Kodėl Heideggeris?

pagal | 2012 09 28

Martin Heidegger

Martinas Heideggeris, daugelio laikomas didžiausiu XX a. filosofu, be gausybės kitų dalykų apmąstė ir Vakarų filosofijos istoriją bei šioje tradicijoje aptiko didžiulę spragą. Jis tvirtino, kad didieji mąstytojai – Platonas, Aristotelis, Tomas Akvinietis, Descartes’as ir Kantas – pernelyg susitelkė ties statika, todėl nepastebėjo laiko ir istoriškumo svarbos.

Heideggerio mąstymo originalumas iš pagrindų pakeitė šiuolaikinę filosofiją, įtakojo psichologiją, istoriją, meno ir architektūros studijas, teologiją ir literatūros kritiką.

Šiame pokalbyje apie Heideggerio mąstymą kalba Stonehillo koledžo filosofijos profesorius Richardas Capobianco. Kviečiame skaityti ir mąstyti.

 * * *

Kas yra autentiška egzistencija pagal Heideggerį?

Savo ankstyvajame šedevre „Būtis ir Laikas“ (Sein und Zeit) jis pateikia tikslią mūsų buvimo-pasaulyje (In-der-Welt-sein) analizę. Trumpai tariant, gyventi autentiškai reiškia prisiimti savo radikaliai baigtinės egzistencijos „ryžtingumą“ (Entchlossenheit), kuris apima tai, ką jis vadina mūsų „įmestimi“ (Geworfenheit) ir mūsų „buvimu-link-mirties“(Sein-zum-Tode). Kitaip tariant, tai reiškia mūsų drąsą gyventi protingai ir ryžtingai, nepaisant to, kad nuo mūsų nepriklauso nei mūsų atėjimas į šį pasaulį, nei mūsų išėjimas iš jo. Savo vėlyvuosiuose raštuose Heideggeris taip pat kalba apie „mąstymą kaip dėkojimą“ (Denken als Danken) – kuklų džiaugsmą dėl to, kad mes iš viso esame ant žemės, po dangumi, kartu su kitais esiniais.

Kokia jo supratimo, kad pats esinys nėra pastovus ar statiškas, reikšmė?

Yra daug svarbių reikšmių, būtent todėl jo mąstymas darė tokią įtaką kitoms disciplinoms. Pirmiausia, mes išmokstame priimti dinaminį savo egzistencijos pobūdį, priimti savo pačių bei visų daiktų tėkmę ir kitimą. Mes pradedame suprasti, jog nesame tik laike, kad mes iki pat kaulų smegenų esame laikiški ir istoriški, netgi mūsų ramuma yra besikeičianti ramuma. Kaip ir kai kuriose nevakarietiškose mąstymo tradicijose, kaip dzenbudizmas, Heideggeris „savastį“ supranta labiau kaip laikinį fenomeną, o ne belaikišką, nesikeičiančią „substanciją‘, kuri buvo svarbiausias principas tradicinėje Vakarų metafizikoje.

Paaiškinkite Heideggerio įžvalgą apie mokslo ribas interpretuojant tikrovę.

Praėjusį semestrą plačiai kalbėjau, tyrinėdamas šią sudėtingą problemą. Viena vertus, Heideggeris mums suteikia filosofinius išteklius tvirtinimui, kad mokslas apie daiktus atskleidžia kažką lemtingai svarbaus. Kita vertus, jis buvo giliai susirūpinęs, kad mūsų šiuolaikiniame pasaulyje mokslinė tikrovės interpretacija tapo tokia vyraujanti, jog mes vis labiau prarandame poetines ir žmogiškas esaties interpretacijas. Kitaip tariant, ne tik mokslai mums kalba apie tai, kas yra „tiesa“, – humanitariniai mokslai taip pat tai atlieka.

Ar galite pateikti praktinį pavyzdį?

Taip, medžio „tiesa“ poetinėje Roberto Frosto kalboje atsiskleidžia lygiai taip pat, kaip ir „ląstelių“ ir „fotosintezės“ kalboje. Heideggerio pamoka mums tokia, kad turime išmokti gyventi su daugialypėmis plėtojamomis tiesomis apie tikrovę.

Kas unikalu jo požiūryje į meną?

Heideggeris atkreipė dėmesį, kad jau nuo Platono laikų metafizinis mąstymas nužemino ar didžia dalimi nepaisė meno kūrinio. Be to, jis pastebėjo, kad jo laikais „estetika“ domisi arba techniniais amato dalykais, arba istorinio konteksto detalėmis. Jis norėjo parodyti, kad „menas“, suprantamas iš esmės, yra „kalba“, kuri leidžia pasirodyti „tiesai“. Jis puikiai išsireiškia, kad „menas“ atveria „pasaulį“, kuriame „tiesa“ nesiliauja švytėti.

Bet Heideggeris ne tik kalba apie tiesos atvertį, jis juk skverbiasi giliau?

Jis mano, kad atveriamas „pasaulis“ visuomet yra įtampoje su „žeme“, todėl sako, kad bet kokioje praeinančioje „tiesoje“ visuomet išlieka paslėpties ir netgi netiesos dimensija. Heideggeris iškėlė meno svarbą, jis jame matė „gelbstinčią galią“, kuri galėtų mus apsaugoti nuo vis labiau techniškėjančios civilizacijos.

Kodėl jo mąstymas padarė tokią įtaką aplinkosaugos judėjimui?

Heideggeris nerimavo, kad mūsų „technikos amžiuje“ esama augančios tendencijos į viską žvelgti tik kaip į vartojimo „medžiagą“, kuri yra išmetama, ją panaudojus. Jis neneigė didžiulių technikos pasiekimų, bet griežtai perspėjo dėl augančio „skaičiuojančio mąstymo“ (das rechnende Denken), siekiančio manipuliuoti bei valdyti gamtą ir visą kitą.

Ar jis šiam pavojui siūlė alternatyvą?

Priešnuodis šiai „po-statos“ (Ge-stell) perspektyvai yra, kaip jis pavadino, „mąstantis mąstymas“ (das besinnliche Denken), kuris mums „leidžia atsiverti“ daiktams. „Romume“ (Gelessenheit) mes leidžiame esiniams būti; užuot nuolat įsakinėję, kokie jie mums turi būti, mes gamtiniams daiktams suteikiame erdvę ir laisvę būti tokiems, kokie jie yra. Žaliųjų judėjimui šis Heideggerio mąstymo aspektas buvo ypatingai patrauklus ir naudingas…

Vertė: T. Vėželis

http://www.stonehill.edu/x26331.xml

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *