Medijų visuomenės kritika Jeano Baudrillardo filosofijoje (2)

pagal | 2012 10 29

2 dalis

ISTORIJOS NEBUVIMO SAMPRATA

 

Kritinė masė

Jeanas Baudrillardas istorijos išnykimą aiškina iškeldamas dvi hipotezes. Pirmoji hipotezė siejama su modernybės, technologijų, medijos įvykių akceleracija bei visais ekonominiais, politiniais ir seksualiniais mainais. Šie procesai įtakojo tai, ką Baudrillardas vadina „pabėgimo greičiu“ (escape velocity), greičiu, reikalingu kūnui išsilaisvinti nuo planetos gravitacinio lauko, kitaip tariant, realybės ir istorijos referentiškumo sferos. Prarandami lėtumo (tam tikro greičio), distancijos, lūžio ir pokyčio laipsniai, kurių „sutirštėjimas“ bei reikšminga kristalizacija ir leidžia istorijos galimybę. Anot Baudrillardo, šiuolaikinėje visuomenėje esant visų kūnų, pranešimų ir procesų akceleracijai, visomis kryptimis ir moderniosios medijos kuriamai kiekvieno įvykio, pasakojimo ir vaizdo begalinės trajektorijos simuliacijai, prasmės atomai patenka už gravitacijos veikmės ir, sekdami savo pačių trajektorija, pasiklysta erdvėje. Kiekvienas politinis, istorinis ar kultūrinis faktas patenka į hipererdvę, iš kurios grįžti nebegali ir praranda savo prasmę. Kiekvienas faktas išplatinamas ir išardomas iki begalybės, nebegali atkurti prasmių sekos, jis iškrinta iš istorijos. Istorija negali atlaikyti faktų centrifugacijos: „Per daug greitose visuomenėse, kaip mūsų, realybės efektas tampa neaiškus: akceleracija sukelia priežasčių ir padarinių grumtynes, linijiškumas prarandamas audringume, realybė savo santykiniame tęstinume nebeturi laiko įvykti.“1

Kita Baudrillardo hipotezė nusako masių, „tyliosios daugumos“ sutankėjimą bei inertiškumą. Ši negrįžtama, indiferentiška „kritinė masė“ atsirado ne dėl informacijos ar komunikacijos mainų stokos, bet dėl jų dauginimosi ir susitelkimo pertekliaus. Tai atšalusios masės, atsiradusios dėl miestų, prekių ir tinklų tankumo, kurios save neutralizuoja ir netenka prasmės, sąmonės, aistros; masės tik simuliuoja pastarųjų liekanas. Įvykiai seka vienas paskui kitą vienas kitą anuliuodami ir paversdami nereikšmingais. Istorijai, prasmei ir progresui ima trūkti „pabėgimo greičio“; pasiekus „kritinę masę“, laikas tarsi sustoja, politiniai įvykiai stokoja energijos, pakankamos tą masę išjudinti. Medijos sukuria begalę įvykių, kurie tampa nereikšmingi ir neturi galios, masė nebesugeba savęs transcenduoti ar numatyti savo galutinumo: „Ji palaidota po savo betarpišku veikimu, išsemta specialiųjų efektų, sprogsta į savo esamų įvykių vidų.“2 „Kritinės masės“ slenkstis, Baudrillardo manymu, gali sąlygoti visos žmonijos istorijos evoliuciją. Primityviose, „lėtose“ visuomenėse nepakanka „kritinės masės“ atsirasti linijiniam laikui, priežastiniam ryšiui istorijoje. Istorija galima tik esant atitinkamai visuomenės akceleracijai.

Istorijos galimybės dingimą Baudrillardas sieja ir su „stereofoniniu efektu“: informacijos perteikimo tobulumo manija taip iškreipia pačią informaciją, kad ši išnyksta savo pačios tobulume. „Stereofoninį efektą“ lengvai galima pastebėti muzikos atkūrimo technologijose, kai derinimo mechanizmų, stiprintuvų ir kolonėlių galimybės atkurti nepriekaištingą garsą panaikina muziką, kaip tokią. Tarp betarpiško atitikimo ir pernelyg artimo ryšio tarp muzikos šaltinio ir gavėjo Baudrillardas įžvelgia analogiją ir istorijoje tarp įvykio ir jo sklaidos. Naujienų stereofonija ištrina įvykį. Technikos tobulumo manija neleidžia nustatyti, kada šis slenkstis peržengtas, ir tai yra negrįžtamas veiksmas, nebegalima istorijos koncepcijos izoliuoti nuo tobulumo modelio, kuris yra ir simuliacijos modelis.

Anot Baudrillardo, iškeltos hipotezės parodo, kad istorija pakliūna į simuliacijų sritį, kas savo ruožtu nurodo, kad istorija iš tiesų visuomet buvo begalinis simuliacijos modelis. Anot prancūzų filosofo, istorija neatskiriama nuo istorijos pabaigos. Linijinio laiko samprata, turinti pabaigos iliuziją, tačiau šią pabaigą neribotai atidedanti, Baudrillardui atrodo dirbtiniu procesu: linijinis laikas yra „vienintelis laiko būdas, kuriame gali atsirasti istorija, jei, anot istorijos, mes suprantame nebeprasmiškų faktų eiliškumą, faktus, sukeliančius vienas kitą dėl priežasties ir pasekmės, tačiau tai darančius be jokios absoliučios būtinybės ir visus esančius atvirus ateičiai, netolygiai pasiskirsčiusius“3 . Pabaigos iliuzija išryškėja, linijinio laiko sampratą palyginus primityvių visuomenių įvykstančio laiko sampratomis, neturinčiomis atsiskaitymo dienos nuojautos ar įvykių, einančių vienas po kito, tarpusavio ryšio, vedančio prie galutinio tikslo suvokimo. Nuo ankstyvųjų krikščionybės dienų iki mileniarizmo ar dabartį apėmusios terorizmo ir visuotinės katastrofos baimės, laiko suvokime tvyro galutinės pabaigos nuojauta, kurią mes stengiamės užpildyti. Tačiau įkritus į virtualybę, dingsta linijiškumas ir istorijos pulsavimas, pokyčiai virtualybėje istorijos nebeįtakoja. „Tiek kartų, o ypač pastaroji, gyveno istorijos apsupty, apimta euforinės arba katastrofinės būsimos revoliucijos nuojautos, tačiau šiandien susidaro įspūdis, kad istorija pasitraukė, palikdama po savęs indiferentišką rūką, kuriame tebepučia skersvėjai“4. Nuolatinis šios pabaigos atidėjimas leido atsirasti „realaus laiko“ manijai, naujienų betarpiškumui, kuris „panaikina laiko tėkmę, panaikina atidėjimą, užgniaužia pojūtį, kad įvykis vyksta kitur, numato jo pabaigą, išlaisvindamas mus nuo linijinio laiko, sugriebia įvykius, beveik jiems dar neįvykus“5. Medijos, Baudrillardo manymu, betarpiškai sugriebdamos ir išplatindamos įvykius, juos radikaliai transformuoja.

Įvykių streikas

Įvykiai nuo šiol nebevyksta, lieka tik pats „veiksmas“ kinematografine prasme, medijos įvykis pakeičia realų. Nebe įvykis kuria naujienas, bet atvirkščiai. Baudrillardas tai vadina įvykių bei istorijos streiku: „Įvykiai paliko savo laiką, transformuodami jį į tuščią šiuolaikiškumą (actualité), kuriame liko tik vizualinė naujienų psichodrama.“6 Įvykiai parduodami naujienų aukcione, jų tikroji vertė pakeliama laisvės, demokratijos ar žmonių teisių štampais. Dabartinė situacija lyginama su gyvybės užmezgimu mėgintuvėlyje: „Tikro įvykio embrionas perkeliamas į dirbtinę naujienų medijos gimdą, kad pagimdytų daugybę mamų ir tėvų neturinčių, našlaičiais likusių embrionų.“7

Medijos, apimtos realaus laiko manijos, įvykį akimirksniu duplikuoja informacija, sukuria jo kodą, apžvelgia jį iš visų pusių, tarsi jis vyktų ant laboratorinio stalo. Įvykis ir jo informacinis antrininkas akimirksniu priartinamas. Medijos įvykių produkavimas ir jų platinimas panaikina, pradangina tikrus įvykius: „Jei matome istoriją kaip filmą (kuo ji tapo, norime mes to, ar ne), tuomet informacijos ‘tiesa’ slypi post-sinchronizacijoje, istorijos filmo dubliavime ir subtitravime.“8

Baudrillardas šiuos procesus nagrinėja su jam būdingu pasipiktinimu: „Betarpiškame įvykių kopijavime, veiksmo ar kalbos neatidėliojamame perrašyme yra kažkas nepadoraus, nes tam tikras vėlavimo laipsnis, pauzė ar sulaikymas yra esmingi minčiai ar kalbai.“9 Anot filosofo, tai prievarta ir nepagarba įvykiams, pažeidžiama simbolinė mainų taisykė, sakanti, jog duotas negali būti grąžintas iš karto. Betarpiška sąveika, būdinga komunikacijai, netenka prasmės mainų sferoje. Įvykis gali būti iššifruotas tik parodant, į ką jis gali būti pakeistas, tai tikroji jo reikšmė.

Baudrillardo manymu, jei pašalinta viskas, kas gali trukdyti įvykiui atsirasti, tuomet įvykis nėra tikras. Tokio įvykio nuotaika tik atspindi kolektyvinės sąmonės nuotaiką; aistra įvykiams kontroliuoja, suardo įvykių tvarką: „Visos sentimentalios, retrospektyviai taikomos motyvacijos tėra amoralaus įvykio moralizacija.“10 Kitaip tariant, pašalinant sąlygas, trukdančias įvykti norimiems įvykiams, kolektyvinė sąmonė tik vaidina įvykius, pats šalinimas atrodo kaip įvykis. Nepasitenkinimas įvykiais turėtų rodyti nepasitenkinimą savimi pačiais. Medijos susieja aktorius šiame įvykių vaidinime, įformina mūsų aistras. Baudrillardas mano, jog pornografija ar ironija medijose nieko nereiškia, ji tik atvaizduoja, iškelia aikštėn tai, kad pasaulis jau yra pornografinis ar ironiškas. Mes ne žiūrovai, o įvykių vaidinimo dalyviai, įvykiai nevyksta, jais tik apčiuopiame, įvardijame savo troškimų aktualizaciją.

