Juodraštinės pastabos apie galimą „greičio sistemos“ esatį ir atsiradimą

pagal | 2015 11 28

Kad pradėtum kalbėti apie greitį, būtina minėti laiką ir erdvę, o tuomet nejučiomis prisimeni Immanuelį Kantą ir jo transcendentalinę filosofiją. Kantas teigė, jog erdvė ir laikas yra juslinio patyrimo sąlygos, taigi apriorinės sąlygos bet kokiam reiškinių pasirodymui ir jų suvokimui. Diskutuojant apie galimą „greičio sistemą“ ir jos turinį, Kanto nubrėžta filosofinė problemos svarstymo perspektyva išlieka, tik svarbu turėti omenyje, kur jis teorinėje perspektyvoje lokalizavo erdvę ir laiką bei kaip tai kinta dabarties mąstyme, konkrečiai Paulio Virilio apmąstymuose.

 

Teorinio konteksto prielaidos: kaip Kantas išskyrė erdvę ir laiką

  1. Kaip ir kokiu būdu pažinimas besantykiautų su objektais, tas būdas, kuriuo visa tai betarpiškai vyksta, yra stebėjimas.

  2. Sugebėjimas įgyti vaizdinius (imlumas) tuo būdu, kuriuo esame objektų veikiami, – juslumas.

  3. Juslumas pateikia objektus, stebinius, o intelektu objektai apmąstomi, taigi kyla sąvokos. Tačiau būtina sąlyga, kad kiekvienas mąstymas sietųsi su stebiniais, taigi su juslumu, nes kitaip objektai neduoti.

  4. Objekto poveikis, mums keliantis gebėjimą įgyti vaizdinį, – pojūtis. Toks stebėjimas yra empirinis.

  5. Neapibrėžtas empirinio stebėjimo objektas – reiškinys.

  6. Tai, kas reiškinyje atitinka pojūtį, yra materija, kas įgalina įvairovę – forma.

  7. Grynasis (transcendentaline prasme) vaizdinys: nėra nieko, kas priklauso pojūčiui, o štai grynasis stebėjimas yra grynoji juslumo forma.

  8. Taip išgryninus juslumą, lieka vien tik grynas stebėjimas ir jo reiškinių formos: tai, ką juslumas gali suteikti aprioriškai, yra dvi grynosios juslumo stebėjimo formos kaip apriorinio pažinimo principai – erdvė ir laikas.

Taip erdvė ir laikas iškyla dėl Kanto mąstymo ir „amžiams“ (bent jau iki šiol) lokalizuojasi mąstymo tradicijoje.

Toliau skleidžiamos problemos kontekste svarbu suvokti, kokią vietą atskirai erdvei ir laikui skiria Kantas ir kokios jų funkcijos transcendentalinėje pažinimo sistemoje, nes nurodyta, kad tokia mintinė sistema galioja kaip apsprendžianti mąstysena ir šiandien. Už savęs mes negalime stebėti laiko, lygiai kaip negalime stebėti erdvės kaip kažko, kas yra mumyse. Tai pirma, kol kas miglota, lokalizacijos nuoroda. Kas yra laikas ir erdvė? Ar tai realios esmės? Ar daiktų apibrėžtumai arba santykiai, kurie būdingi daiktams patys savaime net jei daiktai nebūtų stebimi, ar tokie apibrėžtumai ir santykiai, kurie būdingi pačiai stebėjimo formai, yra subjektyvios mūsų sielos savybės, todėl jų, kaip predikatų, negalime priskirti jokiam daiktui?

Erdvė

Aptartis (metafizinis nurodymas, kas priklauso erdvės sąvokai): a) erdvė nėra empirinė sąvoka, išvedama iš išorinio patyrimo, ji negali būti įgyta patyrimu iš išorinio reiškinio santykių, atvirkščiai, pats išorinis patyrimas galimas dėl šio minėto vaizdinio; b) būtinas apriorinis vaizdinys, sudarantis visų išorinių sprendinių pagrindą (erdvė yra reiškinių galimybės sąlyga); c) erdvė yra nediskursyvi, ne sąvoka, apibrėžianti daiktų santykius apskritai, o grynas stebinys; d) erdvė yra begalinis dydis, tad jos pradinis vaizdinys yra apriorinis stebinys, o ne sąvoka.

Transcendentalinė aptartis (naudojant sąvoką kaip principą, kuris yra apriorinių žinių galimybė): žinios išplaukia ir yra duotos sąvokomis ir jos galimos tik tariant, jog yra duotas šių sąvokų aiškinimo būdas; iš to kyla klausimas ir esminė erdvės lokalizacija bei funkcija: kaip mūsų sielai gali būti būdingas išorinis stebėjimas, kuris yra ankstesnis už pačius objektus ir kuriame pastarųjų sąvoka gali būti apibrėžta aprioriškai? (Jei ji yra subjekte kaip formali jo savybė patirti objektų poveikį ir šitaip įgyti jų betarpišką vaizdinį, t. y. stebinį, vadinasi, tik kaip apskritai išorinio jutimo formą.)

Apibendrinimas (dar kartą apie erdvę perkeliant akcentus): a) erdvė neatvaizduoja kokių nors daiktų pačių savaime savybių bei tų daiktų tarpusavio santykių, nes negalima stebėti jokių apibrėžtumų ar santykių iki daiktų, kurie jiems būdingi iki egzistavimo, taigi negalime jos stebėti aprioriškai; b) erdvė – visų išorinių reiškinių forma, t. y. subjektyvi juslumo sąlyga, ir būtent dėl jos galimas mūsų išorinis stebėjimas. Kadangi subjekto imlumas objektų poveikiui yra būtinai ankstesnis už visus objektų stebinius, tuomet aišku, kad reiškinių forma sielai duota anksčiau už tikrus suvokinius, o šioje formoje, kaip gryname stebinyje, visi apibrėžti objektai yra iki mūsų patyrimo glūdintys santykių principai. Erdvė daiktams priskiriama tiek, kiek jie mums reiškiasi, t. y. kiek jie yra juslumo objektai. Pastovi imlumo forma yra juslumas (būtina visų santykių sąlyga) su objektais, kurie stebimi kaip esantys už mūsų, bet grynas stebinys yra abstrahuotas nuo objektų ir vadinamas erdve; ši juslumo sąlyga vis tiek yra ne pačių daiktų, bet jų reiškinių galimybės sąlyga, taigi erdvė yra sąlyga, apimanti visus daiktus, galinčius mums pasirodyti. Erdvė yra reali, jei kalbame apie objektus, kurie gali mums pasitaikyti už mūsų, ir ideali, jei protas svarsto pačius daiktus, taigi neatsižvelgia į mūsų juslumo savybes. Erdvė – empiriškai reali ir transcendentaliai ideali, taigi niekas, jei ją susiejame su pačiais dalykais. (Tai labai svarbu pabrėžti, nes Paulio Virilio sampratoje, galimoje „greičio sistemoje“, erdvė jau yra pačių dalykų sąlyga: erdvė beveik panaikinta, dalykai yra ten, kur ir tik kur gali būti naujoji „erdvė, laikas“ – medialinė arba trečioji plotmė, o tai, kas Kanto darbuose yra reiškinio, grynojo stebinio ir dalyko paties savaime skirtis, tampa vienu – perceptonu1.)

Laikas

Aptartis (metafizinis nurodymas, kas priklauso laiko sąvokai): a) laikas nėra empirinė sąvoka, išvedama iš kokio nors patyrimo; b) laikas yra būtinas vaizdinys, sudarantis visų stebinių pagrindą, iš jų negalima pašalinti laiko, nors atskirti reiškinius nuo laiko galima; c) skirtingi laikai egzistuoja ne kartu, o vienas po kito (galimoje „greičio sistemoje“ atvirkščiai – visi kartu, ne vienas po kito); d) laikas yra ne diskursyvi (sąvokos), bet gryna juslinio stebėjimo forma: įvairūs laikai yra to paties laiko dalys („greičio sistemoje“ – ne); e) laiko begalybė reiškia, jog kiekvienas apibrėžtas laiko dydis kyla iš pagrindinio laiko apribojimo, todėl šis (pagrindinis laikas) yra neapribotas.

Transcendentalinė aptartis (naudojant sąvoką kaip principą, kuris yra apriorinių žinių galimybė): pagrindas laiko sąvokos sampratai kyla iš laiko aptarties dalies c) (būtent ją, kaip esmingai pakitusią, ir akcentuoja Virilio bei kiti „greičio sistemos“ grindėjai). Kitimas, judėjimas galimas tik laiko vaizdinyje ir dėl jo, tad jeigu laiko vaizdinys nebūtų apriorinis (vidinis) stebinys, tai jokia sąvoka neįgalintų mūsų suprasti kitimo galimybės, prieštaraujančių, priešingų predikatų jungimo viename objekte tik laike; vienas po kito prieštaraujantys, priešingi dalykai gali būti viename daikte.

Apibendrinimas (dar kartą apie laiką perkeliant akcentus): a) kaip ir erdvė, laikas nėra kažkas, kas būtų būdinga daiktams savaime, ar objektyvus apibrėžimas; laikas yra subjektyvi sąlyga, dėl kurios mumyse ir galimi stebiniai; b) laikas yra vidinio jutimo, t. y. mūsų pačių ir mūsų vidinės būsenos stebėjimo, forma. Laikas negali būti išorinių reiškinių apibrėžtumas, jis nepriklauso nei pavidalui, nei padėčiai ir t. t.; priešingai, jis apibrėžia vaizdinių santykį mūsų vidinėje būsenoje. Tai, jog laiko dalys vienalaikės, bet eina viena po kitos, paaiškina, kodėl pats laikas yra stebinys, kadangi laiko santykius galima išreikšti išoriniu stebėjimu; c) laikas – apskritai visų reiškinių formali apriorinė sąlyga. Erdvė, kaip gryna bet kokio išorinio stebėjimo forma, būdama apriorinė sąlyga, yra apribota tik išoriniais reiškiniais. Visa kita yra laikas. Visi išoriniai reiškiniai yra aprioriškai apibrėžti erdvės santykiais, jutimo (vidinio stebėjimo forma) principai leidžia teigti, kad visi reiškiniai apskritai yra jutimų objektai, o jutimo objektai esti laike ir priklauso nuo laiko, vienas kito santykiuose. Jei sistema, besiremdama racionalumu, – išorinis dalykas, tuomet ji yra erdvėje jos sąlygota, bet jeigu viskas persikelia į laiko akcentą, tuomet erdvė niveliuojama ir sistema tampa vidiniu dalyku: socialumas virsta nebe viešu, o vidiniu, imanentiniu dalyku; tokios mąstymo perspektyvos plėtotė nusitrina, šitaip atsiranda kelias į ribos tarp viešų ir asmeninių dalykų nutrynimą. Laikas be subjekto, nors ir būdamas subjektyvi sąlyga, yra niekas, tačiau visų galimų reiškinių atžvilgiu jis būtinai objektyvus. Stebėjimas – tiesioginė sąlyga, kuriai esant laikas įeina į objekto vaizdinį. Empirinis laiko realumas ir transcendentalinis idealumas yra lygiai toks pat kaip ir erdvės.

Įtvirtinimas: laiko ir erdvės galiojimas yra objektyvus tik reiškinių sferoje, peržengus šią ribą jos objektyviai nebegalioja.

Galimos „greičio sistemos“ adepto klausimas: kaip yra su medijuotais greičio objektais, kas čia yra daiktai savaime?

Kantiškas atsakas nereflektuojančiam „greičio sistemos“ adeptui: judėjimas yra išvestinis erdvės ir laiko modusas, kuris jau yra patiriamas sinkretiškai. Tai, kas mūsų pažinime priklauso stebėjimui, yra santykiai: 1) vietos ir stebėjimo – tįsumas; 2) vietos ir kitimo – judėjimas; 3) dėsniai, apibrėžiantys kitimą, – judančios jėgos. Išorinis stebėjimas, erdvės subordinacija pateikia santykio vaizdinius, objekto ir subjekto santykį, bet ne tai, kas objekto ar subjekto viduje glūdi. Kaip tie vaizdiniai išsidėsto mūsų sieloje, kaip įsisąmoninami patyrime, kaip nuosekliai egzistuoja vienalaikiškume, taigi vidiniame stebėjime, – visa tai yra laiko subordinacija.

„Greičio sistema“, jos apibrėžtis ir transformacijos

Greičio formulė:

Kūno judėjimas su pagreičiu:

Pagreitis

Šios greičio formulės mums tarnauja kaip aptariamos problemos vaizdinis karkasas. Atsiminkime, kad Kanto filosofinė sistema suręsta Newtono fizikos galiojimo laikmetyje, kai laikas ir erdvė galiojo kaip pirmosios formulės dešinioji pusė: tiek kelias (erdvės atstumas, taigi pati erdvė), tiek laikas egzistuoja kaip tokie, o greitis yra jų santykį žymintis dalykas. Kas įvyksta ir kaip tai vyksta, kai dėmesys krypsta į kairiąją formulės pusę ir subordinacija apsiverčia? Kaip išorinis stebinys, kuriam, klasikine prasme, ir turime priskirti socialinį sistematiškumą, pakinta šios slinkties atveju? Kokie yra grindžiantys motyvai klasikinės sistemos, kaip erdvėje ir dėl erdvės esančio stebinio ir pakitusios sistemos, kurią galima įvardinti priklausančia nuo greičio ar greityje esančia sistema?

Fizikoje galima sakyti, jog slinktis nuo dešinės link kairės pirmosios formulės pusės yra erdvės ir laiko, kaip tokių, buvimo ir santykio tarp jų pirmumo atsisakymas, judėjimas link šių dviejų dalykų suliejimo, t. y. perėjimas nuo Isaaco Newtono fizikos prie Alberto Einsteino fizikos ir erdvėlaikio.

Sistematiškumo, ir visų pirma socialinio sistematiškumo, kontekste reikėtų atkreipti dėmesį į jį konstruojančio ir palaikančio racionalumo, t. y. mąstymo, esatį, kuri gali būti traktuojama kaip antroji Kanto sistemos dalis šalia stebėjimo/juslumo/jutimo, t. y. erdvės ir laiko objektyvumo. Tuomet į sistematiškumo pasirodymą (reiškinį, kurio apriorinės sąlygos yra erdvė ir laikas), akcentuojant erdvės reikšmę, reikėtų žiūrėti kitaip, nes socialinis sistematiškumas, savo pirminiu variantu vadintinas klasikine sistema, yra erdvinis, kadangi pirmiausia aptinkamas kaip išorinis reiškinys. Trečias svarstymo akcentas nukreiptas į jos viduje esančios erdvės santykį su laiku ir šio santykio transformacijas.

Aptariant socialinį sistematiškumą ir galimą jo transformaciją, Virilio teorijos, turinčios dromologijos pavadinimą, kontekste šie trys pagrindiniai dalykai yra akcentuotini ir aptartini. Didesnis dėmesys čia skirtinas erdvės klausimui. Beje, pats Virilio yra parankus autorius, nes jo teorijoje erdvės redukcijos klausimas yra aiškiai išskirtas ir lemiantis dėmuo, pradedantis dromologinį vyksmą, t. y. sudarantis prielaidas įsivyrauti „greičio sistemai“.

Virilio terminas dromologija yra graikiško žodžio dromos, reiškiančio bėgimą, atstumo įveikimą, bėgimo taką, perdirbinys, kuris tiesiog gali būti apibrėžtas kaip „socialinio greičio teorija“.

Klasikiniais racionalumo principais konstruojant atitinkamą sistemą, kuri aptinkama kaip išorinis stebinys (visų pirma erdvėje), ji pasižymi keliais esminiais faktoriais, kurie „greičio sistemoje“ transformuojasi iš principo:

Klasikinis racionalumas: 1) erdvė traktuojama kaip gamtinė ir gamybinė. Jei žiūrėti Kanto filosofijos sąlygose, erdvė sietina su juslumu, ir erdvė, kaip apriorinė socialinės sistemos pasirodymo sąlyga, yra stebėjimo vaizdinys, o kaip vidinis socialinės sistemos dėmuo ji yra medžiaginės gamybos teritorija (tai mums svarbiausias akcentas); 2) sisteminis hierarchiškumas: aiški dalykų subordinacija ir priklausymas vienas nuo kito (aiški erdvinė dalykų konsteliacija); 3) objektyvumo kriterijus: tai, kas esti, yra tikra ir teisinga, nes pasirodo/galima aptikti pojūčiais erdvėje ir mąstyti sąvoka (pvz., polis yra ir juslinė patirtis, ir turininė sąvoka); 4) istorijos galiojimas ir svarba yra rišlios harmoningos tąsos išraiška.

Racionalumas, kuris įsigali galimoje „greičio sistemoje“, aiškumo dėlei gali būti pavadintas informaciniu racionalumu. Visi keturi čia išskirti dėmenys neįgyja kitokių akcentų ar papildymų, tačiau jie yra pakitę iš principo: 1) erdvė yra globaliai informacinė, praradusi gamtiškumo, taigi juslumo, dėmenį arba šis yra tiek redukuotas, kad beveik nestebimas ir laikomas antriniu (tuo metu klasikinio racionalumo atveju erdvė buvo esmingai siejama su juslumu); 2) galioja kompleksinio universalumo kriterijus, o ne hierarchijos principas; dalykų ryšiai ir priklausomybė neaiški, jų galbūt nėra, bet juos telkia vienintelė sąlyga, jog jie yra totalinės sistemos nareliai; 3) objektyvumo kriterijus yra pakeistas subjektyvumo kriterijumi; šioje transformacijoje, išliekant Kanto filosofijos atliktų dalykų apmąstymo horizonte, esti aiškus mąstymo centravimo pakeitimas iš erdvės į laiką. Subjektyvumas Kanto teorijoje buvo sietinas su laiko, kaip apriorinės sąlygos, plotme. Šioje transformacijoje galime fiksuoti paties socialinio sistematiškumo esminę transformaciją, nes klasikinėje sistemoje, grįstoje klasikinio racionalumo postulatais, jis buvo išorinis stebinys, taigi pirmiausia priklausomas nuo erdvės, kaip apriorinės galimybės, sąlygos. „Greičio sistemoje“ socialumas subjektyvumo kriterijaus iškėlimo būdu transportuojamas į laiko būvį, taigi dalyko vidinį būvį ar/ir sprendžiančiojo vidinį būvį, o tikrumo kriterijus tuomet yra visiškai kitokio pobūdžio nei klasikinės sistemos atveju; 4) istorijos, kaip tąsos, kriterijus nebegalioja, į jo vietą stoja vertybiškumas, atitinkamais kriterijais grįstas sprendimas. Tiek tąsos, tiek harmonijos principai suspenduojami.

Akcentas mūsų aptariamos erdvės problemai išryškinti: klasikinė sistema ir jos racionalumas eksploatuoja erdvės tašką, taigi iš principo tai yra sistema, pasirodanti Kanto teorijos nubrėžtose sąlygose, tačiau, atsiradus informaciniam racionalumui, į jį patį įtraukiami kriterijai, kurie būtų apibrėžti kaip iracionalūs, klasikine prasme; socialumo lokalizacijos akcentai pasikeičia iš erdvės į laiką, o šis pokytis nurodo, kad socialinis sistematiškumas iš išorinio stebinio virsta vidiniu stebiniu arba vaizdiniu apskritai, jo pagrindinė apriorinė sąlyga tampa nebe erdvė, o laikas; laikas įgalina judėjimo patyrimą, taigi socialinis sistematiškumas tampa pažymėtas judėjimo moduso, kurio pokytis bei metamorfozės ir yra pagrindinis „greičio sistemos“ momentas/dalykas.

Kodėl ir kaip įvyksta šis pokytis bei metamorfozė?

Virilio versija: 1) XIX a. pab. – XX a. pr. visuomenės gyvenimas pradedamas reflektuoti per medijos tinklą – atsiranda ir išplinta spauda. Racionalumo kriterijai tokiose sąlygose pradeda kisti, nes medijoje, jos kiltyje yra individualumo, subjektyvumo, vertybiškumo – t. y. religingumo, etniškumo ir t. t. – įspaudai, tikrovė pradedama suvokti sistemiškai; 2) tai susiję su „laiko išsprogdinimo“ ir „erdvės redukcijos“ problema, erdvėlaikio atsiradimu. Tai ne naujo teorinio postulato atsiradimas, tuščios ir naujos sąvokos įvedimas, bet naujas juslinį pojūtį, patyrimą grindžiantis, taigi turintis turininį išpildymą, konceptas, viską percentruojantis lūžis. Laiko funkcionavimas labai aiškiai atskleidžia šį percentruojantį lūžį: jo skirtingumai pradeda funkcionuoti nebe kaip Kanto filosofijoje einantys vienas paskui kitą, o kaip galimi skirtingi ir jokiam vienam laikui nepriklausantys atskiri dalykai, tarsi egzistuojantys šalia; tiek istoriškas, tiek gyvenimo būdo ar dieviškas laikas yra erdvėlaikio taškai, t. y. absoliučiai skirtingi nuo kito tokio taško ir vienas nuo kito, bet tuo pačiu esantys totalūs ir visa apimantys; 3) XX a. atsiranda šiuolaikinis informacinis supratimas, kibernetinis būvis, kai išplinta skaitmeninės technologijos, įvyksta jų bumas ir atiduodamas prioritetas sisteminei metodologijai.

Šis paskutinis epizodas yra „greičio sistemos“ įsitvirtinimas. Technologinis bumas turi totalinę pretenziją, o sisteminė metodologija yra totalinė principo lygmeniu. Šis „totalumo kokteilis“ įsigali kaip šiuolaikinis absoliutizmas, tai yra tokia socialinė sistema, kai pasaulis laikomas globalia informacine sistema. Virilio teigia, kad praktinis tokio vyksmo įgyvendinimas vyksta dabar. Jis prasidėjo XX a. 10-ame deš. su žinojimo visuomenės formavimusi – tai paskutinis lūžis socialinės sistemos formavimosi procese, nes šiame lūžyje jau eliminuojamas ne tik erdvės, kaip socialinės sistemos išorinio stebinio, reikšmingumas, užfiksuotas klasikinės sistemos galiojimo baigmėje, bet ir laiko, kaip transformuotos socialinės sistemos apriorinės sąlygos, dėmuo. Šis procesas vykdomas kaip dar vienas pokytis, kuomet galutinai ištrinama bet kokia riba skirtyje laikas/erdvė, net jų esminė sulietis (erdvėlaikis), kuriame bent hipotetiškai numanoma jei ne skirtis, tai bent jau atitinkamų vienovės modusų funkcionavimo galimybė, yra nebegaliojanti. Ši Virilio apmąstymų dalis yra apokaliptinio, vizionieriško ir pranašiško teorizavimo plotmė, tačiau klauskime, ar nėra tam pagrindo dabartiniame klonavimo bei genų inžinerijos įteisinimo laikmetyje?

Įtvirtinantis ir paaiškinančiai hipotetinius teiginius grindžiantis persvarstymas

Štai pavyzdžių analizė – Virilio išskirti kokybiniai greičio pokyčiai, socialiniai pokyčiai ir greičio formulių pasikeitimai mąstyme:

  1. Klasikinis socialinis sistematiškumas yra erdvės ir laiko apspręstyje, jų dermėje ir santykyje. Tokioje dalykų konsteliacijoje įgalintas greičio ribojimas, nes jis yra ne kas kita kaip erdvės ir laiko santykio harmoninga išraiška. Socialinėje realybėje tai yra laikmetis iki XIX a. pab., iki technologinio bumo, natūralumo kriterijaus vyravimas visuose lygmenyse (kare, mene ir t. t.). Pirmoje greičio formulėje akcentas pakrypsta į dešinę pusę: viskas formuojasi pradedant toje vietoje atrandamų dalykų apmąstymu.

  2. Socialinio sistematiškumo transformacija įvyksta iškėlus kitus racionalumo kriterijus. Iškyla totalinė laiko svarba, erdvės kriterijaus svarba nureikšminama, erdvės faktorių siekiama eliminuoti. Šių faktorių sąsaja išlieka, bet teorinio pagrindimo dėmesys nukrypsta į laiko pusę. Žmogus pats pradeda įtakoti socialinius procesus, eksploatuodamas atrastą greičio principą. Erdvės principo eliminavimas įgalina statiškumo faktoriaus pasirodymą, kuris pakeičia daugelio dalykų faktiškumą. Socialinėje realybėje išrandami vidaus ir reaktyviniai varikliai, išrandamas fotografijos ir kino efektas, modernūs šaunamieji ginklai ir t. t. Visi šie faktoriai rodo, jog radikaliai pakito juslinis žmogaus patyrimas. Patiriančiojo subjekto atžvilgiu įsitvirtina erdvinis statiškumas, taigi paties subjekto eliminavimas ir laiko ištęstumas, pastarojo begalybės principo akcentavimas, o socialinėje sistemoje auga vidinis greitis, kuomet per minimalų laiką įvyksta vis didesnis erdvinis pokytis (pvz., šūvis iš ginklo). Erdvės, kaip apriorinės sąlygos, naikinimas įsigalina kaip jos totalinis išplitimas, atveriantis greičio efekto vyksmą socialinės sistemos rėmuose. Pirmoje formulėje akcentas pakrypsta į kairę pusę: erdvė ir laikas, kaip tokie, nebėra mąstomi, jie pasirodo kaip antrinės duotys, kurių santykis yra greičio diferenciacijos pasekmė.

  3. Pilnas šios socialinės sistemos išsipildymas yra greičio efekto įtakoje atsirandanti „antroji gamta“, elektroninės-skaitmeninės medijos – TV, telefonas ir ypač internetas, kuris apima ir išpildo elektroninės-skaitmeninės medijos turinį visu svoriu. Elektroninėje-skaitmeninėje medijoje visiškai sugriautas erdvės ir laiko santykis, nes čia iškeltas kitas dydis ir kriterijus – absoliutus greitis. Šviesos greitis tampa paradigma. Visur. Tokiu atveju totalizuojamas greičio efektas, keliamas reikalavimas išpildyti jo paradigminį vaizdinį – šviesos greitį (dabartiniame mokslinime diskurse ir ši paradigma išplėsta kaip per daug statiškas niutoniškos fizikos palikimas), siekiant redukuoti ir laiką kaip apriorinę pažinimo sąlygą. Socialinės realybės plotmėje pavyzdžių yra pakankamai, jie visiems artimi ir žinomi (socialiniai tinklai, visos šiuolaikinės komunikacijos). Dėl to vyksta absoliutus patirties horizonto – patiriančioje aspektu – susitraukimas, substancionalumo nyksmas, visų klasikinių apibrėžčių (kūno, svorio, jėgos ir t. t.) panaikinimas. Tai absoliuti statiška būsena. Jei erdvės eliminavimas sudarė taškinio statiškumo efektą, pokytį ir judėjimą, sustiprinant jo principiniame lygmenyje – laikiškume, tai paradigminio greičio iškėlimas yra ir nykstamo laiko įtvirtinimas. Tai reiškia absoliučios statiškumo būsenos patyrimo lygmenyje įtvirtinimą. Socialinis sistematiškumas tokioje eigoje po truputi įtvirtina, kaip vienintelį jam būdingą, greičio efektą, kurio apspręstyje paties socialinio sistematiškumo pokyčio išraiška jau sunkiai fiksuojama. Taigi antroji formulė yra visa apimtimi, nes joje esminė detalė yra pagreitis, kuris esti greičio artėjimas prie tikrosios jo reikšmės – šviesos greičio paradigmos (nykstamo laiko, artėjančio prie nulio, sąskaita).

  4. Kas, anot Virilio, vyksta su mumis dabar? Nebėra nei erdvės, nei laiko, nei greičio kaip fiksuotinų dalykų, yra tik bandymas užčiuopti panaikintą ribą tarp šių dalykų. Socialinėje realybėje nutrinamos bet kokios socialinės sistemos ribos ir taip atveriamas galutinis totalinio sistematiškumo įtvirtinimas. Visa tai stebime genų inžinerijoje, klonavimo procese, stebėjimo, kaip autonomiško reiškinio, įsigalėjime, kai tiek stebimi, tiek stebintys yra visi – tai, Virilio žodžiais tariant, yra technologinis bunkeris. Formulėje, nesvarbu kokioje, tai lygybės ženklo, santykio paieška ir akcentavimas, kuomet panaikinimo arba išplėtimo būdu eliminavus visus kitus jos dėmenis lieka neaiškus pats šio santykio kriterijus, lieka tik jo buvimas kaip svarbus dalykas savaime.

Trumpas apibendrinimas: aiškiausiai galimos „greičio sistemos“ kontūrai pasimato tada, kai prieš klasikinę sistemą iškyla informacinė sistema, nes tuomet išsikristalizuoja multisocialinis būvis ir neevoliucinė visuomenės plėtotė – geometriškai didėjantis pokyčių greitis ir komunikacinių technologijų gausa/vystymasis/raida/veiksmingumo intensyvėjimas. Taip galima paprastai apibūdinti dromologiją – socialinio greičio teoriją. Jos požymiai tokie:

  1. Distancijos redukcija – erdvės neigimas.

  2. Greičio efekto ir technologinių įrankių imperija.

  3. Technologinių įrankių kova su gamtiniais įrankiais (pvz., informaciniai ištekliai svarbesni už gamtinius išteklius: Apple vertingesnė už ExxonMobil).

  4. Istorijos ir liaudies diktatūros pabaiga – dabarties ir technologijų totalybė.

P. s.

Pavyzdžiai ir papildymai galimos „greičio sistemos“ supratimui kaip kontrargumentacija tikėjimui, kad galima išvengti „greičio sistemos“ tiesioginio jos neigimo būdu, t. y. manant, jog galima būti nepriklausomu nuo dromologinio efekto totalybės.

(Teorinių samprotavimų įrodymai iš kasdienybės ir galimi kontrargumentai Theodorui Adorno, nes šis filosofas tikėjo, kad yra „kitas, nesisteminantis racionalumas“, kuris įgalina individualumo ir įvairovės galimybę.)

Iš įvairios kasdienybės:

  1. Londono valkatos visuomet turi judėti pagal įstatymą; paveikslo išstatymas ir vežiojimas publikai – vietos statiškumas tam, kad įgyti visą erdvę; panorama – sąvokos kiltis kaip visa apimantis žvilgsnis; simptomai – sutapimai, laiko ir erdvės sulietumas – pirštų atspaudų faktoriaus atsiradimas iš sutapimo principo įgyvendinimo.

  2. Kinas yra laiko ir erdvės sulietumas greičio eksploatacijoje. Kine faktiškumas suliejamas su virtualumu, taip sintezuojama realybė ir išgaunamas erdvės, kaip atitinkamo faktiškumo, efektas. Bet koks filmavimas yra vaizdo registracija, taigi ir bet kokio laiko registracija bei jo eksponavimas, priklausantis nuo rodymo, kuris yra greitis.

  3. Logikų galiojimas: iki XVIII a. – formalioji logika, iki XX a. pab. – dialektinė logika, dabar – paradokso logika.

  4. Vieša erdvė pakeičiama viešu įvaizdžiu, o ir pačią erdvę keičia įvaizdis.

  5. Kaip vyksta laiko nyksmas, paskutinis dromologinės sistemos įsigalėjimo epizodas? „Tiesa ne maskuojama, o suplokštinama; realus vaizdas, realios objekto erdvės vaizdas, matomas ginklas, užleido vietą televaizdui ‘tiesioginiame eteryje’ – arba, tiksliau, realiame laike. Čia melaginga ne tiek daiktų erdvė, kiek laikas – dabartinis karo objektų, kurių galutinė paskirtis yra bauginimas, o ne tikras susirėmimas, laikas. <…> Praeitis, dabartis ir ateitis <…> pakeičiamos į realų ir trūkusį laiką.“2

  6. Einsteino reliatyvumo teorijos, kaip greičio principo, įtvirtinimas gali būti pagrįstas ir netiesioginio jos rezultato – atominės bombos, bauginimo priemonės par excellence atsiradimu. Tą patį, tik mažesniu mastu tvirtina ir greitašaudžiai ginklai.

Du galimi kontrargumentai tam, kuris tiki Theodoro Adorno negatyviosios dialektikos ir kritikos galia:

  1. Atsiranda trečioji dimensija: erdvinis intervalas buvo minusinis, laiko intervalas yra teigiamas, o šviesos intervalas – nulinis. Trečiosios dimensijos („šviesos intervalas – nulinis“) atsiradimas rodo, kad pasibaigusi ekstensyvaus laiko era tapo intensyvaus laiko era. Šalia kinetinės ir potencinės energijų atsiranda žiūrėjimo, t. y. matymo/matoma, energija. Todėl dialektinė logika (principo lygmenyje negatyvioji logika nuo pastarosios nenutolo), kuri aiškiai skyrė potencialų ir aktualų, nebegalioja, jos vietą užima paradokso logika, kuri įgalina realumo principo peržiūrą ir virtualumo supratimo modifikaciją.

  2. Įveikus ribą, nebelieka vietos kritikai. Nei kritiko pozicijos, nei kritikos subjekto, nei kritikos objekto, kadangi bet kuri kritika yra vidinis procesas. Kritiškumo principas nebegalioja.

Virginijus Gustas

 

Naudota literatūra:

Paul Virilio La Machine de Vision, Paris: Editions Galilee, 1988;

Paul Virilio Speed and Politics, LA: Semiotexte, 2007, transl. M. Polizzotti;

Imanuelis Kantas „Grynojo proto kritika“, Vilnius: Mintis, 1980, vertė R. Plečkaitis.

 

  1. Paul Virilio La Machine de Vision, Paris: Editions Galilee, 1988, p.139.
  2. Paul Virilio La Machine de Vision, Paris: Editions Galilee, 1988, p.120.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *