Heideggeris ir daoistinė filosofija: kelio (Weg) ir Dao santykis

Antras šia tema skelbiamas ciklo straipsnis yra skirtas aktualiai komparatyvistinės filosofijos problematikai. Pagrindinis dėmesys jame sutelkiamas į vėlyvojo Heideggerio filosofijos sąlyčio taškų su klasikinio filosofinio daoizmo idėjomis aptarimą. Analizės pagrindinė ašis – Heideggerio ir daoistinės filosofijos dialogo problema, kuri tyrinėjama įvairiais aspektais. Autorius, remdamasis konkrečių tekstų, filosofinių konceptų, sąvokų, idėjų lyginamąja analize, išryškina Heideggerio ir klasikinio daoizmo šalininkų požiūrių panašumus ir skirtumus, aiškinasi požiūrius į pamatines filosofijos ir kitas Rytų-Vakarų mąstymo tradicijų dialogui aktualias problemas. (Esminiai žodžiai: komparatyvistinė filosofija, Heideggeris, daoizmas, mąstymo tradicijų dialogas)

 

Heideggeris ir daoistinė filosofija: kelio (Weg) ir Dao santykis

 

Heideggeris ir daoizmas kaip komparatyvistinės analizės objektai

Po 1968 m. kontrkultūros proveržio pasaulyje vilnijant stiprioms vadinamojo „postmodernistinio orientalizmo“ bangoms, akivaizdžiai auga įvairių kraštų mokslininkų susidomėjimas Rytų ir Vakarų mąstymo tradicijų lyginamaisiais tyrinėjimais, kurių sraute skleidžiasi Heideggerio ir daoizmo filosofijos komparatyvistinės studijos. Šis posūkis tiesiogiai siejasi su augančiu nusivylimu Vakarų mąstymo tradicijomis, naujų alternatyvių idealų paieška. Kita vertus, Heideggerio vėlyvosios filosofijos tyrinėtojai vis aiškiau suvokia gelminius jo mąstysenos ryšius su daoizmo ir čan (dzen) filosofinėmis tradicijomis. Trečiasis šių poslinkių veiksnys tiesiogiai siejasi su Vakaruose išryškėjusiu susidomėjimu daoizmu ir jam artima čan ir dzen filosofija. Galiausiai Vakaruose pastebimas spartus šių Rytų Azijos filosofijos krypčių svarbiausių tekstų vertimo ir jų analizei skirtos interpretacinės literatūros gausėjimas. Visa tai sudaro prielaidas kokybiškai naujam Heideggerio ir daoizmo idėjų panašumų ir skirtumų tyrinėjimui.

Tačiau prieš pereidami prie mus dominančių komparatyvistinės filosofijos problemų išsamesnio tyrinėjimo, turime atkreipti dėmesį, kad sąvoka daoizmas apibrėžiamos tiek daoijia (Dao mokykla), tiek daoijiao (Dao religija). Daojia mokymas, kuris remiasi pagrindinėmis Laozi bei Zhuangzi idėjomis, dažnai vadinamas klasikiniu filosofiniu daoizmu, taip siekiant atskirti jį nuo daoijiao religijos tipo. Savo tyrime, sąmoningai atsiribojant nuo religinio daoizmo, pagrindinis dėmesys sutelkiamas į klasikinio filosofinio daoizmo tekstų Laozi (Daodejing) ir Zhuangzi pamatinės Dao sąvokos bei vėlyvojo Heideggerio tekstuose analizuojamos kelio (Weg) idėjos lyginamąją analizę. Pastaraisiais dešimtmečiais komparatyvistinės filosofijos tyrinėjimų sraute tarsi išryškėjo savotiškos lenktynės mokslininkų, kurie aptinka didesnius panašumus tarp Heideggerio mąstymo ir dzenbudizmo bei tų, kurie randa daugiau panašumų su daoizmu. Paskutiniaisiais metais nustelbia pastarieji.

Tuo pačiu dabartinėse komparatyvistinės filosofijos studijose regimos ir atvirkštinės tendencijos. Pavyzdžiui, garsus komparatyvistas Chang Chung-yuan’is Heideggerio filosofijos šviesoje mėgina interpretuoti Daodejing; pasak jo, „Heideggeris yra vienintelis Vakarų filosofas, kuris ne tik intelektualiai, bet ir intuityviai perprato daoistinio mąstymo subtilybes“¹. Chang Chung-yuan’is svarsto jo filosofijos reikšmę mezgant Rytų-Vakarų mąstymo tradicijų vaisingo bendradarbiavimo galimybę. Tyrinėtojas tvirtina, jog vėlyvojo Heideggerio „mąstymo kelias“ gali būti palyginamas su Laozi eilute „Įsigilinus į mokslus, diena dienon veržiamasi platyn,/ įsigilinus į Dao, diena dienon traukiamasi mažyn“². Einant šiuo keliu, Rytai ir Vakarai susitiks vienas kitą.

Kito įtakingo komparatyvistinės filosofijos šalininko Stambougho požiūriu, dvi pamatinės vėlyvojo Heideggerio sąvokos Weg (kelias) bei Gelassenheit (romumas) perteikia nebūdingas tradicinei Vakarų metafizinei tradicijai prasmines konotacijas, kurių gilesnė analizė neginčijamai liudija apie vokiečių filosofo patirtą daoizmo idėjų įtaką. Į tai atkreipia dėmesį Lin Ma, nors ir pastebi, jog Stamboughas nekritiškai sutapatina Heideggerio Weg su daoistų Dao³.

Stulbinantį panašumą tarp kai kurių Heideggerio bei daoizmo idėjų atskleidžia kito komparatyvistinės filosofijos šalininko May’aus studija Ex Oriente Lux: Heideggers Werk unter ostasiatischen Einfluss. Naudodamas tekstinio sugretinimo metodą, jis parodo, kad Heideggerio konkrečios teksto dalys beveik pažodžiui atitinka vokiškus pagrindinių daoistų tekstų jam prieinamus vertimus. May’us teigia, kad Heideggerio teiginys, jog indo daiktinė prigimtis atsiskleidžia tuštumoje (die Leere), kaip kad nušviesta jo esė „Daiktas“ (das Ding), perimta iš Daodejing 11 skyriaus. Šias akivaizdžias idėjines sąsajas taip pat pastebėjo bei komentavo ir keletas kitų minėtus tekstus lyginamuoju aspektu tyrinėjusių autorių. May’us šį panašumą laiko apdairia bei nepripažinta Heideggerio skola daoizmui. Kruopščiai lygindamas filosofo sakinių konstrukciją, žodžių parinkimą bei sąvokų sąšaukų laukus jo tekstuose, jis prieina pagrįstą išvadą, kad Heideggerio darbai yra stipriai įtakoti Rytų Azijos filosofinių šaltinių, ypač vokiškų Rytų Azijos filosofinių tekstų vertimų.

Ši studija sukėlė naują Heideggerio santykių su Rytų Azijos mąstymo tradicijomis susidomėjimo bangą bei padarė didelę įtaką vėlesnei komparatyvistinių studijų raidai. May’aus metodu bei argumentavimo braižu seka Wohlfarthas. Atlikęs kruopščią lyginamąją Daodejing 11 skyriaus ir Heideggerio „Niekio“ temos argumentavimo analizę, jis daro išvadą, kad daoizmo filosofijos pradininko Laozi tekstas buvo „vienas iš pagrindinių vėlyvojo Heideggerio filosofijos šaltinių“⁴. Nors Chengas mano, jog santykių tarp Heideggerio ir daoizmo reikšmė buvo perdėm sureikšminta, vis dėlto Heideggerio raštuose neabejotinai galima surasti daugybę frazių bei idėjų, kurios nepaprastai panašios į aptinkamas klasikinio filosofinio daoizmo tekstuose.

Kaip pabrėžia Antanas Andrijauskas, „vėlyvosios Heideggerio mąstysenos esmę sudarė ne visada aiškiai regimas daugelio ankstesnės neklasikinės filosofijos tendencijų susiliejimas su Rytų Azijos (daoizmo, čan, dzen) mąstymo tradicijomis“⁵, todėl dažnai sudėtinga teigti, jog jis patyrė didelę daoizmo įtaką, ar kad tuometinis jo Daodejing teksto supratimas bei interpretacijos ypatingai įtakojo jo, kaip filosofo, mąstymą. Tačiau Heideggerio filosofijos santykio su šia Rytų Azijos mąstymo tradicija analizių gausoje ši įtaka atskleidžiama.

Kelio (Weg) ir Dao santykis Heideggerio filosofijoje

Paskaitos „Kalbos esmė“ (Das Wesen der Sprache), kurioje pirmą kartą pasirodo Heideggerio nuoroda į Dao, susideda iš trijų pranešimų, skaitytų Freiburgo universitete ir kuriose svarstoma, kaip žmogus patiria kalbą. – „Patirti ką nors reiškia pasiekti tai kelyje, einant keliu“⁶. Pirmojoje paskaitoje mėginama tai pasiekti telkiantis ties George’s poema „Žodis“, judant poezijos ir mąstymo kaimynystės keliu. Antrojoje paskaitų dalyje aptariamas metodo ir kelio santykis. Kelias (Weg) priklauso vietovei (Gegend), kuri yra išlaisvinanti bei suteikianti pastogę. Šis išlaisvinantis prieglobstis yra tam tikra kelio grindimo (Be-wëgung ) rūšies forma, iš kurios ir kyla visi kiti keliai. Kelias (Weg) yra tai, kas leidžia žmonėms siekti to, kas juos domina ar kam jie pašaukti. Heideggerio mąstymo unikalumas čia pasireiškia ir tame, jog jis nesitaiko prie bendro požiūrio, pagal kurį metodas yra siejamas su moksliniais instrumentais ar įrankiais. Pats metodas yra kildinamas iš kelio (Weg).

Trečiojoje paskaitų dalyje nušviečiamas šis pamatinis arba vedantysis žodis (Leitwort), vedantis į proskynos vietovę, kartu telkiamasi ties sakinio „kalbos esmė (Wesen): būties kalba“⁷ apmąstymu. Kelias (Weg) čia yra siejamas su mąstymu, kuriame žmogus išgyvena sakymo (Sage) patirtį, tai yra su pačia kalbos esmės (Sprachwesen) patirtimi, kuri slepiasi (verbigt sich) kelyje.

Meditacija apie Dao pasirodo trečiosios paskaitų dalies pradžioje, kuomet filosofas apžvelgia pirmąsias dvi dalis. Pabrėžiant, jog žodis Be-wëgung turėtų būti suprantamas santykio su buvimo pradiniu kelių steigimo bei grindimo idėja, pateikiama veiksmažodžio bewegen (judinti) bei jam giminingų žodžių etimologinių sąsajų interpretacija. To siekiant, žodis Dao aptarime pasirodo netgi penkis kartus. Viename iš jų teigiama: „Galbūt žodis ‘kelias’ yra pirminis kalbos žodis (Urwort), kuris reiškiasi reflektuojančiam žmogaus protui. Laozi poetiniame mąstyme vedantysis žodis (Leitwort) yra Tao, kuris ‘tinkamai sakomas’ (eigentlich) nukreipia (bedeutet) į kelią. Bet kadangi mes linkę apmąstyti ‘kelią’ paviršutiniškai, kaip dvi vietas jungiančią erdvę, mūsų žodis ‘kelias’ buvo pernelyg neapgalvotai laikomas netinkamu įvardinti tai, ką Tao byloja. Tao tuomet yra verčiamas kaip protas (Vernunft), dvasia (Geist), raison (pagrindas), prasmė (Sinn), logos.“⁸

Šioje ištraukoje Heideggeris pažymi, jog kelias (Weg), galimas daiktas, yra pirmapradė sąvoka, „pražodis“ (Urwort), ir kad Dao, Laozi „poetinio mąstymo“ vedantysis žodis (Leitwort), „tinkamai sakomas“ nurodo į Weg. Čia pat apgailestaujama, kad Weg dažnai suprantamas kaip kelias, nusidriekęs nuo vienos vietos į kitą, todėl ilgai buvo manoma, kad Dao, kaip kelio, vertimas iš viso nėra teisingas. Atitinkamai sąvokos Dao reikšmė vakariečių pirmiausia buvo suprantama kaip protas (Vernunft), dvasia (Geist), pagrindas (raison), prasmė (Sinn) ar logos, bet ne kelias.

Lin Ma pažymi, jog žvelgiant į keturias vokiečių Daodejing vertimo versijas, kuriomis Heideggeris, kaip manoma, rėmėsi ar iš jų citavo, galima aptikti, kad von Straussas 1874 m. palieka Dao neverstą, bet pirmojo puslapio pastaboje prideda, kad Dao turėtų būti verčiamas ne kaip kelias (Weg), žodis (Wort) ar protas (Vernunft), o kaip Dievas. Ularas 1904 m. Dao verčia pabrėždamas kelio kryptį (Bahn), Wilhelmas 1911 m. – kaip sąmonę (Sinn), o Ulenbrookas – kaip kelią (Weg). Kituose vokiškuose pirmosios dvidešimtojo amžiaus pusės Laozi teksto vertimuose ši pamatinė daoizmo sąvoka dar verčiama kaip beribiškumas (das Unergruendliche) ir „esmė“ (das Wesen). Šiuolaikiniai vertimai Dao verčia kaip kelią (Weg) arba palieka jį neverstą⁹.

Antroje paskaitų dalyje Heideggeris aptaria šią sąvoką taip: „Dao dar gali būti kelias, kuris grindžia visus kelius (der alles bewëgande Weg), tai, kas įgalina mus mąstyti, ką iš tiesų tikrąja savo prigimtimi reiškia protas, mintis, prasmė (Sinn), logos. Galbūt žodyje kelias (Weg) slypi mąstančiojo sakymo (denkenden Sagens) paslapčių paslaptis. Tao, jeigu tik mes leisime šiems pavadinimams sugrįžti prie to, ką jie palieka neišsakyta, jeigu tik mes pajėgsime tai, leisime jiems padaryti tai. Galbūt mįslingas šiandienos valdančiojo metodo viešpatavimas, iš tiesų visų pirma susijęs su tuo, kad metodai, nepaisant jų našumo, galų gale tėra drenažas didžiulės slaptos srovės, kuri judina (be-wëgt) visus daiktus išilgai savo kelio nubrėžtos trasos (seine Bahn reissenden Weges). Visa yra kelias.“¹⁰

Šioje vietoje teigiama, kad Dao galėtų būti kelias (Weg), kuris sutelkia bei grindžia visus kelius, taip pat tai, kas leidžia žmogui mąstyti, ką „protas, prasmė ar logos“ byloja iš savo prigimties. Gali atrodyti, kad antrajame sakinyje Heideggeris Weg ir Dao traktuoja kaip sinonimus, sakydamas, jog galbūt mąstančio sakymo paslapčių paslaptis slypi žodyje Weg, Dao. Kaip bebūtų, nėra teigiama, kad šie du žodžiai yra tapatūs. Priešingai, Heideggeris nori išsaugoti autentišką (eigentlich) ir topologinę Dao (Tao) reikšmę bei priešintis konceptualizavimui, kuris verčia Dao tokiomis metafizinėmis kategorijomis, kaip „priežastis“, „protas“, „pagrindas“, „prasmė“ ar logos išlaisvinant „kelią“ nuo paviršutiniško bei linijinio suvokimo būdo. Ištraukos intencija siekia grįžti prie pirminės šio žodžio reikšmės ontologinio „šaltinio“, grindžiančio visus kitus kelius. Tuo remiantis pateikiamas spėjimas, jog „mąstančio sakymo paslapčių paslaptis“, tai yra jo įsisavinimas, slypi žodyje „kelias“, „Tao“. Paskutinysis pastebėjimas, jog „visa yra kelias“ (Alles ist Weg) natūraliai seka iš to, kas teigta anksčiau. Metodai yra savotiškas kelio (Weg) nusausinimas (drenažas), bet pats kelias (Weg) yra tai, iš ko kyla visa metodų įvairovė skirtingomis savo formomis. Nors May’us teigia, jog nuoroda į Dao šiose dviejose ištraukose akivaizdžiai rodo, kad Heideggeris siekia metakultūrinio mąstymo plotmės, po šių teiginių nuorodų į Dao Heideggerio tekstuose nebeaptinkama. Bet kuriuo atveju žodis, į kurį telkiasi mąstytojo dėmesys, yra kelias (Weg), o Dao paminėjimas, akivaizdu, pajungtas šiai pirminei intencijai. Lin Ma primena, jog neturėtume būti išvesti iš kelio ir suklaidinti šių dviejų žodžių panašumo.

1942/43 m. paskaitose apie Parmenidą galime aptikti keletą graikiško žodžio, įvardijančio kelią (Οδός), aptarimų, labai panašių į pastabas paskaitoje „Kalbos esmė“ (Das Wesen der Sprache), kuriose teigiama: „Kelias (Weg) ‘nesidriekia’ atokumo tarp dviejų taškų prasme ar pačių vietų daugialypumo prasme. Perspektyva ir perspektyvinė kelio esmė, kuri savaime atveda į nepaslėptį, tai yra krypties esmę, nustatoma nepaslėptumo pagrindu bei judėjimo tiesiai link nepaslėpties pagrindu“¹¹.

Esame linkę svarstyti kelią (Weg) kaip erdvę, siejančią dvi vietas, bet jis nėra tik atstumas tarp dviejų taškų. Kelias (Weg), pasak Heideggerio, iš esmės susijęs su nepaslėptimi (aletheia, άλήθεια), judėjimu link jos. Iš senovės graikų žodžio hodos (oδός) išvedamas metodas (μέθοδος), kuris įvardija buvimą kelyje. Metodas mąstomas ne kaip tai, ką išranda žmogus, tyrinėdamas vieną ar kitą sritį, o kaip buvimas jau esančiame kelyje. Taip suprantamas metodas kyla iš rodančių save iš savęs paties daiktų. Žodžio reikšmės apmąstymas paaiškina, kad metodas savo pirmine graikiškąja reikšme neturėtų būti painiojamas su metodu šiuolaikine prasme. Pirminėje metodo sampratoje jis nėra tapatinamas su tyrinėjimo procedūra, kuria remiantis žmogus pradeda objektų puolimą, siekiant išgauti iš jų kuo didesnės naudos. Metodas – žodžių μέτά (už, po) ir oδός (kelias, judėjimas) vedinys čia siejamas su rūpestingu bei atidžiu apklausinėjimu, kuris visuomet pasilieka kelyje.

Laiškuose Jaspersui Heideggeris užsimena, jog kinų mokslininkas Hisao Shih-yi, bendradarbiavęs su juo mėginant versti Daodejing, 1943 – 44 m. lankė jo paskaitas apie Herakleitą ir Parmenidą bei jo filosofijoje aptiko panašumų su Rytų mąstymu. Visai tikėtina, kad Heideggerio nuoseklus kelio (Weg) sampratos išdėstymas pastarajam priminė sąvoką Dao. Šių dienų tyrinėtojai pastebi, jog visai tikėtina, kad užuomina į šį panašumą motyvavo Heideggerį šiek tiek daugiau sužinoti apie žodį Dao ir svarstyti, ar juo galima remtis savajame mąstyme apie kelią (Weg)¹².

Viena dažniausiai minimų nuorodų į šią sąvoką pasirodė žymiajame Heideggerio rašinyje „Tapatybės tezė“, pasirodžiusiame 1957 m.: „Žodis įvykis (Ereignis), mąstomas orientuojantis į aptariamą dalyką, turi padėti mąstymui ir prabilti kaip pamatinis žodis (Leitwort). Mąstomas kaip pamatinis žodis, jis nesileidžia išverčiamas kaip ir graikiškas pamatinis žodis logos ir kiniškas Tao.“¹³.

Ši nuoroda į Dao taip pat atkreipė daugelio komparatyvistų dėmesį. Ja remiantis Cho mano, kad Dao gali būti įvardijamas kaip „kitoks ėjimas“ (ein anderer Gang), taip pat gali būti laikomas pamatiniu bei vedančiuoju žodžiu (Leitwort) Heideggerio mąstyme¹⁴. Zhangas teigia, kad Dao Heideggeriui toks pats svarbus, kaip ir logos ar Ereignis. Kitai tyrinėtojų daliai toks teigimas atrodo nevisiškai pagrįstas. Heideggerio vedantysis žodis (Leitwort) čia griečiau yra Ereignis (Įvykis), kuris, kaip ir Dao, negali būti išverčiamas. Nors Ereignis netiesiogiai ir gali būti siejamas su Dao, pirmiausia jis akivaizdžiai pabrėžiamas kaip ypatingumas ir vienkartiškumas:

„Žodis įvykis (Ereignis) čia neišreiškia to, ką mes kitaip vadinsime vyksmu (Geschehnis), ar atsitikimu (Vorkommnis). Šis žodis dabar vartojamas kaip singulare tantum. Tai, ką jis įvardija, vyksta tik vienaskaita, ne, tai apskritai nebeskaičiuojama, tai nepakartojama (einzig).“¹⁵ Kaip ir Ereignis, Weg siejamas su judėjimo prasme. Heideggerio vartojamas žodis bewëgen kalba apie kelią (Weg) kaip apie tai, kas grindžia bei atveria kitus kelius, judina visus daiktus bei perteikia panašų „posūkio“ judėjimą, kaip ir Ereignis, kuriuo remiantis žmogus ir kalba grąžinami prie tinkamos jų prigimties.

Lin Ma, pasitelkdama Frege’s prasmės (Sinn) bei referencijos (Bedeutung) terminologiją, atkreipia dėmesį, kad Heideggeris žodžio Weg nelaiko tik lingvistiniu ženklu, per tam tikrą prasminį tarpininkavimą nurodančiu objektą. Kaip tikrasis pirminis žodis (Urwort), Weg Heideggerio filosofijoje išreiškia tam tikras sutelktumo bei grindžiamumo, nepaisant savo atrodymo tik kaip žodis, savybes, kitaip sakant, ši sąvoka išreiškia ne tiek išorinį, kiek vidinį turinį. Weg yra tai, kas leidžia rastis pačios kalbos prigimties patirties išgyvenimui bei pačios kalbos mąstančiam sakymui. Daug tinkamiau aptarti Weg kaip pirminį bei grindžiantį žodį – daiktą, o ne tik kaip įprastą sąvoką tarp kitų¹⁶. Kartu pastebima, jog Heideggeris nesuteikia žodžiui Dao to paties statuso, kaip ir žodžiams Weg ar Ereignis, kurie yra jo mąstymo vedantieji žodžiai, taip pat netvirtina, kad Weg yra ne kas kita, kaip Dao vertimas. Aiškėja, jog tik kalbant tam tikrame kontekste, skverbiantis į kalbos bei mąstančio sakymo prigimtį, galima teigti, jog Dao bei Weg sąvokų reikšmių laukai įvardija tą patį ar iš dalies sutampa. Tai reiškia, jog tik tuomet, kai interpretuojamas ypatingu būdu ar apmąstomas taip, kaip nurodė Heideggeris, Dao gali įeiti į santykį su Weg.

Išvados

Taigi įvairiais aspektais aptarę daoizmo pamatinės sąvokos Dao sklaidą Heideggerio darbuose, galime pereiti prie apibendrinimų. Pirmiausia, šiuolaikiniuose Heideggerio ir daoizmo tyrinėjimuose pripažįstama, jog daoistinio mąstymo pamatinė kategorija Dao nors ir nėra autentiškai išverčiama, tačiau nurodo (bedeutet) į Weg. Daroma išvada, jog Weg yra viena iš Dao sąvokos reikšmių (Bedeutung). Tuo pačiu teigiama, kad Dao negali būti laikomas tapačiu ar laisvai keičiamu žodžiu kelias (Weg), nes paaiškėja, kad jų prasminių reikšmių branduoliai nėra tapatūs.

Antra, dviprasmiškas kelio (Weg) ir Dao santykis iki šiol kelia diskusijas tarp Heideggerio ir klasikinio daoizmo tekstų tyrinėtojų. Eurocentristinis požiūris laikytųsi pozicijos, kad kelio (Weg) ir Dao metaforos iš esmės išreiškia skirtingus prasmės turinius, todėl vaisingas dialogas tarp skirtingų mąstymo tradicijų nors ir reikalingas, bet sunkiai įmanomas. Vis tik įdėmesnis šių tekstų skaitymas suponuoja paremtą įvairias argumentais požiūrį, kad nors kelias (Weg) ir Dao įvardija skirtingų mąstymo tradicijų prasmines konotacijas, akivaizdu, kad turi ir daug bendrų bruožų, o tai, mūsų akimis žvelgiant, jau yra pakankamas pagrindas daryti išvadą, kad skirtingos mąstymo tradicijos gali užmegzti vaisingą filosofinį dialogą.

Trečia, pasaulyje sparčiai gausėjant tyrinėjimų, skirtų Heideggerio ir Rytų Azijos mąstymo tradicijų lyginamajai analizei, pastebimas vėlyvojo Heideggerio filosofijos ir klasikinio daoizmo mąstymo panašumas, vadinasi, sumuodami pamatinių kategorijų kelio (Weg) ir Dao lyginamosios analizės rezultatus, galime teigti, kad Vakarų ir Rytų mąstymo tradicijų dialogas dabartinėmis sąlygomis ne tik įmanomas, tačiau ir labai pageidautinas, kadangi padeda filosofiniam mąstymui atsiriboti tiek nuo eurocentrinių, tiek ir aziocentrinių mąstymo stereotipų, skatina gilesnį įvairių mąstymo tradicijų sąveikavimą bei atveria naujas vis globalesnio pasaulio poreikius atspindinčias mąstymo perspektyvas.

Tautvydas Vėželis

 

Literatūros sąrašas:

Andrijauskas Antanas Kultūros, filosofijos ir meno profiliai (Rytai – Vakarai – Lietuva), Vilnius, 2004.

Andrijauskas Antanas Neklasikinės ir postmodernistinės filosofijos metamorfozės, Vilnius, 2010.

Cooper D.E. „Heidegger‘s hidden sources: East-Asian influences on his work“, Asian Philosophy, 7(3): 242-244.

Chang, Chung-yuan, „Tao: A new way of thinking“. Journal of Chinese Philosophy, 1974, 1:137-152.

Cho, Kah Kyung, Der Abstieg ueber den Humanismus: West-Oestliche Wege im Denken Heideggers. In Gander , 1993.

Heidegeris, Martynas. Rinktiniai raštai (vert. A. Šliogeris), Vilnius: Mintis, 1992.

Heidegger Martin Parmenides, translated by A.Schuwer and R. Rojcewicz, Bloomington: Indiana University Press, 1992, GA 54: Parmenides (1982).

Heidegger Martin Unterwegs zur Sprache, Stuttgart: Katt- Cotta, 1959.

Laozi. Komentarai Zhang Yi (vert. D. Švambarytė), Vilnius: Vaga, 1997.

Lin Ma. Heidegger on East-West Dialogue: Anticipating the Event, London: Routledge, 2008.

May Richard Ex Oriente Lux: Heideggers Werk unter Ostasiatischen Einfluss, Wiesabaden: Franz Steiner Verlag, 1989.

Parkes, Graham. „Heidegger and Asian Thought“ in Heidegger and Asian Thought, Honolulu: University of Hawaii Press, 1990.

Stambough, Joan. „Heidegger, Taoism, and the Question of Metaphysics“ in Heidegger and Asian Thought,University of Hawaii Press, 1990.

Wohlfart, Guenter. „Heidegger and Laozi: Wu (Nothing) – on chapter 11 of the Daodejing“, Journal of Chinese philosophy, 2003, nr. 30:1.

Zhang Wei. Heidegger, Rorty and the Eastern Thinkers: A Hemeneutics of Cross-Cultural Understanding, New York: SUNY Press, 2006.

 

1. Chang Chung-yuan, 1974, Tao: A New Way of Thinking p. 138.
2. Laozi, Daodejing, 48 skyrius, p. 117.
3. Lin Ma, Heidegger on East-West Dialogue. Anticipating the Event, p. 16
4. Wohlfarth, Heidegger and Laozi: Wu (Nothing) – on chapter 11 of the Daodejing. Journal of Chinese Philosophy 30:39-59).
5. Andrijauskas A., p. 388.
6. Heidegger, Unterwegs zur Sprache p. 73.
7. Heidegger M., Das Wesen der Sprache, p. 94.
8. Heidegger M., Unterwegs zur Sprache, p. 92.
9. Lin Ma, Heidegger on East-West Dialogue. Anticipating the Event, p. 124.
10. Heidegger, Unterwegs zur Sprache, p. 92.
11. Heidegger M., Das Wesen der Sprache, p. 59.
12. Lin Ma, Heidegger on East-West Dialogue. Anticipating the Event, p. 126.
13. Heidegeris M., Tapatybės tezė, Rinktiniai raštai, p. 339.
14. Cho, Kah Kyung, Der Abstieg ueber den Humanismus: West-Oestliche Wege im Denken Heideggers. In Gander , 1993, p. 150.
15. Heidegeris M., Tapatybės tezė, Rinktiniai raštai, p. 339.
16. Lin Ma, Heidegger on East-West Dialogue, p. 127.