Paliekama tik maža galimybė įvykių interpretacijai, išskyrus visas betarpiškas interpretacijas, kuriomis išvengiamas prasmės suteikimas ir įvykiai dingsta neištisinėje istorijoje. Atsiranda „netikrumo principas“: „Nebeįmanoma apskaičiuoti dalelės greičio ir jos pozicijos vienu metu, ir tai tinka ne tik fizikai. Tai tinka ir negalimybei įvertinti tiek įvykio realybei, kaip jis pasirodo, tiek jo prasmei, kai jis patenka į informacijos mediją, negalimybei skirti priežastis ir padarinius.“11 Mes nebejaučiame įvykių pulsavimo, įsivaizduojame juos kaip kardiogramą ant plokščio paviršiaus, kaip fizikai mato dalelių trajektoriją ekrane. Įvykiai nebematuojami savo priežastimis ar padariniais, jie kuria savo pačių dramatinį efektą savo pačių scenoje, tikras įvykis nebeegzistuoja. Įvykiai teturi intenciją būti pamirštais.

Istorijos didybė išnyko kartu su įvykių didybės išnykimu. Iliuzija, kad gali paveldėti protėvių šlovę, pavirto istorinės egzistencijos įrodymų kaupimu, šlovė pavirto tapatybe. Istorija tapo dabartinių, „realaus laiko“ įvykių lauku, įvykių, kurie nebeturi prasmės. „Įvykių streikas“ parodo jų atsisakymą ar sugebėjimą ką nors reikšti, „tai yra tikroji istorijos pabaiga, istorinės Priežasties pabaiga“12. Vietoj istorinės priežasties dabar randame tik triumfuojantį evoliucionizmą. Tačiau tai nereiškia, kad su istorija baigta visiems laikams, mes toliau kaupiame socialinius, politinius, progreso ir pokyčių ženklus, toliau falsifikuojame istoriją, kurstome jos pabaigą. Kitaip tariant, istorijos pabaiga kurstoma simuliuojant jos liekanas. Tačiau tokią istoriją Baudrillardas vadina „anoreksikų istorija“, ji nebesimaitina tikrais įvykiais: „Istorija be geismo, be aistros, be įtampos, be tikrų įvykių, kurioje problema yra jau ne pakeisti gyvenimą, tai buvo maksimali utopija, bet išgyventi, tai minimali utopija.“13

Baudrillardo manymu, dabartiniu laikotarpiu istorija greičiau ritasi atgal, nei žengia į priekį. Atgrasinimo procesas dalyvauja įvykių sekoje, neleisdamas įvykiams įvykti. Tai ir bet kokio prieštaravimo atsiradimo atgrasinimas. Vyksta begalinis šiuolaikinės istorijos ir jos procesų valymas nuo staigmenų. Neleidimas įvykiui įvykti pats ima atrodyti keistu istoriniu įvykiu, netekusiu negatyvios (progresyvios, kritinės ar revoliucinės) potencijos, šie įvykiai nesuprantami istorine prasme. Tokiais įvykiais galime laikyti abu karus Irake, kai karas pradedamas siekiant išvengti atominio konflikto, trečiojo pasaulinio karo. Atgrasinimo galia veikia ir praeitį, ji naikina tikrų įvykių patikimumą, destabilizuoja atmintį: „Mūsų visuomenės tapo revizionistinėmis: jos viską tyliai permąsto, skalbia savo politinius nusikaltimus, savo skandalus, laižo savo žaizdas, kursto savo pabaigas.“14 Postmoderni epocha pasižymi apgailestavimu. Tai negrįžtamas procesas: „Dabar mes peržengėme negrįžtamą tašką, tašką, kuriame baigiasi dalykų prieštaravimai, ir randame save vis dar gyvus neprieštaringoje, entuziastingoje ekstazės visatoje – sustingusiu veidu priešais procesą, kuris dėl savo negrįžtamumo yra netekęs prasmės.“15

Baudrillardas aptaria Timisoaros žudynių atvejį Rumunijoje, kuomet per televiziją parodžius krūvas netikrų lavonų, kilo dezinformacijos skandalas, ar, kaip teigia Baudrillardas, dėl to, kad informacija pati yra skandalas. Baudrillardas ironiškai pažymi, kad mes negalime kaltinti ar teisti medijų, nes dezinformacija visuomet galima dėl naujienų rinkimo (news-gathering) atsitiktinumo, pagrindinis principas negali būti tardomas. Jo manymu, skandalas kilo dėl to, kad lavonai buvo panaudoti pasirodymui prieš kameras: „Jaustis šantažuojamais prievartos ir mirties vaizdais, ypač dėl kilnios ar revoliucingos priežasties, yra blogiau nei pati prievarta ar mirtis, tai istorijos parodija.“16 Baudrillardas mano, kad buvo įvykdytas kitoks nusikaltimas, nusikaltimas prieš žmoniją, užgrobiant jos aistras, fantazijas ir patiklumą. Medija – ciniška, ji paniekina pranešimą. Baudrillardas teigia, kad šiuo atveju, šantažuojamu medijos poveikiu, rumunai patys įviliojo save į spąstus, sugriovė vaizdo mitologiją, parodė, kad laisvė išsiplėtė iki atviros, ciniškos manipuliacijos faktais. Anot mąstytojo, galime tik padėkoti rumunams už naujienų ir jos pagrindinio principo demistifikavimą. Tai kerštas už arogantišką galią šantažuoti vaizdais, kai ši tapo demistifikuota ir pasitikėjimas medijomis negrįžtamai dingo.

Dabartiniai karai kariaujami tiek ant žemės, tiek pasaulinėje nuomonėje – medijose. Jie taip pat tampa virtualūs, medijos jais įtikina, perdemonstruoja ir, informacijos gausumu pavertusios pasenusiu, priverčia užmiršti. Karai, kaip ir kiti medijų įvykiai, tampa blyksniais virtualybėje. Medijos apsaugo mus nuo atsakomybės, vaizdas dingsta kaip atsiradęs, sunaikina save patį. Toks medijų pranešimo efektas apsaugo mus nuo savo galimo poveikio: „Jei nuoširdžiai priimsi vieną tūkstantąją to, ką matai per televiziją, su tavimi baigta. Tačiau televizija mus nuo to apsaugo. Jos imunizuojantis, profilaktiškas naudojimas apsaugo mus nuo nepakeliamos atsakomybės.“17 Vaizdais nebebūtina tikėti, jie atsieti nuo tikėjimo sferos taip pat, kaip politika nuo atstovavimo. Pati medija netiki savo įvykiais. Tikėjimą pakeitė įtikinamumas, tai ne subjekto, o objekto savybė, tik objektas gali būti įtikinantis.

Retroscenarijus

Mes ne tik nebekuriame istorijos, mes su ja susitaikėme ir saugome ją kaip trapų meno šedevrą, įvykiai mumifikuojami, iš istorinės sferos jie perkeliami į mito, reklamos sferą, perdirbami postmodernaus intelektualo komfortui tarnaujančiais terminais ar „perdėta retorika“. Baudrillardas, aptardamas šaltojo karo pabaigą, pastebi, kad postmodernioje epochoje, atrodo, pasiektas bendras susitarimas, prieštaravimai dingo. Demokratinės vertybės paplito taip greitai ir lengvai, tarsi būtų bevertės, planetos tamsiosios dėmės dingsta tarsi plastinės chirurgijos dėka, jų aukcionas tampa panašus į nekontroliuojamą spekuliaciją.

Istorija ieško išsigelbėjimo savo pačios šiukšlėse, tačiau atėjus istorijos pabaigai, ji pati tampa šiukšliadėže“18. Kinta formos, ne vertės. Įvykius reikia vertinti labiau formų teorijos, o ne galios santykių teorijos terminais; kapitalas praryja politiką. Laisvės poreikis taip ir lieka nepatenkintas, nes senieji režimai išlieka perdirbti ir paversti patogiais šiandieniniam diskursui. „Mes negalime atsikratyti didžiųjų imperijų, didžiųjų naratyvų ir sistemų liekanų, mes jas perdirbame žmogaus teisių ir demokratijos vardan, kai pati demokratija, mažiausias bendras liberalių visuomenių vardiklis, tikrajai laisvei reiškia tiek pat, kiek Disneilendas vaizduotei“19.

Istorija, dingusi kritinės masės tankume, atgimsta reginio pavidalu: „Ši istorija, kurią išgujo lėtai ir brutaliai stingstanti visuomenė, visa jėga triukšmingai prisikelia ekranuose, lygiai kaip kadaise juose atgydavo prarasti mitai.“20 Reginiu istorija ne tik atgyja, bet ir kuriama, simuliuojama katastrofų, vaizdų mozaika. Baudrillardas teigia, kad Vakarų pasaulis, pagrįstas reginiu, minta neišsivysčiusių šalių skurdu ir katastrofomis, kaip afrodiziakais ir haliucinogenais, neleidžiančiais simbolinei krizei absoliutizuotis. Skurdas ir katastrofos būtini reginiui, veiksmui išlaikyti, jais mintama per medijas, jie stumiami į priekį sentimentaliu, moraliu humanitarinės pagalbos modeliu. Baudrillardas globalų politinį, socialinį lauką mato kaip rinką, ne tik ekonominę, kurioje skurdas ar nelaimės parduodamos, spekuliuojamos. Interviu žurnalui „Spiegel“ Baudrillardas teigia, kad žmogaus teisės „tik reklamuoja globalizaciją ir veikia kaip alibi“21. Kita vertus, Baudrillardas mano, kad ir aukos visuomenės (victim society), visuomenės, kurioms Vakarai turi padėti, yra tik alibi, šios visuomenės greičiau yra stipresnės, energingesnės, vitališkesnės.

Atsilikusios“ šalys savo ruožtu maksimaliai eikvoja begalinius vargo išteklius, simbolinę privilegiją, kurios neturi Vakarai. Filosofas paradoksaliai pažymi, kad „nelaimių šou“ (disaster show) tęsiasi nesilpnėdamas, o aukos skola jiems smarkiai viršija jų finansines skolas. Atsilikusiomis šalys laikomos tik dėl dominuojančio evoliucionizmo, suprantamo linijiškai, kaip objektyvaus progreso, tačiau istorijos ir linijinio laikiškumo pabaigos perspektyvoje nebėra nei išsivysčiusių, nei atsilikusių. Nėra aišku, kur veda evoliucija, o visuomenei, išsekusiai nuo tuštumos, persekiojamai persisotinimo, perpildymo ir pertekliaus, kyla didesnė grėsmė nei stokojančiai. Baudrillardo prognozės išsivysčiusių šalių atžvilgiu yra pesimistinės.

Istorijos kurstymas neleidžia išnykti jos likučiams, vyksta atminties bei archeologijos varžybos. Stengiamasi sugrąžinti viską, ko nebeprisimename, tai tapo tam tikru industriniu įsipareigojimu. Baudrillardas šią situaciją paradoksaliai įvardina „pasauliu be atminties ir be užmiršimo“22. Jei modernią epochą žymi antropologiniai tyrinėjimai, postmodernioje dominuoja neolitinio ir paleolitinio periodų mada. Archeologiniai tyrinėjimai progresuoja tokiu pat tempu, kaip ir naujausios technologijos. Baudrillardui šis kruopštus, detalus rekonstravimas primena nusikaltimo aplinkybių atkūrimą, atkurti žmonijos atsiradimo nusikaltimą. Visuomenės atmintį stengiamasi kuo greičiau atrasti ir taip pat greitai užšaldyti, įamžinti. Tai pastanga užpildyti atminties plyšius, atsirandančius vis labiau tolstant nuo istorijos. Šie procesai būtini istorijos kurstymui, taip suteikiama prasmė linijiškumui ir galutiniam tikslui, praeities demonstravimas suteikia kryptį: „Mums reikalinga regima praeitis, regima tąsa, regimas kilmės mitas, kuris sutvirtintų mūsų tikėjimą savo tikslais. Kadangi gilumoje mes niekada jais netikėjome.“23

Tačiau dabartinė situacija atskleidžia, kad istorijos tikslai, priežasties – pasekmės logika prarado prasmę, istorija nebegali mums nieko nurodyti. Baudrillardo prognozė: „Visi šie reliktai, kuriuos pasitelkiame liudyti mūsų kilmei, galiausiai taps netyčiniais jos praradimo ženklais.“24 Pats istorinis objektas nieko nebereiškia, tampa svarbiau jį išsaugoti, svarbesnis pats užšaldymo procesas: „Visa mūsų linijiškumo ir kaupimo kultūra žlunga, jeigu mes negalime sandėliuoti praeities atvirame ore.“25 Istorijos ir meno kūriniai izoliuojami, demonstracijai paliekamos tik kopijos. Filosofas pasitelkia Lascaux olų pavyzdį, nebematydamas skirtumo tarp originalios olos ir tikslios jos kopijos. Baudrillardui tai – „kopijų kultūra (Xerox degree of culture), net abstrakčios formos, idėjos ir konceptai guli užšaldyti Atminties ir Dirbtinio Intelekto rezervatuose, vertės abstrakcija remiasi pasitenkinimo atėmimu“26.

Baudrillardas, nagrinėdamas šiuolaikinę visuomenę, pastebi, kad visuomenė, priversta perdirbinėti savo atliekas, pati transformavosi į liekanas. Virtualybės gaminama realybė tegali būti virtualybės atlieka, virtualus bandymas atsikratyti savo atliekų tėra dar viena atlieka, blogis gydomas blogiu. Atliekos ne tik perdirbamos, bet ir gaminamos, įamžinama dar egzistuojanti, bet jau mirusi industrinė ir biurokratinė sistema. Didžiuliais tempais statomi ateities griuvėsiai, ne panaudotų atliekų griuvėsiai, o niekad nepanaudotos atliekos, atliekos nuo pat pradžių. Šis procesas idealizuojamas, reklamuojamas kaip svarbus.

Nesunku pastebėti, kad šiuolaikinės visuomenės regėjimo laukas nuo galutinių sąlygų krypsta link pradinių. Kadangi neįmanoma išspręsti pabaigos klausimo, dėmesys kreipiamas į jos pradžią, kilmę: „Pabaigos iliuzija buvo pakeista priežasties iliuzija.“27 Kalbėti apie istorijos pabaigą komplikuota, nes pabaigą galima suvokti tik priežastingumo ir tęstinumo dėka. Tačiau kai įvykiai kuriami dirbtinai, konfigūruojami medijomis, jų atsiradimas programuojamas, o pasekmės numatomos, panaikinamas priežastinis ryšys ir istorinis tęstinumas. Akceleracijos sukeltas įvykių audringumas atitraukia padarinius nuo priežasčių, istoriją nuo jos pabaigos, sunaikina linijiniškumą. Medijos įvykių pobūdis neleidžia istorijai pasibaigti. Baudrillardo teigimu, skubindami pabaigą, norėdami suvartoti pabaigą kaip reginį, kadangi negalėjome patirti pradžios reginio, mes ją atitolinome iki begalybės. Istorija prilyginama dirbtiniam palydovui, ji prarado savo kryptį ir periodiškai kartojasi. Anot filosofo, tokiu būdu mes jau pasiekėme apokalipsę, tačiau ji ne reali, o virtuali. Prasmės kultūra žlunga nuo prasmės pertekliaus, informacijos kultūra žlunga nuo informacijos pertekliaus. Situacijos net nebeapibūdina terminas „krizė“, nes ji būdinga tradiciniam istorijos supratimui. Viskas ne prieštaringa ar iracionalu, o greičiau paradoksalu: „Pereiti anapus pabaigos – į realybės perteklių, įvykių perteklių, informacijos perteklių, – tai pereiti į paradoksalią padėtį, kuri nebegali būti patenkinta tradicinių verčių atkūrimu ir reikalauja mąstymo, kuris pats yra paradoksalus: Mąstymas, nebepaklūstantis tiesos principui, ir net sutinkantis su verifikacijos negalimybe.“28

Prie dabartinės istorijos situacijos, Baudrillardo įvardijamos retroaktyvia, progresyviai prisitaiko visos idėjos ir mentalinės technikos. Taip pat ir filosofijos, nors neatrodo, kad Baudrillardas taip traktuoja ir savo filosofiją, jis greičiau kritikuoja esamą padėtį, nei prie jos taikosi. Esamą amžių jis apibūdina kaip melancholišką, nors greičiau melancholiškas ne amžius, o filosofo požiūris į jį.

 

3 dalis

KITO IŠNYKIMAS

 

Perregimumas

Baudrillardas teigia, kad jei ką nors apibrėžiame įstatymu, tai rodo dalyko išnykimą: „Jei Dievas egzistuoja, nėra reikalo Juo tikėti. Jei žmonės tiki į Jį, tai dėl to, kad jo egzistavimo akivaizdumas dingo. Taigi, kai žmonės įgyja teisę gyventi, tai rodo, kad jie nebesugeba gyventi.“29 Tuomet gamtosaugos, ekologijos įstatymai tik patvirtina objektyvią gamtos mirtį, jos tapimą atlieka. Jei modernioji epocha gamtą mechanistiškai pavertė energija, dabar gamta tampa sąveikaujančiu subjektu. Nustodama būti objektu, gamta dar labiau pavergiama. Totalioje komunikacijos sistemoje randasi tik subjektai be objektų, kitas dingsta. Maksimalaus perregimumo tarp subjektų siekis išnaikina svetimumą (alienation) ir nežmogiškumą (inhuman).

Prancūzų filosofas teigia, kad žmonija vykdo bet kokios išorinės savajai sferai realybės prijaukinimo projektą. Visa, kas nežmogiška, verčiama paklusti žmogaus jurisdikcijai. Baudrillardas tai vadina antropokratiniu mąstymu. Tai visų pirma metafizinis subjekto – objekto santykio praradimas. Subjektas, žmogus savo technologijų pagalba panaikina objektą. Tai puikiai parodo etnologijos atvejis, kuri, norėdama gyvuoti, privalo sunaikinti savo objektą. Baudrillardas metaforiškai teigia, kad visas kitoniškumo naikinimas yra nusikaltimas, vykdomas Gėrio, – Gėrio vardan. Turimas omenyje tobulos, technologinės visuomenės ir pasaulio kūrimas, patenkinantis visas mūsų aistras, pašalinantis viską, kas gali joms trukdyti. Baudrillardo manymu, mes net nebežinome, ką daryti su realiu pasauliu, jo liekana, tapusia našta. Naikinama bet kokia tuštuma, nebūtis, beprasmybė: „Visa materija tampa energija, visa energija tampa informacija. Viskas kalboje turi reikšti (signify). Visi genai turi būti veiksmingi. Viskas turi įgyti savimonę ir t. t.“30 Naikinama viskas, kas negatyvu. Tačiau Blogis neišnyksta, jis metamorfozuojasi į virusines, teroristines formas.

Baudrillardas pažymi, kad mūsų visuomenes apėmė tam tikra leukemija, baltakraujystė. Šį palyginimą filosofas naudoja negatyvumo likvidavimui apibūdinti. Postmodernioje epochoje viską persmelkia perregimumas, Baudrillardas metaforizuoja: „Mūsų situacija yra tokia, kai žmogus praranda savo šešėlį: arba jis tampa perregimas, o šviesa pereina per jį, arba, alternatyviai, jis apšviestas iš visų kampų, pereksponuotas (overexposed) ir negalintis apsiginti nuo visų šviesos šaltinių.“31 Konstatuodamas tokią situaciją, Baudrillardas apverčia mūsų ir virtualybės santykį – nuo šiol televizorius žiūri tave, pasaulis mąsto tave, o ne atvirkščiai. Į mus žvelgia technologijos, vaizdai ir informacija. Būdamas visuomenėje, negali pabėgti nuo šio prievartinio žvilgsnio, negali atsisakyti savo tapatybės. Šis perregimumas neatsiejamas nuo sterilizavimo, baltinimo (whitewash). Sterilizuojami socialiniai santykiai, atmintis, istorija, gamta, žmogus, viskas transformuojama į idealias formas tarsi chirurginiu būdu, tampa tobulesniu, nei yra.

Viskas transformuojama optimalaus patogumo ir sutaikomumo dėlei. Jau Marshallas McLuhanas pažymi, kad paprasčiausi patogumai radikaliai keičia visą kultūrą. Baudrillardas mano, jog tai gigantiška plastinės chirurgijos kampanija.

Atitinkama sąveika tarp žmogaus ir kito dingo, teigia Baudrillardas, dingsta viskas, kas nėra žmogiška, net ir tai, kas nežmogiška pačiame žmoguje: „Kai viskas vyksta tarp sąveikaujančių terminalų komunikacijos ekrane, Kitas tampa nebeveiksminga funkcija.“32 Kitas mažėja kartu su informacijos didėjimu ir, Baudrillardo manymu, visai išnyks, informacijai save absoliutizavus: „Absoliuti informacija: pasaulio ekvivalentas pasauliui, pilnai suvoktas, pilnai įvykdytas, pasaulis, kuris yra išbaigtas ir pasiekė egzistencijos ir realybės aukštybę, ir kartu tolimiausią galimybių mąstą.“33 Individas tampa informacija, apibrėžus jį genetikos formulėmis.

Mes stengiamės sukurti prasmę, net suprasdami, jog jos nėra, naikiname realybę ją gamindami. Nors pasaulis mums reiškiasi paslaptingai, mes, bandydami jį aiškinti, darome jį dar paslaptingesnį, dar sunkiau suprantamą. Baudrillardas teigia, jog virtualiai realybei save universalizavus, tai reikš pasaulio mirtį.

Informaciją Baudrillardas laiko nusikaltimu prieš realybę. Kitas silpninamas amžina komunikacija, derybomis. Kitas konfiskuojamas tokio paties (the same): „Neatšaukiama destabilizacija, subjekto be objekto, to paties be kito – galutinis Tokio paties sąstingis ir metastazė.“34 Ne tik subjektas be objekto tampa perregimas pats sau, taip pat ir įvykiai be priežasčių, aistros be objektų, vergai be šeimininkų ir t. t. Kitoniškumas pakeičiamas platinimu, pasikartojimu, patrauklus tampa ne objektas, o modelis, atskiro objekto panašumas į patrauklumo modelį.

Baudrillardas teigia, kad šiuolaikinė visuomenė naikindama kitą, viena vertus, gamina kito iliuziją, simuliuoja jį: „Tikslas nebėra nužudyti kitą, suryti jį, sugundyti jį, mylėti jį ar jo nekęsti, bet pirmiausia gaminti jį.“35 Kito dramą pakeičia psichodrama: jis atsiranda ten, kur nieko nėra, simuliuojamas, dramatizuojamas, hiperbolizuojamas medijomis. Kitas gaminamas, išrandamas ir kaip skirtingumas, reikalingas tapatybei, pavyzdžiui, tarp moters ir vyro: „Vyras tik skirtingas, o moteris yra kitokia: keista, nesanti (absent), paslaptinga, prieštaringa. Ir tam, kad būtų išvarytas šis radikalus kitoniškumas (otherness), buvo išrasti biologiniai, taip pat ir ideologiniai bei politiniai skirtumai.“36 Tačiau skirtingas nėra kitas, kitas nėra apibrėžiamas supriešinant priešingais terminais. Baudrillardas teigia, kad skirtingumas sunaikina kitoniškumą: „Kai kalba išdaloma į skirtumų grupes, kai prasmė yra redukuojama į ne daugiau nei diferenciacijas, radikalus kalbos kitoniškumas panaikinamas.“37 Taip pat iliuzija nėra priešinama realybei, simuliakras – tiesai. Baudrillardas mano, jog jų santykį greičiau apibūdina terminas „žaidžia“: „Anapus tiesos ar melo, anapus skirtumų – visai kaip moteriškumas nėra priešingas vyriškumui, o žaidžia su vyriškumu, kažkur anapus lyties skirtumų.“38 Skirtumas negali pakeisti dingusio kitoniškumo, struktūrinė analizė neapaaiškina kitoniškumo.

Skirtumas tik apibrėžia tokį patį, viskas, kas trokšta būti ypatingas ir nepalyginamas , išnaikinamas arba integruojamas į skirtingumų žaidimą, universalų lauką. Viskas tampa prieinama analizei, visi ženklai apimti universalios kultūros. Baudrillardas ironiškai pažymi, jog netekę teisės būti kitokiais, ženklai, kultūros gauną teisę būti skirtingais: „Taigi, kitas netikėtai nebėra naikinamas, atmetamas ar sugundomas, bet vietoj to suprastas, išlaisvintas, išlepintas, atpažintas. Be Žmogaus teisių, dabar reikia ir Kito teisių. Tam tikra prasme tai jau turime universalia forma – Teisę būti Skirtingu.“39 Sutaikomos prieštaringos formos, viską persmelkia pozityvumas ir linksmumas. Kitas tampa psichologinio ir socialinio patogumo partneriu. Filosofo manymu, visuomenės, kaip tokios, paskirtis yra sterilia komunikacija bei sąveika neutralizuoti kitą.

Baudrillardas teigia, kad postmodernioje epochoje, griežtai kalbant, net nebegalime kalbėti apie individą, kaip tokį. Išnykus subjekto – objekto dinamikai, viską apima tobulas Toks pats, individualumas išnyksta. Lieka tik Tokį patį dalijantys skirtumai, kuriuos asmuo pasisavina savo tapatybei išreikšti: „Tapatybės metastazė: visos dalelės išsisklaidžiusios į individualias istorijas.“ 40 Pašalinę bet kokį kitą, tampame įdomūs ir reikšmingi tik sau patiems. Perregimas, sąveikaujantis subjektas nėra kitas kam nors, tampa sudaiktintas, galimas visoms galimoms kombinacijoms, tampa visuomenės mechanizmo dalele.

Pašalindami viską, kas nežmogiška, nebegalime konstatuoti, kas yra tikrai žmogiška: „Mes peržengėme tašką, už kurio daugiau niekas nebėra nei žmogiška, nei nežmogiška, ir kas statoma į pavojų, tai rūšių svyravimas (tottering) į tuštumą.“41 Šiuo imperalizmu mes patys save atskiriame nuo bet kokios Žmogaus, kaip tokio, idėjos, nes ji gali atsirasti tik Nežmogiško dėka. Baudrillardas pabrėžia, kad mūsų pačių ir pasaulio viziją mes galime susidaryti tik radikaliai pakeitę požiūrio tašką, stengdamiesi atkurti ne beprasmę visatą, bet pasaulio potenciją bei originalumą prieš suteikdami jam prasmę. Mes galime sugriebti pasaulį tik per objektus, kuriems negalime primesti savo perspektyvų ir „vis dėlto šiandien turime žvelgti toliau nei mato kritinis mąstymas, Vakarų humanizmo darinys, į daug keistesnius objektus, nešančius radikalų netikrumą“42.

Norint suvokti kitą, Baudrillardas siūlo žvelgti į toliausiai išorėn nuo žmogaus esančius objektus arba „sugriebti daiktus miegančius ar bet kokiomis kitomis aplinkybėmis, kai jų pačių nėra savyje“43. Daiktai mums atsiskleidžia tik kaip savo paties iliuzija, ir, atrodo, Baudrillardas siūlo priimti šį iliuziškumą, pasaulį kaip radikalią iliuziją – regimybių atsiradimą ir dingimą.

Technologija ir virtualybė išnaikina bet kokį pasaulio apraiškų iliuziškumą. Baudrillardas šį procesą prilygina etniniam valymui, veikiantį ne vien atskiras sritis, bet panaikinantį bet kokias kito apraiškas. Viskas pasisavinama savo aistrų tenkinimui. Plastinės chirurgijos dėka pasisavinamas savas kūnas, jis tampa ne kažkuo kitu, o tapatybės ženklu ir, kaip ir technologija, minties tęsiniu. Net mirtis nustumiama medicinos ir mokslo intervencija.

Panaikinama bet kokia individui priešiška aplinka, Baudrillardas radikalizuoja – panaikinama bet kokia aplinka, bet koks išoriškumas: „Mirtis yra didysis natūralus plėšrūnas, o mes stengiamės bet kokia kaina rūšį paversti nemirtinga ir ištraukti iš mirties, – tai darome kūno organus pakeisdami technologijomis – mirtis pasmerkta dingti.“44 Tačiau, Baudrillardo manymu, taip mes pasmerkiame save pražūčiai. Išnaikindami viską, kas mums grasina, mes prarandame natūralią apsaugą: „Išnaikindami visas kito formas (ligas, mirtį, negatyvumą, žiaurumą, keistumą), net neminint rasių ir kalbos skirtumų, išnaikindami visus savitumus (singularities), kad spinduliuotume totalų pozityvumą, mes išnaikiname save pačius.“45 Gali būti, teigia mąstytojas, kad žmogaus išnaikinimą pradėjome, išnaikindami jo mikrobus. Pernelyg apsaugotoje erdvėje žmogus netenka visų savo gynybinių funkcijų.

Technologijos

Baudrillardo manymu, žmogaus siekis sukurti „mąstančias“ technologijas žymi arba nusivylimą savo pačių mąstymo galiomis, arba bandymą atsikratyti nebereikalinga atsakomybe už žinojimą. Filosofui tai primena atstovaujamąją politiką, galios perleidimą technologijoms.

Baudrillardas dažnai mini McLuhaną. Tačiau jei pastarajam moderniosios technologijos yra žmogaus tęsinys, Baudrillardui tai – žmogaus išnykimas. Jo manymu, mes konstruojame tobulą, virtualų pasaulį, norėdami išvengti realaus. Tačiau jei McLuhanui technologijos – žmogaus tęsiniai, Baudrillardui jos – žmogaus protezai, išstumiantys patį žmogų, kurių pažangiausias yra minties protezas – dirbtinis intelektas. Tačiau industriniam amžiui būdingi mechaniniai protezai tęsia žmogaus kūno vaizdinį, kai tuo tarpu postmoderniosios epochos – programinės įrangos, cerebraliniai protezai yra taip giliai įkūnyti žmogaus kūne, kad nebegalime rasti juos nuo kūno skiriančios ribos.

Žmogus pats technikai perduoda savo atsakomybę. McLuhanas nėra toks radikalus, tačiau sutinka, jog žmogus tampa pagalbiniu technologijų mechanizmu: „Norėdami šiais objektais, šiais savo tęsiniais, apskritai naudotis, privalome tarnauti jiems tarsi dievams ar kokioms mažai žinomoms religijoms. Indėnas yra savo kanojos pagalbinis mechanizmas, kaubojus – savo arklio, administratorius – savo laikrodžio.“46 McLuhanui žmogaus universalizavimas medijų pagalba vis dėlto yra pozityvi plėtra. Tačiau Baudrillardas šiuo požiūriu pesimistiškas: „Faktas, kad visos žmogaus kūno funkcijos, vykusios aplink jį koncentrine traukos tvarka, tapo palydovais, jam sutvarkytais ekscentriškai.“47 Kitaip tariant, žmogaus tęsiniai tapo savarankiškais palydovais. Taipogi ir socialinės, finansinės, komunikacijos funkcijos tapo palydovais „nepasiekiamoje erdvėje“. Dabartinė epocha tapo besvore: „Centrifuginė mūsų proliferuojančių technologijų jėga paliko mus be svorio ir perkėlė į tuščią judėjimo laisvę. Išlaisvinti nuo viso tankumo, visos gravitacijos, mes esame įmesti į orbitinį judėjimą, kuris grasina tapti amžinu.“48

Tapatybės paieškų manija žymi ir tobulumo siekimo maniją. Tobulumo siekimas persmelktas užbaigtumo, sotumo, persisotinimo troškimu. Išnaudojamos, išsekinamos visos galimybės, patenkinamos visos aistros. Vienas tobulumo siekimo aspektas yra pastanga viską universalizuoti, išplėsti iki universalumo. Šis išplėtimas tapatus universalios vertės mažėjimui. Jei įvykiai platinami intensyviausiai ir plačiausiai, jie greičiausiai pasensta ir dingsta. Tą patį galima pasakyti ir apie faktus, informaciją, žinias, jų universalizacija yra jų išnykimo išankstinė sąlyga, kiekviena idėja ir kultūra tampa universalia prieš išnykstant. Knygoje „Tobulas nusikaltimas“ (The Perfect Crime) Baudrillardas pasitelkia pavyzdį iš Arthuro C. Clarke’o kūrinio „Devyni milijardai Dievo vardų“ (The Nine Billion Names of God), kuriame pasakojama apie Tibeto vienuolius, pasišventusius užrašyti visus devynis milijardus Dievo vardų; įvykdžius šį pasaulio tikslą ateitų pabaiga. Vienuoliai pasikviečia IBM technologus ir tikslas įvykdomas per kelis mėnesius; baigę darbą technologai pamato krentančias žvaigždes. Baudrillardui šis pavyzdys parodo virtualybės esmę: „Net to nežinodama, žmonija, kaip ir IBM technologai, gali būti skirta šiam kilniam tikslui: sukelti kodą pasaulio automatiniam išnykimui, išsekinant visas jo galimybes.“49 Išsekinant visas galimybes, dingsta bet koks nenaudingumas. Baudrillardas ironiškai pažymi, kad banalybei grasinama jos šlovės valandą, net mirčiai gresia mirtis.

Baudrillardo manymu, žmonija nepateisinamai eksperimentuoja savimi, savo išnykimu. Žmonija aukoja savo lemtį didesnio žinojimo vardan. Filosofas nurodo šių procesų paradoksą – siekdama nemirtingumo, žmonija grasina susinaikinti.

Dirbtinis, virtualus pasaulio pakaitalas išnaikina realųjį. Filosofo manymu, klonavimas išnaikina natūralias dauginimosi funkcijas, skaitmeninis kodas – kalbą, kompiuterinės technologijos ir mechanika – darbą, dirbtinė atmintis – organinę ir t. t. Baudrillardas mano, kad taip mes bandome atsikratyti pamatinės iliuzijos, pasaulio iliuziškumo, technologijomis kurdami „objektyvią“ tikrovę. Anot filosofo, tai gali liudyti žmogaus atsisakymą egzistuoti, technologijos tampa dingimo menu. Dirbtinis intelektas leidžia atsikratyti neišsprendžiamo minties ir pasaulio ryšio galvosūkio.

Technologijų pasaulis tobulas, autonomiškas, jis ne pasiekiamas, o kuriamas. Žmogus aistringai kuria „protingesnes“ už save patį technologijas, save programuojančias technologijas, kad galėtų pasitraukti iš tobulo, dirbtinio pasaulio. Tai, anot Baudrillardo, puikiai iliustruoja autoatsakiklio įrašas „mūsų nėra, palikite žinutę“, ar filmo autoįrašymas. Taip pat ir vaizdo įrašymo technika tarsi panaikina subjektyvų žvilgsnį, lieka flirtas tarp objekto ir objektyvo. Būtent dėl to vaizdai nieko nebesako, jie gali vaizduoti bet ką. Bet ką galima išverstį į skaitmeninę kalbą (kaip individą – į genetinę).

Baudrillardas teigia, kad mokslas dabar yra bejėgis nustatyti savo objekto apibrėžimą. Mes negalime patirti objekto jo paties realybėje. Objektas išvengia mūsų, pats primeta tyrimo metodus, pasirodo tik kaip žymė kompiuterio ekrane. Mokslas gali tik konstatuoti objekto dingimą. Kita Baudrillardo mintis teigia, kad mokslo objektas nėra pasyvus, laukiantis, kol jį atras: „Šiandien sakoma, kad mokslas nebe „atranda“ savo objektą, bet „išranda“ jį. Galime teigti, kad objektas taip pat daro daugiau nei atranda mus; jis išranda mus, grynai ir paprastai – jis mus mąsto.“50 Mokslo objektas, nesvarbu, ar tai virusas, ar primityvi visuomenė, atranda mus, subjektą, mąsto mus. Baudrillardas teigia, kad „galbūt per technologijas pasaulis žaidžia su mumis, objektas mus gundo suteikdamas mums galios virš jo iliuziją“51. Filosofas mano, kad technologijų, žmogaus ir pasaulio santykis panašus kaip ir medijų su masėmis. Ne politikai manipuliuoja masėmis, o masės modifikuoja galios panaudojimą. Anot filosofo, mes manome, kad technologijomis nugalėjome gamtą, tačiau iš tiesų pasaulis naudoja mechanizmus, o mes esame tik operatoriai. Baudrillardas tai vadina technologijų ironija. Jo manymu, technologijos perima visą iliuziškumą, kurį mes mokslo pagalba galvojame atkerėję.

Trindamas ribas tarp žmogiško ir nežmogiško, mokslas apibrėžia žmogų nebe laisvės ar transcendencijos terminais, o biologinės pusiausvyros ir funkcijų terminais, taip, Baudrillardo manymu, išnaikindamas žmogiškumo esmę, išnaikindamas rūšies charakteristikos simboliką. „Mes dalijamės 98 % savo genų su beždžione ir 90 % su pele“52, – Baudrillardas retoriškai klausia, kokį žmogaus apibrėžimą gali teikti genetikos terminai.

 

4 dalis

MODERNIOS VISUOMENĖS KRITIKA IR BAUDRILLARDAS

 

Moderni vs Postmoderni visuomenė

Jei, pasiremdami McLuhano darbais, manysime, jog bet kokios medijos ir technologijos radikaliai keičia visuomenės ir kasdienio gyvenimo modelius, socialinę sąveiką bei komunikaciją, tuomet Baudrillardo postmodernios epochos atsiradimo slenkstį galime sieti su mass media atsiradimu. McLuhanas pabrėžia, kad istorijos pokyčiai labiausiai pastebimi esant naujos medijų formos atsiradimui. Baudrillardo aptariami fundamentalūs reiškiniai išryškėja būtent medijoms radikaliai transformavus pasaulėvaizdį. Filosofas dažnai pristatomas kaip „modernybės mirties teoretikas“.

Tačiau, kaip pažymi Jūratė Baranova, kritikai nemano, jog Baudrillardą galima būtų vienareikšmiškai priskirti postmodernizmo idėjinei srovei: „Baudrillardas, Welsho manymu, nėra postmodernybės mąstytojas: jis varijuoja kitą, senesnę priešistorės diagnozę, pagal kurią istorija jau praėjusi, joje nebėra atvirų horizontų ir nebebus nieko nauja, o tęsis tik vis didesnis žmonijos siekis aprūpinti save. Visa kita – iliuzija, trumpalaikiai ir epigoniški dalykai.“53 Vis dėlto Baudrillardas apmąsto būtent postmodernų būvį ir jame iškilusias problemas, dažnai nurodydamas, jog šios yra moderniosios epochos išdavos. Ankstyvojoje kūryboje, sekdamas marksistine filosofija, šias epochas Baudrillardas dažnai lygina politinės ekonomikos aspektais.

