Sokratas ir Atėnai: jų esminiai nesutarimai

Ištrauka iš amerikiečių žurnalisto I. F. Stone’o knygos „Sokrato teismas“ (The Trial of Socrates, 1988):

 

Skaitant vien Platoną, galima pamanyti, kad Sokratas bendrapiliečių nemalonę užsitraukė dėl savo niekad nenusibostančio užsiėmimo – protinimo apie dorybes. Bet jeigu paliksime „Apologiją“ ramybėje ir akis atversime plačiau, pamatysime, jog konfliktas tarp Sokrato ir jo gimtojo miesto kilo todėl, kad jis stipriai nesutarė su atėniečiais ir, tiesą sakant, bendrai su senovės graikais trimis filosofiniais klausimais. Šie nesutarimai nebuvo kažin kokios tolimos abstrakcijos, neturinčios nieko bendra su paprastais mirtingaisiais, ir kėsinosi išgriauti savivaldos, kuria buvo mėgaujamasi, pamatus. Pirmas ir pats svarbiausias nesutarimas lietė žmonių bendruomenės prigimtį. Ar tai turi būti, pasak graikų, polis – laisvasis miestas? Ar, kaip dažnai sakydavo Sokratas, kaimenė?

I. F. Stone

 

I dalis

Sokratas ir Atėnai

1 skyrius

Jų esminiai nesutarimai

Skaitant vien Platoną, galima pamanyti, kad Sokratas bendrapiliečių nemalonę užsitraukė dėl savo niekad nenusibostančio užsiėmimo – protinimo apie dorybes. Bet jeigu paliksime „Apologiją“ ramybėje ir akis atversime plačiau, pamatysime, jog konfliktas tarp Sokrato ir jo gimtojo miesto kilo todėl, kad jis stipriai nesutarė su atėniečiais ir, tiesą sakant, bendrai su senovės graikais trimis filosofiniais klausimais. Šie nesutarimai nebuvo kažin kokios tolimos abstrakcijos, neturinčios nieko bendra su paprastais mirtingaisiais, ir kėsinosi išgriauti savivaldos, kuria buvo mėgaujamasi, pamatus.

Pirmas ir pats svarbiausias nesutarimas lietė žmonių bendruomenės prigimtį. Ar tai turi būti, pasak graikų, polis – laisvasis miestas? Ar, kaip dažnai sakydavo Sokratas, kaimenė?

Čia geru įvadu galėtų būti pastaba iš Aristotelio traktato apie politiką – vienos žymiausių antikos apžvalgų, – kad žmogus esti politinis [pilietinis] gyvūnas.

Angliškas vertimas yra netikęs. Taip, angliški žodžiai political animal – tikslus pažodinis graikiškos sąvokos zoon politikon vertimas. Tačiau, išvertus į anglų kalbą, prieš mūsų akis išdygsta politiko parankinis, atlikinėjantis nemalonias šiuolaikinės politinės mašinos užduotis.

Graikiškas žodis polis, arba miestas, ir jo įvairūs vediniai turi labai skirtingas priereikšmes. Būti polites, polio piliečiu, buvo garbės ženklas. Tai reiškė, kad pilietis turi teisę kalbėti ir balsuoti dėl sprendimų, kurie įtakoja jį ir jo miestą.

Senovės graikams polis reiškė kai ką daugiau nei „miestą“ ta prasme, kaip suprantame mes, gyvenantys šiuolaikinėse nacionalinėse valstybėse. Tai nereiškė tiesiog gyventi miestietiškoje, o ne kaimiškoje, vietovėje. Dabartiniu požiūriu, polis buvo nepriklausoma ir suvereni „valstybė“. Polis kūrė įstatymus savojoje teritorijoje, o už jos ribų – arba kariavo, arba taikiai sugyveno.

Aristoteliui, pradėjusiam savo „Politiką“ teiginiu, kad žmogus yra „politinis [pilietinis] gyvūnas“, rūpėjo parodyti ne polio, kaip suverenaus darinio, išorines apraiškas, o vidinius ryšius, leidžiančius miestui klestėti. Aristotelis skleidė mintį, kad tik žmogus turi savybes, kurios įgalina kurti bendruomeninį gyvenimą; jam, kaip ir daugumai graikų, aukščiausia tokios koinonia – pažodžiui „bendruomenė“ – forma buvo polis. Anot Aristotelio, tai tapo įmanoma, kadangi iš visų gyvūnų tiktai žmogus turi logosą¹. Logosas buvo daugiau nei kalbos galia. Jis taipogi reiškė protą ir moralę.

Aristotelis pabrėžė, kad esama kitų socialinių ir sutelktinių gyvenimo formų. Tam tikri vabzdžiai bendruomeniškai gyvena aviliuose, o kai kurie gyvūnai gyvena susibūrę į kaimenes. Tačiau tik žmonės „vieninteliai suvokia, kas yra gera ir bloga, teisinga ir neteisinga“². Įgimtas teisingumo jausmas suteikia žmogui socialinį instinktą, pasak Aristotelio, „impulsą“ socialiniam gyvenimui ir apie žmogų galima pasakyti, kad jis yra „pilietinis gyvūnas labiau nei kokia bitė ar bandos gyvulys“³.

Kuomet Aristotelis sako, kad polis egzistuoja „iš prigimties“, jis turi omenyje tatai kylant iš žmogaus prigimties, iš įgimto teisingumo jausmo.

Poliui graikai suteikė ypatingus bruožus, išskiriančius jį iš kitų žmogiškųjų bendruomenių formų. Tai yra, Aristotelio žodžiais, „piliečių bendrija“, kuri skiriasi nuo kitų ankstyvųjų bendrijų formų, kaip antai šeima, vadovaujama jos patriarcho, ar monarchija, paremta šeimininko ir vergo santykiu. Polis pats save valdė. Valdiniai buvo valdovai. Anot Aristotelio, piliečiai „pakaitomis vieni valdo, kiti yra jų valdomi“⁴. Tiek oligarchija, kurioje pilietybę ribodavo, tiek demokratija, kaip Atėnuose, kur visi laisvėje gimę vyrai buvo piliečiai, leido pagrindinius postus užimti per rinkimus, o kitos pareigos buvo suteikiamos daugybei piliečių, kad visi galėtų lygiomis teisėmis dalyvauti valdžioje. Kiekvienas pilietis turėjo teisę balsuoti ir pasisakyti tautos susirinkime, kuriame priiminėjo įstatymus, taip pat sėdėti prisiekusiųjų teismuose, kur įstatymus taikydavo ir aiškindavo. Štai tokie buvo pagrindiniai graikų politikos – jų miestų administravimo – bruožai dar iki tol, kol Aristotelis juos aprašė IV a. pr. Kr. Jie įtakojo Atėnų gyvenimą Sokrato laikmečiu ir būtent šiems postulatams nepritarė Sokratas bei jo mokiniai.

 

Nesutarimas buvo fundamentalus. Politiką Atėnuose ir bendrai graikų miestuose-valstybėse, kaip ir senovės Romoje respublikos laikais, buvo galima pavadinti dviejų klasių kova. Abi pusės sutiko, kad miestą turi valdyti jo piliečiai. Skyrėsi tik požiūris, kas gali tapti piliečiais. Pilietybė turi būti apribota, kaip oligarchijoje, ar pasiekiama daug kam, kaip demokratijoje? Miestą turi valdyti mažuma ar dauguma, o tuo pačiu tai reiškė – turtuoliai ar vargšai? Tačiau abi pusės savivaldą laikė politikos – miesto gyvasties – pagrindu; nepritarti savivaldai reiškė būti antidemokratišku ir antipolitišku. Kaip tik toks Sokrato portretas iškildavo daugeliui jo amžininkų.

Sokratas nebuvo nei oligarchas, nei demokratas. Jis laikėsi atokiai tiek nuo vienų, tiek nuo kitų. Jo idealas, kaip matome iš įvairių Ksenofonto, Platono bei kitų sokratikų tvirtinimų ir apmąstymų, buvo valdymas ne mažumos, ne daugumos, o tų, „kurie moka valdyti“⁵, kaip aprašo Ksenofontas „Atsiminimuose apie Sokratą“. Jo amžininkams šitai turėjo atrodyti kaip noras sugrąžinti monarchiją pačia absoliučiausia jos forma. Pasisakyti už vienvaldystę reiškė visišką pasipriešinimą poliui. Būti karaliaus valdžios šalininku penkto ir ketvirto amžiaus Atėnuose buvo tokia pat keistenybė kaip ir monarchistinė partija dvidešimto amžiaus Amerikoje – toks savotiškas ir ekscentriškas dalykas net išgąsdinti neįstengtų.

Nei mažuma, nei dauguma nenorėjo monarchijos atkūrimo, nenorėjo patikėti savo gyvybių tokiai valdžiai. Jie skaudžiai nesutarė – netgi kariavo miniatiūrinius pilietinius karus – dėl to, kas turi būti įtrauktas į piliečių sąrašą. Tačiau jie sutiko, kad miestą turi valdyti patys piliečiai.

Ginčas nėra jau toks dvelkiantis senove, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Dvidešimtas amžius atskleidė – ir tebeatskleidžia – naujas vienvaldystės formas totalitaristinėse santvarkose tiek iš dešinės, tiek iš kairės. Tiesą pasakius, totalitarizmo užuomazgos aiškiai matomos Sokrato valdžios teorijoje, išdėstytoje „Atsiminimuose apie Sokratą“, ankstyviausioje ir pilniausioje jo pažiūrų išraiškoje.

Sokratas įrodinėjo siūlantis ne senosios formos monarchiją, o naujo tipo vienvaldystę, idealios visuomenės pagrindą. Sokratas „Atsiminimuose apie Sokratą“ prisistato kaip visų esančių valdžios formų priešininkas. Jis jas įvardija – ir atmeta – vieną po kitos.

„Karaliai ir archontai, – sako jis, – yra ne tie žmonės, kurie gniaužia skeptrą“⁶, savo aukštos padėties simbolį, neva gautą iš paties Dzeuso. Tai įprastinės formos monarchija. Ne tie, tęsia jis, kurie yra „kieno nors išrinkti“⁷. Tai demokratija. Ir ne tie, kurie yra „gavę valdžią laimingai išpuolus burtui“⁸ – tai miesto pareigūnai, išrinkti burtų keliu. Taip pat ir ne tie, kurie yra „užgrobę ją [valdžią] jėga ar apgaule“⁹ – taip elgiasi „tironai“. Tikri ar idealūs „karaliai ir archontai“ yra „tie, kurie moka valdyti“.

Atėnų demokratas būtų pasakęs esant teisinga, kad tautos balsais išrinktų žmonių galios ir valdymo laikas, – saugantis klaidingų sprendimų ir piktnaudžiavimo valdžia, – yra ribojami. Tačiau Sokratas neįsivaizdavo, jog tokie apsaugantys suvaržymai galėtų būti taikomi valdovams. Jo pagrindinis postulatas, remiantis Ksenofontu, buvo toks: „Valdovo darbas – įsakinėti, o valdinio – paklusti.“¹⁰. Šitai turėjo atrodyti kaip papudruota senoji absoliuti monarchija. Visgi Sokratas buvo įsikibęs minties, kad tai naujos formos valdymas – ekspertų valdymas, kaip dabar pasakytume. Ksenofonto kūrinyje Sokratas gina savąją absoliutaus valdymo idėją argumentais, kurie labai panašūs į išdėstytuosius Platono dialoguose. Ksenofontas perduoda Sokrato žodžius: „Plaukiojant jūra nurodymus duodąs išmanantis vairininkas, tuo tarpu laivo savininkas ir kiti keleiviai jo klausą.“¹¹ „Panašiai, – sako Sokratas, – žemdirbystėje – žemės savininkas, ligoje – ligonis“ ir „gimnastikoje“¹² – atletai turi kliautis ekspertais, tais, „kurie moka valdyti“, kad „pagal jų nurodymus galėtų tinkamai atlikti, ką reikia“¹³. Jis netgi įterpia pajuokavimą, gana neįprastą aname vyrų viršenybės laikmetyje, sakydamas, kad „verpiant… moterys galinčios nurodinėti vyrams todėl, kad mokančios verpti vilną, o anie apie tai nė nenutuokią“¹⁴.

Tai netinkamos analogijos, iš kurių daromos klaidingos išvados. Graikų demokratas galėtų atkirsti, jog laivo savininkas, pacientas, žemvaldys ir atletas gali laisvai rinktis savo „ekspertus“, o jeigu šie ekspertai apviltų jų lūkesčius, juos galima atleisti ir vietoje jų pasamdyti kitus. Būtent taip darė laisvasis miestas, pasirinkdamas ir keisdamas savuosius pareigūnus. Ir priešingai, už „to, kuris moka valdyti“ fasado slėpėsi tironijos veidas. Čia problema yra ne tik tinkamo eksperto pasirinkimas, bet ir priemonių turėjimas jo nušalinimui, jeigu jis elgtųsi netinkamai.

Norėdami suprasti pirmuosius šio klausimo keblumus graikų miestuose-valstybėse – pradžių pradžią to, ką vadiname politikos mokslu, – mes esame labai priklausomi nuo Platono ir Aristotelio raštų. Kad įvertintume jų įnašą, turime pradėti nuo esminio jųdviejų skirtumo.

Platonas buvo teoretikas, Aristotelis – mokslininkas stebėtojas. Nagrinėdamas žmonių reikalus, Aristotelis teikė pirmenybę ne teorinėms, o praktinėms žinioms. Aristotelis tvirtai pasisakė už patirties ir sveiko proto svarbą. O štai Platonas savo garsiojoje ištraukoje iš „Valstybės“ siūlo apriboti „dialektikos“ studijavimą būsimiems jo utopijos valdovams – tiems, kurie, „nekreipdami dėmesio į regėjimo ir kitus pojūčius, sugebės pakilti iki tikrosios būties [to on]“¹⁵. Tai neabejotinai suteiktų kontempliatyvų džiaugsmą mistikui, bet vargu ar padėtų valstybininkui, priverstam susidurti su painiais reikalais ir nenuspėjama žmogaus prigimtimi.

Aristotelis ginčą su Platonu pradeda savo filosofinio šedevro „Metafizika“ pradžioje. Tekstas ima rutuliotis nuo žodžių, kad „[v]isi žmonės iš prigimties trokšta pažinti. Šitai rodo mūsų pagarba juslėms.“¹⁶ Ką galime žinoti ir kaip galime veikti be jų, ypač be regėjimo, klausia Aristotelis. Tokiu pat stiliumi Aristotelis pradeda ir savo „Politiką“, pabrėždamas, kad nesutinka su Platono ir Sokrato politinėmis pažiūromis. Čia, kitaip nei „Metafizikoje“, jis jų neįvardija. Bet užuomina labai aiški. „Tie, kurie mano, – rašo Aristotelis, – kad tai, kas būdinga valstybės vyrui, karaliui, ūkio valdytojui ir šeimininkui, yra tas pat, teigia neteisingai[…]“¹⁷. Polis pelnė laisvų žmonių ištikimybę, kadangi piliečiai pritarė tokiam valdymui. Graikams visa tai būtų atrodę savaime suprantama.

Politikos, polio politinis lyderis arba valstybininkas, buvo renkamas pareigūnas, pareigas ėjęs ribotą laiką – paprastai vienerius metus – ir turėjęs atsiskaityti tautos susirinkime bei prisiekusiųjų teisme už vadovavimą savajai įstaigai; jo galios net ir karo metu toli gražu nebuvo absoliučios. Piliečiai, kuriems vadovavo, nebuvo už jį prastesni nei teisiškai, nei pagal rangą: jie buvo (kaip aprašo Aristotelis savo „Politikoje“) „lygūs ir panašūs“¹⁸. Visus vienijo tai, kas bendra žmonėms.

Štai čia glūdi pirmas ir pats fundamentališkiausias konfliktas tarp Sokrato ir Atėnų.

Įvairūs Sokrato sekėjai ginčijosi, dažnai taip pat nuožmiai kaip ir šiuolaikiniai mokslininkai, ką gi Sokratas jiems dėstė – ypač apie dorybių prigimtį. Tačiau vienu klausimu buvo sutariama: jie visi nemėgo polio. Žmonių bendruomenę jie laikė ne piliečių, turinčių lygias teises, savivaldos organu, o kaimene, kuriai reikalingas ganytojas arba karalius. Į demokratiją jie žvelgė globėjiškai arba paniekinamai.

Ksenofonto idealas, atskleistas jo paties utopijoje Cyropaedia, arba „Kyro auklėjimas“, buvo monarchija laikantis įstatymų. Tai buvo persiškas modelis, įsivaizduotas Ksenofonto, valdant Kyrui Didžiajam, Persijos imperijos įkūrėjui.

Antistenas, seniausias Sokrato mokinys, tvirtino, kad monarchija esanti idealiausia valdžios forma ir pritarė Ksenofontui, jog Kyras buvo idealus monarchas¹⁹. Šie požiūriai tikriausiai buvo išreikšti jo neišlikusiame dialoge „Valstybininkas“, kurį mini Atėnajas²⁰.

Antistenas pradėjo kinizmo judėjimą ir jo nuomonė apie demokratiją buvo labai ciniška. Tai patvirtina dvi Antistenui priskiriamos pašaipios istorijos, kurias pateikia Diogenas Laertietis ir Aristotelis. Pirmojoje Antistenas klausia atėniečių, kodėl gi jie nenubalsuoja, jog asilai – tai žirgai (jo žodžiais), juk retsykiais būna išrenkami karvedžiai, kurie į tikrus vadus panėšėja kaip asilai į žirgus²¹! Šis satyrinis palyginimas gali būti kilęs iš paties Sokrato, mat Platono „Faidre“ Sokratas kalba apie oratorių, kuris nenuovokiam miestui asilą gali prakišti kaip žirgą²².

Aristotelis savo „Politikoje“ pateikia kandžią Antisteno pasakėčią apie liūtus ir kiškius. „Kai kiškiai sakė kalbas reikalaudami visų [žvėrių] lygybės“, – pasakoja Antistenas, – liūtai paklausė, „kur jūsų nagai ir dantys?“²³. Tai buvo ciniškas atsakas demokratiškam reikalavimui įtvirtinti egalitarizmą.

Platonas sukūrė keletą utopijų. Visos, išskyrus vieną, „Įstatymus“, buvo paremtos vienokios ar kitokios formos vienvaldyste. Jo dialoge Politicus, arba „Valstybininkas“, kaip matome, ideali valdžia yra absoliuti monarchija. Dialoge „Valstybė“ – absoliuti vieno arba keleto „valdovų-filosofų“ valdžia. Dialoguose „Timajas“ ir jo tęsinyje „Kritijas“²⁴ Platonas vaizduoja žmogaus Aukso amžių, kai dievai prižiūrėjo žmonių kaimenes taip kaip vėliau žmonės savo galvijus.

Netgi vėlyvojo Platono „nuosaikioje“ utopijoje, „Įstatymuose“, nežymiai apribotas piliečių organas gali veikti tik prižiūrint budriai Naktinės tarybos akiai, inkvizicinei organizacijai, įgalintai išnaikinti disidentus, kuri buvo mūsų vis dar neapraudoto Atstovų rūmų Antiamerikietiškos veiklos tyrimo komiteto²⁵ archetipas. Kelionės į užsienį smarkiai ribojamos, kad bendruomenė būtų apsaugota nuo svetimų idėjų „dvasinės taršos“, kaip dabar sako Kinijos komunistai. Šios platoniškos naujovės minčių kontrolės srityje peržengė bet kokias graikų žinotas karalių valdžios ribas. Jos buvo pirmieji apmatai to, ką šiandien vadiname totalitarinėmis visuomenėmis.

Platono dialoge „Gorgijas“ Sokratas tiesiai šviesiai išpyškina, kad nepritaria nė vienai polio formai. Apie du garsius konservatyvius Atėnų valstybininkus, Kimoną ir Miltiadą, kalbama su tokia pat šalta panieka kaip ir apie kitus du garsius demokratinius lyderius, Temistoklį ir Periklį. Sokratas sako, kad neseniai miręs Periklis, kaip valstybininkas, patyrė nesėkmę, mat jo prižiūrėta žmonių kaimenė „sulaukėjo labiau, nei jam pradėjus vadovauti“²⁶. Sokratas daro išvadą, kad „mes nepažįstame nė vieno žmogaus, kuris būtų geras valstybininkas mūsų mieste“²⁷. „Mano manymu, – tęsia jo žodžius Platonas, – aš esu vienas iš nedaugelio, o gal ir vienintelis, žmogus Atėnuose, įvaldęs tikrąjį valstybės valdymo meną.“²⁸ Tai nebuvo pats kukliausias jo pareiškimas.

 

Pagrindinį valdžios principą Sokratas išdėstė „Atsiminimuose apie Sokratą“: „Valdovo darbas – įsakinėti, o valdinio – paklusti.“ Taigi buvo reikalaujama ne valdinių pritarimo, o jų nuolankumo. Tatai jau kvepėjo autoritariniu principu, kurį dauguma graikų, ypač atėniečių, atmetė.

Visi graikų miestai-valstybės pasižymėjo pilietybės – apribotos ar visuotinos – lygybe. Sokratiškasis postulatas yra paprasčiausia nelygybė: niekas nebuvo piliečiais, visi buvo valdiniais. Valdovą ir valdinius skyrė praraja.

Ksenofonto Sokratas skiriasi nuo Platono Sokrato vienu aspektu. Sokratas Ksenofonto „Atsiminimuose apie Sokratą“ palaiko vienvaldystę įstatymų ribose, o Platono „Valstybėje“ Sokratas mano, kad valdovų-filosofų negali riboti jokie suvaržymai. Visa tai gali atspindėti skirtingus abiejų mokinių požiūrius. Absoliutizmas yra kertinis platoniškųjų utopijų akmuo, o Ksenofontas savo „Kyro auklėjime“ aiškiai sako, kad jo idealas – karaliaus valdžia laikantis įstatymų. Ksenofontas ir Platonas, kaip būdinga mokiniams, tikriausiai skirtingai „išgirdo“, ką Sokratas kalbėjo tuo klausimu, kadangi abudu turėjo savo išankstinę nuomonę.

Vienoje Ksenofonto „Atsiminimų apie Sokratą“ vietoje Sokratas kalba ne tik apie įstatymų laikymąsi, bet ir apie tautos pritarimą, kaip būtinus tikrosios monarchijos ingredientus. Ksenofontas rašo, kad Sokratas skyrė „patvaldystę nuo tironijos“, kadangi „valdžią, kuri grindžiama laisvu valdinių sutikimu bei valstybės įstatymais, jis vadindavo patvaldyste, o tironija – valdymą be piliečių sutikimo, paremtą ne įstatymais, o tiktai valdovo valia“²⁹. O jeigu teisėtas karalius pradeda veikti neteisėtai? Ar tokiu atveju jo valdiniai turi teisę jį nuversti, kaip kad orlaivio savininkas atleidžia pilotą, tapusį alkoholiku, ar pacientas pakeičia gydytoją, praradusį jo pasitikėjimą? Sokratas priverstas spręsti problemą, ką reikia daryti su blogu ar blogai pasielgusiu valdovu. Kuomet jisai išsako teiginį, kad „valdovo darbas – įsakinėti, o valdinio – paklusti“, jam užduodami du klausimai. Ką daryti, jeigu valdovas nepaklauso gero patarimo? Ką daryti, jeigu jis nužudo ištikimą valdinį, kuris išdrįso pateikti tokį patarimą?

Sokratas išsisukinėja ir savo papratimu atkerta: „O kaip jis neklausys, jei, numojus ranka į gerą patarimą, jam gresia nuostolis? Juk kad ir ką dirbtum, nepaklausęs gero patarėjo būtinai suklysi, o suklysi – pats sau žalos prisidarysi.“³⁰

Į sekantį klausimą apie ištikimo valdinio nužudymą Sokratas pateikia panašų atsakymą. Jis sako: „Tai tu manai, kad žmogus, nužudęs savo didžiausią pagalbininką, nebus nubaustas arba susiieškos sukalbamą teisėją? Negi manai, kad, šitaip pasielgęs, jis veikiau iškart pats prapuls negu išliks gyvas sveikas?“³¹

Šie paprasti atsakymai galėjo patenkinti tik keletą jo amžininkų. Įdomiau ne tai, ką Sokratas pasakė, o ko nepasakė. Jis niekur nepatvirtina, kad piliečiai gali nusikratyti valdovu, kuris nepaklauso gero patarimo ir nugalabija tuos, kurie jį pasiūlė. Jis, tarytum koks laisvosios rinkos teoretikas, bando įpiršti mintį, kad blogą sprendimą ir aplaidumą turėtų lydėti neišvengiamos pasekmės. „Prapultis“, kurią Sokratas pranašauja blogam valdovui, nėra jokia paguoda valdiniams. Miestas ir piliečiai gali būti pražudyti drauge su kietakakčiu įnoringu valdovu. Arba jis gali pasprukti, kaip Marcosas³² ar Duvalier³³, su gėrybėmis, pavogtomis iš valdinių. Tironai labai dažnai pabėgdavo su savo grobiu.

Sokratas mąsto kaip lojalus monarchistas. Pagrindinis jo požiūris išreikštas kitoje „Atsiminimų apie Sokratą“ vietoje, kuomet jis klausia, kodėl Homeras karalių Agamemnoną vadina „žmonių ganytoju“. Atsakydamas į savo paties klausimą, jis porina: „Ar ne todėl, jog piemuo turi žiūrėti avių apsaugos, jų ėdesio[…]?“³⁴

Geras ganytojas iš tiesų žiūri, kad jo banda būtų saugi ir soti – toks yra bendras vienijantis reikalas. Tačiau galutinis ganytojo tikslas yra nukirpti avims vilną ir galiausiai jas parduoti kaip mėsą. Kaimenė skirta mėsos rinkai ir niekas nepaiso avių norų, kai nusprendžiama, kad joms laikas būti parduotoms. Pamoka, kurią graikai išmoko iš ganytojo analogijos, yra ta, jog avys negali pasitikėti savo ganytoju, kaip ir bendruomenė negali kliautis absoliučia patvaldžio valia, kad ir kaip gražiai jis pristatytų savo tikslus. Jie mieliau rinkosi polį, o ne kaimenę.

Sokrato laikais karalių valdžia dingo iš graikų miestų-valstybių ir gyvavo tik tarp barbarų arba pusiau barbariškose vietovėse, kaip antai Makedonija. Aristotelis, apžvelgęs graikų miestus-valstybes praėjus dviem kartoms po Sokrato mirties, galėjo ištarti: „Šiuo metu karaliaus valdžios jau nebepasitaiko, o jeigu ir atsiranda monarchijų, jos dažniau būna tironijos[…].“³⁵

Sokratikų dievintos Spartos, vienos iš heleniškų miestų-valstybių, kurioje tebevyravo paveldima monarchija, karalių valdžia aprėpė ne daugiau nei vadovavimą kariuomenei karo metu. Netgi tuomet juos prižiūrėjo kasmet renkamų „eforų“, arba sergėtojų – aukščiausių Spartos vykdomosios valdžios pareigūnų, – budri akis. Negana to, buvo du karaliai iš dviejų skirtingų karališkųjų šeimų; valdžios pasidalinimas ir konkurencija neleido jiems atsipalaiduoti.

Visur kitur pavadinimas basileus, arba karalius, išliko vien kaip anachronistinis reliktas. Kai kurias religines apeigas vis dar administravo šventikai, parinkti iš senųjų karališkųjų šeimų. Atėnuose buvo devyni kasmet renkami archontai, arba magistratai. Archon basileus, arba karalius magistratas, taipogi atliko kvazireligines funkcijas. Jį pasirinkdavo iš tam tikrų šventikų šeimų, kurios skelbdavo apie savo karališką kilmę. Tačiau šis postas tikrai nebuvo karališkas. Toks pareigūnas nebuvo net simbolinis valstybės vadovas. Vienaip ar kitaip, Sokrato teismo metu Atėnuose figūruoja paskutinis karaliaus valdžios pėdsakas. Platono dialoge „Eutifronas“ Sokratą sutinkame prie archon basileus portiko. Senasis filosofas atkako šičia dėl pirminės apklausos, prieš prasidedant teismui, kadangi jam pateikti kaltinimai dievų negerbimu, o karalius magistratas buvo archontas, kuris pirmininkavo tokioms byloms.

Sokrato laikais dusyk nuvertus Atėnų demokratiją, antidemokratai vis dėlto bandė įtvirtinti ne vienvaldystę, o oligarchiją, panašią į patricijų Senatą Romos respublikos laikais.

Romoje, kaip ir graikų miestuose-valstybėse, karalių valdžią prieš daugybę kartų nuvertė aristokratija. Pats žodis rex, arba karalius, Romoje buvo toks nepagarbus, kad, respubliką galutinai panaikinus, naujieji monarchai save vadino ne karaliais, o cezariais: pavadinimas kilo iš vardo vieno aristokrato, užkopusio į oligarchinės respublikos valdžios viršūnę. Sokratas ir jo sekėjai, palaikydami nesvarbu kokios formos vienvaldystės idėją, tikrai nežengė koja kojon su savuoju laikmečiu.

 

Vertė Linas Jankauskas

Versta iš: I. F. Stone The Trial of Socrates, New York: Anchor Books, 1989, p.9–19.

 

Kitos ištraukos:

Sokrato teismas. Pratarmė: kaip buvo parašyta ši knyga

Sokrato teismas. Įžanga

Sokrato teismas. I dalis, 2 skyrius Sokratas ir Homeras

Papildoma medžiaga:

I. F. Stone’o pokalbis su pačiu savimi apie Sokrato bylą

 

1. Aristotle, Politics, 1.1.10. [Lietuviškas vertimas: Aristotelis, „Politika“, 1.I.10–11; Vilnius: Pradai, 1997, vertė Mindaugas Strockis, p.66: „Kodėl žmogus yra pilietinis gyvūnas labiau nei kokia bitė ar bandos gyvulys, akivaizdu: kaip sakėme, gamta nieko nedaro be tikslo, o kalbą vienintelis iš visų gyvūnų turi žmogus. Žinoma, balsas išreiškia skausmą bei malonumą, todėl jį turi ir kiti gyvūnai, nes jų prigimtis jau tiek išsivystė, kad jie jaučia skausmą bei malonumą ir tai vieni kitiems perteikia; tačiau kalba yra skirta reikšti tam, kas naudinga ir kas žalinga, taigi ir tam, kas teisinga ir kas neteisinga, o žmonės iš visų gyvūnų išsiskiria tuo, kad jie vieninteliai suvokia, kas yra gera ir bloga, teisinga ir neteisinga ir t. t., ir šių dalykų bendrumo pagrindu kuriamas ūkis bei valstybė.“]
2. [Lietuviškas vertimas: Aristotelis, „Politika“, 1.I.11; Vilnius: Pradai, 1997, vertė Mindaugas Strockis, p.66.
3. Ibid, 2.1.9–10 [Lietuviškas vertimas: Aristotelis, „Politika“, 1.I.10; Vilnius: Pradai, 1997, vertė Mindaugas Strockis, p.66.]
4. Ibid., 2.1.2. [Lietuviškas vertimas: Aristotelis, „Politika“, 2.I.6; Vilnius: Pradai, 1997, vertė Mindaugas Strockis, p.92.]
5. Xenophon, 7 vols. (Loeb Classical Library, 1918–1925), Memorabilia, 3.8.10–11 (4:229). [Lietuviškas vertimas: Ksenofontas, „Atsiminimai apie Sokratą“, 3.IX.10; Vilnius: Pradai, 1993, vertė Vanda Kazanskienė, p.148.]
6. [Lietuviškas vertimas: Ksenofontas, „Atsiminimai apie Sokratą“, 3.IX.10; Vilnius: Pradai, 1993, vertė Vanda Kazanskienė, p.148.]
7. [Lietuviškas vertimas: Ksenofontas, „Atsiminimai apie Sokratą“, 3.IX.10; Vilnius: Pradai, 1993, vertė Vanda Kazanskienė, p.148.]
8. [Lietuviškas vertimas: Ksenofontas, „Atsiminimai apie Sokratą“, 3.IX.10; Vilnius: Pradai, 1993, vertė Vanda Kazanskienė, p.148.]
9. [Lietuviškas vertimas: Ksenofontas, „Atsiminimai apie Sokratą“, 3.IX.10; Vilnius: Pradai, 1993, vertė Vanda Kazanskienė, p.148.]
10. [Lietuviškas vertimas: Ksenofontas, „Atsiminimai apie Sokratą“, 3.IX.11; Vilnius: Pradai, 1993, vertė Vanda Kazanskienė, p.148.]
11. [Lietuviškas vertimas: Ksenofontas, „Atsiminimai apie Sokratą“, 3.IX.11; Vilnius: Pradai, 1993, vertė Vanda Kazanskienė, p.148.]
12. [Lietuviškas vertimas: Ksenofontas, „Atsiminimai apie Sokratą“, 3.IX.11; Vilnius: Pradai, 1993, vertė Vanda Kazanskienė, p.148.]
13. [Lietuviškas vertimas: Ksenofontas, „Atsiminimai apie Sokratą“, 3.IX.11; Vilnius: Pradai, 1993, vertė Vanda Kazanskienė, p.148.]
14. Ibid. [Lietuviškas vertimas: Ksenofontas, „Atsiminimai apie Sokratą“, 3.IX.11; Vilnius: Pradai, 1993, vertė Vanda Kazanskienė, p.148.]
15. Plato, Republic, 7.537D7ff. [Lietuviškas vertimas: Platonas, „Valstybė“, 7.537D; Vilnius: Mintis, 1981, vertė Jonas Dumčius, p.271: „Štai tau ir reikės žiūrėti, kurie čia [dialektikoje] labiausiai pasižymės, kurie bus ištvermingi moksluose, kare ir kituose įstatymo nustatytuose dalykuose. Iš šių jaunuolių, kai jie sulauks trisdešimties metų, vėl reikės atrinkti geriausius, apsupti juos dar didesne pagarba ir ištirti jų gabumus dialektikai, stebint, kurie iš jų, nekreipdami dėmesio į regėjimo ir kitus pojūčius, sugebės pakilti iki tikrosios būties.“]
16. [Žr.: Aristotle, Metaphysics, 1.980a: Aristotle. Aristotle in 23 Volumes, Vols.17, 18, vert. Hugh Tredennick. Cambridge, MA, Harvard University Press; London, William Heinemann Ltd. 1933, 1989.]
17. Aristotle, Politics (Loeb Classical Library, 1932), 1.2.1 (3). [Lietuviškas vertimas: Aristotelis, „Politika“, 1.I.2; Vilnius: Pradai, 1997, vertė Mindaugas Strockis, p.63.]
18. Ibid., 3.9.9. [Lietuviškas vertimas: Aristotelis, „Politika“, 3.XI.9; Vilnius: Pradai, 1997, vertė Mindaugas Strockis, p.173.]
19. Apie Antisteną: Kurt von Fritz, iš Oxford Classical Dictionary, red. H. G. L. Hammond & H. H. Scullard, 2-asis leidimas (Oxford: Clarendon Press, 1970).
20. Atenaeus, 5.221d. [Atėnajas buvo graikų retorikas ir gramatikas, gyvenęs II a. po Kr. pabaigoje – III a. po Kr. pradžioje Naukratyje, žemutinio Egipto mieste.]
21. Diogenes Laertius, Lives of Eminent Philosophers, 2 vols. (Loeb Classical Library, 1925), 6.8 (2:9).
22. Plato, Phaedrus, 260C. [Žr.: Platonas, „Faidras“, 260C; Vilnius: Aidai, 1996, vertė Naglis Kardelis, p.62–63.]
23. Politics, 3.7.2 (Loeb, 241–243 ir pastaba, 240). [Lietuviškas vertimas: Aristotelis, „Politika“, 3.VIII.2, ir išnaša 26; Vilnius: Pradai, 1997, vertė Mindaugas Strockis, p.162.]
24. [Žr.: Platonas, „Timajas. Kritijas“, Vilnius: Aidai, 1995, vertė Naglis Kardelis, p.49–184. / Plato. Plato in Twelve Volumes, Vol. 9 translated by W.R.M. Lamb. Cambridge, MA, Harvard University Press; London, William Heinemann Ltd. 1925: Plato, Timaeus; Plato, Critias.]
25. [Atstovų rūmų Antiamerikietiškos veiklos tyrimo komitetas (angl. House Un-American Activities Committee, sutr. HUAC) – JAV Atstovų rūmų komitetas, įkurtas 1938 m. ir turėjęs tikslą tirti numanomas komunistinės veiklos apraiškas. Komiteto dėmesio susilaukė daugybė menininkų, pramogų verslo atstovų ir valstybės tarnautojų, kaip antai Elias Kazanas, Pete’as Seegeris, Bertoltas Brechtas, Arthuras Milleris, Algeris Hissas ir kiti. Buvo sudarinėjami juodieji sąrašai tų, kurie atsisakydavo atsakyti į klausimus. Būsimasis JAV prezidentas Richardas Nixonas aktyviai dalyvavo komiteto veikloje. Komitetas buvo kaltinamas pažeidinėjantis pirmąją JAV Konstitucijos pataisą, liečiančią žodžio laisvę. Galutinai panaikintas 1975 m.]
26. [Plato, 8 vols. (Loeb Classical Library, 1925–1931), Gorgias 516C, 517A (5:497–499).]
27. Plato, 8 vols. (Loeb Classical Library, 1925–1931), Gorgias 516C, 517A (5:497–499).
28. Ibid., 521D (Loeb 5:515).
29. Memorabilia, 4.6.12 (Loeb, 4:343–345). [Lietuviškas vertimas: Ksenofontas, „Atsiminimai apie Sokratą“, 4.VI.12; Vilnius: Pradai, 1993, vertė Vanda Kazanskienė, p.214.]
30. [Lietuviškas vertimas: Ksenofontas, „Atsiminimai apie Sokratą“, 3.IX.12; Vilnius: Pradai, 1993, vertė Vanda Kazanskienė, p.148–149.]
31. Ibid., 3.9.11–13 (Loeb 4:229–231). [Lietuviškas vertimas: Ksenofontas, „Atsiminimai apie Sokratą“, 3.IX.13; Vilnius: Pradai, 1993, vertė Vanda Kazanskienė, p.149.]
32. [Ferdinand Marcos (1917–1989) – Filipinų prezidentas, valdęs daugiau nei dvidešimt metų. Įvedęs karo padėtį, nuo 1972 m. iki 1981 m. valdė kaip diktatorius. Pagarsėjo savo žiaurumu, korupcija ir valstybės lėšų grobstymu. Po suklastotų prezidento rinkimų kilus žmonių protestams, 1986 m. pabėgo iš šalies.]
33. [Jean-Claude Duvalier (1951–2014) – Haičio prezidentas, postą paveldėjęs iš savo tėvo François Duvalier (1907–1971) bei tęsęs diktatorišką ir korumpuotą valdymą iki 1986 m. Žmonėms sukilus, spruko iš šalies.]
34. Ibid., 3.2.1. [Lietuviškas vertimas: Ksenofontas, „Atsiminimai apie Sokratą“, 3.II.1; Vilnius: Pradai, 1993, vertė Vanda Kazanskienė, p.115–116.]
35. Politics, 5.9.1 [Lietuviškas vertimas: Aristotelis, „Politika“, 5.VIII.22; Vilnius: Pradai, 1997, vertė Mindaugas Strockis, p.250.]