„Lotynų imperija“ turėtų smogti atgal

pagal | 2014 07 25

Italų filosofas Giorgio Agambenas atgaivino Pietų Europos šalių sąjungos idėją, kurią pirmas pasiūlė prancūzų filosofas Alexandre’as Kojève’as tuoj po Antrojo pasaulinio karo. Ši „Lotynų imperija“ galėtų veikti kaip atsvara vadovaujančiam Vokietijos vaidmeniui Europos Sąjungoje.


1945 m. Alexandre’as Kojève’as, filosofas, kuris taipogi buvo aukštas valstybės tarnautojas, parašė esė pavadinimu „Prancūzų politikos doktrinos metmenys“. Ši esė yra tokia aktuali, jog ir šiandien verta dėmesio.

Parodydamas stulbinančią įžvalgą, Kojève’as tvirtino, kad Vokietija greitai taps pagrindine Europos ekonomine galia, o Prancūzijos galia Vakarų Europoje bus nustumta į antrą vietą. Be to, jis aiškiai numatė tautinių valstybių galą, kurios iki tol sąlygojo Europos istoriją. Moderni valstybė iškilo žlugus feodaliniams politiniams dariniams, taigi ir tautinė valstybė neišvengiamai grindžia kelią politiniams dariniams, kuriuos jis vadino „imperijomis“, peržengiančiomis tautines ribas.

Kojève’as įrodinėjo, kad šios imperijos negalėtų būti grindžiamos abstrakčiais vienetais, kurie būtų abejingi tikros kultūros, gyvenimo būdo ir religijos ryšiams. Imperijos – pavyzdžiui, „Anglosaksų imperija“ (Jungtinės Valstijos bei Jungtinė Karalystė) ir Sovietų imperija, kurias tuo metu jis galėjo matyti pats – turėtų būti „tarptautiniais politiniais vienetais, tačiau sudarytais iš giminingų tautų“.

Būtent todėl Kojève’as Prancūzijai siūlė prisiimti pagrindinį vaidmenį „Lotynų imperijoje“, kuri ekonomiškai ir politiškai vienytų – pritariant Katalikų bažnyčiai, kurios tradicijas ji paveldėtų – tris didžiąsias valstybes, kurių kalbos kilusios iš lotynų kalbos (tai Prancūzija, Ispanija bei Italija), ir kartu ji liktų atvira kitoms Viduržemio jūros tautoms. Pasak Kojève’o, protestantiškoji Vokietija, kuri greitai turėtų tapti turtingiausia ir galingiausia Europos tauta (o ji išties tokia tapo), būtų neišvengiamai veikiama savo ekstraeuropietiškų krypčių ir atsigręžtų į anglosaksišką imperiją, o tai būtų junginys, kuriame Prancūzija ir lotynų tautos liktų daugiau ar mažiau svetimkūniu, kuriam akivaizdžiai paskirtų antraeilį padėjėjo vaidmenį.

Žinant, kad Europos Sąjunga buvo sukurta nepaisant konkrečių kultūrinių ryšių, kurie esti tarp tautų, šiandien galėtų būti naudinga – ir kuo greičiau – atgaivinti Kojève’o pasiūlymą. Tai, ką jis numatė, iš tikrųjų tapo tiesa. Ši Europa, kuri siekia gyvuoti remdamasi tik ekonominiu pagrindu, kuri atsisako bet kokių tikrų ryšių tarp gyvenimo būdo, kultūros ir religijos, nuolatos rodė savo silpnybes, ypač ekonomikos srityje.

Vadinamoji Europos Sąjungos vienybė pradeda aižėti ir galime matyti, kuo ji virto: neturtingųjų daugumos pajungimu turtingųjų mažumos reikalams. Ir visa tai dažniausiai sutampa su reikalais tos vienintelės valstybės, kurios, prisimenant neseną istoriją, niekas neturėtų rodyti kaip pavyzdžio. Ne tik todėl, kad nėra prasmės graiko ar italo prašyti gyventi vokiškai, tačiau net jeigu tai būtų įmanoma, pradėtų byrėti kultūrinis palikimas, kuris gyvuoja kaip gyvenimo būdas. Politinis vienetas, linkstantis neigti gyvenimo būdą, ne tik pasmerktas išnykti – jis, kaip išraiškingai parodė Europa, tokiu pavidalu net negali įsitvirtinti.

Jeigu nenorime, kad Europa neišvengiamai iširtų, o daugybė ženklų būtent tą dalyką, regis, ir rodo, būtų tinkamas metas savęs paklausti, kaip Europos konstitucija (viešosios teisės prasme tai nėra konstitucija, veikiau susitarimas tarp valstybių, be to, už ją nebuvo viešai balsuojama arba, kaip Prancūzijoje, ji buvo kategoriškai atmesta) galėtų būti dar kartą persvarstyta.

Tuomet mes galėtume pabandyti pasukti politinę tikrovę link kažko, ką Kojève’as vadino „Lotynų imperija“ (l’Empire latin).

Giorgio Agamben

Libération, 2013 03 24

 

Vertė Tautvydas Vėželis & Linas Jankauskas

The “Latin Empire” should strike back

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.