paskutiniais gyvenimo metais Michelis Foucault ėmėsi „subjekto“ tyrimų. Kai kurie kritikai mano, jog tokiu būdu jis „atkrito“ jį besigainiojančios gyvenimo finišo realybės, vedinas į temas, kurių visą savo kūrybinį ir polemišką intelektualinės veiklos metą vengė. Arba siekė išvengti. Arba ignoravo. O gal mes tiesiog nenorime matyti kai kurių dalykų, nes „turime ir žinome tikrą Foucault intelektualinį veidą“? Na, tiek to, šie klausimai nėra jau tokie svarbūs, kad būtų siekiama į juos atsakyti, tačiau nulenkti galvą bent jau prieš vieną Foucault mintį, kalbant apie „subjektą“, tiesiog būtina: jis mums aprašė ir parodė, kad „subjektas“ atsiranda tuomet, kai aktyvių praktikų audinyje ir raizginyje kiekvienas gimstantis ir begyvenantis telkiasi mąstymą bei atsiduoda imperatyvui „Pažink save“, visiškai atsisakydamas kito šalia esančio imperatyvo „Rūpinkis savimi“. „Pažink save“ ir „Rūpinkis savimi“ tampa vienu ir dideliu „PAŽINK SAVE“. Bet kokia kaina! Visą gyvenimą tik tam siekiui ir būtina skirti! Tobulėk!..

Ego“, ramiai gulėdamas patogiame krėsle su vyno taure ir besimėgaudamas spragsinčių malkų keliamų ugnies šešėlių žaismu, nesirūpina tuo, kas vyksta „anapus jo“, nes tai sekantis įvykis po didžiojo „COGITO“. Ši logiška rūpesčio savimi užmarštis pagimdo daugelį keistų fantasmagoriškų figūrų: šalia „Ego“ – „esse est percipi“, „AŠ“, „Aš vaizdinį“,„savimonę“ ir t. t., tačiau vieną dieną storas šydas pradeda smukti ir atšiauraus klimato skandinavas, apimtas nuolatinės rezignacinės būsenos, apimtas nuolatinės nevilties, mums visiems palieka abejonę, kuri, kaip nuo kalno viršūnės paleista mažytė sniego gniūžtė (nesudužusi į uolos išsikišimą, nepagauta skaisčių saulės spindulių ar neįstrigusi klampių pusnynų daugyje), iš pradžių lėtai ir neužtikrintai, bet nuolat vis stiprėdama ir greitėdama rieda baigties link vis garsiau, aiškiau, trankiau, grėsmingiau, iškilmingiau, didžiau ir neatšaukiamai, neišvengiamai praneša, jog visa tai yra lemtingas įvykis-GRIŪTIS…

(po Dievo nieko nėra tokio amžino, kaip Pats, ir tuomet įsivaizduokite, kad tam Pačiam šauna į galvą, argi neįmanoma, kad jis būtų kuo kitu, ne savimi pačiu. Ir toks nusivylusysis, kurio vienintelis troškimas yra šis beprotiškiausias iš beprotiškiausių virsmų, įsimylėjęs savo įsivaizdavimą, kad toks pokytis gali įvykti taip lengvai, kaip drabužių persivilkimas)

Nėra betarpiškos pagundos, slaptos jos išpildymo kamarėlės. Nėra, štai ką sako paniuręs danas ir, kaip bebūtų keista, visiškai kitoje vietoje, truputį vėlesniu laiku (matyt, jau tuomet, kai niūrųjį skandinavą pasiglemžė Sub specie aeternitatis, o gal jis buvo tenai pasitraukęs ar dar kaip nors kitaip…kas ten žino, kaip), ūsuotas vokietis, kuris save laikė lenku, kalbėjo taip, lyg siektų atsakyti į nežinią mestą klausimą, kylantį iš abejonės sukeltos griūties: „Kaip galiu save sukurti? Būtinas vienas dalykas – ‘suteikti stilių’ savo charakteriui, o tai didelis ir retas menas! Jo mokosi tas, kuris geba apžvelgti savo iš prigimties turimas jėgas ir silpnybes, ir paskui jas įausti į meninį audinį taip, kad kiekvienas atrodytų meniškai ir protingai, ir netgi silpnybė trauktų akį.“ Argi ne puikus klausimas ir atsakymas:

„Aš“ esu iliuzija, o vienintelė šios iliuzijos panaikinimo galimybė – sukurti kitą iliuziją…

Linas lj. aš / esu

Eureka! Ar visa tai, kas pasakyta trumpose dviejose pastraipose, išsprendžia „aš“ problemą/rąstį/griūtį/būtį/troškimą/pajautą (vadinkite, kaip norite)? – Hmm, deja, matyt, ne. Štai kad ir neseniai, tik keletą metų atgal, vienas prancūzas, „dekonstravimo“ meistras (lygiai taip, kaip jo amžinas mintijimo oponentas Michelis F.), jau pagautas baigties, vietoje to, kad nuolatos sekęs ir gaudęs „skirtį“, „netapatumą“, „singuliarumą“, staiga sako: „Man ir mano draugams svarbiausia buvo saviidentifikuotis“; žinoma, šalia jis prideda: aš kariauju su savimi, ir netgi aršiau, negu galite įsivaizduoti, aš kalbu tokius dalykus, kurie prieštarauja vienas kitam, kurie yra tikroje įtampoje vienas su kitu, kurie sudaro mane, priverčia mane gyventi ir privers mane mirti.“ Sakai, „mane“? „Aš“? O jeigu mano nuolatinė būsena yra ne „Aš“, o „ESU?“, kas tuomet? Kaip ir, svarbiausia, kam prieštarauti, jei nėra „aš“, o tik kaip miražas šmėžuoja „esu?“

Štai dar vienas M. K. Č. miražas. Ar šis vingis yra takas „į žvaigždes“, o gal žvaigždžių apšviestas takas? Gal tai tiesiog žalios pilkšvos rausvos gelsvos spalvos paletė? O kas yra spalva

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Pasaulio sutvėrimas (13-os paveikslų ciklas, 1905/1906 m.)

 

Tagged with: ČiurlionisEonaskūryba
 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Set your Twitter account name in your settings to use the TwitterBar Section.