Kaip išsivaduoti iš baudžiavinio mentaliteto?

Neseniai susimąstyti privertė matyti seni kadrai, kuriuose buvo kalbinamas Vytautas Kavolis¹, ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje žymus kultūros sociologas. Profesoriaus sociologinės studijos apie mūsų mentalitetą, aplinkybes, nulėmusias būtent tokias, o ne kitokias mąstysenos struktūras, stipriai išsiskyrė gana prėskoje pirmojo nepriklausomybės dešimtmečio įvairiausiais liudijimais, „patriotiniais“ ditirambais bei mitais apie valstybę „nuo jūros iki jūros“ mintančioje humanitarinės lektūros atmosferoje. Klasikinis racionalus žvilgsnis, analizuojantis katalikišką, barokinės pompastikos kraštutinumuose siūbuojančią kultūrinę erdvę, tikriausiai ir šiandien ne vieną blaiviai mąstantį žmogų priverčia tiek pykti, tiek juoktis iš savų tautiečių kvailumo. Kaip žinia, mokslo ar meno kokybės kriterijų geriausiai patikrina ne amžininkų vertinimai, o pats laikas. Bet tokios studijos, kaip „Epochų signatūros“, „Sąmoningumo trajektorijos“, „Žmogaus genezė“, ir šiandien palieka įspūdį. Kiek teko pačiam įsitikinti, šaltas, aštrus ir sarkastiškas autoriaus stilius, tarsi skalpeliu preparuojantis kolektyvinį tautos mentalitetą, ne vieną užkietėjusį, jau tam tikrą patirtį turintį skaitūną ir šiandien priverčia šypsotis.

Atmintyje išlieka ir nacionalinės premijos gavimo proga kalbinamo laureato nepriklausoma ir dvejojanti laikysena, kuri, norisi tikėti, nėra tik jau anapilin išėjusios „humanistikos dinozaurų“ kartos įsitikinimai. Kalbinamasis anuomet priminė štai tokius žodžius: „Premijos įteikimas dažniausiai reiškia, jog jau tapai niekam nepavojingas, dekoratyvine detale, o taip neturėtų būti, turėtų būti minties gyvybė intelektualo darbe, kuri nebūtų lengvai visų absorbuojama.“

Vieno aktyviausių išeivijos lietuvių kultūros puoselėtojų nuopelnus priminė ir greta kalbėjęs vietinis intelektualas, greta gausių komplimentų jo darbams, kūrybinei energijai ir demokratinei laikysenai, priminęs ir kitą sovietmečio laikmečiu brendusiai kartai svarbų dalyką – tikrąjį rūpestį nepriklausomybę praradusia tėvyne. Kai daugelis nuo sovietinės okupacijos pabėgusių „išvietintųjų“ siūlė nebeieškoti dialogo, apskritai nutraukti bet kokius ryšius su to meto jaunosios generacijos inteligentija, beviltiškai užsikrėtusia „raudonuoju sifiliu“, Kavolis buvo tarp tų, kurie laikėsi visiškai priešingos pozicijos. „Santaros-šviesos“ įkvepėjas ir idėjų generatorius buvo aktyvus pasyvaus pogrindinio pasipriešinimo rėmėjas (aktyvusis pasipriešinimas, kaip oficialiai sklelbiama, baigėsi 1961 m.), svariai prisidėjęs prie vietinio akademinio jaunimo lavinimo tiek okupacinio režimo laikmečiu, tiek pirmaisiais atgautos nepriklausomybės metais.

Ilgus dešimtmečius gimtajame krašte nebuvęs šviesuolis kalbėjo apie mūsų tautos perspektyvas, jai gresiančius iššūkius, be kita ko, užsiminęs apie vidines, nerimą keliančias bėdas. Laisvės šauklys ir sąmoningumo trajektorijų pėdsekys užčiuopė vieną, mano supratimu, tikrai esmingą mūsų tautos mentalinės struktūros bruožą, kuris, galimas daiktas, iki šiol mus verčia murkdytis praeities negandų ir traumų sąlygotoje dabarties tikrovėje, primenančioje „iškreiptų veidrodžių karalystę“. Greta liaupsių šiltam lietuviškam svetingumui, praktiškumui ir charakterio stiprumui, vizituojantis svetys išreiškė rimtą nuogąstavimą, kurį būtų galima apibendrinti taip: jokia tikrai individuali laisvė, nesvarbu, kaip ji reikštųsi – politine ar galiausiai plačiai suprantama kūrybine forma, neįmanoma ten, kur vyrauja gentiniai-klaniniai socialiniai santykiai, nužudantys bet kokią individualią iniciatyvą, bet kokį siekį dirbti bendram, pilietiškam tikslui. Pokalbis su meistru buvo darytas dešimtojo dešimtmečio pradžioje, paskutinio jo lankymosi gimtinėje metu, kuomet dar būta daug tikėjimo ir vilčių šviesiomis valstybingumo perspektyvomis. Akivaizdu, kad dabartinė tikrovė yra kiek kitokia, todėl vargu, ar šioms viltims buvo lemta išsipildyti. Skaitlingos ir stabilios viduriniosios klasės, kuri yra bet kokios visuomenės gerovės sąlyga, sukurti taip ir nepavyko. Absoliuti dauguma tautos netgi ir vasaros metu gvyvena rūpesčių dėl ateinančio šildymo sezono nuotaikomis. Dėmesį skurdui, bedarbystei, ir iš to kylančioms visoms kitoms bėdoms nustelbia dirbtinai keliamas homoseksualų eitynių ažiotažas. Mūsų valstybinių įstaigų sistemoje biurokratizmo mastai kelis kartus viršija buvusius Sovietų sąjungoje, kurią tuomet netgi Vakarų kairieji vadino „biurokratijos diktatūra“. Skelbiami konkursai į viešųjų valstybinių įstaigų darbo vietas – senų seniausiai virtę parodomaisiais, tarsi patvirtinantys Lietuvos, kaip teatro šalies, įvaizdį. Pavyzdžiui, mėginant daryti akademinę karjerą, būtinai reikalingos gildijos aukštesnės hierarchinės grandies narių rekomendacijos, savaime užtikrinančios lojalumą rigidiškai sistemai ir verčiančios rimtai abejoti, ar tikrai gyvename demokratinėje santvarkoje, kur ugdomas kritiškai mąstantis, atviras reikalingiems pokyčiams ir nepriklausomas, tvirtą moralinį stuburą turintis žmogus. Toks lojalumas, bent jau tikrai garantuojantis duonos kąsnį ir šiltą kampą, leidžia saugiai užsisklęsti siauroje tyrinėjamoje mokslinėje problematikoje ir jau savaime pakerta bet kokį norą dalyvauti viešuosiuose tautos gyvenimo reikaluose.

Tokia realybė sunaikina paskutinius patriotiškumo ir noro dirbti savo kraštui likučius. Belieka klausti, kodėl taip nutiko? Sunku nesutikti, kad senosios sovietinės „nomenklatūros“ ir stambiojo kapitalo sąjunga, „prichvatizuojant“ visuotinį turtą, buvo lemiamas veiksnys, neleidęs atsirasti tikrąjai pilietinei visuomenei. Dažnai išgirsi mintijimų, kad dėl to kalta senoji, sovietmečiu „sugadinta“ karta, o štai atėjus jaunosios, jau nepriklausomybės laikais brendusios ir „laisvės oru“ kvėpavusios kartos atstovams, viskas turėtų pasisukti į gerąją pusę. Bet ar tikrai taip įvyko? Juk čia nebūtinai egzistuoja kažkoks metafizinis priežastingumo principas, kur ateinanti jaunoji generacija visuomet būna pranašesnė už buvusiąją. Studentija visuomet būdavo aktyviausia visuomenės dalis, kuri jautriausiai reaguoja į sociume tarpstančias negeroves, labiausiai skatina tikruosius pokyčius. Tačiau pažvelgus į mūsų jaunuosius studentus (kad ir tuos, kurie save vadina naujaisiais kairiaisiais), vargu, ar galima taip pasakyti. „Švelniojo totalitarizmo“ santvarkoje, kur netgi protestų mitingai rengiami tik iš anksto gavus sankcionuotą leidimą, tokie maištai „iš apačios“, „viršūnėms“ leidžiant šiek tiek „pasitaškyti“, praranda tiek jaunatvišką žavesį, tiek savo esmę. Ar ne per seniausiai griaudėjančios anarchistinės barikados universitete ir kaukėti įsiveržimai konferencijoje šiltą vasaros popietę nebuvo tik burbulų sprogdinimas ir butaforija?

Belieka guostis, jog, panašu, tai ne tik mūsų, bet viso postsovietinio bloko šalių socialinės erdvės bėdos. Atrodo, tokią erdvę vienijantys mentaliniai elementai būtų tokie: nenuoseklumas ir žema savivertė, žiaurumas, tikėjimo savimi ir ateitimi stoka, abejingumas savo dabarčiai, vergiškumas ir baisus nuolankumas. Kitaip tariant, „baudžiavinis mentalitetas“. „Esame neseniai buvę vergai, kurie, mums nusimetus ‘savo išorinę vergystę, ir toliau jaučiamės vergais viduje’… mums reikia ‘iš savęs išspausti vergą lašas po lašo’“, – cituodamas Maksimą Gorkį ir Antoną Čechovą, rašo Andrejus Končialovskis. „Laisvė sunki, vergija – lengva“, – čia pat kaip perspėjimas primenamas Nikolajus Berdiajevas².

Tačiau turiu pripažinti, kad tikrai nežinau, koks galėtų būti išsivadavimo iš baudžiavinio mentaliteto receptas. Kraštutiniai optimistai/idealistai man visuomet labiau atrodė tikrovės nejaučiantys kvailiai nei didvyriai. Taip pat esu įsitikinęs, kad be bazės negali būti ir antstato, vargu, ar be materialinės būtinybės įmanomas kultūrinių vertybių kūrimas. Matydamas, kiek daug „skurdo spąstuose“ įstrigusių žmonių ateina prašyti socialinės paramos už komunalines paslaugas ir šildymą, nejučia pagalvoji, ar dvasia is tikrųjų gali būti laisva, kai kūnas pavergtas? Ir vis dėlto norisi tikėti, kad laisvė – metafizinė, o ne socialinė kategorija.

Tautvydas Vėželis

1. LRT mediateka: „Susitikimas su prof. Vytautu Kavoliu“.
2. Plačiau apie tai skaitykite Andrejus Končialovskio straipsnyje „Gyvas Rusijos vergovės palikimas“; cituota iš Mykolo Drungos teksto „Baisiausias vergovės palikimas“.