Mokslas ir totalitarizmas

Viena įtakingiausių XX a. politikos filosofių Hannah Arendt 1963-iaisiais parašė esė „Erdvės užkariavimas ir žmogaus rangas“ (The Conquest of Space and the Stature of Man), kurioje kalbama apie šiuolaikinį mokslą ir žmonijos kosminių siekių prasmę. Pateikiame amerikiečių rašytojos Ritos Koganzon pasvarstymus apie H. Arendt esė nagrinėjamas temas. – –

 

 

„Mokslas ir totalitarizmas“

Pagrindine Hannah Arendt teksto ašimi tampa pastangos, pasiremiant politika, totalitarizmo akivaizdoje apsaugoti laisvę nuo civilizacijos griūties. Savo knygos „Totalitarizmo ištakos“ (The Origins of Totalitarianism, 1951) pirmojo leidimo pratarmėje Arendt teigia, kad XX amžiuje „povandeninė Vakarų istorijos srovė pagaliau iškilo į paviršių ir uzurpavo mūsų tradicijos orumą“¹. Be tradicijos, religijos ir autoriteto paramos liberalizmas įrodė esąs tiek pat efektyvus atremti atakas, kiek ir Mažino linija. Arendt būgštavo, kad sąjungininkų pergalė II-ajame pasauliniame kare sukliudys įžiūrėti progresuojančias idėjas, kitados atnešusias totalitarizmą. Autorė totalitarizmo nelaikė praeisiančiu fenomenu ar jau žlugusia ideologija. Ne tiek svarbi totalitarizmo priežastis, – ar tai būtų momentinė Veimaro Vokietijos politinė krizė, ar Josifo Stalino megalomanija, – kiek jo pasekmė, ilgalaikės politikos ir moralės sričių problemos. Žmogaus teisės, nacionalizmas, kapitalizmas, šiuolaikinis mokslas bei ideologija totalitarizmą tik sustiprino, nors galėjo pasukti ir priešinga kryptimi. Arendt atmetė hėgeliškąją prielaidą, teigiančią idėjas turint valią ar istoriją esant determinuotą. Tik politinį gyvenimą steigianti žmogaus veikla, žodžiai ir sprendimai įgalina įvykius, stabdo ir nukreipia juos netikėtais, nenuspėjamais keliais.

Arendt įžvelgė šiuolaikinio mokslinio projekto grėsmę mums itin svarbiai politinio veiksmo ir kalbos sričiai. Pasak mąstytojos, mokslas ir politika nustojo kalbėti viena kalba: problema kyla ne tiek dėl amoralios mokslo pozicijos ar išplitusio publikos abejingumo mokslinėms idėjoms (tai nuo „Sputniko“ projekto dažnai girdimas teigimas), kiek dėl paties mokslinio metodo keliamų pavojų politiniam gyvenimui.

„Erdvės užkariavimą ir žmogaus rangą“ geriausia skaityti kartu su knyga „Žmogaus būklė“ (The Human Condition, 1958), kurioje Arendt toliau plėtoja kai kurias jau aptartas temas ir atidžiai atskleidžia savo pačios pažiūras apie laisvę, politikos administravimą bei modernumą. (Visas toliau pateikiamas Arendt citatas, jei nepažymėta kitaip, rasite knygoje „Žmogaus būklė“.) Ji teigia, kad skirtis tarp politikos ir mokslo iš esmės žymi kalbos divergenciją, kurios šaltinis – nepakankamas moderniųjų mokslų suvokimas. Arendt pastebi, kad Galileo išrastas teleskopas žymi pirmą atvejį, kai „Visatos paslaptys atsivėrė žmogiškajam pažinimui ‘pojūčiais suvokiamu tikrumu’“², pasiektu žmogaus rankų darbo instrumentu. Tai liudijo, kad žmogus, pasitelkęs techninį išmoningumą, gali peržengti savo kūniškąjį ribotumą, žemiškąją būklę ir pasiekti tikrą gamtos pažinimą, iki tol prieinamą abstrakčiomis spekuliacijomis. Kartu teleskopas pademonstravo, kokie apgailėtini – net klaidinantys – yra žmogaus jutimai, siekiant gamtą suprasti. Paradoksalu, tačiau pasigamintų instrumentų iškėlimas virš žmogaus pojūčių, užuot atskleidęs fizinį pasaulį, „paliko mums Visatą, apie kurios savybes žinome tik tiek, kiek žinome, kokiu būdu jos paveikia mūsų matavimo instrumentus“³. Kuo labiau esame priklausomi nuo instrumentų, priartinančių nutolusių atominių dalelių realybę ar tolimąsias galaktikas, tuo teisingesni Heisenbergo žodžiai, kad „tyrimo objektu tampa jau ne pati gamta, o žmogaus tiriama gamta. Čia ir vėl žmogus susiduria vien su pačiu savimi“⁴.

Pasak autorės, tai simptominis „pasaulio susvetimėjimas“ (world alienation) – individo izoliacija nuo bendro žmonėms pasaulio, o tai kelia grėsmę politiniam gyvenimui. Descartes’o teigimu, juslinis pažinimas ir protas nepajėgus atskleisti visatos tiesų taip gerai, kaip galėtų instrumentai, tad ji apibendrino Alfredo Northo Whiteheado žodžiais, kad „protas gali pažinti tik tai, ką pats sukūrė ir tam tikra prasme išsaugo savyje“⁵. Tokios logikos rezultatas – introspekcijos iškilimas ir kartu sveiko proto nykimas. Arendt rašo: „Juk sveikas protas, kuris kadaise buvo juslė, o per ją visos kitos juslės su jų intymiai privačiais pojūčiais būdavo įtraukiamos į bendrą pasaulį[…], dabar pasidarė vidiniu gebėjimu, neturinčiu jokio ryšio su pasauliu. […] Dabar bendras ne pasaulis, bet žmonių proto struktūra“⁶. Toks postūmis introspekcijos link – nusigręžimas nuo pasaulio. Pasaulis, žinoma, ir toliau egzistuoja, mes išliekame mirtingos, žemiškos būtybės, tačiau gebėjimas pasitikėti vien savo sukurtais dalykais tampa ne pagalbine priemone, o vis didesne kliūtimi suprasti pačius save.

Politiniam gyvenimui reikalinga visiems suvokiama kalba, įsišaknijusi bendrame realybės patyrime. Jei žmogus praranda pasitikėjimą savais realybę atskleidžiančiais jutimais, jeigu tam jam būtini matavimo ir aprašymo instrumentai, tai ilgainiui jutimų kalba politikai taps nebereikalinga.

Mokslo kalbos problema slypi ne daugumos piliečių negalėjime jos suprasti, o pačių mokslininkų, pristatančių darbą simboliais, negebėjime tinkamai ja naudotis. Matematikai yra pajėgūs pristatyti begalybę, tačiau mūsų vaizduotė ir jos kalba to nesupras. Kokios šios disjunkcijos pasekmės? Arendt įspėja: „Jei pasirodytų teisinga, kad pažinimas (moderniąja mokslinių ir techninių žinių prasme) ir mąstymas išsiskyrė, tada mes tikrai taptume bejėgiais ne tiek mūsų mašinų, kiek mūsų mokslinių ir techninių žinių vergais, t. y. bemintėmis būtybėmis, priklausančiomis nuo kiekvieno įtaiso, kuris įmanomas techniškai – nesvarbu, koks jis būtų pragaištingas“⁷. Autorę domina ne tai, ar piliečių turimos žinios leidžia savarankiškai priimti pagrįstus sprendimus, ar jie turėtų būti palikti „ekspertų“ kompetencijai; atsižvelgdama į mokslo prielaidas, Arendt klausia, ką iš tiesų ekspertai gali teigti žiną?

Aristotelio gyvosios gamtos mokslo sampratą pakeitė Galileo universalusis mokslas – abstraktus, besilaikantis eksperimentinio metodo, siekiantis atskleisti kosminių procesų paslaptis ir galiausiai jas imituoti. Laboratorinių eksperimentų pradžia yra simboliška posūkiu nuo tikrosios gamtos į sufalsifikuotą. Pasak autorės, „kai įdiegėme eksperimentą ir primetėme žmogaus sugalvotas sąlygas gamtos procesams ir įspraudėme juos į žmogaus sukurtus modelius, mes galiausiai išmokome ‘pakartoti saulėje vykstančius procesus'[…]“⁸.

Anksčiau klasikinių mokslų keltas klausimas „kas“ buvo pakeistas klausimu „kaip“, labiau motyvuojančiu šiuolaikinį mokslą. Klausimo „kaip“ vienintelis galimas objektas yra procesas, pagal kurį gamta yra redukuojama į pastovų judėjimą. Viskas, kas realybėje atsiskleidžia mūsų juslėms kaip esatis, yra nuolatiniame kisme į kažką kitą. Klausimo „kas“ objektas turi reikšmę ir realumą. Tuo tarpu klausimo „kaip“ objektas visuomet yra pats procesas, tai, apie ką galima pasakyti „egzistuojant“ pastoviame judėjime. Laboratorijos mokslininkų sukelti procesai tam tikru atžvilgiu panašūs į tuos, kuriuos inicijuoja politikoje veikiantys žmonės, tačiau, priešingai pastariesiems, kuriuos įtakoja atlaidumas ir pažadai, gamtos procesai nekalba mūsų kalba ir ne visada leidžiasi žmogaus pakeičiami.

Turint tai omenyje, universaliųjų mokslų sėkmė negali būti grindžiama gamtą tiksliai apibrėžiant tokią, kokia ji yra. Priešingai, ji slypi visus gamtos procesus valdančių gamtos dėsnių aprašyme, šių procesų perkūrime. Tačiau, norėdami šiuos dėsnius atskleisti, gamtą turėtume tyrinėti išlaikant distanciją, kaip savo esė teigia pati Arendt, iš „ne Žemėje esančio Visatos taško“⁹, kad atrandami gamtos dėsniai išties būtų visuotiniai, taikomi judėjimui visoje visatoje. Savo knygoje „Žmogaus būklė“ Arendt rašo, jog eksperimentiniame moksle „žmogus realizavo neseniai išsikovotą laisvę nuo žemiško patyrimo pančių; užuot stebėjęs jam duotus gamtos reiškinius, jis primetė gamtai savo paties proto nustatytas sąlygas, t. y. sąlygas, kurias suteikė universalus, astrofizinis – kosminis ir negamtinis požiūris“¹⁰.

Arendt savo esė remiasi Archimedo suformuluotu sverto principu. Sakoma, Archimedas pasigyrė galintis išjudinti žemę, jei tik kas jam duotų pakankamai ilgą svertą ir stovėjimui tinkamą atramos tašką už jos. Šiuolaikinio mokslo siekinys yra būti tokiame taške, iš kurio galima objektyviai apžvelgti žemę ir jos gyventojus. Toks siekinys galiausiai pasmerktas žlugti, sako autorė Kafkos žodžiais: „[Žmogus] surado Archimedo tašką, bet panaudojo jį prieš save; atrodo, kad jam buvo leista šį tašką surasti tik tokia sąlyga“¹¹. Mokslinės pastangos surasti ir atsistoti į Achimedo tašką visuomet buvo kurstomos filosofinio troškimo pažinti gamtą, žmogų, galiausiai pačią būtį. Paradoksalu, tačiau kiekviena pastanga išsivaduoti nuo žemės tik dar giliau mus stūmė į savo pačių protus.

Šis paradoksas išryškina mokslinės iniciatyvos ribas. Žmogus nepajėgus savo prigimties pažinti tiek pat, kiek galėtų pažinti kitų jį pasaulyje supančių dalykų prigimtis. Pats būdamas žmogumi, jis niekada nebus visiškai objektyvus žmonijos atžvilgiu; norėdamas pažinti savo paties prigimtį, jis turėtų nebūti žmogumi ir tada žvelgti į žmogų kaip į objektą, lygiai kaip į visus kitus savo tyrimo objektus. Tai, pasak Arendt, tolygu „peršokti savo pačių šešėlius“¹². Šiuolaikinis mokslas ryžtingai siekė šį subjektyvumo elementą iš tyrimo panaikinti, tačiau pastangos vertinamos prieštaringai, kadangi mokslas, net ir pasitelkęs instrumentus bei simbolių kalbą, yra inicijuojamas ir suprantamas pačių žmonių. Kosmoso tyrinėjimai leidžia pastūmėti Archimedo tašką toliau už žemės, mūsų pastangomis dar plačiau studijuojama begalinė visata, nepaisant to, niekuomet nežengiama anapus visatos, kur ir būtų vienintelė tikroji vieta apžvelgti egzistenciją visoje erdvėje ir laike. Tokį tašką žmogus valdo tik vaizduotėje.

Stovėjimas Archimedo atramos taške ne padėjo žmogui atsiskleisti, o suteikė galimybę jam ir jo sukurtiems kūriniams įsilieti į gamtos pasaulį. Žvelgiant iš Archimedo taško, visos mūsų pastangos ir taikomos matematinės formulės negali būti pritaikytos politiniams, netgi kasdieniams sprendimams, juolab žmogaus veiksmams; visa, ką mes pajėgūs žmonių pasaulyje išaiškinti, tėra jo gyvuliška išraiška – nuspėjamas, pasikartojantis, instinktyvių potraukių vedamas elgesys. Žmogaus vaizdas iš kosmoso parodo jį ne ką didesnį už menkiausią žemės organizmą, visai neaukštinantį jo statuso.

Pasak Arendt, mokslinės pasaulėžiūros teikiama implikacija dėl žmogaus gyvenimo redukavimo iki proceso yra pati pavojingiausia ir pasmerkta žlugti. Ji iškyla, keičiantis klausimams iš „kas“ į „kaip“ ir bandant gamtos dėsnius ir judėjimą taikyti pačiam žmogui. Žinoma, nėra prasmės visuotinės traukos dėsnį taikyti politikai, tačiau, kaip Arendt atkreipia dėmesį vėlesniuose „Totalitarizmo ištakų“ leidimuose, politiką įmanoma subordinuoti pastoviam judėjimui:

Tai, kad Darwinas judėjimo idėją taiko gamtai, tai, kad jis pabrėžia, jog bent jau biologijos srityje gamtinis judėjimas yra ne ciklinis, o linijinis, išsiskleidžiantis kaip begalinė pažanga, faktiškai reiškia, kad gamta, galima sakyti, nublokšta į istoriją, kad gamtinis gyvenimas traktuojamas istoriškai. […] Milžiniškas mąstymo pokytis, įvykęs praeito šimtmečio [t. y. XIX a.] viduryje, pasireiškė tuo, kad buvo atsisakyta ką nors traktuoti taip, „kaip tai yra“, ir viskas buvo nuosekliai interpretuojama tik kaip tam tikro tolesnio vystymosi pakopa. Ar varomoji šio vystymosi jėga buvo vadinama gamta, ar istorija, nėra labai svarbu. Tose ideologijose pasikeitė pati termino „dėsnis“ prasmė: užuot išreiškęs pastovumo ribas, kurių negali viršyti žmogaus veiksmai ir judesiai, jis tapo paties judėjimo išraiška.¹³

Autorė nuogąstauja, jog pastangos suderinti pozityviuosius įstatymus su moksliniais dėsniais (būtent su judėjimo dėsniais), iš esmės yra totalitarinės užmačios. Tai atspindi apolitišką troškimą leisti „gamtos ar istorijos jėgai laisvai skleistis žmonijoje, netrikdomai jokio spontaniško žmogaus veiksmo“¹⁴. Ir iš tiesų, totalitarizmas politiką panaikina, kai tik politika apibrėžiama per laisvą žmogaus valią veikti. Paprastai pozityvieji įstatymai sukuria erdvę tokiam veiksmui, tačiau, siekdami išlaisvinti gamtos ar istorijos jėgas, įstatymai turi tokį žmogų „stabilizuoti“, apsaugoti jį nuo veikimo. Vyriausybė, besivadovaujanti istorijos ar gamtos dėsnių prielaida, yra vyriausybė, save įteisinanti per terorą. Jos „valdovai nepretenduoja būti teisingi ar išmintingi, o tik vykdyti istorijos ir gamtos dėsnius – jie netaiko įstatymų, bet vykdo judėjimą pagal jam būdingą dėsnį. Teroras yra įstatymiškas, jei įstatymas yra kokios nors antžmogiškos jėgos, gamtos arba istorijos, dėsnis“¹⁵.

Būtent čia sukuriamas fundamentalus mokslo ir totalitarizmo ryšys. Arendt atmeta paplitusį neteisingą požiūrį, kad totalitarizmas iškyla esant atitinkamoms vietos sąlygoms, tokioms kaip rasizmas, nacionalizmas, religinis fundamentalizmas. Ideologija savaime tėra tokios pat jėgos, kuri skatina totalitarizmo iškilimą, paveiktas produktas, kadangi ji, kaip ir mokslas, siekia žmogaus veikimą sumažinti iki paprastų, nuspėjamų modelių su žinomomis priežastimis ir iš anksto determinuotais padariniais. Totalitarizmo varomoji jėga kyla iš pagrįstos žmonių politikos baimės, t. y. baimės veikti. Veiksmas, būdamas iš prigimties nenuspėjamas, tampa viena pavojingiausių žmogui priklausančių savybių.

Suprantama, žmogaus nenuspėjamumo baimė nebūtinai atveda į totalitarizmą. Tas pats galioja ir šiuolaikiniam mokslui ar net kosminėms ekspedicijoms, kurios mus priešpastato mūsų gyvuliškojo pavidalo vaizdiniui. Technologijų gaminimas laikomas vienu svarbiausių žmogaus gebėjimų; per juos kuriamas santykinai pastovus žmonių pasaulis, ir kuriuos viena karta perduoda kitai, šitaip ateities kartoms mažinant individualaus mirtingumo poveikį. Kritikuodama mokslą, Arendt nesiekia sumenkinti esminio žmogaus, kaip gamintojo ir pasaulio statytojo, matmens. Ji taip pat neneigia, kad žmogus yra gyvūnas, privalantis gauti savo kasdienį maistingųjų medžiagų racioną ir atlikti gyvybiškai svarbias dauginimosi funkcijas, kad išgyventų. Ji sutinka, kad Archimedo taškas yra siekimo suprasti žmogų šerdis, bet tik tol, kol netaikome minėtos priežastingumo grandinės sau patiems. Žvelgiant iš kosmoso, žmonijai taikytas skruzdžių įvaizdis nėra neteisingas, o viso labo neišbaigtas, turint omenyje jos sukauptas neaprėpiamas technines žinias.

Arendt kosminių ekspedicijų ateities vaizdinio siūlymas remiasi žmogaus ribotumo priminimu, kurį ji savo esė įvardija „faktiškuoju mirtingumu“ (factual mortality)¹⁶ – tai viena iš egzistavimo žemėje „būtiniausių sąlygų“, patenkinančių mokslą. Šios sąlygos apima pačią žemę, išankstinę gyvybės prielaidą, žmogaus ir gamtos ryšį. Jos įtraukia ir sufabrikuotą pasaulį, žmogaus pastangas sukurti žemėje kažką, kas gyvuotų ilgiau už jį patį. Įtraukiamas ir gausumo faktas, t. y. kad „Žemėje gyvena ir pasaulį apgyvendina žmonės, o ne žmogus“¹⁷, kiekviena nauja gyvybė yra kažko visiškai naujo žemėje pradžia. Arendt savo tekste teigia, jog raginimas „galvoti, ką mes darome“¹⁸ neapsiriboja pasyviu situacijos apmąstymu, veikiau mokslo reikšmės apsvarstymu žmogaus gebėjimų kontekste, atsakomybės prisiėmimu už tai, kad pasaulis, kurį perduosime ateities kartoms, būtų vieta, „tinkama veikti ir kalbėti“¹⁹.

Rita Koganzon

 

Vertė Karolina Rimkutė

Rita Koganzon, „Science and Totalitarianism,” The New Atlantis, nr.18, 2007, p.66-71.

 

Susiję tekstai:

Stephen Bertman, „Ugnies vežimai danguje“

 

1. Hannah Arendt, „Totalitarizmo ištakos“, Vilnius: Tyto alba, 2001, p.8, vertė Arvydas Šliogeris.
2. „Galileo padarė tai, ko nepadarė iki jo – jis panaudojo teleskopą taip, kad Visatos paslaptys atsivėrė žmogiškajam pažinimui ‘pojūčiais suvokiamu tikrumu’*; būtent jis žemiškai būtybei ir jos kūniškiems pojūčiams padarė prieinamus dalykus, kurie atrodė amžiais jai nepasiekiami ir geriausiu atveju prieinami abejotinai spekuliacijai ir vaizduotei.“ * Galileo (op.cit.) pats tai pabrėžia: „Kiekvienas su jusliniam suvokimui būdingu tikrumu gali sužinoti, kad Mėnulio paviršius jokiu būdu nėra lygus ir nupoliruotas“ (cit. iš: Alexander Koyré, From the Closed World to the Infinite Universe, 1957, p.89). // Hannah Arendt, „Žmogaus būklė“, Vilnius: Margi raštai, 2005, p.245, vertė Aldona Radžvilienė ir Arvydas Šliogeris.
3. „Šiuolaikinė astrofizinė pasaulėžiūra, kurios pradininkas buvo Galileo ir kuri verčia abejoti mūsų pojūčių tinkamumu atskleisti tikrovę, paliko mums Visatą, apie kurios savybes žinome tik tiek, kiek žinome, kokiu būdu jos paveikia mūsų matavimo instrumentus[…]. // Hannah Arendt, „Žmogaus būklė“, Vilnius: Margi raštai, 2005, p.246, vertė Aldona Radžvilienė ir Arvydas Šliogeris.
4. Werner Heisenberg, The Physicist’s Conception of Nature, London: Hutchinson Scientific and Technical, 1958, p.24.
5. „Karteziškasis intelektas visiškai grindžiamas ‘numanoma prielaida, kad protas gali pažinti tik tai, ką pats sukūrė ir tam tikra prasme išsaugo savyje’*“ (* A. N. Whitehead, The Concept of Nature (Ann Arbor), p. 32.). // Hannah Arendt, „Žmogaus būklė“, Vilnius: Margi raštai, 2005, p.266, vertė Aldona Radžvilienė ir Arvydas Šliogeris.
6. „Juk sveikas protas, kuris kadaise buvo juslė, o per ją visos kitos juslės su jų intymiai privačiais pojūčiais būdavo įtraukiamos į bendrą pasaulį, kaip kad regėjimas įtraukdavo žmogų į matomą pasaulį, dabar pasidarė vidiniu gebėjimu, neturinčiu jokio ryšio su pasauliu. Ši juslė dabar buvo vadinam bendra tik todėl, kad ją turi visi žmonės. Dabar bendras ne pasaulis, bet žmonių proto struktūra, ir, griežtai kalbant, ji negali būti bendra: jų gebėjimas samprotauti gali tik atsitiktinai būti visų toks pat.* Faktas, kad spręsdami uždavinį, kiek bus ‘du plius du’, mes prieisime tą patį atsakymą ‘keturi’, nuo šiol yra kaip tik sveiko proto mąstymo pavyzdys.“ (* „Ši sveiko proto transformacija į vidinį jutimą būdinga visiems naujiesiems amžiams; vokiečių k. ją žymi skirtumas tarp senesnio žodžio Gemeinsinn ir vėlesnio jį pakeitusio posakio gesunder Menschenverstand.“) // Hannah Arendt, „Žmogaus būklė“, Vilnius: Margi raštai, 2005, p.266–267, vertė Aldona Radžvilienė ir Arvydas Šliogeris.
7. Hannah Arendt, „Žmogaus būklė“, Vilnius: Margi raštai, 2005, p.9, vertė Aldona Radžvilienė ir Arvydas Šliogeris.
8. „Kai įdiegėme eksperimentą ir primetėme žmogaus sugalvotas sąlygas gamtos procesams ir įspraudėme juos į žmogaus sukurtus modelius, mes galiausiai išmokome ‘pakartoti saulėje vykstančius procesus’, tai yra iš gamtinių žemės procesų išgauti tas energijas, kurios be mūsų įtakos reiškiasi tik visatoje.“ // Hannah Arendt, „Žmogaus būklė“, Vilnius: Margi raštai, 2005, p. 218–219, vertė Aldona Radžvilienė ir Arvydas Šliogeris.
9. „Mūsų kontekste svarbu, kad neviltis ir triumfas kyla iš to paties įvykio. Žvelgiant iš istorinės perspektyvos, atrodo taip, lyg Galileo atradimai empiriškai parodė, jog didžiausia žmogiškosios spekuliacijos baimė ir įžūliausia jos viltis, senovinė baimė, kad mūsų juslės, mūsų tikrovės suvokimo organai, gali mus apgauti, ir Archimedo troškimas turėti anapus Žemės tašką, leidžiantį nukabinti nuo vyrių pasaulį, galėtų tapti realybe tik drauge – tarytum troškimą būtų galima patenkinti tik su sąlyga, jog prarandame tikrovę, o baimė galėtų virsti realia grėsme tik [žmogui] įgijus nežemiškų galių. Juk kad ir ką šiandien darome fizikoje – ar išlaisviname energetinius procesus, paprastai vykstančius tik Saulėje, ar mėginame pradėti mėgintuvėlyje kosminės evoliucijos procesus, ar teleskopais skverbiamės į kosminę erdvę dviejų ar net šešių milijardų šviesmečių atstumu, ar kuriame mašinas, gaminančias ir kontroliuojančias žemiškos gamtos ūkyje nežinomas energijas, ar atominiuose greitintuvuose pasiekiame beveik šviesos greitį, ar kuriame gamtoje nerandamus elementus, ar po Žemę išsklaidome radioaktyvias daleles, kurias sukuriame pasinaudodami kosminiu spinduliavimu, – visais šiais atvejais valdome gamtą iš ne Žemėje esančio Visatos taško. Iš tikrųjų nestovėdami ten, kur troško stovėti Archimedas (dos moi pou sto), vis dar būdami dėl savo žmogiškų gyvenimo sąlygų pririšti prie Žemės, mes atradome būdą veikti Žemėje ir jos gamtinėje aplinkoje taip, tarsi ja disponuotume iš išorės, tarsi turėtume Archimedo atramos tašką. Ir net rizikuodami sukelti grėsmę gamtiniam gyvenimo procesui mes leidžiame, kad Žemė būtų veikiama visuotinių, kosminių jėgų, kurios nežinomos gamtos ūkyje.“ // Hannah Arendt, „Žmogaus būklė“, Vilnius: Margi raštai, 2005, p.247, vertė Aldona Radžvilienė ir Arvydas Šliogeris.
10. „Eksperimentuodamas žmogus realizavo neseniai išsikovotą laisvę nuo žemiško patyrimo pančių; užuot stebėjęs jam duotus gamtos reiškinius, jis primetė gamtai savo paties proto nustatytas sąlygas, t. y. sąlygas, kurias suteikė universalus, astrofizinis – kosminis ir negamtinis požiūris“. // Hannah Arendt, „Žmogaus būklė“, Vilnius: Margi raštai, 2005, p.250, vertė Aldona Radžvilienė ir Arvydas Šliogeris.
11. „Jis surado Archimedo tašką, bet panaudojo jį prieš save; atrodo, kad jam buvo leista šį tašką surasti tik tokia sąlyga“. // Hannah Arendt, „Žmogaus būklė“, Vilnius: Margi raštai, 2005, p.234, vertė Aldona Radžvilienė ir Arvydas Šliogeris.
12. „Visai nepanašu, kad mes, galintys pažinti, nustatyti ir apibrėžti visus mus supančių ir nuo mūsų besiskiriančių daiktų esmes, kada nors sugebėtume padaryti tą patį savo pačių atžvilgiu – taip, tarsi peršoktume savo pačių šešėlius.“ // Hannah Arendt, „Žmogaus būklė“, Vilnius: Margi raštai, 2005, p.17, vertė Aldona Radžvilienė ir Arvydas Šliogeris.
13. Hannah Arendt, „Totalitarizmo ištakos“, Vilnius: Tyto alba, 2001, p.446, vertė Arvydas Šliogeris.
14. Hannah Arendt, „Totalitarizmo ištakos“, Vilnius: Tyto alba, 2001, p.447, vertė Arvydas Šliogeris.
15. Hannah Arendt, „Totalitarizmo ištakos“, Vilnius: Tyto alba, 2001, p.447, vertė Arvydas Šliogeris.
16. Žr.: Hannah Arendt, „Erdvės užkariavimas ir žmogaus rangas“ (The Conquest of Space and the Stature of Man, 1963),
17. „Veiksmas yra vienintelė veikla, tiesiogiai vykstanti tarp žmonių be daiktų ar medžiagos tarpininkavimo. Ji atitinka žmogiškąją įvairiopumo būklę, tą faktą, kad Žemėje gyvena ir pasaulį apgyvendina žmonės, o ne žmogus.“ // Hannah Arendt, „Žmogaus būklė“, Vilnius: Margi raštai, 2005, p.14, vertė Aldona Radžvilienė ir Arvydas Šliogeris.
18. Hannah Arendt, „Žmogaus būklė“, Vilnius: Margi raštai, 2005, p.11, vertė Aldona Radžvilienė ir Arvydas Šliogeris.
19. „Kad pasaulis būtų tai, kas jis visada turėjo būti – namais žmonėms, kol šie gyvena žemėje, žmogaus sukurtas pasaulis privalo būti vieta, tinkama veikti ir kalbėti, nes veiksmai ne tik visiškai nenaudingi gyvybinių reikmių požiūriu, bet yra ir visiškai kitokio pobūdžio negu įvairialypė gaminimo veikla, sukūrusi patį pasaulį ir visus jame esančius daiktus. Čia mums nereikia rinktis tarp Platono ir Protagoro arba spręsti, kas – žmogus ar dievas – turi būti visų daiktų matas; tikra tai, kad matas negali būti nei neišvengiama biologinio gyvenimo ir darbo būtinybė, nei utilitarinis gaminimo ir naudojimo instrumentalizmas.“ // Hannah Arendt, „Žmogaus būklė“, Vilnius: Margi raštai, 2005, p.166, vertė Aldona Radžvilienė ir Arvydas Šliogeris.