspektus, kurie negali būti prieinami jokiai manifestuotos ar juolab transcendentinės struktūros analizei. Taigi būtent dėl to klasikinės filosofinės ontologijos kontekste poststruktūralistinė pasąmonės samprata negali būti laikoma „esančia“ aktualaus tyrinėjimo objekto pavidalu.

Pasąmonės samprata Lacano psichoanalizės recepcijos kontekste

Iš tradicinės filosofinės ontologijos perspektyvos, pasąmonės samprata Lacano psichoanalizėje turėtų būti suvokiama ne kaip pozityvus apibrėžimo objektas, o kaip problema, kuriai spręsti skiriamos gausios intelektualinės psichoanalitiko pastangos. Kalbėdamas apie Lacano pasąmonės sampratą, Homeras pažymi: „[p]asak Lacano, mes negalime žinoti, kas pasąmonė yra. Taigi kaip tokia ji nėra kažkoks daiktas, bet veikiau hipotezė; negalėdami pažinti pasąmonės, mes tegalime ‘išvesti’ ją iš subjekto kalbos“ (Homer 2005: 79). Tad kaip kalbėti apie tokią pasąmonės sampratą, kaip ją interpretuoti ir kaip pasitelkti ją kitų svarbių teorinių problemų analizei?

Iš pradžių derėtų pažvelgti į tai, kaip verbalinio apibrėžimo galimybę vertino pats Lacanas. 1964-ųjų metų (XI) seminare Lacanas pabrėžė: „[j]ei sąvoka yra formuojama požiūrio į realybę, kurią ji turėtų apimti, pagrindu, ji realizuojama tik kaip šuolis ir kaip priėjimas iki tam tikros ribos. Tuomet mums reikia pasakyti, kokiu atžvilgiu […] galėtų būti vykdoma pasąmonę liečiančių sąvokų plėtotė“ (Lacan 1998: 19). Analogiškai dar 1953-iųjų metų vadinamajame „Romos diskurse“ jis teigė, kad „[p]er tai, kas įkūnijama tik kaip tuštumos pėdsakas […], sąvoka sukuria daiktą“ (Lacan, 1975: 39). „Tuštumos pėdsakas“ čia yra pati kalbos „substancija“ arba diferenciniais santykiais Lacano apibrėžiamas signifikavimo principas. Virtualus signifikavimo proceso locus yra tai, ką Lacanas vadino didžiuoju Kitu3. Kadangi pasąmonė, kaip tvirtino mūsų cituotas Homeras, yra „išvedama“ iš subjekto kalbos, tai visiškai nuosekli turėtų atrodyti Lacano įžvalga, kad pasąmonė yra „didžiojo Kito diskursas“. 1960-aisiais Lacanas nurodė, kad, „[p]radedant Freudu, pasąmonė tampa signifikantų grandine […], kuri įsiterpia į tuščias faktinio diskurso […] vietas“ (Lacan 2006: 676). Taigi ji sutapatinama ne su fenomenologiniu, o su modifikuotu struktūralistiniu arba poststruktūralistiniu požiūriu į formalų kalbos aspektą (langue). Remiantis tokiu požiūriu, struktūrinė kalbos prigimties ir funkcionavimo analizė suteikia negatyvų konceptualinį priėjimą prie pasąmonės apraiškų, prie to, kas vyksta „už tam tikros ribos“, už kurios esti Freudo andere Lokalität. Tad pasąmonės samprata, kaip hipotezė, nėra apibrėžiama pagal aiškiai atpažįstamus analitinius skiriamuosius savo bruožus, o veikiau įvairiausiuose teoriniuose kontekstuose paprasčiausiai realizuojama in actu. Šiuo atžvilgiu ji traktuojama ir kaip tyrimo objektas, ir kaip kertinė metodologinė tyrimo prielaida.

Tvirtiname, kad būtent tokiu požiūriu savo filosofijoje disponuoja ir Žižekas. Lacano psichoanalitinėmis įžvalgomis jis remiasi euristiniais tikslais, tad jo pateikiami Lacano vartotų koncepcijų apibrėžimai dažnai kinta. Galbūt derėtų patikslinti, kad Žižekas perima ne vienareikšmišku turiniu pasižyminčias psichoanalizės teorines koncepcijas, o veikiau probleminį požiūrį į pačią jų plėtotę ir taikymą. Antai jis visiškai atvirai pripažįsta, kad jo „[…] siekis yra aiškiai artikuliuoti vokiečių idealizmo Grundoperation, kas savo ruožtu reikalauja remtis Lacanu […]“; Žižeko prielaida yra ta, kad „[…] ‘karališkas kelias’ į šią Grundoperation reikalauja suprasti vokiečių idealizmą per Lacano psichoanalizės teoriją“ (Žižek 2007: 92). Turėdamas omenyje šį tikslą, slovėnų filosofas kartu pripažįsta, kad „[…] Hegelio dialektika ir Lacano ‘signifikanto logika’ yra dvi tos pačiõs [konceptualinės – P. K.] matricos pusės“ (Žižek 2008a: xviii). Tačiau net ir darydamas tokią prielaidą, jis negali į Lacano psichoanalizę inkorporuoti brandžiosios Schellingo filosofijos. Tai netrukdo Žižekui pastarąjį santykį apversti ir interpretuoti Lacano pasąmonės sampratos per Schellingo filosofijoje išryškėjančią Grundoperation des Deutschen Idealismus.

Mes tvirtiname, kad Lacano psichoanalizei būdingos pasąmonės sampratos recepcija Žižeko filosofijoje vyksta būtent per Schellingo filosofijos prizmę, arba bent jau traktuojant Schellingą kaip lygiavertį Lacano „pašnekovą“. Minėta Grundoperation yra ta pati „transcendentalinio pasirinkimo“ procedūra, kurios kontūrus eksplikavome pirmojoje šio darbo dalyje. Štai kaip didžiojo Kito sampratos atžvilgiu ją išstato Žižekas: „[t]ai, ką ‘didysis Kitas’ turi ‘išstumti’, norėdamas įtvirtinti save kaip nuoseklią, neutralią ir formalią tvarką, yra jo paties steigiamasis gestas, (nepaliaujamai kartotas) prievartinis pjūvis, kurio atžvilgiu kalba skiriasi nuo [kito kalbos moduso, suprantamo kaip – P. K.] lalangue; ir čia, be abejo, mes vėl susiduriame su vokiečių idealizmo Grundoperation“ (Žižek 2007: 109). Lalangue yra Lacano neologizmas, reiškiantis akustinį kalbos klodą, kuriame gausu polisemijos apraiškų, jis priešintinas formaliam struktūriniam kalbos klodui (langue). Pats Lacanas tvirtina, kad, pristatydamas šią sampratą, jis dar kartą atsiriboja nuo struktūralistinės semiologijos (Lacan 1999: 101) ir prideda, kad pasąmonės apraiškos gali būti lokalizuojamos ne vien langue, bet ir lalangue sferoje (ten pat: 142). Žižekui čia rūpi tai, kaip įmanoma suvokti pačią skirties tarp („idealios“) langue ir („realios“) lalangue reikšmę. Būtent čia pasitelkiama vokiečių idealizmo Grundoperation, randama Schellingo filosofijoje. Nepaisant to, kad Žižekas yra pažymėjęs, jog „[…] Hegelio dialektika yra signifikanto logika avant la lettre […]“ (Žižek 2005: 47), tačiau netgi teoriškai vaisingas „signifikanto logikos“ eksploatavimas neatsako į klausimą apie pačios pasąmonės kilmę ir jos vietą tikrovės sąrangoje. Šiai problemai spręsti pasitelkiama Schellingo filosofinė ontologija, nes Lacano požiūris į didįjį Kitą, kaip į (implikuoto) pasąmonės diskurso locus, kaip jau minėjome, yra veikiau situacinis ir funkcionalistinis, nei filosofinis-analitinis. Skirtingai nei Schellingo filosofijoje, Lacano psichoanalizėje „veiksmas“ turi būti suvokiamas vien antropomorfine terminologija (Lacan 1998: 50), o ontologija – kaip labai konkrečią žmogiškosios patirties sritį aprėpianti „ontologija“ (ten pat: 72), visokeriopai vengianti pavaizduoti pasąmonę kaip substancinę esybę (ten pat: 134).

Vadinasi, įvairiuose kalbinės raiškos kloduose – nuo signifikavimo iki akustinio kalbos aspekto – implikuotą Lacano pasąmonės sampratą Žižekas perima kartu su ta teorizavimo maniera, kurią matėme esant būdingą pačiam Lacanui. Žižekas tokią psichoanalitinę pasąmonės sampratą savo filosofijoje vartoja situacine, funkcionalistine maniera. Antai kalbėdamas apie Hegelio dialektiką, jis gali tvirtinti, kad signifikavimo struktūra atitinka Hegelio dialektikos konceptualinę formą, o pasitelkęs Schellingo filosofiją, jis iš dalies praplečia Lacano įžvalgą apie hipotetinę, iki-ontologinę pasąmonės prigimtį, nors, kita vertus, tuo pačiu paaiškina ir adaptuoja Schellingo filosofemą „šiuolaikinės teorijos“ diskursui.

Tad galų gale matome, kad Žižekas iš Lacano perimtą probleminį pasąmonės vaizdinį papildo Schellingo ontologijos Grundoperation. Atkreipkime dėmesį, kad aukščiau mūsų cituotame teiginyje Žižekas apibūdina šią konceptualinę operaciją kaip „nepaliaujamai kartojamą prievartinį pjūvį“. Lacanas tokiam fundamentaliam, tačiau nesubstanciniam pasąmonės apibrėžimui turėtų pritarti, nes pats yra teigęs, kad „[…] pirminis procesas […] privalo būti suvokiamas pertrūkio patirtyje […]“ (ten pat: 56). Lacanas kalbėjo apie pertrūkį tarp sąmonės ir percepcijos, tarp signifikanto ir signifikato, o taip pat ir apie pertrūkį didžiojo Kito veikmėje (Lacan 2006: 693–695). Tad Žižekas pabrėžė ir klasikinės filosofinės ontologijos kontekste savaip artikuliavo šį pertrūkį pačiame „pasąmonės diskurso“ locus. Tokiu būdu pozityviaĩ Schellingo suformuluotą pasąmonės filosofemą jis tematizavo kaip negatyvia konceptualine prieiga pasižyminčią iki-ontologinio būvio ar akto sampratą.

Išvados

Pasąmonės samprata Žižeko filosofijoje turi du konceptualius pavidalus – pozityvųjį ir probleminį arba negatyvųjį. Pozityvioji pasąmonės samprata formuojama vokiečių idealizmo filosofijos kontekste, ypatingai pasitelkiant Schellingo pasąmonės filosofemą, išryškėjusią jo Filosofiniuose žmogaus laisvės tyrinėjimuose ir Pasaulio amžiuose. Čia pasąmonė apibrėžiama kaip metapsichologinis ir metafizinis-ontologinis „veiksmas“, kuriuo save įsteigia tiek žmogiškoji sąmonė bei individuali asmenybė, tiek ir antropomorfinę sferą peržengiantis inteligibilus tikrovės klodas.

Negatyvioji arba probleminė pasąmonės samprata Žižeko filosofijoje formuojama Lacano teorinės psichoanalizės kontekste, tuo pačiu metu pasitelkiant ir pozityvią pasąmonės filosofemą. Sekant Lacano psichoanalize, išryškėja negatyvus, iki-ontologinis pasąmonės pobūdis. Lacanui pasąmonė yra numanomas įvairių kalbos modusų koreliatas, kuris savaime negali būti sutapatintas nei su šnekamąja kalba, nei su signifikavimo struktūra ar procesu. Pasąmonė pasireiškia aktualaus, faktinio diskurso pertrūkio ar iškraipymo patirtyje. Dėl to pasąmonės samprata negali būti apibūdinama pozityviais ir universaliais analitiniais skiriamaisiais bruožais, o veikiau lieka probleminiu, situaciniu, nuolat (psicho)analizės reikalaujančiu reiškiniu. Perėmęs tokią pasąmonės sampratos tematizavimo manierą, Žižekas prijungia prie jos pozityviąją Schellingo pasąmonės filosofemą. Atsižvelgdamas į nesubstancinį ir probleminį pasąmonės pavidalą, Schellingo filosofinės ontologijos kontekste jis bando pažvelgti į pačią „pertrūkio patirties“ arba verbalinio konceptualizavimo ribos prigimtį. Tuomet pamatiniu pasąmonės lygmeniu pradedamas laikyti dabar jau negatyviai tematizuojamas pasąmonės apraiškų „substrato“, t. y. įvairių kalbos modusų, steigimo(si) veiksmas. Iš konceptualinės analizės perspektyvos jis apibrėžiamas kaip pjūvis ar stoka formalios kalbos struktūros veikmėje.

Paulius Kukis

 

LITERATŪRA

Beach, E. A. 1994. The Potencies of God(s). Schelling’s Philosophy of Mythology. Albany: SUNY Press.

Bosteels, B. 2011. The Actuality of Communism. London: Verso.

Ffytche, M. 2012. The Foundation of the Unconscious: Schelling, Freud and the Birth of the Modern Psyche. New York: Cambridge University Press.

Fichte J. G. 1982. The Science of Knowledge. Transl. by Peter Heath, John Lachs. New York: Cambridge University Press.

Freud, S. 2006. Kasdieninio gyvenimo psichopatologija. Vertė Ona Meiglienė ir Rūta Jonynaitė. Vilnius: Apostrofa.

Hegel, G. W. F. 1983. The Philosophy of Spirit. Transl. by Leo Rauch, in Leo Rauch (ed.). Hegel and the Human Spirit. Detroit: Wayne State University Press.

Hegel, G. W. F. 1997. Dvasios fenomenologija. Vertė Arvydas Šliogeris. Vilnius: Pradai.

Homer, S. 2005. Jacques Lacan (Routledge Critical Thinkers). New York: Routledge.

Kant, I. 2000. Religija vien tik proto ribose. Vertė Romanas Plečkaitis. Vilnius: Pradai.

Lacan, J. 1975. The Function of Language in Psychoanalysis. Transl. by Anthony Wilden, in Anthony Wilden (ed.). The Language of the Self. New York: Dell Publishing.

Lacan, J. 1998. The Seminar of Jacques Lacan, Book XI: The Four Fundamental Concepts of Psychoanalysis. Transl. by Alan Sheridan. New York: W. W. Norton & Company, Inc.

Lacan, J. 1999. The Seminar of Jacques Lacan, Book XX: Encore. Transl. by Bruce Fink. New York: W. W. Norton & Company, Inc.

Lacan, J. 2006. Ecrits. Transl. by Bruce Fink. New York: W. W. Norton & Company, Inc.

Lévi-Strauss, C. 1963. Structural Anthropology. New York: Basic Books.

Saussure, F. 2011. Course in General Linguistics. New York: Columbia University Press.

Schelling, F. W. J. 1995. Žmogaus laisvės filosofija. Vertė Alfonsas Tektorius. Vilnius: Pradai.

Schelling, F. W. J. 2000. The Ages of the World. Third Version (c. 1815). Transl. by Jason M. Wirth. Albany: SUNY Press.

Schelling, F. W. J. 2004. First Outline of a System of the Philosophy of Nature. Transl. Keith R. Peterson. Albany: SUNY Press.

Wilden, A. 1975. Lacan and the Discourse of the Other, Anthony Wilden (ed.). The Language of the Self. New York: Dell Publishing.

Žižek, S. 2000. The Ticklish Subject. London: Verso.

Žižek, S. 2004. Organs Without Bodies. New York and London: Routledge.

Žižek, S. 2005. Metastases of Enjoyment. London: Verso.

Žižek, S. 2007. How to Read Lacan? New York and London: W. W. Norton & Company, Inc.

Žižek, S. 2007. The Indivisible Remainder. London: Verso.

Žižek, S. 2008. Sublime Object of Ideology. London: Verso.

Žižek, S. 2008[a]. For They Know Not What They Do. London: Verso.

Žižek, S. 2008[b]. The Fragile Absolute. London: Verso.

Žižek, S. 2013. Less Than Nothing. London: Verso.

 

  1. Pats Schellingas sąmoningai perima šį mūsų analizei aktualų požiūrį iš Immanuelio Kanto veikalo Religija vien tik proto ribose (Die Religion innerhalb der Grenzen der bloßen Vernunft, 1793) (Kant 2000: 40). Plačiau jį savo darbe Tikrovės etika: Kantas ir Lacanas (Etika realnega – Kant, Lacan, 1993) išplėtoja Žižeko kolegė Alenka Zupančič.
  2. Tiesa, temporalinis aspektas Schellingo pateikiamai pasąmonės sampratai yra svarbus, jis iškyla bandant nusakyti laike esančių baigtinių fenomenų kilmės klausimą (ontologine savo potekste iškilusį dar Filosofijoje ir religijoje), bet į daug siauresnį mūsų nagrinėjamos problematikos lauką mes jo sąmoningai neįtraukiame.
  3. Čia pat būtina pažymėti, kad didžiojo Kito samprata Lacano psichoanalizės kontekste nuolat kito. Vienas ankstyvesnių Lacano interpretatorių Anthony’is Wildenas išskiria bent penkias skirtingas šios sąvokos reikšmes ir priduria, kad didysis Kitas Lacanui dažniausiai turi nuo konkretaus teorizavimo konteksto neatskiriamą funkcinę reikšmę (Wilden 1975: 263–264).

2 komentarai

  1. HarisLacan

    Galutinis komentaras, apie galutines gretimybes, tarp principo ir valdzios, ar realizmas ir jo metaforine simptomatika, ir yra tas transcedentualumo, ir jo koalicija;)Jeigu norint analizes faktus irodyt.. teigiama, jog zizek ir seksitas;] nes fabula, kuria apibudinam savo angazuotomis pretenzijomis, is tiesu nihilistiska;) Sakmes ir poziuriai, apie istorija?:) tai tik retorinis gincas.. ar norint iskristi, i menuli laimes ieskot, reikia isterinio konflikto’?…,/////////;

    Atsakyti
  2. Dr Haris Lacan

    Dabar jau sudebilejusi visuomenes anarchofetisho kritika;}
    ar debilopatinis zvilgsnis is zizeko ausies?:) pati parodija;) transformansas atspindi humanoidines komplikacijas;} motto.. kadangi esu,,, prie kritikos mes suvokiam, ir gyvenimo apybraizas;} jeigu tie keliaj ne rytojaus sovietmecio, tai ir fobine pesija…

    Atsakyti

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *