Gyvenimas, menas ir mistika: ekonomika

pagal | 2015 03 22

Olandų matematikas ir filosofas, matematinio intuicionizmo pradininkas L. E. J. Brouweris (1881–1966) apmąstė ne vien matematikos pagrindus, bet ir bendrai mokslo, gyvenimo, transcendencijos, amžinybės, (žmogaus) prigimties, mūsų laikmečio fizionomijos problemas. Kanto daikto-savyje transcendentalizmui ir Schopenhauerio voliuntarizmui artimas ne tik Brouwerio matematinis intuicionizmas, bet ir jo filosofija, 1905-aisiais išdėstyta trumpame veikale „Gyvenimas, menas ir mistika“ (Leven, Kunst, en Mystiek), kurį sudaro devyni skyriai: I. „Liūdnas pasaulis“, II. „Gręžimasis į save“, III. „Intelekto sukeltas žmogaus nuopuolis“, IV. „Atpirkimas“, V. „Kalba“, VI. „Imanentinė tiesa“, VII. „Transcendentinė tiesa“, VIII. „Išlaisvintasis gyvenimas“, IX. „Ekonomika“.

 

Luitzen Egbertus Jan Brouwer

Gyvenimas, menas ir mistika

 

IX.

Ekonomika

 

Dar vieno blogio esama, kurio laisvasis gyvenimas rūpestingai vengs, kol tik išliks jo saitas su visuomene, ir tai yra „ekonomika“. Jai vadovauja absoliutus tikrumas, kad kvailybė ir neteisingumas – esminė visuomenės dalis; iš tiesų, jeigu visuomenė būtų geresnė, jeigu jai vadovautų meilė ir brolystė, nebūtų pagrindo jos egzistavimui, ji tiesiog neegzistuotų. Jokios pagundos nesama žvelgti į ją supratingiau, ištirti būdą bei taisykles, pagal kurias veikia vargas ir neteisingumas. Laisvajam pasaulis – ne daugiau, kaip brutali jėga ir suvaržymas, jo [pasaulio] naudojamas prieš jį, kaltė, kuria jis [pasaulis] jį apslogina ir kuri jam neduoda ramybės. Ši pražūtis – tai viskas, apie ką jisai galvoja: galvoja vien tai, kaip išsigelbėti, kaip lėtai išsivaduoti, išvengti kryčio į pagundos tarpeklį, nesiekti to, ko trokštama, ir nemėginti sugrąžinti to, kas apgailėtina. Nes jeigu kas nors laikoma trokštamu ar apgailėtinu, tuomet tai matoma esant anapus savęs paties, kaip nepriklausomo ir pastovaus pasaulio dalį, kaip dalį neatimamos nuosavybės, kurią galima puoselėti, ja rūpintis, ją tobulinti ir auginti kaip gėles ar viščiukus. Stengtis iš šalies daryti poveikį dėl geresnio pasaulio ar savo paties galios – tai tuštybė, akla kvailybė ir valdžios troškimas.

Laisvasis kitus stebi kaip slogias haliucinacijas, viliojančias jį nuo teisingo tako ir verčiančias jį pasukti link jų, mat jie negali pakęsti jo laisvės. Laisvasis rūpestingai jų vengs.

Prasidėti su visuomene, stengtis ją pakeisti – tai kažkas, ką jis paliks „ambicingiems idiotams“, puikiai žinodamas, kad tokių idiotų visada bus, ir nesirūpindamas dėl kokių nors tokių žmonių trūkumo. Nes jeigu nebūtų besivaikančiųjų pasaulio, kuriam jie turi vadovauti, miražo, visai nereikėtų vyriausybės ir nereikėtų socialinio darbo. Jeigu pasaulis būtų tobulas, jis tiesiog neegzistuotų.

Socialinio melo savitaisą veda tiesos ranka, bet tiesos, aprengtos melo rūbu, ir todėl, apvaliusi ir sulaužiusi seną neteisingumą, seną kvailybę, ji nesiliauja: iš žmogaus potraukio kvailybei ir godumui išaugs nauja kvailybė ir naujas neteisingumas.

Pažvelkite ir pamatykite, kaip teorijos, padedančios pakirsti vieną susidėvėjusią socialinę neteisingumo struktūrą, savo pačios pozityviose sąvokose neša jau kito blogio užuomazgą, lygiai tokio pat mirtino kaip ir senasis.

Jie kalba apie „žmogaus teises“ taip, tarsi su savimi žmonės į pasaulį atsineša teises ir, dar blogiau, pareigas kaip bausmę už tai, kad gimė.

Jie kalba apie darbą, jo būtinybę ir jo atnešamą laimę, tarsi žmogaus darbas būtų daugiau nei akla konvulsija baimės dėl to, kas iš tiesų visai nėra blogis, ir troškimo to, kas gali atnešti vien vargą: pasigailėtinas „darbas“, kuriuo žmogiškasis vabzdžių spiečius atstūmė ir suėdė Motiną Gamtą, davusią jiems gyvybę ir išlaikiusią jų pusiausvyrą! Visa tai jiems baigsis vienatve, visišku vargu, neturint pusiausvyros ir atramos! Kad pratęstų savo menkus gyvenimus, jie pasitelkia paslaugas tokių pragariškų jėgų kaip ugnis ir kohezija. Darbas, naudojantis savo pragariškas galias, kad sukurtų gerovę, pavirstantis geidulingumu, verčiantis žmonių rūšį dar labiau išsiplėsti, padaro ją dar menkesnę ir dar labiau priklausomą nuo pragaro paslaugų; darbas, kuriuo žmogaus nuodėmė pasaulį padarė būtinu baimės ir godumo instrumentu, ir pavertė jį liūdesio, kvailybės ir vargo vieta!

Jie kalba apie „vargšus bei prispaustuosius“ ir apie „prispaustąsias klases“, tarsi kas nors šiame pasaulyje gimtų priespaudos būklėje to nebūdamas nusipelnęs! Tarsi kas nors kentėtų visuomeninį nepriteklių nenusilenkęs iš baimės! Argi pasaulis nėra vargo sodas, kurį gyvą išlaiko vidinis prieštaravimas, vieta, kur kiekvienas, po bejėgės kovos ir visiško savo ambicijų pralaimėjimo, gauna atpildą pagal savo darbą ir savo kaltę! Ir argi šitaip neišliks amžinai, ir argi žmonės nekovos su savo bausme vien tam, kad užtęstų ją dar ilgiau?

Jie kalba apie žmogaus talentą ir gyvenimo džiaugsmą, kurių vargšės prispaustosios klasės niekaip negali vystyti arba turėti. Bet jokio gyvenimo džiaugsmo nėra, tai tik troškimo objektas, gyvenimas – bedžiaugsmis! O dėl talentų, tai jie vien gundo ir nukreipia dėmesį nuo gyvenimo tako; ignoruojant savo talentus, paprastai apsisaugoma nuo daug kvailybės ir vargo. Tuo retu atveju, kai talento išsiskleidimas žmogui padeda laikytis gyvenimo laisvojo tako link atpirkimo ir išsigelbėjimo nuo savo karmos, jisai supras, kad išlaikė ryšį su patybe, ir kad šiuo atveju jam būtų pavykę, net jeigu jis būtų gimęs labiausiai prislėgtoje klasėje.

Taip pat jie kalba apie „teisingumą“ ir savo vaikiškame bei arogantiškame ateities lūkestyje šaukia, jog vieną dieną teisingumas pagaliau valdys šį pasaulį. Bet argi teisingumas nėra vien tik būdas išlaikyti žmonių visuomenę tam tikros sustingusios būklės, išreiškiančios jų išsiskyrimą be nepriklausomybės? Argi žmonių padermė susivienijo teisingume ne iš bendros baimės dėl nežinomybės ir vienas kito baimės, nesuvokdami, kad taip darydami jie nenuveikė nieko kaip tik perkėlė nežinomybės sritį, patraukė kovos lauką iš ten, kur atvirai vienas kitą žudė visomis prieinamomis priemonėmis? Savo pusėje turėdama teisingumą, kova dabar tampa aršesnė ir bjauresnė, nei tuomet, kai jokio „teisingumo“ nebuvo. Tai prasidėjo jau su dvikova, kuriai stokojo spontaniškumo tiek pradedant kovą, tiek pasirenkant ginklą. Šiais laikais ne tik buvo panaikintos kumštynės ir dvikovos, bet mes netgi privalome apmokėti sąskaitas ir mums netgi neleidžiama padirbti parašų! Ir visa tai tam, kad būtų apsaugota pinigų ir tų parazitinių valstybės institucijų valdžia. Leistinos kovos vieta dabar persikėlė į labai nemalonų galinį kiemą; štai ten dabar glūdi svorio centras, ten dabar žmonės vienas kitą žudo ir apgaudinėja. Įsidėmėkite, kad tie, kurie kovoti ten nemėgsta ir tiesiog renkasi ignoruoti teisingumą bei įstatymą, taip vis vien daro: kovoti su teisingumu daug apmaudžiau ir taip pat daug kilniau, nei turint teisingumą savo pusėje. Baimės nepažįstantieji supras teisingumą esant visai lengvą varžovą. Nesijaudinkite, devyniasdešimt procentų visų žmogžudysčių niekada neišaiškinamos; negana to, tai turbūt geriausiais sprendimas tiems, kurie nužudomi, ir bet kokiu atveju jie to nusipelno.

Ekonomistai ir politiniai lyderiai labai mėgsta kalbėti apie kažkokią „visų kartu sąmoningai dirbančių žmonių valstybę“. Tokia valstybė būtų galima tik neturintiems baimės ir godumo; bet tokie žmonės niekada nedirbtų ir todėl toks pasaulis – neįmanomas. Tarp visų žmonių, suburtų jiems bendro gobšumo, ryjančių visas šias nuostabias seilėtas kalbas, nėra nė vieno, kuris nežinotų, jog jis pats niekada nepatenkintų tų reikalavimų, kuriuos ši būsima valstybė užkrautų savo piliečiams.

Gobelenas „Godumo triumfas“ (serija „Kelias į garbę“). Briuselis, Flandrija, Pietų Nyderlandai, ~ 1520 m.

Masės taip apakintos gobšumo, jog netgi nepastebi, kad jų pačių vadovai gyvena nedorai įgytoje prabangoje, jaukiai atsiskyrę ir jų sąskaita. Iš tiesų jos netgi nemato, kad jų politinėje partijoje režimas dar labiau žeminantis ir asmeninio pasitenkinimo priespauda didesnė nei ta, kurią kenčia labiausiai nuslopinti valstybės, kuriai jie priešinasi, valdiniai. Socialistai darbininkai savo vadovams vergauja labiau nei savo pramoniniams šeimininkams. Praeityje žmonės kovėsi su savo ponais apkvailinti tautos išlaisvinimo, nacionalinės laisvės pažado; šiais laikais tai yra laisvės dirbančiosioms klasėms pažadas. Bet patys žmonės niekada nebus išlaisvinti, jie ir toliau bus engiami bei išnaudojami iš gobšumo ir vardan kelių individų pamišusių fantazijų bei idealų. Naujosios tiesos apaštalai engimą ir išnaudojimą tik perkelia kitur; neteisingumas gyvuos toliau, dosniai maitinamas baimės, gobšumo ir kvailybės, ir savo dominuojančia forma remiamas kokio nors naujo „teisingumo“ aspekto.

Ne, pasaulio niekuomet negalima reformuoti taip, kad tai žmogui atneštų gėrį. Visuomeninės sąlygos išliks apgailėtinos, o gyvenimas kiekvienam individui išliks varganas, tik apsunkintas pažangos ir geresnės ateities vilties. Tik pilnutinis paklusimas ir visiškas nuolankumas šį vargą pabaigtų.

Pažvelkite į šį pasaulį, pilną žmonių, įsivaizduojančių, jog turi nuosavybę, besirūpinančių, jog gali ją prarasti, ir triūsiančių, besitikint įgyti daugiau. Pažvelkite į visus šiuos žmones, dedančius pastangas dėl prabangos ir gerovės, tuos, kurių turtai garantuoti, kurių vertybiniai popieriai ir akcijos saugiai deponuoti ir kurie dabar ugdosi nepasotinamą apetitą žinojimui, valdžiai, sveikatai, šlovei ir malonumui.

Tik tas, kuris suvokia, kad nieko neturi, kad jam niekas negali būti nuosava, kad saugumas nepasiekiamas, tik tas, kuris visiškai nusileidžia ir visa paaukoja, kuris viską dovanoja, kuris nieko nežino, kuris nieko nenori ir nieko nenori žinoti, kuris visa palieka ir apleidžia, jis gaus visa: jam atviras pasaulis laisvės, beskausmės kontempliacijos ir – [pasaulis] nieko.

 

Vertė B. M.

Versta iš: Luitzen Egbertus Jan Brouwer Life, Art, and Mysticism (Chapter IX: Economics)

in Notre Dame Journal of Formal Logic, Volume 37, Number 3, Summer 1996, pp. 427–429.

 

L. E. J. Brouwer „Gyvenimas, menas ir mistika“: VI skyrius „Imanentinė tiesa“

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.