tverdamas pasaulį, nesvarbu kokį, rizikuoji viską paversti mašina

Kas naudoja mašinas, tas viską daro kaip mašina, kas viską daro kaip mašina, to širdis tampa kaip mašina. Kieno širdis kaip mašina, tas jau neturi tyro paprastumo, o juk be tyro paprastumo niekas negali pasitikėti savo dvasia. O kai negali pasitikėti savo dvasia – tai jau visko pabaiga. – (Čžuan Czė)

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Pasaulio sutvėrimas (13-os paveikslų ciklas, 1905/1906 m.)

ar tikrai taip? Ar tikrai žmogus negali sutverti nieko, išskyrus mašiną? Ar tikrai, žiūrėdami štai į šį M. K. Č. paveikslą, pasinėrę į kontempliacinių minčių srautą ir atsidavę nešančiam visybės srautui, esame tik pasidavę mašinos pagundai? Ar tikrai, žvelgiant į paveikslą, neįmanoma peržengti jo atsiradimo ir esybės ribos – rėmų, medžiagos, gesto pėdsako?.. Ar tikrai štai iš pradžių tik blyškūs ir nesuvokiamų objektų kontūrai, netapdami aiškesniais, bet intensyvindami patirties veikimą, tėra vaizduotės efektas, maskuojantis dirbtinumo plotmę? Ar tikrai sąžiningam meistrui lieka tik kiek įmanoma ištempti į paviršių tai, kad visa, ką galima sutikti po jo, yra tik laikino ir glembančio dirbinio maskuojama tikrumo nyktis? Ar tikrai visa, kas privertė atiduoti valandų valandas praeinančio gyvenimo akimirkų sėdint ir stebint, kaip atsiranda siluetai iš po rankos, laikančios pigų teptuką ir braukiančios už paskutinius grynuosius įsigytos drobės švarų paviršių, – yra tik žvelgiančiojo primąstymas ir iš nebūties prikeltas mašinos gausmo įprasminimas? Ar tikrai mašina visko pabaiga ir ji pasitinka jau pačioje pradžioje, kad nepaleistų nė vieno iš savo gniaužtų? O vis dėlto galbūt viskas yra kitaip…

Kadaise ji atrodė mums sudėtingas fabrikas. O dabar net užmirštame, kad motoras sukasi. Jis pagaliau atitinka savo paskirtį: motoras sukasi, kaip mūsų širdis – plaka, ir mes nė dėmesio nekreipiame, kad ji plaka. Padargas nebedomina mūsų. Už jo ir per jį mes vėl atrandame senąją prigimtį – sodininko, jūreivio, poeto. – (Antoine de Saint-Exupéry)

Gyvendamas, atveri pasaulį ir jis yra didžiausias netikėtumas

 

Mark Cohen. Mergaitė laiko gervuoges (Girl holding blackberries, 1975)

 

Tagged with: ČiurlionisCohenEonaskūryba
 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Set your Twitter account name in your settings to use the TwitterBar Section.