Gyvenimas, menas ir mistika: kalba

pagal | 2015 11 16

Olandų matematikas ir filosofas, matematinio intuicionizmo pradininkas L. E. J. Brouweris (1881–1966) apmąstė ne vien matematikos pagrindus, bet ir bendrai mokslo, gyvenimo, transcendencijos, amžinybės, (žmogaus) prigimties, mūsų laikmečio fizionomijos problemas. Kanto daikto-savyje transcendentalizmui ir Schopenhauerio voliuntarizmui artimas ne tik Brouwerio matematinis intuicionizmas, bet ir jo filosofija, 1905-aisiais išdėstyta trumpame veikale „Gyvenimas, menas ir mistika“ (Leven, Kunst, en Mystiek). Pateikiame vieną šio veikalo ištrauką.

 

Olandų skulptorius Jobsas Wertheimas kuria L. E. J. Brouwerio biustą.

 

Luitzen Egbertus Jan Brouwer

Gyvenimas, menas ir mistika

 

V.

Kalba

 

Artimiausias intelekto palydovas – kalba. Iš gyvenimo intelekte seka, kad niekaip negalima su kitais bendrauti tiesiogiai: instinktyviai gestais arba žvilgsniais ar netgi, dvasingiau, per bet kokį skiriantį nuotolį. Todėl žmonės ima mokytis ir mokyti savo vaikus kokios nors prastos ženklų kalbos – per skausmą ir kone nesėkmingai, nes niekas niekuomet negebėjo bendrauti su kitais siela į sielą. Kalba tegali būti priedas, kur jau esama tarpusavio supratimo. Netgi tada, kai dviem žmonėm yra bendri tie patys reikalai bei siekiai, jiems nuolat grės pavojus, jog savo nevaldomų potroškių jie bus nuvesti į skirtingas šalikeles ir susvetimės; juos kankins skausmas bei nerimastis, jiems besikamuojant, idant išliktų drauge. Tik itin smarkiai apribotose vaizduotės sferose, – tokiose kaip išskirtinai intelektualūs mokslai, visiškai atskirti nuo suvokimo pasaulio ir todėl mažiausiai tepaliečiantys tai, kas žmoguje esminga, – tik tenai galima kurį laiką išlaikyti tarpusavio supratimą. Neteisingai suvokti tokias sąvokas kaip „lygu“ arba „trikampis“ tikimybė maža, bet net ir tuo atveju du žmonės jų niekuomet nepatirs visai vienodai. Net labiausiai apribotų mokslų, logikos ir matematikos (griežtai jas atskirti vargiai įmanoma), atveju nerasime dviejų žmonių, kurių turimos pamatinės sampratos, kaip pamatas laikančios šiuos du mokslus, sutaptų; tačiau jų valios lygiagrečios ir abiejuose esama mažos, nesvarbios smegenų dalies, sutelkiančios jų dėmesį ta pačia kryptimi. Taip pat tai nutinka žmonėms kovojant prieš bendrą priešą, kartu statant namą arba tiltą, verslaujant arba sudarant sandėrį. Tada taip pat kalba pasitarnaus savam tikslui – išlaikyti skirtingų žmonių valias viename take.

Bet pajuoktinas tas kalbos vartojimas, kuomet ja bandome išreikšti subtilius valios niuansus, nesančius tų, kuriems šnekama, gyvosios tikrovės dalimi, kai, pavyzdžiui, vadinamieji filosofai ar metafizikai tarpusavyje aptarinėja moralę, Dievą, sąmonę, nemirtingumą arba laisvą valią. Tie žmonės viens kito netgi nemyli, jau nekalbant apie tai, jog jiems būtų bendri subtilūs sielos judesiai; kartais jie netgi nepažįsta vienas kito asmeniškai. Jie arba šneka vedini priešingų siekių, arba kiekvienas pasistato nuosavą loginę sistemą, stokojančią net menkiausio ryšio su tikrove. Kadangi logika – tai gyvenimas žmogaus smegenyse; gyvenimą anapus smegenų ji gali lydėti, bet niekuomet negali jam rodyti kelio pasiremdama savo pačios galia. Iš tiesų, jei esama valios harmonijos, logiką galima visai pamiršti; pavyzdžiui, vienu kartu ištartos frazės „Jokio blogio nėra“ ir „Nėra nieko, išskyrus blogį“ gali puikiai išreikšti „prasmės vienumą“.

Pajuokos vertas ir tas kalbos vartojimas, kuomet vyksta diskusija ir žmonės mėgina pasiekti sutarimą samprotaudami. Abidvi pusės taip paveiktos visuomenės masinės įtakos, jog gėdijasi pasirodyti „neprotingos“, tai yra prisipažinti, kad ieško kažko kito nei to, kas „gera“ ar „teisinga“ – to žmonių visuomenės miražo. Šiuo atveju kalba, numananti valių harmoniją, gali puikiausiai būti vartojama ir kaip vaido bei kovos palydovė. Bet lygiai taip pat jie galėtų ir patylėti; jie tik sukursto vienas prieš kitą savo valias ir darbuojasi ties vienas kito potroškiais ir baimėmis, ir laimi stipriausias.

Pajuoktina taip pat ir pašnekesio kalba. Tauškia visi, tačiau laikoma, jog tikras menas sugebėti taukšti taip, kad pro konvencijos apribojimus, išlaikančius visuomenę drauge, nesąmonė neišryškėtų; kitus sudirbti, atskleisti jų kvailumą, tuo pat metu išliekant saugiai prisidengus ir neperlipant ribų, ir vis dėlto drįstant paliesti subtiliausias temas – tai laikoma tikrai dideliu talentu, nusipelnančiu didžiausios pagarbos, ypač Prancūzijoje, ir suteikiančiu teisę pagarsėti savo spirituel1! Tokios apsimestinės kovos, reikia pripažinti, yra geriau nei neva rimti debatai apie meną arba politiką.

Komiška yra pašnekesio tarp berniukų ir mergaičių kalba. Jų atveju valių harmonijos jau esama ir kalba visai nebereikalinga; iš tiesų vienintelis jos tikslas – šią valių harmoniją paslėpti, tuo pasitarnaujant su ja atvirai susitikti nedrįstantiems kuklumui ir gėdai, o rimtumą pridengti juokais. Rimtumas tokiame pašnekesy priimtinas tik tuomet, jei, priverstinai būnant drauge, iš pareigos apsikeisti keletu žodžių tampa neišvengiama; priešingu atveju, jeigu bent kiek leidžiama tarp lyčių įsėlinti rimtumui, netenkama viso kilnaus kuklumo. Sykį atskleidi rimtumą – visko duoti jau nebegali, net jei apsimestinis rimtumas, tam tikras žaismingas flirtas dažnai tėra vienintelė priemonė apginti savąjį tyrumą nuo necivilizuotų įsibrovėlių. Blogiausias bei šlykščiausias tokio necivilizuoto įsibrovimo atvejis – asociacijos (viena tokių – Amsterdamo studentų asociacija), kurių nariai vyrai ir moterys kartu „studijuoja seksualumo problemą“. Minimoji asociacija pasivadinusi Ethos, ji atstovauja didžiausiai nešvankybei, kokią tik kas nors yra drįsęs viešai parodyti! Kad mūsų modernioje visuomenėje tokie dalykai įmanomi, tai tik parodo, kaip giliai žmogaus kritiškumo jausmas palaidotas intelekte, toli atitrūkusiame nuo visų svarbiausių instinktų.

Kasdieniame gyvenime kalba prasmę turi tik kaip priemonė jau harmoningas dviejų žmonių valias išlaikyti viename kelyje. Tikėjimas visiems viena ir ta pačia tikrove, egzistuojančia anapus kiekvieno ir nuo jo nepriklausomai, privertė visuomenę didelę svarbą kvailai priskirti „tiesos sakymui“. Vis dėlto „sakyti tiesą“ – dažnai daug mažiau efektyvu nei tai, kas vadinama „melavimu“. Vos tik ką nors įkalina tikėjimas logiškai darniu (t. y. tam tikroje smegenų srityje neskausmingai pagaunamu sąvoka) išorybių kompleksu, jo vadinamu „realybe“, juo sekti jo kvailybėje tampa gan sunku ir netgi dar sunkiau yra mėginti iššaukti jame tam tikrą emociją arba nusiteikimą žodžiais, kuriuos jis tegali suprasti pagal savo realybę. To siekiant, tektų bent jau aiškiai sutirštinti spalvas. Pavyzdžiui, pašaliečiui nedaug tesakytų vyro savo žmonai skirti subtilūs erzinimai ir pajuokavimai; šiek tiek suprantamesni jie galbūt taptų tada, jeigu jam būtų papasakota atsitikus tam tikrus įvykius, kurie iš tiesų nebuvo įvykę, bet puikiai būtų galėję būti aptariamojo santykio matomas rezultatas. Dėmesiui atitrūkti nuo intelekto netgi taip sunku, kad įspūdį palieka ir prie svarbiausių žmogaus emocijų prisigauna tik labiausiai neeiliniai įvykiai. Kalba, kuri yra realybės iliuzijos vergas, atskleisti tiesos neįmanoma.

Argi ne panašiai comédie de caractère – o taip pat ir natūralizmas – dėmesį nuo pasaulio kaip realybės matymo mėgina atitraukti spalvų tirštinimu ir gryna išmone? Ir argi taip pat paveikslai nesiskiria nuo fotografijų?

Kalba gali lydėti žmogaus valią viešpatauti kitų valioms arba jo valią išlaikyti valių judesius drauge; pavyzdžiui, raudonųjų indėnų karo šūkiai lydi valią palaužti valią kitiems.

Pati savaime kalba prasmės neturi; bet kuri filosofija, ieškojusi tąja prielaida paremto tvirto pagrindo, žlugo; tuos, kuriuos įsitikinimas tokiu tvirtu pagrindu užliūliavo, grubiai pažadino vėliau pasirodę trūkumai ir prieštaravimai. Kalba, savo tikrumo neišvedanti iš žmogaus valios, o pretenduojanti ir toliau gyventi „grynoje sąvokoje“, yra nesąmonė. Iš tiesų reikia didžiai įgusti, idant gebėtum ilgai kalbėti neįsiveldamas į prieštaravimą arba nepriimdamas nebylių prielaidų, įsišaknijusių valioje (tokiam sofistiniam samprotavimui reikia tokio žmogaus kaip Bollandas intelektinių sugebėjimų), bet tai toks įgūdis, kuriuo gėrimės akrobato veikloje. P. Bollandas parodė, kad įmanoma kalbėti įkalintam proto, atitolinti kalbą nuo aistros ir emocijos, kurioje ji, kaip ir visos gyvenimo išraiškos, atsirado, viršenybės ir kad galima tą padaryti neišprotėjant ir nesusergant. Fiziologai pademonstravo, jog varlės širdį galima išlaikyti gyvą net ją atjungus nuo kitų organizmų; bet tos varlės širdis teplaka palyginti trumpą laiką, kaip ir p. Bollando filosofija, kurią jis laiko vien savo sekmadieniniu kostiumu. Bet kai samprotavimas prisiliečia prie gyvų problemų, tokių kaip meilė, gamta ir politika, tai jo pareiškimai tampa tokie, kuriuose nėra gyvasties, tai yra gyvenimui jie neturi jokios reikšmės.

Kalba gyvena tik žmonių kultūroje ir tik per ją, nes šiai, viena vertus, reikia tarpusavio supratimo, bet, kita vertus, tiesioginis bendravimas joje neįmanomas. Kalbos vartojimas tą kultūrą dar ir konsoliduoja, nes ji funkcionuoja toje pačioje sferoje. Žmonės, vartojantys kalbą, praranda primityvius potroškius, kurie, kad ir kokie nuodėmingi, išlieka artimi patybei. Išgąsdinti vienumos, savo vienintelių namų, jie tampa automatais, viešųjų ryšių pabaisiškos mašinos vergais. Jų dėmesys atkertamas nuo visų kitų įtakų ir nuo bet kokio bendravimo siela į sielą. Jeigu šios įtakos sugeba pralaužti jų intelektualaus suvokimo, kuriame veikia žmonių sukurti gamtos dėsniai, pasaulio apribojimus, tai pirmiausia jie stengiasi jas ignoruoti ir, jeigu tai nepavyksta, jas studijuoti ir kategorizuoti, įtraukti jas į jų itin pripažinto „mokslo“ kategorijas. Neatrodo, kad jie suvoktų, jog tyriausia reakcija į šias įtakas – tai tiesiog visiškai atverti protą, neturint jokių išankstinių nuostatų. Netgi paprasčiausi, kasdieniai darbai dažnai geriausiai būdavo atliekami kaip kasdienės rutinos bemintis triūsas, o ne dėl kokio nors apgalvoto įsitikinimo. Įtakos, kurios neturi būtino ryšio su šiuo kasdieniu gyvenimu, bet kokiu atveju turėtų būti laikomos paslėptomis nuo mūsų supratimo pagal Dievo valią. Tik šitaip galime pasitikėti savo veiksmais ir žinojimu. Teiresijas ir Kasandra nebuvo psichologinių tyrimų asociacijos nariai; jie matė ateitį, kai tai buvo reikalinga, šios įžvalgos jie netroško ir nedėjo jokių ypatingų pastangų, idant ją pasiektų.

Tačiau moderniajam mokslui nėra nieko šventa. Vos tik pastebėjus tam tikrą įtaką, ji privalo būti ištyrinėta ir perkelta į senųjų intelektinių kategorijų indeksą; privalu atsakyti į klausimus, kokio amžiaus, kaip toli, kokio dydžio, koks stiprus ir kiek tai kainuoja. Bet tas, kuris vis dar gali išlaisvinti savo jausmus iš viešosios konvencijos tramdomųjų marškinių ir kuriam išsivystė rafinuotesnis suvokimo pojūtis, jį puoselėja bei gerbia, užuot atmetęs jį kaip esantį „ne į temą“; jis pasitikės sapnais ir nuojautomis, nenorėdamas jų suprasti. Jis supras jam duodamus ženklus, nesinaudodamas savo „galvos“ galia; jis gali pažinti kitų žmonių charakterius iš jų veidų arba galbūt lengviau ir labiau tiesiogiai – iš jų rankų, nedėvinčių komedijos ir koketavimo kaukės. Jis matys, kaip įžymiausi ir mokyčiausi vyrai, su jiems visame veide įrašytu pasitenkinimu savimi, sveikinami, garbstomi ir aukštai iškeliami kvailių; jis, vien žvilgtelėjęs į jų rankas, pamatys juos nuogus ir su nuplėšta šlove. Net protingiausius oratorius ir filosofus, kurių žodžiai galbūt atrodo nepaneigiami, išduoda jų rankos.

Tačiau tokia įžvalga neduota tiems, kurie kruopščiai ištyrinėjo Lavaterio „Fizionomiką“ arba kurių intuityvų suvokimą pagadino intelektualūs nagrinėjimai. Tik tą, kuris nuolankiai atveria savo laisvus pojūčius, tik jį visuomet per gyvenimą ves savalaikės nuojautos ir regėjimai, o ne tuos, kurie užsiima moksliniais telepatijos arba spiritizmo tyrimais, arba dalyvauja tokiame seanse ar pasirodyme. Teosofai ir į juos panašūs, kuriems taip knieti daugiau sužinoti apie gyvenimą po mirties, vos ten patekę bus bjauriai sukrėsti.

Žmonėms, bandantiems šiuos dalykus įsprausti į kokį nors mokslą, veikiausiai pavyks, nes jie šio aiškinimo trokšta. Visą romumą ir nekaltumą jie numetė šalin ir mano radę priebėgą šiokioje tokioje pusiausvyroje: tai tariama pusiausvyra, kurią naujų reiškinių atradimas vėl ir vėl sunaikins. Kūniškas darbas šioje žemėje taps vis sunkesnis ir sudėtingesnis, o taipogi ir intelektinės paieškos bei samprotavimai. Tačiau tikėjimas paniekins gravitaciją bei masę ir visuomet tikrąja šių žodžių prasme „judins kalnus“ ir žengs jūra. Pasitraukdami į save galime žaismingai sulaužyti visus „gamtos dėsnius“.

 

Vertė B. M.

Versta iš: Luitzen Egbertus Jan Brouwer Life, Art, and Mysticism (Chapter V: Language)

in Notre Dame Journal of Formal Logic, Volume 37, Number 3, Summer 1996, pp. 401–404.

 

L. E. J. Brouwer „Gyvenimas, menas ir mistika“: VI skyrius „Imanentinė tiesa“

L. E. J. Brouwer „Gyvenimas, menas ir mistika“: IX skyrius „Ekonomika“

 

  1. Spirituel (pranc.) – sąmojis.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *