Gulkis saule jau upės paklotos
Iškedentos jau priemiesčio upės miglotos
Ir jausmai jau seniai susitaikė ir protas

Kad manęs neprisimena dulkės

A. A. Jonynas

Meilės nėra.

Cha, cha, žiemos pabaigoje, vieną trumpiausio mėnesio dieną, netgi jo aritmetiniame viduryje, visa nusidažo raudona spalva ir įgyja dviejų užapvalintais kampais sulietų trikampių formą. Meilės diena! Besisukantiems šio svaigulio jūroje pasakymas „Meilės nėra“ gali skambėti kaip niekingas kalbėjimas, neturintis jokio turinio; štai ką tik facebook į „draugus“ prijungiau tamsiaplaukį/ią, kuris/i skelbia, kad love vaikinus/merginas; prieš akimirką artimas baigė pasakoti savo online istorijos trilerio dalį; suvalgiau saldainį, kurį galėjo palikti tik jis, na, o gal šiaip užplūdo būsena, kad pagaliau tikra meilė dar ateis…

Jėzaus širdies draugija, pervertų širdžių klubas, miręs už mus, nes myli kiekvieną, pasaulis – amžina Šyvos ir Parvati sueitis, meilė yra nuolatinis kito troškimas, jo užkariavimas, naikinimas ir tuo pačiu išsaugojimas kaip kito, meilė – tamsioji dviejų priešybių santakos gelmė, geisminis visa ko troškimas…

Argi net po šių kelių eklektiškų, ribotos ir trumpalaikės žmogiškos atminties, spontaniškai čia ir dabar kilusių, asociacijų dar galima abejoti meilės visybe ir buvimu? Abejojate? Na, gerai, štai Jums dar vienas akmuo į jūsų abejonių „kaliausę“:

Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis,
bet neturėčiau meilės,
aš tebūčiau
žvangantis varis ir skambantys cimbolai.
Ir jei turėčiau pranašystės dovaną
ir pažinčiau visas paslaptis ir visą mokslą;
jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus kilnoti,
tačiau neturėčiau meilės,
aš būčiau niekas.
Ir jei išdalyčiau vargšams visa, ką turiu,
jeigu atiduočiau savo kūną sudeginti,
bet neturėčiau meilės, –
nieko nelaimėčiau.
Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi;
meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta.
Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos,
nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga,
nesidžiaugia neteisybe,
su džiaugsmu pritaria tiesai.
Ji visa pakelia, visa tiki,
viskuo viliasi ir visa ištveria.
Meilė niekada nesibaigia.

Vieną kartą buvo ištarti žodžiai, kurie nuskambėjo tik keliems žmonėms, bet ne todėl, kad tai buvo slapto mokslo ar tiesos – iš ją jau turėjusio – patikėjimas tiems, kurie perėjo daugelį iniciacijų ir praktikų, o todėl, kad tai tarė visiškai paprasta mergina, niekam nežinoma, viena iš daugelio, gyvenančių pasaulyje, bet šiame Tikrovės arba Banalybės pasaulyje savyje nešiojusi meilę; meilę, kuri jau gal nepasiekiama supratimui, ir tikrai neprieinama patyrimui tiems, kurie su pasimėgaujančiu arba diskutuojančiu patosu skaitė visą tekstą iki šios pastraipos. Ji pasakė: „meilė – tai ne širdučių ir linksmybių žaismas, meilė – tai sunkis, kurį pasiėmęs neši net nesvarstydamas, nes kai, myli kitaip negali…“

Meilės nėra, bet mylėti gali.

Nešti bet kokį svorį, naštą ar kryžių, nes kitaip negali. Mylėti – tai priklausyti. Kiek ir kaip dažnai kalbama ir elgiamasi taip, lyg esama šalia visa to, kas vyksta, tarsi būtų galima susitikti ir aptarti tai arba net aptarti tai su kažkuo. Tačiau priklausomumas praneša esančiajam visai ką kita, liudija ir tvirtina kitokį būvį: priklausyti – tai būti atskiru ir būti sulietu vienu metu, tai neapkęsti ir dievinti tuokart, tai gyventi ir mirti – čia ir dabar; priklausyti – tai turėti didžiulę jėgą pačioje giliausioje ir intensyviausioje silpnybėje, tai atsiduoti nuolat priešinantis ir turėti niekada neįgyjant. Priklausyti – tai suvokti savo ribą, nuolat ją įsteigiant arba peržengiant; mylėti, patirti maksimalų artumą, net sulietumą, tuo pačiu metu aiškiai suprantant, kad esi atskiras ir šis sulietumas niekada neįmanomas… Tai naikinanti ir griaunanti patirtis, šiame avižinės košės valgymo pliurės ištęstume – gyvenime – leidžianti palaikyti žmogiškos egzistencijos skaidulas. Mylėti – tai blaškytis ieškant slapto ir uždraustojo kambarėlio durų, kurių, deja šioje pasakoje nėra, – su viltimi, kad ji gali atsirasti, šalia nuolat paliekant neįtikėtinų dalykų pėdsaką. Lieka tiesiog slinkti šio neįgalumo vedinais kontūrais: išgirdus sekvojų miško ošimą ir jo paliestam niekada jo nebepamiršti, nuolat jį girdėti; užburtam jūros balso klausytis jos garso, išsaugoto kriauklių; ištiktam neįsivaizduojamo grožio, nuolatos jį nešioti pasirodantį mažomis reminiscencijomis horizonto paviršiuose; nešioti tai, ką kažkada pamačius nebegali pamiršti, nors kaip kartais norėtum ar net vertėtų; būti čia siekiant laikyti trūkstantį siūlą, nes mylėti gali:

Mylėti/priklausyti – tai dar/jau (ne)būti čia ir dabar/niekur, (ne)būti kartu/atskirai, šalia/viename, atsiliepti/reaguoti į tai, kas paliečia/paliečiama, matyti ir būti matomu, tai mylėti be meilės, nes varis ir cimbolai skamba ir žvanga

Amo ergo sum.

O iš kur žinome, kad mes amo? O jeigu tiesiog netekome amo? Ar tai tas pats, kai kažkas sukirbina vidų, – tarkime, Strausso „Žydrasis Dunojus“ arba Rakausko „Žydėjimas“? Ar tai tolygu kvėpavimui, valgymui, sueičiai/giminės pratęsimui, savęs išskleidimui/įtvirtinimui, svajonių išsipildymui ir kitokiems nesuskaitomiems pasitenkinimams? Jeigu amo nėra kaip anie, o yra kažkas kita

ilgesys ir laukimas. Net nežinia, kodėl ir ko, o čia dar Pascalis taria, kad baisu jausti praeinant visa, ką turime. Kad ir kas įvyktų, visa, ką turime, turėtų likti su mumis iki galo, nes kiekvienas esame iš to paties, tuo pačiu ir tapsime…. ai… atrodytų, ir ko čia sukti sau galvą… juk galėtume atrėžti jau seniai laike įrėžtais žodžiais: ko nežinau, tas manęs nejaudina… Bet šiame pasaulyje, kuriame primetamas neilgesingumas ir nelaukiamumas, vis vien išliks pasiutęs ilgesys ir laukimas. Amo yra gyvenimas, kuris nesibaigs niekados

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Pasaulio sutvėrimas (13-os paveikslų ciklas, 1905/1906 m.)

Tagged with: ČiurlionisEonaskūrybasupratimas
 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Set your Twitter account name in your settings to use the TwitterBar Section.