Jei moderniąją epochą žymėjo prekių gamyba, postmoderniajam laikmečiui būdinga ženklų proliferacija: „Vartojimas nebereiškia paprasto pasitenkinimo preke, jis reiškia turėti (kažką) besimėgaujantį kažkuo – sumodeliuota operacija, sutvirtinta diferenciniu ženklų-objektų asortimentu.“54 Moderniaisiais laikais įsitvirtinusi visuomeninės gerovės idėja postmodernioje epochoje transformuojasi į vartotojiškus santykius, gaminama ir vartojama ne tenkinant būtinus poreikius ar palengvinant buitį, o vartojimas tampa tikslu savaime. Vartotojiškos visuomenės analizė dominuoja ankstesniuose Baudrillardo tekstuose, tačiau vėlyvojoje kūryboje daugiau pereinama prie hipertikrovės analizės, vis labiau tolstama nuo jam būdingos marksistinės filosofijos. Šis atsiribojimas paties Baudrillardo aptariamas knygoje „Simboliniai mainai ir mirtis“ (Simbolic Exchange and the Death): „Tai darbo pabaiga, gamybos pabaiga, politinės ekonomikos pabaiga. Tai žymiklio – žyminio (signifier – signified) dialektikos, leidusios žinojimo ir prasmės kaupimą, linijinės kumuliacinio diskurso sintagmos pabaiga. Tuo pačiu, tai vertės – mainų dialektikos naudojimo, leidusio socialinį kaupimą ir gamybą, pabaiga; linijinio diskurso dimensijų ir produkcijos pabaiga. Ženklo klasikinės eros pabaiga; ir gamybos eros pabaiga.“55 Politinė ekonomika nebegali būti visuomenę organizuojantis principas, nes darbas, produkcija tampa tik ženklais tarp ženklų ir nebeatspindi visuomeninės struktūros. Kaip nurodo Douglas Kellneris, Baudrillardas „vis labiau juda prie <···> semiologinio idealizmo, kuriuo ženklai ir kodai tampa svarbiausiais visuomenės dėmenimis“56. Vėlyvesni darbai skiriami medijų, technologijų, informacijos sklaidos ir simuliacijos analizei, labiau apibūdinančiai postmodernumo sampratą.

Jei moderniąją epochą „valdo“ industrinė buržuazija, postmoderniąją žymi informacijos ir ženklų valdymas modeliais ir kodais. Dingsta ir valdantis subjektas, kaip tam tikra socialinė grupė. Baudrillardo filosofijoje „valdo“ kapitalas, technologijos, informacija. Dingus subjekto – objekto dichotomijai, modeliai ir kodai transcenduoja save.

Slenkstį, skiriantį moderniąją ir postmoderniąją epochas, vėlyvojoje kūryboje Baudrillardas dažnai apibrėžia visuomenės struktūros pokyčiais, kurių pagrindinis – implozija, sunaikinanti komunikaciją ir socialumą. Postmodernioji visuomenė depoliarizuota, jos nebegalima analizuoti deterministiškai, ji atsitiktinė, paremta netikrumo ryšiais. Dingsta moderniajai visuomenei būdingos ribos, vertės ir kategorijos. Kasdieniame gyvenime dingsta pats socialumas. Postmodernizmo slenkstį simbolizuoja linijiniškumo išnykimas, eksplozijos virtimas implozija, homogenizacija.

Svarbu, kad Baudrillardo analizuojami visuomenės pokyčiai bei dabartiniai procesai visuomet paženklinti negrįžtamumo pobūdžiu. Dabartinė būklė, kurią filosofas ne kartą apibūdino kaip žmonijos nuotykį, atrodo be jokių pozityvių perspektyvų ir iš jos sugrįžti į ankstesnę būklę nebegalima.

Baudrillardas ir Marxas

Ankstyvuosiuose darbuose Baudrillardas bandė jungti marksistinę politinės ekonomikos ideologiją su socialine, vartotojiškos visuomenės, medijų, seksualumo, semiologine ženklo ir kitomis studijomis. Grynai marksistinė filosofija Baudrillardui atrodė nepakankama ženklais ir informacija perkrautoje visuomenėje, reikalavo išsamesnių kultūros ir semiologijos studijų. Vėlyvesnėje kūryboje Baudrillardas visiškai atsiriboja nuo Karlo Marxo idėjų, ima jas kritikuoti kaip nepakankamas šiuolaikinės, vartotojiškos visuomenės analizei.

Jau pirmosiose Baudrillardo monografijose pastebima pastanga grąžinti kultūros analizę į marksistinę filosofiją, kuri domėjosi vien politine ekonomika. Kaip nurodo Kellneris, Baudrillardas suvokė, kad „kultūros sferos – masinė kultūra, reklama, informacijos ir komunikacijos technologijos ir taip toliau – turi tiesioginę reikšmę gamybai ir ekonominiam valdymui, kaip ir socializacijai, švietimui, akultūracijai ir laisvalaikiui“57. Baudrillardas, paveiktas Ferdinando de Saussure lingvistinių tyrinėjimų ir Georges’o Bataille simbolinių mainų sampratos, pastebi, jog gamyba neišvengiamai susijusi ir su manipuliacija ženklais. Baudrillardas prie Marxo išskirtų vartojamosios vertės ir mainomosios vertės siūlo pridėti ir ženklo vertę. Šios vertės nepastebėjimą Baudrillardas laiko vienu esminių Marxo teorijos trūkumu – jei ne moderniosios, tai postmoderniosios visuomenės kritikai.

Knygoje „Ženklo politinės ekonomikos kritikai“ (For A Critique of the Political Economy of the Sign) Baudrillardas naudoja „prekinio fetišizmo“ (commodity fetishism) savoką. „Prekinis fetišizmas“ primeta prekėms vertes, mistifikuoja jas neatsižvelgdamas į vartojamąją prekės vertę. Kellneris Baudrillardo „prekinio fetišizmo“ sampratą prilygina iki-kapitalistinių visuomenių gamtos reiškinių fetišizavimui, viršgamtinių jėgų įžvelgimui juose. Baudrillardas mano, kad „prekiniame fetišizme“, vietoj kartu funkcionuojančių vartojamosios vertės ir mainomosios vertės, lieka tik pastaroji. Kitaip tariant, nebeatsižvelgiama į prekės teikiamą naudą: „Vartojamoji vertė yra abstrakcija. Tai reikmių sistemos abstrakcija, maskuojanti melagingus konkretaus tikslo ir panaudojimo įrodymus, esminį prekių ir gaminių galutinumą.“58 Baudrillardas vartoja prekės „likimo“ sąvoką, reiškiančią jos panaudojimo intencijas. „Prekiniame fetišizme“ vartojamoji vertė gali tik slėpti jos tikrąjį „likimą“ – ženklo vertę. Kitaip tariant, mes vartojame tam tikrą prekę ne todėl, kad tai mums naudinga, o tam, kad pabrėžtume savo tapatybę ar socialinį statusą. Ženklo vertės hierarchiją galima sieti su išlaidų reguliavimu bei socialiniu prestižu. „Prekinis fetišizmas“ yra giliai įsišaknijęs socialinių santykių visumoje, tarnauja socialinio statuso, tapatybės tvirtinimui. Baudrillardo manymu, ženklo vertės ir „prekinio fetišizmo“ analizės yra neišvengiamos norint suprasti dominuojančios klasės vaidmenį visuomenės struktūroje bei kapitalizmo galios individui įgijimą.

Patį vartojimą Baudrillardas suvokia ne vien kaip būtinumą ir pasimėgavimą (tai atrodė pakankama Marxui), bet ir kaip socialinės integracijos ir dominavimo būdą. Būtent vartojiškumo analizė, jo manymu, parodo viduriniosios klasės bejėgiškumą, jos susitaikymą su aukštesniosios klasės primestomis vertybėmis. Individai nusileidžia, pasiduoda kapitalistinei sistemai ne tiek dėl represinio pobūdžio kontrolės, kuri taip pat egzistuoja, kiek dėl vartojimo žavesio. Kapitalizmas savo ruožtu įgyja galią piktnaudžiaudamas ženklais, gundydamas jais. Socialinės semiologijos atliekama ženklų ir manipuliacijos jais analizė atskleidžia ir socialinę logiką, jos sluoksniavimosi klasėmis indeksus, ypač šiuolaikinėje, vartotojiškoje visuomenėje.

Straipsnyje „Gamybos veidrodis“ (The Mirror of Production) Baudrillardas kritikuoja Marxo teoriją. Jo manymu, materialistinė dialektika paaukoja savo turinius formos vardan: „Suvokdama save kaip racionalią gamybos formą, aukštesnę už buržuazinę politinę ekonomiką, Marxo sukurtas ginklas atsisuka prieš jį patį ir paverčia jo teoriją dialektine politikos ekonomikos apoteoze.“ 59 Politinė ekonomika Baudrillardui atrodo nepakankama visapusiškai visuomenės analizei. Transpolitinėje, transekonominėje erdvėje kapitalas, Baudrillardo manymu, „paleidžia save į orbitą, esančią už gamybos ryšių ir politikos prieštaravimų, paverčia save autonomine, sklandančia, ekstaziška ir atsitiktine forma, tokiu būdu totalizuoja pasaulį savo paties atvaizde“60. Kapitalas nuo nieko nebepriklauso, jis gali funkcionuoti be ankstesnių referentiškų tikslų. Hipertikrovės akivaizdoje pati gamyba tėra bandymas prikelti ankstesnę tikrovę: „’Materialioji’ gamyba <···> išsaugo visus tradicinės gamybos bruožus, visus diskursus, tačiau tai tėra redukuota anos gamybos sklaida.“61 Gamyboje ženklai daugėja, funkcionuoja rinkoje, o juos tenkinant, atsiranda tiek produkcijos, tiek gamybos ir darbo perteklius. Tiek gamyba, tiek darbas, Baudrillardo manymu, nebėra būtini, jie reikalingi visuomenės liekanų kurstymui: „Visas pasaulis tebegamina, tačiau darbas nepastebimai virto kažkuo kitu: poreikiu (kaip idealistiškai, bet visai ne ta prasme, numatė Marxas), socialinės „paklausos“ objektu, kaip ir laisvalaikis, kuriam jis prilyginamas kasdienybės tėkmėje.“62

Kellnerio manymu, Baudrillardas vėlesnėje savo kūryboje dažnai nepagrįstai radikaliai kritikuoja marksizmą, nors paties Marxo įtaka Baudrillardui buvo didžiulė: „<···> pats Marxas numatė daugelį Baudrillardo buržuazinės ekonominės politikos kritikos teiginių, ir aš manyčiau, kad marksizmas nėra toks ekonominis ar redukcionistinis, kaip teigia Baudrillardas, ir tokie marksistai, kaip Henri Lefebvre’as, Guy Debordas ir Frankfurto mokyklos kritiniai teoretikai, numatė daugelį Baudrillardo pozicijų, nors, žinoma, ne tokia kraštutine anti-marksistine forma.“63 Kellneris, pasitelkdamas tyrinėjamo autoriaus žodyną, pastebi, jog kartais jis per daug kritiškas. Tačiau Baudrillardo kritika Marxo filosofijos atžvilgiu neapsiriboja vien materialiosios dialektikos ir politinės ekonomikos analize.

Baudrillardo manymu, Marxas mąstė Vakarų humanistinio racionalizmo perspektyvoje, kuri pati būdinga buržuazinei ideologijai: „Mokslas, technika, progresas, istorija, – šiomis idėjomis visa civilizacija suvokia save gaminančią savo pačios raidą ir naudoja dialektines galias link žmonijos užbaigimo – totalumo ir laimingumo terminais. Marxas <···> nepakeitė nieko esminio: nieko dėl idėjos žmogaus, gaminančio save savo begalinėje determinacijoje ir nuolat pranokstančio save link savo paties galo.“64 Marxo teoriją Baudrillardas vertina kaip neprieštaraujančią Vakarų racionalizmui, su kuriuo galima tiesiogiai sieti dabartinę – filosofo dažniausiai vertinamą kaip katastrofišką – būklę. Marxas, Baudrillardo nuomone, tebėra įkalintas Apšvietos racionalizme, taigi jis šiuo atžvilgiu atrodo radikalesnis nei Marxas. Kaip pažymi Gerry Coulteris, „Baudrillardas kaltina marksizmą esant vienodai represyvią sistemą, kaip ir ta, kurią ji žada nugalėti“65. Marksizmas tėra dar vienas globalizacijos katastrofos aspektas, kai tuo tarpu Baudrillardas stengiasi atsiriboti nuo įprasto, šią katastrofą įtakojusio Vakarų kultūros humanistinio ir racionalistinio mąstymo.

Skirtingai nuo Marxo, Baudrillardas, atrodo, nebetiki jokia būsima visa apimančia revoliucija, nebent tyliu maištu prieš vartotojišką visuomenę. Dažnai jo darbuose jaučiamas nusivylimas 1968-ųjų įvykiais Prancūzijoje, kuriuose pats dalyvavo. Baudrillardas, kaip ir Debordas, mano, kad medijos šiuos įvykius pavertė dar vienu reginiu ir pritaikė esamai tvarkai, neleido jos pakeisti. Nors Baudrillardas, sekdamas Marxu, išduoda nepasitenkinimą homogenizuojančiu kapitalizmu, revoliucinių receptų nepateikia: „Revoliucinių judėjimų dienos dingo. Didingas modernybės žygis neprivedė prie visų verčių transformacijos, kaip svajojome, bet vietoj to prie verčių sklaidos ir painiavos, kurių rezultatas mums yra totali sumaištis – negalimybė suprasti bet kokio determinuojančio ar estetinės, seksualinės ar politinės rūšies principo.“66 Jo manymu, šiuolaikinėje visuomenėje net proletariatas, kaip toks, dingo kartu su klasių kova, darbui tapus paprasčiausiu užimtumu, preke. Išnaudojamos klasės pasidavė fetišistinio vartojimo žavesiui ir vilionėms.

Nors Baudrillardo darbuose jaučiama neapykanta kapitalizmui, komunizmas taip pat radikaliai smerkiamas. Jo manymu, politinių dešinės ir kairės srovių opozicija tik sukuria skirtumus, kurių žaidimas tarnauja politinės reprezentacijos išlaikymui ir simuliacijai, atgrasinimui. Be to, jo manymu, nuostata, jog šiuolaikinę visuomenę galima tvarkyti racionaliai, taip pat tėra iliuzija. Baudrillardas akcentuoja, jog politinė ekonomika yra per siaura sritis paaiškinti visuomenę reguliuojančius dėsnius. Galiausiai ne tik istoricizmas, bet ir politinė reprezentacija šiuolaikinėmis sąlygomis nebeteko prasmės.

Turbūt visuose Baudrillardo darbuose vyrauja nepasitenkinimas esama padėtimi, kurioje viskas kinta, vyksta, akceleruoja ir daugėja, tačiau nenusimato jokių struktūrinių pokyčių. Pranašiška Marxo viltis, kad viskas pasikeis žmogaus labui, Baudrillardui nebūdinga. Nors jaučiamas nepasitenkinimas vartotojiška visuomene, kurioje net darbas tėra bandymas atgaivinti, simuliuoti tikrovę, Baudrillardas nepateikia alternatyvų jai.

Baudrillardas ir Nietzsche

Baudrillardą ir Friedrichą Nietzsche galime sieti dėl masių kritikos ir nihilistinio mąstymo. Taip pat ir Baudrillardo rašymo maniera primena Nietzsche’s radikalų, kritišką, demaskuojantį, retorišką stilių. Jei Marxas susilaukė griežtos Baudrillardo kritikos, Nietzsche jo darbuose nėra smerkiamas. Mąstymo paralelių tarp šių mąstytojų pasitaiko dažnai. Viena esmingiausių: jei, Nietzsche’s manymu, žmonija nužudė Dievą, Baudrillardas teigia, jog žmonija nužudė realybę. Taip pat ir žmonija, Baudrillardo manymu, priėjo aklavietę ir nepanašu, kad galėtų vystytis teigiama linkme. Baudrillardo darbuose dažnai sutinkame užuominų apie išsipildžiusias Nietzsche’s pranašystes; duotuose interviu Baudrillardas dažnai nurodo šį mąstytoją darius didelę įtaką, ypač masių analizei.

Baudrillardas teigia, jog ribų tarp žmogiško ir nežmogiško ištrynimas kam nors gali atrodyti pozityvus, kaip tapsmas Antžmogiu. Tačiau iš tiesų mes tampame greičiau žmogaus pakaitalu (subhuman) ir ištriname mus charakterizuojančias simbolines ribas. Baudrillardas teigia, jog „galiausiai Nietzsche buvo teisus: žmonių rasė, palikta sau pačiai, gali tik dublikuoti ir sunaikinti save“67. Užuominų į Nietzsche’s kūrybą galima rasti už žmogaus esančių, jį valdančių galių dingimo analizėje. Nietzsche tai įvardina Dievo mirtimi, Baudrillardui tai – individo liberalizavimas, tačiau pasekmės tos pačios – individas paliktas savo paties valiai, kuria nesugeba naudotis. Baudrillardo filosofijoje taipogi galime pastebėti nepasitenkinimą vitalinių žmogaus galių dingimu, susitaikymu, ramios ir paviršutiniškos egzistencijos propagavimu. Tai itin pastebima Baudrillardo demokratinių vertybių platinimo analizėje, kurioje vakariečius jis vertina kaip silpnuosius, o sukilusias tautas kaip stipresnius. Tačiau, jei Nietzsche’s filosofija ieško būdų individui išsilaisvinti iš masių, peržengti jas, Baudrillardas nesiūlo jokios individualios išsigelbėjimo taktikos. Nebent esamo pasaulio neigimą: „Tai nėra pasaulis“; „Tai nėra cigaras, tačiau tai, kad alus taip pat nėra alus, viską kompensuoja“.

Tiek Nietzsche’s, tiek Baudrillardo darbuose pastebima panieka vidutiniškumui, masėms bei homogenizuojančiai, demokratinei visuomenei. Abu mąstytojai mases kaltina prisitaikėliškumu bei indiferentiškumu, nesugebėjimu keisti esamos padėties. Kritikuodamas objektyvią, technokratinę realybės iliuziją, Baudrillardas taip pat užsimena apie Nietzsche’s Antžmogį, kuriam aukštesnė yra jo paties vitalinė prasmės iliuzija. Kellneris mano, jog Baudrillardas perima Nietzsche’s reikalavimą perkainoti esamas vertybes, tačiau knygoje „Neįmanomi mainai“ (Impossible Exchange) Baudrillardas teigia: „Nietzsche’s pranašystė dėl vertybių perkainojimo išsipildė į blogąją pusę – ne atsidūrė anapus Gėrio ir Blogio, bet grįžo šiapus Gėrio ir Blogio.“68 Galima būtų manyti, jog Nietzsche’s iškeltas reikalavimas išlieka aktualus, tačiau Baudrillardas savo darbuose nieko nereikalauja.

Baudrillardas su Nietzsche dažnai lyginamas dėl abiems būdingo nihilistinio mąstymo. Iš tiesų, Baudrillardo filosofijoje pozityvumo nedaug, viską persmelkia nusivylimas dabartine žmonijos būkle ir prognozės nuteikia dar pesimistiškiau. Jei Nietzsche’s nihilizmas turėjo galimybę save įveikti, išgyti, Baudrillardui jo paties nihilizmas išeities nebeturi. Filosofas atsiriboja nuo ankstesnių estetinių, politinių ar metafizinių nihilizmo formų.

Baudrillardas dažnai nurodo, kad visi hiperrealybės procesai vyksta visuotinio pozityvumo ir linksmumo vardan. Nihilizmas tokioje visuomenėje turėtų išnykti. Tačiau visuomenės perregimumo, grasinančio kito (taip pat ir Blogio) išnykimo, atgrasinimo, liberalizavimo ir kitos, iš pažiūros pozityvių reiškinių, Baudrillardo analizės yra persmelktos pasipiktinimu ir panieka „postmodernizmo karnavalui“. Rita Šerpytytė mano, kad nihilizmas galbūt tėra vienintelė galima pozicija kritinei visuomenės analizei, neįsitraukiant į simuliacijos procesus.

Šerpytytė pastebi, jog Baudrillardo „sistemos nihilizmas“, besirealizuojantis simuliacijos procesuose, yra radikalesnis nei Nietzsche’s metafizininis nihilizmas. Šiandieninis nihilizmas reiškiasi skaidriu, melagingu, o kartu ir visa apimančiu būdu. Taigi jis tampa dviprasmiškas: viena vertus, tai vienintelė kritinės pozicijos galimybė, kita vertus, ji taip absorbuojama „sistemos nihilizmo“, paverčiama indiferentišku, pasyviuoju nihilizmu. Sistema priima ją neigiantį individą, eliminuoja aktyvųjį nihilizmą. Šerpytytė pastebi, jog „nebėra ‘vietos’, iš kurios galėtų būti paskelbtas nihilizmas, dar tebeturintis nyčiškojo nihilizmo archetipinių ‘bruožų’69. Panašiai Debordas ir Baudrillardas vertina studentų maištus 1968-aisiais, vietoj padarinių „spektaklio visuomenei“ tapusiais jos reginiu. Simuliakrų visuomenėje viskas, net nihilizmas, nebetenka prasmės. Tačiau Baudrillardas, atrodo, verčiau utopiškai renkasi beprasmį nihilizmą nei susitaikymą: „Jeigu būti nihilistu reiškia mąstyti vien apie išnykimo, o ne gamybos būdus, tuomet aš esu nihilistas.“70

Pabaiga

Andrius Čepukas

Straipsnio 1 dalis: Medijų visuomenės kritika Jeano Baudrillardo filosofijoje (1)

 

  1. Baudrillard, Jean. The Perfect Crime. London, New York: Verso, 1996. psl. 45.
  2. Baudrillard, Jean. The Illusion of the End. Oxford: Polity Press, 1994. psl. 4.
  3. Baudrillard, Jean. The Illusion of the End. Oxford: Polity Press, 1994. psl. 7.
  4. Baudrillard, Jean. Simuliakrai ir simuliacija. – Vilnius: Baltos lankos, 2002. psl. 56.
  5. Baudrillard, Jean. The Illusion of the End. Oxford: Polity Press, 1994. psl. 9.
  6. Baudrillard, Jean. The Illusion of the End. Oxford: Polity Press, 1994. psl. 16.
  7. Baudrillard, Jean. The Illusion of the End. Oxford: Polity Press, 1994. psl. 20.
  8. Baudrillard, Jean. Impossible Exchange. London, New York: Verso, 2001. psl. 133.
  9. Baudrillard, Jean. The Perfect Crime. London, New York: Verso, 1996. psl. 31.
  10. Baudrillard, Jean. The Perfect Crime. London, New York: Verso, 1996. psl. 137.
  11. Baudrillard, Jean. Impossible Exchange. London, New York: Verso, 2001. psl. 19.
  12. Baudrillard, Jean. The Illusion of the End. Oxford: Polity Press, 1994. psl. 22.
  13. Baudrillard, Jean. The Perfect Crime. London, New York : Verso, 1996. psl. 47.
  14. Baudrillard, Jean. The Illusion of the End. Oxford: Polity Press, 1994. psl. 22.
  15. Baudrillard, Jean. The Transparency of Evil. London, New York: Verso, 1993. psl. 33.
  16. Baudrillard, Jean. The Illusion of the End. Oxford: Polity Press, 1994. psl. 55.
  17. Baudrillard, Jean. The Illusion of the End. Oxford: Polity Press, 1994. psl. 63.
  18. Baudrillard, Jean. The Illusion of the End. Oxford: Polity Press, 1994. psl. 26.
  19. Baudrillard, Jean. The Illusion of the End. Oxford: Polity Press, 1994. psl. 27.
  20. Baudrillard, Jean. Simuliakrai ir simuliacija. – Vilnius: Baltos lankos, 2002. psl. 55.
  21. This is the Fourth World War: The Der Spiegel Interview With Jean Baudrillard // International Journal of Baudrillard studies. 2004. T. 1. Nr. 1. Straipsnis internete. Psl. 2.
  22. Baudrillard, Jean. The Illusion of the End. Oxford: Polity Press, 1994. psl. 73.
  23. Baudrillard, Jean. Simuliakrai ir simuliacija. – Vilnius: Baltos lankos, 2002. psl. 17.
  24. Baudrillard, Jean. The Illusion of the End. Oxford : Polity Press, 1994. psl. 74.
  25. Baudrillard, Jean. Simuliakrai ir simuliacija. – Vilnius: Baltos lankos, 2002. psl. 17.
  26. Baudrillard, Jean. The Illusion of the End. Oxford: Polity Press, 1994. psl. 74.
  27. Baudrillard, Jean. The Illusion of the End. Oxford: Polity Press, 1994. psl. 90.
  28. Baudrillard, Jean. Impossible Exchange. London, New York: Verso, 2001. psl. 19.
  29. Baudrillard, Jean. The Illusion of the End. Oxford: Polity Press, 1994. psl.80.
  30. Baudrillard, Jean. Impossible Exchange. London, New York: Verso, 2001. psl. 99.
  31. Baudrillard, Jean. The Transparency of Evil. London, New York: Verso, 1993.psl. 44.
  32. Baudrillard, Jean. Impossible Exchange. London, New York: Verso, 2001. psl. 40.
  33. Baudrillard, Jean. The Perfect Crime. London, New York: Verso, 1996. psl. 8.
  34. Baudrillard, Jean. The Perfect Crime. London, New York: Verso, 1996. psl. 112.
  35. Baudrillard, Jean. The Perfect Crime. London, New York: Verso, 1996. psl. 115.
  36. Baudrillard, Jean. The Perfect Crime. London, New York: Verso, 1996. psl. 119.
  37. Baudrillard, Jean. The Transparency of Evil. London, New York: Verso, 1993.psl. 127.
  38. Baudrillard, Jean. The Perfect Crime. London, New York: Verso, 1996. psl. 123.
  39. Baudrillard, Jean. The Transparency of Evil. London, New York: Verso, 1993. psl. 125.
  40. Baudrillard, Jean. The Perfect Crime. London, New York: Verso, 1996. psl. 125.
  41. Baudrillard, Jean. The Illusion of the End. Oxford: Polity Press, 1994. psl. 82.
  42. Baudrillard, Jean. Impossible Exchange. London, New York: Verso, 2001. psl. 17.
  43. Baudrillard, Jean. The Perfect Crime. London, New York: Verso, 1996. psl. 6.
  44. Baudrillard, Jean. The Perfect Crime. London, New York: Verso, 1996. psl. 113.
  45. Baudrillard, Jean. The Perfect Crime. London, New York: Verso, 1996. psl. 113.
  46. McLuhan, Marshall. Kaip suprasti medija. Žmogaus tęsiniai. Vilnius: Baltos lankos, 2003, psl. 62.
  47. Baudrillard, Jean. The Transparency of Evil. London, New York: Verso, 1993. psl. 30.
  48. Baudrillard, Jean. The Transparency of Evil. London, New York: Verso, 1993. psl. 31.
  49. Baudrillard, Jean. The Perfect Crime. London, New York: Verso, 1996. psl. 26.
  50. Baudrillard, Jean. Impossible Exchange. London, New York: Verso, 2001. psl. 23.
  51. Baudrillard, Jean. The Perfect Crime. London, New York: Verso, 1996. psl. 5
  52. Baudrillard, Jean. Impossible Exchange. London, New York : Verso, 2001. psl. 35.
  53. Baranova, Jūratė. Nietzsche ir postmodernizmas. Vilnius: VPU leidykla, 2007, psl. 222.
  54. Baudrillard, Jean. The Transparency of Evil. London, New York: Verso, 1993. psl. 46.
  55. Baudrillard. Symbolic Exchange and the Death // Selected writings, psl. 127-128 .
  56. Kellner, Douglas. Baudrillard: From Marxism to Postmodernism and Beyond. Stanford, California: Stanford University Press, 1989. psl. 62.
  57. Kellner, Douglas. Baudrillard: From Marxism to Postmodernism and Beyond. Stanford, California: Stanford University Press, 1989. psl. 8.
  58. Baudrillard, Jean. For the Critique of the Political Economy of the Sign // Selected writings. Cambridge and Palo Alto: Polity Press and Stanford University Press, 1988. psl. 65.
  59. Baudrillard, Jean. The Mirror of Production // Selected writings. Cambridge and Palo Alto: Polity Press and Stanford University Press, 1988. psl. 115.
  60. Baudrillard, Jean. The Transparency of Evil. London, New York: Verso, 1993. psl. 10.
  61. Baudrillard, Jean. Simuliakrai ir simuliacija. – Vilnius: Baltos lankos, 2002. psl. 33.
  62. Baudrillard, Jean. Simuliakrai ir simuliacija. – Vilnius: Baltos lankos, 2002. psl. 37.
  63. Kellner, Douglas. Baudrillard: From Marxism to Postmodernism and Beyond. Stanford, California: Stanford University Press, 1989. psl. 52.
  64. Baudrillard, Jean. The Mirror of Production // Selected writings. Cambridge and Palo Alto: Polity Press and Stanford University Press, 1988. psl. 105.
  65. Coulter, Gerry. Reversibility: Baudrillard‘s „one great thought“ // International Journal of Baudrillard studies. 2004. T. 1. Nr. 2. Straipsnis internete. Psl. 3.
  66. Baudrillard, Jean. The Transparency of Evil. London, New York: Verso, 1993.psl. 10.
  67. Baudrillard, Jean. Impossible Exchange. London, New York: Verso, 2001. psl. 35.
  68. Baudrillard, Jean. Impossible Exchange. London, New York: Verso, 2001. psl. 52.
  69. Šerpytytė, Rita. Nihilizmas ir Vakarų filosofija. Vilnius: VU leidykla, 2007. psl. 185.
  70. Baudrillard, Jean. Simuliakrai ir simuliacija. Vilnius: Baltos lankos, 2002. psl. 184.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *