Iš paraštės apie paraštes

pagal | 2011 12 10

Šių metų ruduo prasidėjo džiugia žinia: išleista nauja Arvydo Šliogerio knyga Lietuviškosios paraštės, pasidabinusi dar ir akademiniais monografijos antpečiais. „Kalba nesutampa su tikrove“. Prisiminus šią dažnai A. Šliogerio kartojamą mantrą ir sugretinus ją su kita nuo Niekis ir Esmas pasirodymo laikų girdima mantra „Ši knyga paskutinė“, esame eilinį kartą maloniai apgauti. Paėmus į rankas knygą ir peržvelgus turinį, šalia džiaugsmo sukirba abejonė: didelė dalis tekstų jau skaityta kituose leidiniuose, tad gal užtektų susipažinti tik su naujais tekstais, o perskaičius Naglio Kardelio parašytą pratarmę „Nemarginalios paraštės“, – visai atsisakyti dar vieno pristatomojo teksto. Ir visgi…

Nuo Niekis ir Esmas pasirodymo laikų A. Šliogerio knygas ėmė pristatinėti filosofas N. Kardelis. Šis vertingas darbas neatsirado lygioje vietoje. Iš savo varpinės leptelėsiu, kad iki tol A. Šliogerio knygos nebuvo sutinkamos pagal jų svorį, užimamą Lietuvos filosofijos padangėje. O kad patys pristatomieji tekstai tampa ir išleidžiamos knygos dalimi – tai tik privalumas ir kartu įrodymas, kad A. Šliogerio knygas galima ne tik skaityti, bet ir vaisingai apie jas kalbėti. N. Kardelis Lietuviškųjų paraščių pratarmėje per daug nesistengia vengti A. Šliogerio filosofijos „spąstų“, kuomet skaitytojas su savo įžvalgomis atsiduria paties A. Šliogerio filosofijos paraštėse, kaip kad Vakarų filosofija yra atsidūrusi Platono paraštėse. N. Kardelis susiklosčiusią situaciją įvardina kaip „[v]ien Arvydui Šliogeriui pasiekiamą unikalų filosofinės žiūros kampą, kurį jo tekstuose tik atpažįstame ir įvardijame, bet dėl jo išskirtinumo nepajėgiame tiksliai apibūdinti“(p. 8). N. Kardelis pratarmėje daug dėmesio skiria A. Šliogerio mąstančiam matymui ir matančiam mąstymui. Tai galime pavadinti Martino Heideggerio įtaka (bent jau matantį mąstymą1), bei pamatiniu įvykiu rastis ontologijai, taip pat žodžio „paraštės“ interpretacijoms, siedamas jas tiek su Platono rašto samprata, tiek su marginalizuojamais intelektualais, su Lietuva kaip Europos parašte bei daikto paviršiumi. O „unikalų filosofinės žiūros kampą“ suprantant ir kaip unikalų filosofinės kalbos kampą, susiduriame su įtaigia ir gilumu turtinga kalba, metaforiškai atitinkančia akinius. Išvengti banalaus A. Šliogerio pakartojimo ir aklumo, ištinkančio nusiėmus šiuos akinius, galime tik turėdami savo unikalų žvilgsnį ir kalbą.

Jau patys pirmieji tekstai apie Vytautą Kavolį ir Antaną Maceiną parodo, kad knyga nėra tiesiog straipsnių rinkinys. Ir kad juos jungia ne vien A. Šliogerio filosofija, kuri neatsiejama nuo jo unikalaus žvilgsnio ir kalbos stiliaus; priimant knygos pavadinimo sufleravimą, susieti galima ir su lietuviškumu, bet yra dar kažkas. Kas? Straipsniai apie V. Kavolį ir A. Maceiną, būdami greta, papildo vienas kitą, persimaišo ir parodo daugiau perspektyvų, nei būdami atskiruose leidiniuose, nutolusiuose vienas nuo kito metais, akademiškumu ir sujungtais dedikacijomis, kaip kad buvo iki šiol2.

V. Kavolis ir A. Maceina mąstė iš skirtingų pozicijų, skirtingai tikėjo: laisvas ir protestantiškas V. Kavolis bei neišdrįsęs pasinaudoti laisvės galimybe katalikiškas A. Maceina. Tačiau abu jie yra tragiški herojai, abu mąsto prieš visuotinybę. Tik vieno A. Šliogerio sakinio pakanka, kad A. Maceina atsidurtų nuošaly didžiųjų mąstytojų ir kartu nuošaly V. Kavolio: „[Maceina] savajam minimalaus pozityvumo taškeliui <…> staiga priaugina visuotinybės uodegą, savo ‘Dievą’ pavadindamas ‘kūrėju’.“ (p. 71) Jei Dievas dar gali būti Niekio vardu, ar kitaip pavadintas nežinojimas, tai prie to pridėtas „kūrėjas“ geriausiu atveju yra „sviestas sviestuotas“, vienos sąvokos aiškinimas ta pačia sąvoka, arba A. Šliogerio palaikoma pozicija, kad „kūrėjas“ – tai žinojimo, visuotinybės sritis, kuri tik tariamai „galėtų išgelbėti nuo bankroto“ (p. 71), kitaip tariant, sau pačiam susigalvota iliuzija.

Aktualumu žavi Arvydo Šliogerio tekstas „Mažvydas ir Lietuva“. Jame filosofas lietuvių tautą ir valstybę susieja su užrašyta lietuvių kalba ir konkrečiai su pirmąja lietuviška knyga. Netrūksta straipsnyje ir pastebėjimų apie dabartinę, antrąkart modernią Lietuvą, pavyzdžiui, apie polinkį į totalitarizmą; naujumu į dešimtuką pataiko mintis, kad „autoritarinis substratas neprasiveržė 90 ar 94 metais dėl Europos lengvatinių kreditų“ (p. 100).

Lietuviškųjų paraščių turinys panašus į neakademines Sietuvas ar Konservatoriaus išpažintis. Ne veltui pratarmėje N. Kardelis paraštes pavadino artimesnes lituanistikai, nei filosofijai.

A. Šliogerio knygoje ne visos mintys iš jo unikalaus žvilgsnio yra nukreiptos į metafiziškai palytimą pradžią. Pavyzdžiui, pagyros kai kurioms krikščioniškos bažnyčios nuostatoms (p. 122), studentijos peikimas (p. 101), svarstymai apie protestantišką etiką (p. 37). Tai net nesiekia pratarmėje minimos lituanistikos, kuriai, anot N. Kardelio, knyga artimesnė, nei filosofijai. Šiose ir panašiose knygos salelėse mąstymo tikslumą keičia „prieskoniai skaitytojams“, „mąstymo razinos“, kurios pagardina patiekalą, bet jo maistinės vertės nekeičia. Tačiau kartu tai ir silpnoji A. Šliogerio filosofijos dalis, praradusi ryšį su filosofiniu mąstymu, tai greičiau – viešosios erdvės refleksijos. Jos A. Šliogerį garsina ne mažiau, nei filosofo akademinė veikla. Prisiminkime kad ir neseną skandalą dėl lyčių diskriminacijos ar jo žymųjį „patriotas – idiotas“. Mano favoritu išlieka „Lietuvos respublika neįvyko. Ir nebeįvyks“ (p. 104).

Antras knygos skyrius skirtas fotografijai, tiksliau, fotosofijai. Tai mąstančio matymo ir fotoaparato derinys, kuomet matymas papildomas žvilgsniu pro fotoaparato objektyvą. Kuomet A. Šliogeris prabyla apie fotosofiją, ar kalba fotosofija, mano kultūriškai paveikta akis, panirusi į heidegerišką supratimą, mano, jog A. Šliogeris fotosofiją supriešina ne vien su šnekalų pasauliu, bet ir su kitais menais, juos prilygindamas šnekalams. Tačiau užtenka atsiversti filosofo knygą Daiktas ir menas, kad pamatytume, jog žvelgiant į daiktus monopolijos nėra ir negali būti, tiesiog gyvas ir aistringas žvilgsnis į daiktą yra singuliarus: vienas daiktas, vienas žvilgsnis, o fotosofijoje dar ir viena akimi. Juk negali kalbėti apie tapybą, poeziją ir fotografiją vienu metu, o šiuo metu filosofui aktualiausia fotosofija. Kad tai įvyktų, turėjo praeiti ilgas laiko tarpas. Dar Konservatoriaus išpažintyse A. Šliogeris yra prisipažinęs, kad žavisi fotografo Algimanto Kunčiaus darbais, darbo procesu. Tuometinė nuostaba dabar veda vaisius fotosofijos pavidalu. Pagaliau A. Šliogeris savo kalba įvardino įžvalgas pro fotoaparato objektyvą ir apie žvelgimą pro objektyvą, kurių anuomet kalba dar buvo nesuradusi, kurios autentiškai buvo neįkalbintos.

Trečiasis skyrius, pavadintas Filotopijos horizontai, prasideda tekstu, kuris akademinėje spaudoje pasirodė pirmasis po visomis prasmėmis didžiosios filosofo knygos Niekis ir Esmas ir ją vertingai papildo. Kad ir su filosofema horizontas. Jei dangus ir žemė yra juslinės Esmo ir Niekio metaforos, tai horizontas būtų juslinis-regimas saikas, arba Platono olos kitas vardas.

Šis skyrius, be abejonės, yra filosofiškiausia knygos dalis, kurioje A. Šliogeris toliau tęsia jam aktualių temų nagrinėjimus: kalba, technologija, mokslas, kultūra… Daugelio tekstų pradžioje jaučiamas nebylus A. Šliogerio klausimas „Nuo ko gi pradėti?“ Atsakymas būna toks pat nebylus: „Nuo rezultato“; „Nuo įkalbintos visuotinybės“. A. Šliogerio filosofiją galima apibūdinti mąstymu prieš (against) rezultatą. Net ir mums jis duoda nedidelį patarimą: jei norime pradėti žengti tiesos keliu, pirmiausia reikia ištarti tylų „Ne!” informacinių technologijų terorui“ (p. 293). Pasakyti „Ne!“ rezultatui, reiškia pasakyti „Taip!“ skirtumui tarp to, kas yra ir to, ko nežinome, kas dar tik bus. Pagal filosofo projektą, šioje vietoje tarp gyvenimo ir ontologijos nelieka skirtumo.

Arvydo Šliogerio tekstų ir duotų interviu svarba Lietuvos filosofijai yra nepamatuojama ir visgi kaip Augustino Dainio interviu su A. Šliogeriu „Mano dievas yra šio pasaulio dievas“ praėjo mokslo darbų recenzavimo biurokratinį aparatą? Žinoma, smagu matyti spragą, pro kurią pralindo filosofas (gal net visai to nesiekdamas), tačiau ar mes šitaip neapgaudinėjame patys savęs, kuomet pašnekesiai, tegu ir apie filosofiją, pavirsta mokslu? Ar tai nepriveda prie paradokso, kai specializuotame leidinyje peikiama specializacija (p. 125), pasakojamos istorijos iš filosofų gyvenimo (p. 124), o tai iš esmės nepanaudojama nei A. Šliogerio filosofijos, nei apskritai filosofijos tyrinėjimams. Taip pat knygoje būtų nepamaišiusios išnašos į anksčiau publikuotų šios rinktinės tekstų pirmus leidimus.

Lietuviškosios paraštės yra įvairi knyga, nuo jos gali pradėti pažintį su filosofu ir tą pažintį tęsti. Ji panaši į kitas A. Šliogerio knygas tuo, jog perskaičius atrodo, kad jūra išgerta, visi takai išvaikščioti ir belieka nutilti. Tokią tylą paprastai sugriauna pats A. Šliogeris, tardamas „Ne!” savo pasiekimams, nepasitenkindamas pasiektu rezultatu ir imdamasis naujos knygos. Viliuosi, kad ši knyga taps akstinu jau mums, skaitytojams, ištarti „Ne!“ iš mūsų pačių sklindančiai tylai apie filosofą.

Donatas Askoldavičius

 

  1. Das Erkennen des Seins aber ist Einheit von reiner Anschauung und reinem Denken. – Heidegger, M. 1951. Kant und das Problem der Metaphisyk. Frankfurt am Main: Vittorio Klostermann. P. 65.
  2. Straipsnis apie Antaną Maceiną „Tragiškasis herojus…“ buvo išspausdintas A. Maceinos mirties metinėms skirtoje žurnalo Problemos 74 numerio dalyje (Vilnius: 2008), o straipsnis apie Vytautą Kavolį „Laisvojo šaulio taku“ – atsiminimų, laiškų ir studijų apie V. Kavolį rinktinėje „Vytautas Kavolis: asmuo ir idėjos“ (Vilnius: 2000).

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *