Politinio mito ir meninio politikos mąstymo temos atgimė visu aktualumu, pradėjus kalbėti apie Sovietų Sąjungos, kaip politinės struktūros, prikėlimą ir nostalgiją, apie komunizmo idėjos rekreaciją (naujųjų kairiųjų tema), rusų pasaulio (русский мир) kūrimą, rusakalbių ar bendrataučių (соотечественники) vienybę, apie poetinę ir vaizdinę gyvenimo prasmę, ar pradėjus masinį sovietinių simbolių naikinimą (Leninokryčio – Ленінопад – fenomenas). Naujieji politiniai mitai ar jų meninės raiškos, t. y. iracionalūs kolektyviniai pasakojimai, vykdantys mobilizuojančią ar organizuojančią, aiškinančią funkciją, yra susiję su vertybių ir idealų sfera bei su bandymu kurti naują politinį žmogų ir naujas valstybines tapatybes. Žymiausios iš jų yra Padniestrės, Luhansko ir Donecko arba Novorosijos (Новороссия) respublikose bei Maidano idėja. Naujieji politiniai mitai ir juos lydinti poetika yra ir spontaniški, kai kalbame apie masių pasaulėjautą, ir racionaliai plėtojami, kai svarstome elitų siekį remti XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiuje susiformavusią doktrininę, direktyvinę mitologiją1. Direktyvinę mitologiją aš vadinu racionaliu iracionalumu, t. y. sąmoninga manipuliacija iliuzija ir susijusiu entuziazmu. Tikslinga, moderni mitologinė refleksija nebūtinai yra propaganda ar ideologija ir gali apsiriboti vadybiniais samprotavimais apie iracionalių geismo, valios, vaizduotės elementų dauginimą, platinimą, įteisinimą. Šiame straipsnyje nagrinėsiu direktyvines mitologijas, t. y. įsakinėjančius racionalius iracionalumus, teorijas – muliažus, o ne pačius mitus. Straipsnio tikslas yra parodyti, koks yra naujųjų politinių mitologijų santykis su senosiomis mito aiškinimo praktikomis: hermeneutika, dialektika, tropologija bei su šiuolaikine, modernia „dekonstrukcija“ (vėlyvojo, „šmėklų“ analizės periodo, J. Derrida prasme). Straipsnyje siekiama aiškinti, kad alegorinės ir tropologinės analizės nykimas, dialektikos ir hermeneutikos diskreditacija (komunizmo atveju dialektika, nacizmo – hermeneutika) ir šiandieninė medininė metaforizacijos plėtra, kūrybinių industrijų ir infotainmento (Infortainment) veiklos esmingai keičia racionalizacijos procesus ir kuria visą aibę ne tik įvairovės elementų, ne tik skatina ontinį visuomenės ir žmogaus kismą, bet kartu ir kelia visą aibę naujų pavojų, įskaitant individo ir visuomenės civilizacinį regresą, banalėjimą, smurto proveržius ir karą. Straipsnyje kalbama apie visuomeninę filosofijos funkciją plėsti ne tik alternatyvas ir pagrįsti naujas ontologijas, bet ir užtikrinti racionalizacijos, modernizacijos plėtrą ir naujų mitologijų kontrolę.
Pagrindiniai žodžiai: direktyvinis politinis mitas, tropologizacija, alegorizacija, egzegetika, hermeneutika, dialektika, dekonstrukcija, humanizmas.
Įvadas
Direktyvine mitologija vadinu tokią mito teoriją, kuri pateisina mitinius, t. y. kolektyvinius ir iracionalus, jausmais ir vaizduote grįstus, paliepimus, kaip kurti ir ką laikyti prasmingu bendruomenės gyvenimu ir ką turėtų veikti kiekvienas jos žmogus. Skirtingai nei antikiniai mitiniai imperatyvai, šiuolaikiniai yra aktyviai susiję ne tik su medijomis, bet ir su įvairiausiomis ideologijomis, tarp kurių išskirsiu humanizmą. Humanizmas, pavyzdžiui, Rusijos humanitarinė pagalba Novorosijai, apeinant ir ignoruojant Ukrainos valstybę, tapo propagandos, informacinių karų ir paklusnaus ideologijai subjekto formavimo tęsiniu. Naujosios direktyvinės mitologijos ir ją papildanti poetika siekia atskleisti ne tik naujo pasaulio (русский мир), t. y. ne tik būti „ontologija“2, bet ir jo žmogaus ir žmogiškumo (humanizmo) esmę: kito veidą ir tautiečio galimybę būti tikru žmogumi. Rusijoje paplitęs sąjūdis „Mūsiškiai“ (Наши), susijusių emocinių vaizdų ir dainų kūrimas, ukrainiečių atsiskyrimą nuo Rusijos simbolizuojantis Anastasijos Dmitruk eilėraštis „Niekados mes nebūsime broliai“ bei kiti panašūs romantiniai kūriniai yra to paties reiškinio priešingi poliai. Apie šių dviejų vaizdinių reikšmę galime spręsti kiekybiniu ir kokybiniu požiūriu. Наши jungia tūkstančius jaunuolių, juos remia Kremliaus administracija, jie organizuoja daugelį patriotinių minėjimų ir kuria itin emocingus videoklipus. Jie tapo Georgijaus lentelės pirmaisiais platintojais, lentelės, kuri savo simboline reikšme pralenkė tūkstančius informacinių pranešimų ir tapo русский мир simboliu. Atitinkamai A. Dmitruk eilėraštis ir vėliau Virgio Pupšio sukurta muzika bei lietuvių atlikėjų sudainuota daina sulaukė daugiau nei penkių milijonų peržiūrų socialiniuose tinkluose bei šimtų itin agresyvių prorusiškų atsakymų-klipų. Kuriamas Novorosijos naratyvas remiasi istorine ir II Pasaulinio karo vaizduote, bendros visumos – geštalto – vaizdiniu ir atitinka politinio mito kriterijus ir funkcijas. Ir vienas, ir kitas akcijas palaiko įvairūs teoretikai bei vadybininkai ir jas pagrindžia ideologija, kurią aš tapatinu su direktyvine mitologija. Teorijos, kuriamų emocinių vaizdų ir pasakojimų, sąjūdžių, mobilizacijos ir kovos pagalba jie kuria naują ontologiją (būties, tikrovės pasakojimas ir praktika). Naujieji pasaulio vaizdai gali įsakmiai neigti kai kurių kitų pasaulių ar struktūrų egzistavimą: pavyzdžiui, Rusijos prezidentas V. Putinas yra neigęs Ukrainos ir Kazachstano valstybių galimybę, istorinę teisę būti. Šiuolaikinės mitologijos dažniausiai remiasi istorija ir kūrybinėmis industrijomis bei apeliuoja į mokymosi procesą, t. y. į asmenybės ugdymą. Tokiu būdu mitologinė ontologija bando įsitvirtinti modeliuodama kitokią tikrovę ir ją įtvirtindama įvairia politika, įskaitant informacinius ir ginkluotus karus, valstybinių egzaminų kontrolę ir propagandą per įvairias medijas.
Svarstant šiuolaikinės mitologijos kuriamą tikrovę, pravartu pasinaudoti ontologijos ir hontologijos skirtimi, kurią suformulavo filosofas Jacques’as Derrida. Sekant Derrida, ontologija (Ontologie) yra laikomas mokslinis, institucinis dabarties pasakojimas, o hontologija (Hantologie) (Derrida, 1993) – įvairūs nostalginiai tvirtinimai, pavyzdžiui, kad Sovietų Sąjunga dar nemirė ir ji gyva dirbančiųjų širdyse. Pastebėtina, kad ir hontologija ir ontologija susiduria tada, kai kalbame apie vertybes ir idealus, kurie nėra nei gamtinės kilmės, nei paklūsta matematiniams ar kitiems tiksliųjų mokslų matavimams, bet turi didžiausią motyvacinę, moralinę, politinę, teisinę ir todėl karinę reikšmę. Vertybių ir idealų, prasmės sfera yra žymiai labiau reguliuojama mito ir poezijos, meno ir minios vaizduotės, atitinkamai romanų, kino filmų ar rekonstrukcinių žaidimų, nei ekonominių matavimų. Istorija, kaip mokslas ir filosofija, kaip racionalizacijos išmintis, pretenduoja kritikuoti ir reguliuoti šią vertybių, idealų ir prasmių sferą, visą šią semiozę, ir todėl susiduria su mito ir meno politinėmis funkcijomis, apie ką plačiai yra rašę daugelis mitinio ir meninio mąstymo tyrinėtojų, pavyzdžiui, 1925 metais šią temą nagrinėjo Ernstas Cassireris (Cassirer, 2010), tai plačiai aptarta ir mano knygoje Propaganda ir simbolinis mąstymas (Mažeikis, 2010).
Svarbus šiuolaikinių direktyvinių mitologijų bruožas – „kurti“ simbolinius jausmų ir emocijų centrus ir susietus pasakojimus, dažniausia: įsivaizduojamus praeities tekstus. T. y. politinė mitologija siekia reprezentuoti tokią praeitį, kuri mums pateikia kategorinius, normatyvinius priesakus, įsakymus šiandienai. Šioje vietoje dažniausiai susiduria tęstinis institucinis siekinys užtikrinti esamą ontologiją, t. y. pasaulio santvarką ir pamatus, su hontologijos teiginiais apie tikrovę: t. y. įsivaizduojamais protėvių šnabždesiais ir iš praeities kylančiais emociniais, vertybiniais vaizdiniais ir idealais. Šiuo požiūriu sovietinė hontologija iškyla visa savo galia ir pradeda nuolatos grąsinti egzistuojančioms santvarkoms. Iš hontologijos ir kyla kontrreformacijų, kontrrevoliucijų galia. Vadovaudamasi naujųjų fetišų, senų simbolių, įsivaizduojamų šmėklų galia, susijusiais pasakojimais, poezija ir muzika, kinu ir visa kūrybinių industrijų mašina, hontologija laipsniškai užgožia ir išstumia ontologiją, t. y. tiesioginį sakymą ir matymą, kas yra. Ontologija remiasi esamais įstatymais ir tvarka, o hontologija milžiniškais archyvais ir paminklais, ontologija save grindžia moksliniais matavimais, o hontologija istorinėmis vizijomis ir tariamomis amžinomis vertybėmis bei protėvių krauju. Ir jei ekonominiu, kasdieninės duonos ir saugumo požiūriu ontologija yra tvirta, hontologija išjudina keršto ir orumo grąžinimo trokštančias mases; vienas remiasi daiktų ir santvarkos regimybe, o kitas – intertekstualumu ir atmintimi.
Šiuolaikinės direktyvinės mitologijos, vadinančios save strategijomis ir vizijomis, remiasi ideologiniais švietimo ir, dar plačiau, propagandos ir psichinio bei fizinio bauginimo ar net teroro elementais ir padeda konstruotis žmogui ir grupėms ne remiantis „apšvietos dialektika“, ne kylant iš aštrios poetikos ir tyrimų diskusijos, ne remiantis įvairių racionalizacijos instrumentų ir metodų gausa, o spontaniškai, tarsi nebūtų tūkstančių metų proto istorijos. Propagandos analizė ir kritika jau XX amžiaus viduryje pastebėjo, kad vis dažniau masių įtikinėjimo tikslais (re)formuojami didieji naratyvai yra parašyti epiniu, poetiniu, mitiniu, kitų dabarties ar praeities iliuzijų stiliumi. Ir jei epinis daugiau remiasi išaukštinimu ir stokoja struktūrinių priešybių ir inversijų, mitiniai pasakojimai yra gausūs savo stebuklingumu ir drąsiomis opozicijomis visam kam, įskaitant mokslinius tyrimus.
Priešingai, tūkstantmetė filosofijos patirtis kontroliuojant, racionalizuojant mitų, religinių pasakojimų ir patyrimų, poetinių vizijų ir epų tiesioginį poveikį kasdieniam gyvenimui, filosofijos sukurti racionalizavimo ir pavertimo priimtinais komunikaciniais elementais metodai, šiandien laikomi veikiau marginaliais, nepatraukliais infotainmentui, populiariai tinklaveiklai ir populistinei politikai. Filosofinis (o ne filosofų) balsas, t. y. racionalizacijos istoriniai ir dabarties pavyzdžiai, nebesigirdi didžiuosiuose politiniuose ar viešuosiuose debatuose. Kas gi vis dėlto atsitiko, kodėl iracionalusis politinis mitas kartu su propagandiniais ir kitais ideologiniais mechanizmais sugebėjo išstumti ir padaryti mažai reikšmingą pasaulį racionalizuojančią filosofijos funkciją ir ko netekome, kas aktualu prisikeliant direktyviniams mitams ir jų naujajai feikinei3 ir meminei kalbai socialiniuose tinkluose ir populiariose transliacijose?
I.
Tropologizacija ir alegorizacija: mitų, ideologijų racionalizacija
Žmonija išplėtojo keletą priemonių sumažinti mitines ir religines tiesiogines įtakas, tarp kurių išskirsiu keletą grupių: tropologiją (retorikos analizės priemonės), hermeneutiką (jai priskirsiu ir alegorijų istoriją, ir egzegetiką), dialektiką (pozityvią, negatyvią, kritinę ir kitas) ir dekonstrukciją (jai priskirsiu ir skirsmo, ir fenomenologinio balso, ir santykio su praeities šmėklomis, ir įtampų tarp ontologijos ir hontologijos analizę). Kiekvienai iš šių antimitinių ir antiideologinių grupių nėra nei scientistinės, t. y. neseka gamtos mokslų ir matematine-statistine pažinimo kryptimi ir itin skeptiškai žvelgia į apšvietos dogmatizmą, ir siūlo savitas pažinimo ir suvokimo praktikas. Labai paviršutiniškai aptarsiu tik tropologizacijos, alegorizacijos istorijas dėl direktyvinio mito ir humanizmo ideologijos kritikos.
Abi – tropologija (τροπολογία), t. y. figuratyvinis mitų aiškinimas ir susijusi retorika, ir alegorija, t. y. perkeltinis mitų ir tikėjimo padavimo, Biblijos aiškinimas (pavyzdžiui, egzegetika) – yra semantinės išminties formavimo ir atsiskyrimo nuo tiesioginio įspūdžio, nuo direktyvinio kalbėjimo, priemonės. Tropologijos ir jos sąsajų su retorika ir hermeneutika tema samprotauja G. Gadameris (Gadamer, 1986), Haydenas White’as (White, 1978), F. R. Ankersmithas (Ankersmith, 1994) ir kiti autoriai. Mums svarbi potemė yra istorijos, kaip naujosios mitologijos, kritika. Juk šiandien nauji politiniai dariniai dažniausiai save įteisina, o kitų tikrovę neigia remdamiesi tariama istorine tiesa. White’as, nediskutuodamas politinio mito ir istorijos sąsajų, daug dėmesio skiria istorijos tropologizacijos diskusijai. Jis kalba apie istorijos retoriką, t. y. apie pasakojamąją strategiją, kur dažniausiai naudojami keturi tropų tipai: metafora, metonimija, sinekdocha ir ironija (White, 2003: 38). Tai ne atsitiktinės figūros, o palyginimai, kuriuos, tikimasi, apsišvietęs skaitytojas atpažins ir įvertins. Ironija yra ne tik retorinė figūra, bet savo ruožtu remiasi dialektikos instrumentais (kurių šį kartą specialiai neaptarsiu): aporijomis, skepticizmu, sofizmų paneigimu, antinomijomis ir paradoksais. O metafora ir metonimija, priešingai, atveria mito struktūrą ir poetikos sąlyginumų sritį. Neretai metonomijų ir sinekdochų galia panardina skaitytoją į tariamos esmės patyrimo lauką. Priešingai, tropologinė tekstų analizė padeda vaduotis iš iliuzijos srauto. White’as tropologiją laiko būtina dialektinio proceso, mąstymo raidos dalimi. Tiesa, jis neaptaria dialektikos ir hermeneutikos sankirtų (pavyzdžiui, ironiško oksimorono atveju), taip pat nenagrinėja egzegetikos įtakos mąstymo ir kultūros, civilizacijos istorijai. White’as nesukuria naujos dialektikos, tačiau parodo dar vieną jos skaitymo būdą: dialektikos semantinės mašinos analizę, taikomą istorijai. Jis pastebi mūsų laikotarpiui, t. y. magizmo ir masinės banalizacijos laikui, būdingą metonimijų viešpatavimą: kai visuma pakeičiama dalies vardu (Donbasas yra Novorosija), ar kai koks nors lyderis susiejamas su įsivaizduojama visuma: pavyzdžiui, separatistų lyderis „Igoris Girkinas Strelkovas yra Novorosija“. O jei Strelkovas negali būti pavaizduojamas visumos atstovu, tai jis yra pateikiamas, kaip kurio nors reiškinio pagrindinė reikšmė, remiantis sinekdochos principu: „Strelkovo žodžiai yra Slaviansko garbė.“ Vis dėlto toks karinis vietovės ar autoritarinis asmens išaukštinimas dar neatskleidžia paties Novorosijos mito, kuris pasirodo tik per aibę istorinių pasakojimų, metaforizaciją, metoniminę ir sinekdochinę tikrovės transformaciją. White’as sako, kad metonimija ir sinekdocha „[…]gali būti išskleisti tik tikint, jog figuratyvinė kalba gali pagauti daiktų prigimtį“ (White, 2003: 38). O politinė, istorinė, mitologizuojanti retorika yra būdas šiuos tropus dauginti arba, priešingai, juos pažeisti ironijos, skepticizmo, abejonės ir kitokiais būdais. Tropologinės analizės instrumentai padeda sielai kopti Jokūbo laiptais: įvairiais pasakojimais, įveikiant jų klampumą ir apgaulingumą ir taip racionalizuoti, modernizuoti pasaulį, o ne atmesti mitus, ne parodyti, kad jie meluoja, lyginant su gamtos, matematiniais ar statistiniais mokslais. Tropologija ir hermeneutika nesiekia paneigti mito, kaip tokio, lygiai kaip ir dekonstrukcija negriauna praeities fantomų, nuolatos ir įkyriai atskleidžiančių intertekstualumų archyvus. Mano pasiūlytos strategijos: tropologija, hermeneutika, dialektika ir dekonstrukcija brėžia kitokį, kritinį, tačiau anaiptol ne naikinantį, o racionalizuojantį santykį su mitais, poezija, religija ir istorija, siekia paversti juos žmogaus tapsmo, civilizacijos dalimi.
Ankersmithas, remdamasis White’o samprotavimais, didesnį dėmesį skiria ne visuotinei istorijai, o filosofijos ir mąstymo raidai. Jis taip pat mąsto apie būtinas sąsajas tarp transcendentalizmo raidos ir tropologijos plėtros, tačiau tai adresuoja ne visuotiniam pažinimui, o tik naratyviniam. Jam kur kas svarbiau pateikti naivaus žvilgsnio į mitą, epą ir istoriją analizę. Jis iškelia bendro istorijos vaizdo arba geštalto (visumos) idėją. Vaizduojama visuma nėra mokslinis produktas ir net nėra tekstas, pagaliau nėra valdžios institucijų struktūros, o veikiau tam tikras eidolonas (ειδωλον – šmėkla, stabas, kopija). Plėtodamas deduktyvinę nomologinę teoriją, jis ją susieja ir su analitine hermeneutika ir su „aprėpiančio dėsnio“ („covering law model“) teorija (Ankersmith, 1994: 56), kuri siekia paaiškinti įvairovės pažinimą bendro geštalto arba naratyvinių vaizdinių grupių buvimu. Tokiu atveju ne demaskuojamas elementarus mito ar kupino apvertimų, tropų pasakojimo diktatas, bet parodoma šių kolektyvinių vaizdinių pasaulį grindžianti ontologinė funkcija: geštaltas pretenduoja būti tikrovės pamatu. Vis dėlto Ankersmithas nevykdo alegorizacijos, egzegetikos reikšmės tyrimo, sąsajų su dialektika analizės.
Ne mažiau svarbi, nei tropologija, mums yra alegorijos istorija ir jos sąsajos su egzegetika ir hermeneutika. Alegorijos, egzegezės ir tiesioginių biblijinių paliepimų įveikimo tema samprotavo Jonas Whitmanas (Whitman, 2003). Vis dėlto jis daugiausiai susitelkia biblijinei egzegetikai aiškinti, o ne išsilaisvinimui iš dabarties direktyvinių mitų, kas būtų reikšminga šiuolaikinei ideologijų, industrinio infotainmento ir naujųjų politinių mitų kritikai. Tropologija, hermeneutika, kolektyvinių geštaltų analizė laisvina filosofiją, poetiką, retoriką nuo tiesioginio sekimo įsakymais ir atveria sąlyginumų, ironijų, žaismo sferą, kuri yra gerokai reikšmingesnė žmogaus, kaip humanitas, o ne animalis, raidai. Dažniausiai filosofijos ir mito susipriešinimo laikotarpiu ir alegorizmo gimimo data laikomos Homero ir Hesiodo tekstų religinės ir filosofinės interpretacijos (Whitman, 2003: 9) ir ankstyvoji bei Sokrato filosofija. Platonas sokratiškame dialoge Ijonas įvardija pavojus tiesiogiai klausytis dievų, orakulų ir poetų. Juk dievų magnėsietiška galia viršija žmogaus patirties galimybes, o tie, kas arčiausiai dievų, – pranašai, – vapa sunkiai suvokiamus dalykus. Jų, pranašų, tiesiai klausyti – prisigalvoti nebūtų dalykų. Platonas sako Ijonui, Hesiodo ir Homero poezijos rapsodui, dainiui-interpretatoriui:
Tavo gebėjimas gražiai kalbėti apie Homėrą, kaip ką tik sakiau, yra ne amatas, o dieviška galia, judinanti tave nelyginant ta [galia, kuri slypi] akmenyje, Euripido pavadintame magnėsietišku, o daugumos [vadinamame] Hėraklėjos [akmeniu] [… M.G.] Lygiai taip pat ir Mūza vienus padaro dievo įkvėptus, o per šiuos dievo įkvėptus sukimba (εξσαρτάται) kitų dieviško įkvėpimo apimtųjų virtinė. Mat ir visi gerieji epiniai poetai visus tuos gražiuosius kūrinius žosta ne amato dėka, bet būdami įkvėpti dievo bei apsėsti (κατεχόμενοι), ir gerieji giesmių kūrėjai lygiai taip pat, nelyginant korybantai, kurie šoka netekę nuovokos, taip ir giesmių kūrėjai tas gražiąsias giesmes kuria ne būdami pilnos nuovokos. (Platonas, 1995: 267-269).
O tam, kad šėlas ir kvailystės neviešpatautų, kad dionisiškos eisenos nesunaikintų sumanumo ir laisvų žmonių verto gyvenimo, būtini religinių ir poetinių tekstų interpretatoriai – rapsodai, ir filosofai, kurie pagaliau paaiškina, kokia tiesa, koks racionalumas slypi už šių ištarų. Atsispirti tiesioginei ir pavojingai mito, religijos, jų ritualų, patriotinės, ekstatinės poezijos įtakai buvo skirta hermeneutika, dialektika ir pilietiniai įstatymai, atskiriantys tikėjimo ir politėjos (πολιτεία) – pilietiškumo rasties ir plėtros sąlygos – sferas. Dar daugiau, be hermeneutikos, dialektikos, dekonstrukcijos, viešas politiškumas arba racionali politėja, t. y., Cicerono žodžiais tariant, – res publica, yra sunkiai galimi. Ši racionalizuojanti atskirtis, gebėjimas suvaldyti poetų ir muzikų sukeltas aistras yra svarbi, bet toli gražu nepakankama pilietiškumo sąlyga. Nei politėja, nei politinė bendruomenė (κοινωνία πολιτική) nėra gamtinės duotys, tiesiogiai nekyla iš šeimyninių ar gentinių sąlygų, nėra noro išlikti ar viešpatauti rezultatas, priešingai, – gebėjimas suvaldyti autoritarinių asmenų puikybę, vario trimitų geidulį, masių paklusimą įkvepiančiai dainai ir muzikai. Tiesa, be politinių lyderių sunku įsivaizduoti politinį procesą, o be mobilizuojančios ir uždegančios dainos – kovinį pasipriešinimą. Abu yra svarbūs, tačiau filosofijos tikslas yra neleisti šiai lyderystei ar šiai Mūzų galiai paversti piliečius šėliojančiais korybantais, dionisiškų eisenų ar tiesiog masių kvaitulio dalyviais. Pabrėšiu dar kartą: skirtingai nei ateistinė ar apšvietos sąlygojama kritika, dialektika ir hermeneutika, tropologija nesiekia sunaikinti mitus, dainas, religijas, o – paskatinti šalia įkvėptumo energijos rastis proto veiklai.
Racionalizacijos, pilietiškumo pasipriešinimas, tačiau ne paneigimas, mitui reiškė tradicinės bendruomenės griūtį, su mitu siejamų ritualų viršenybės, lyginant su asmeniniais sprendimais, pabaigą ir įvairių racionalių alegorinių metodų ir praktikų puoselėjimą bei, pagaliau, viešumos svarbą. Labai plačiai ši virsmo tema interpretuojama aiškinant Sofoklio Antigonės istoriją, kur mitinis tikėjimas ir ritualinis laidojimas tragiškai priešinamas užgimstančiai įstatyminei valstybės tvarkai. Buvo siekiama, kad viešosios religinės ir valstybinės institucijos ir jų praktikos sektų ne šeimos ar genties naratyvais ir papročiais, o derybomis ir bendrais susitarimams. Platonas ir Aristotelis pastebi, kad visiškai įveikti siautulingą mitą sunku. Be to, mito, susijusių ritualų, tragedijos ir kitos poetikos sąlygojamas ζῷον πολιτικόν, t. y. politinės žmogaus aistros, valdžios geidimas, puikybė ir šlovė, jų pažadinta tragedija ir komedija, katarsis rodo sąmonės patirčių svarbą. Tragiškos politinės bestijos patirtys anaiptol nėra laisvės išraiška, o energija – aristoteliška ἐνέργεια, ne forma, t. y. ne taisyklė, pavyzdžiui sąlygojanti τρόπος (reikšmės apvertimo) leidimą. Laisvė kyla ne tik iš geismo, energijos, bet kartu ir neatskiriamai, iš racionalaus pasirinkimo, kuriam būtinas atstumas, ir kurį įgalina egzegetika (alegorizmai), hermeneutika (patirties suvokimas), dialektika ir retorika (tropologija). Senovės Graikijos filosofų atrastos aporijos, sofizmų kritika, sokratiškoji dialektika, Aristotelio atskleistos teisingos samprotavimo ir retorikos figūros, skepticizmas, mimezio analizė ir kritika sąlygojo mito ir epinės poezijos racionalizaciją.
Panašiai elgiasi ir judėjiška bei krikščioniška filosofija, pradedant Filonu Aleksandriečiu. Toros ir biblijinė tropologija kyla iš interpretacijos kelio, metodo, manierų supratimo ir išaukštinimo, lyginant su tiesiogine reakcija, su afektu. Biblijinis tropologizmas, t. y. įvairiausių prasmės figūrų apvertimai ir komentavimas, diskutavimas, pavertimas institucine praktika mažino pavojingą tiesioginį Šv. Raštų skaitymą ir susijusią ekstatiką, ekscesus. Krikščionių bažnyčios, ypač katalikybė, suartina biblijinę egzegetiką bei Romos Bažnyčios politiką ir bažnytinio teismo – Inkvizicijos – praktiką. Teismo, tyrimo, alegorinių praktikų dermė turėjo sumažinti pavojingų erezijų, įkvėptų pranašų, nevaldomų regėjimų, ekstatiškų liudijimų pavojų, įvairių šventpaikšių (rusiško юродивый analogas) kišimąsi į valstybės reikalus, eliminuoti įvairių savanarolų ir rasputinų lemiamą dalyvavimą sprendžiant bendrus piliečių reikalus. Filosofija save nuosekliai oponavo ne tik tiesioginiai mito ar šv. Rašto kalbai, bet ir užgimstančiam mokslui – scholastinei scientia, o vėliau ir matematiniams-geometriniams bei gamtamoksliniams tikrovės aiškinimams, t. y. klasikiniams racionalumo idealams ir, atitinkamai, „mokslinei“ istorijai kaip abejones draudžiančiam naratyvui. Alegorizmas ir egzegetika, dialektika ir retorika bei literatūrinių ir kino, vaizdo naratyvų dekonstrukcija tapo civilizacijos prielaidomis, o universitetai ir didieji vienuolių ordinai ar jų paskatinti sąjūdžiai – trubadūrų, kurtuazinis … iki pat poststruktūralistinio – vėl ir vėl tapo naujosios kultūros ir pasaulio lopšiais. Kitose civilizacijose – žydų, kinų, indų … – rasime panašias alegorizacijos ir institucinės interpretacijos, mistinių demoniškų regėjimų varžymą, draudimą ir racionalių praktikų (konfucionizmo) puoselėjimą ar platinimą (budizmo atitolimas nuo demonizmo ir maginio ritualizmo). Vis dėlto šiuolaikinė subkultūrizacija, populiariojo magizmo, infotainmento, naujų mitų kūrybos ir New Age religijų plėtra sukuria visai kitą aplinką, kuri atvėrė erezijų Pandoros skrynią, tačiau suvaržė hermeneutų ir dialektikų, egzegetų ir dekonstrukcijos meistrų viešą aktyvumą.
Kaip pavyzdį pateiksiu Dantės ir Giordano Bruno atvejus, kurie patys, būdami puikūs poetai ir filosofai, skyrė įkvėptąjį kalbėjimą ir jo alegorines interpretacijas. Dantė dialoge Puota aiškina savo Divina Commedia kaip egzegetiškai parašytą tekstą, kurio negalima skaityti tiesiogiai ir jis neturėtų būti aiškinamas pagal analogiją Šv. Raštui, bet nepretenduojant juo būti. Dantė apie poetinius tekstus teigia:
[…] raštai gali būti suvokti ir turi būti su didžiausiu dėmesiu aiškinami keturiomis prasmėmis. Pirmasis vadinasi tiesioginiu ir tai yra ta prasmė, kurie nerodo nieko daugiau nei prasimanyti žodžiai – tokios yra poetų pasakėčios. Antrasis vadinasi alegoriniu; jis slepiasi po šių pasakėčių audeklu ir yra tiesa, paslėpta po nuostabiu melu; pavyzdžiui, kai Ovidijus kalba, kad Orfėjus savo kitara suvaldydavo žvėris ir priversdavo medžius ir akmenis prie jo artėti, tai reiškia, kad išmintingas žmogus savo balso galia gali suvaldyti ir nuraminti žiaurias širdis […] Trečioji prasmė vadinasi moraline, ir ji yra ta, kurios skaitytojai privalo dėmesingai ieškoti raštuose savo ir savo mokinių naudai. Tokia prasmė gali būti atskleista Evangelijoje, pavyzdžiui, kai kalbama apie tai, kad Kristus paėmęs tik tris iš savo apaštalų užlipo į kalną tam, kad pasikeistų, ką moraliniu požiūriu galima suvokti taip: pačiuose dvasingiausiuose reikaluose mums reikalingi tik nedaugelis liudininkų. O ketvirtoji prasmė vadinama anagogine, tai yra virš-prasme arba dvasiniu rašto aiškinimu […]. (Данте, 1967: 135-136).
Pastebėtina, kad Dantė Puotoje keturių reikšmių egzegetinę praktiką taiko ne tik biblijiniams tekstams, bet ir iškilių poetų – Ovidijaus ir savo paties – tekstams ir kartu šį interpretacinį sprendimą sieja su kurtuazine poezija, kurios tradicija poetas iš dalies seka. Nekomentuosiu išsamiai Bruno tekstų, kurie yra išimtinai simboliški ir egzegetiški, ko jis išmoko ilgų studijų dominikonų vienuolyne metu. Tačiau pabrėšiu jo aiškų gebėjimą skirti mokslinį tekstą, pavyzdžiui, apie pasaulio begalybę, nuo alegorinės filosofijos. Pavyzdžiui, jo tekstas apie herojišką entuziazmą yra ne tik mistiškas ir poetiškas, kupinas aistringų eilėraščių ir regėjimų, bet ir atvirai, principingai egzegetiškas. Bruno iš karto po hermetinių eilių dėsto ilgus filosofinius metaforiškus vertimus, plačiai remiasi alegoriniu metodu ir pašalina tiesioginį mito veiksmą.
II.
Nuo mito tautogorizmo prie kategorizmo
Nusisukimas nuo mito ir religijos kontrolės, nuo jų alegorizacijos, tropologizacijos praktikų prasideda Humanitas ir egzegetikos krize, prasidėjusia Apšvietos, ir ypatingai XIX – ideologijų gimimo – amžiuje. Humanitas buvo paverstas humanizmu, kurio prasmė atitiko užgimusią kolonializmo idėją ir gimstančią orientalizmo viziją ir norą scientistiškai formuoti žmogų ir bendruomenę. Humanizmas tampa vienu pirmųjų, ir vis dar nesibaigiančiu, socialinės inžinerijos projektų. Humanizmas ir reiškia žmogaus paklusimą tiesioginiams ideologijos, o kartais už jos besislepiančio mito, paliepimams. XIX amžiaus humanizmą galima kritikuoti tokiais pat požiūriais, kaip ir kolonializmą ir orientalizmą: tėvo ir vaiko santykių ekstrapoliacija tautų santykių aiškinimui, nuolankus įsitikinimas, kad pagalba atsilikusioms tautoms, valstiečiams ir darbininkams bei jų auklėjimo, pritaikymo modernizacijos tikslams principai sutampa. Ir jei šiandien kolonializmo ir orientalizmo kritikai jau skirta begalė knygų, tai humanizmas vis dar nėra pakankamai demaskuotas ir kritikuotas kaip vidinis kolonizacijos ir ideologinės priklausomybės mechanizmas. Humanizmo praktikos, kurias išranda Friedrichas Niethammeris – Fichte’s bendražygis, geras Hegelio draugas ir Friedricho Schellingo kritikas, – buvo skirtas tinkamam augančių vaikų auklėjimui. T. y. tai, kas buvo taikoma „laukiniams“ ir valstiečiams, buvo adaptuojama savo vaikų auklėjimui ir tai puikiai atitiko hėgelišką filogenezės ir ontogenezės dermės idėją, kurią itin iracionaliai puoselėja daugelis posovietinių pedagogų ir pedagogikos profesorių iki šiandien. Kitu humanizmo objektu neišvengiamai turėjo tapti darbininkai. Labai greitai Karlas Marxas ir marksistai humanizmo terminą pradeda kritikuoti kaip neatitinkantį darbininkų klasės lūkesčių. Marksistai randa, kad humanistai, kviečiantys padėti darbininkų klasei, iš esmės tik tęsia eksploatacijos idėją, kai tuo tarpu komunistai nori visiškai išlaisvinti proletariatą ir jau tada atskleisti esmingiausius humanizmo bruožus. Apie humanizmą, kaip apie galimą socialinės inžinerijos instrumentą ir ideologiją, pradeda kalbėti visi, o filantropija ir darbininkų švietimas modernizacijos tikslais, kaip beje ir kolonijų švietimas ir jų mentaliteto reguliavimas, tampa kapitalizmo raidos bei, kiek kitokiu būdu, lenininio socializmo praktika. Humanizmas tampa ideologija, kuri pamažu atranda sau būtinas sąsajas su valdžia. Šioje vietoje turiu pastebėti, kad nuosekliai seku Gilles‘io Deleuze‘o mintimi apie filosofijos ir valdžios bei prievartos mechanizmų atskirtį. Filosofija iš esmės yra an-archiška, t. y. nepamatinė ir neturinti valdžios. O jos svarba atsiskleidžia nesibaigiančiu racionalizacijos, interpretacijos, viešo komunikacinio veiksmo ir derybų procesu. Fenomenologinės-hermeneutinės ir loginės-dialektinės praktikos, komparatyvistiniai ir analitiniai gebėjimai bei vieša veikla ardant (pavyzdžiui, alegorizuojant, tropologizuojant) mitinius, religinius, poetinius ir ideologinius, kitus meninius (kino) tekstus ir vaizdus yra socialinė politinė filosofo pašauktis.
Schellingas viename svarbiausių savo gyvenimo kūrinių, Mito filosofijoje, sako:
Dėl būtinybės, su kuria gimsta vaizdinių turinys, mitologija nuo pat pradžių turi realią, o, vadinasi, taip pat ir doktrininę reikšmę; dėl būtinybės, iš kurios kyla ir forma, mitologija yra visiškai sau, t. y. ją visados reikia suvokti būtent taip, kaip ji tai sako, o ne taip, tarsi būtų mąstoma ar turima omenyje kažkas kita. Mitologija ne alegoriška, o tautogoriška [die Mythologie ist nicht allegorisch, sondern tautegorisch]. Jai dievai yra tikros būtybės, kurios yra ne kažkas kita ir nereiškia ko nors kita, o reiškia tik tai, kad jie yra (Schelling, 1996: 153).
Schellingo teiginį apie mito tautogoriškumą, doktriniškumą, direktyvumą derėtų aiškinti jo filosofijos esmės kontekste. Schellingas mano, kad filosofija mąsto esinį patį savaime ir jo skirtumus. Jis, komentuodamas Aristotelį, teigia: „[…] kam dar, jei ne filosofui, pridera tirti nekintantį esinį (το ταύτόν) ir kitybę (το έτερον) […]“ (Шеллинг, 2013: 274). Atitinkamai jis tvirtina, kad tam, jog esinys – mitas – pasirodytų toks, koks yra, turi būti įveiktas kritinis, apšviestasis protas, jo analitiniai ir hermeneutiniai gebėjimai. Tik tada vėl bus girdimas būtiškas visuotinybės balsas. Tokiu būdu Schellingo tautogorizmas virsta politika ir teise, o mitas ir religija vėl randa kelią formuoti visuomenę, kaip ir laikotarpiu iki Sofoklio Antigonės. Prabunda ikiedipinis laikas ir tėvų žudymas bei incestas, skirtybių naikinimas, visa tai, prieš ką nuosekliai pasisako posokratiškoji filosofija. Vis dėlto Schellingo siekinys išlaisvinti mitinę esinio patirtį nuo iki tol egzistavusių racionalizacijos praktikų gali būti ir neturėjo jokio šiuolaikinio politinio mito įteisinimo tikslo. Veikiau jau Schellingo proto ir mito santykio apvertimą reikėtų interpretuoti kitų XIX amžiaus didžiųjų apvertimų kontekste. Apvertimas iš esmės taip pat yra tropologinis veiksmas. Ir tai tik rodo, kad figuratyvinės priemonės pačios gali tapti manipuliacijos ir įtikinėjimo įrankiais. Hegelis apverčia platoniškas amžinybės konstrukcijas ir atskleidžia istorijos reikšmę, Marxas pastato Hegelį nuo galvos ant kojų ir paverčia sąvokos dialektiką ekonomine ir revoliucine praktika, Sørenas Kierkegaardas, ko gero, artimiausiais Schellingui, įteisina tikėjimo absurdą aukščiau apšvietos ir mokslo naratyvų, Friedrichas Nietzsche pakviečia pervertinti visas vertybes ir grąžinti dionisišką gamtos ekstatiką, t. y. įteisinti mitą kaip tiesioginę tragišką praktiką. Visa tai yra didieji, ontiniai tropologijos veiksmai. Ir tai skatina mus kelti klausimą, ar tik nėra taip, kad kai tik hermeneutika, egzegetika (alegorijos), retorika (tropologija) ar dialektika siekia būti ne epistemomis, o ontologinėmis priemonėmis, jos pačios pasineria į mito glėbį ar tampa ideologijos, propagandos instrumentais. Ontologija, gimusi iš apvertimo, iš tropologinio virsmo, galiausiai iš komunizmo, tikėjimo ar vertybių pervertinimo, iš visuotinybės sugrįžimo, yra ne mažiau iliuzinė, nei Derrida hontologija, kuri remiasi vien tik mirusiųjų prisiminimais ir legendomis, gedulu ir ašaromis apie dingusias, bet mūsų širdims svarbias epochas.
Europoje paplitę Schellingo4, Marxo ir Nietzsche’s sekėjai užvaldė Europos elito mintis. Hermeneutinės praktikos ir dialektika, jei tik tokiomis išlieka, yra pakviestos aiškinti naujas ideologijas ir įteisinti naujas hegemonijos struktūras. Tiesioginė mitologija, jos doktriniškumas ir direktyvumas, susietas su savitai interpretuota Nietzsche’s Wille zur Macht idėja, įsiskverbia į nacizmo ideologiją ir, kiek mažiau, į komunizmą. Komunizmas, naratyviniu požiūriu, buvo kiek atviresnis modernizacijai, todėl rėmėsi ne tiek antikinių, pavyzdžiui, germaniškų, mitų ir jų priedermių rekonstrukcija bei įgalinimu, o kūrė naują mitologiją, įteisino direktyvią mitokūrą, mitokūrinę praktiką. Abi tendencijos – nacizmas ir komunizmas – nuosekliai eksploatavo naujo žmogaus kūrimo, antropogenezės idėją, kurią neretai siejo su naujuoju humanizmu. Ta tema buvo parašyta daug propagandinių kūrinių, pavyzdžiui, apie komunistinį ir ateistinį humanizmą, kaip darbininkų klasės, naujo sovietinio žmogaus auklėjimo principus. Partija save vaizdavo tėvu, proletariatas buvo auklėjamas vaikas, kolonijinis arba orientalistinis objektas. Naujoji biopolitika, žmogaus išardymo, išvalymo ir sukonstravimo praktikos buvo metodiškai įdiegtos nacių koncentracijos stovyklose ir sovietiniame gulage.
III.
Humanitas ir alegorizmas: atvertys ir slėpiniai
Reikia pastebėti, kad, pasipriešinant tikėjimui, mito tiesa ir paklusimas tiesioginiams mito nurodymams, betarpiškiems šventųjų raštų aiškinimams, jų ekstatinėms, mistinėms interpretacijoms buvo lydimas būtinybės naujai kurti ir aiškinti žmogaus esmę ir jo būtį, t. y. visas šis laisvėjimo procesas buvo susijęs su nauju tapimo „žmogumi iš esmės“ supratimu. Vis dėlto Heideggeris norėtų pašalinti visus šiuos posokratiškus, iš esmės – pohomeriškus filosofijos sluoksnius, ir atgaivinti pirminius mito balsus, Herakleito Žosmę, Nietzsche’s Dionisą. Vis dėlto ir Heideggeris suvokia Būties šviesos (leiskime sau žaisti šia metafora) svarbą ir ją sieja su Idėjos kontempliacija, turinčia ontinę-hermeneutinę reikšmę. Pasak jo, senovės Graikijoje tokias praktikas atitiko mokymasis esmingai tapti – παιδεία, vėliau – Romos studia romanitatis ir Renesanso studia humanitatis. Paskutinysis reiškė ne tik žmogiškumo puoselėjimą per eruditio institutioque in bonas artes, bet taip pat ir tiesiogines poezijos ir mito atvertis. Heideggeris išsamiai nenagrinėja Renesanso studia humanitatis idėjos, o tik pasiūlo jos skaitymo būdą, ignoruodamas visas alegorizmo transformacijas ir kurtuazinio ar neoplatoniško simbolizmo patirtis. Renesanso simbolinio mąstymo aiškinimui jo interpretacijos yra aiškiai nepakankamos. Tačiau Heideggerio tikslas yra ne istorija, o būtis ir esinys, iš esmės tas pats, ko siekė ir Schellingas – το ταύτόν – nekintančio esinio, toks, koks jis yra, mąstymo. Vis dėlto yra ir esminių skirtumų. Schellingas susitelkia visuotinybės ir tapatybės aiškinimui, o Heideggeris mirtingojo dalios suvokimui, vienas kalba apie amžinybės dėsnius, kitas – apie pasirengimą mirčiai mito prošvaistėje.
Kiek kitaip žmogaus būklę aiškina Heideggerio sekėja ir jo kritikė Hannah Arendt (Arendt, 2005). Ji pirmiausiai neturi tikslo atskleisti iš mito kylantį esinio aiškinimą, o daugiau dėmesio skiria tam, kas priešinga mitui – politikai, kaip politėjos, viešumos, susitarimų ir įstatymų plėtrai. Ji jų ištakas atranda ne tiek παιδεία idėjoje, o sieja su turiningu ir viešu laisvalaikiu, su graikų – σχολή, nuo ko vėliau kilo romėnų otium, bet mažiau su viduramžių dogmatine schola. Pasak Arendt, platoniška Akademija – ‘Ακαδήμεια – yra tiesiog laisva erdvė, sodas, kur ir gali išsiskleisti παιδεία visa savo esme. Sodas, o ne tik turgaus ar kita vieša erdvė, yra svarbus tikrovės bruožas, nes tiesa ir tapsmas gėriu yra galimi tik laisvalaikio (σχολή) metu, kai žmogus laisvas nuo ūkio įpareigojimų ir amatininko instrumentiškumo. T. y. atsiskleidimas esmiškai žmogumi yra laiko, įvykio, o ne vietos ir ne taisyklės bruožas. Todėl ir buvo galima akademija, o ne būtinai aikštės demokratija. Todėl buvo galima išskleisti dvi laisvalaikio žmogaus galimybes: βίος θεωρητικός ir βίος Ἀγορά. Pavyzdžiui, Arendt pagrįstai σχολή laisvę ir filosofiją sieja su romėnų otium – aukščiausių idealų siekimu laisvalaikio metu, kai buvo praktikuojama filosofija ir poezija (Arendt, 1995: 26). Otium – laisvalaikio kontempliacijos – buvo priešinamos užimtumo laikui negotium, taip pat ir politinei-valstybinei veiklai, kurią šiandien sietume su biurokratine ar tarnautojo veikla.
Romos studia romanitatis ir Renesanso studia humanitatis yra kupini meditacijų apie estetines ir etines dorybes… Mokymasis yra kupinas mitinių tragedijų, jų poetinių raiškų, filosofinių idealų, teatro ir choro įtikinėjimo, kurie brėžia tapatybės raidos trajektorijas, klosčių sklaidos ir kaukių priauginimo strategijas. Istorijos pasakojimai, kaip ir pasakų ar mitų – yra iš giliausių tradicijų atkeliaujantys tapsmo žmogumi keliai: išlaisvinantys ir pavergiantys, apgaunantys, kaip Sfinksas, savo mįslėmis. Mitas, pasaka, menas generuoja žmogų, grupę ir jų gyvenamą pasaulį (Lebenswelt) ne mažiau nei ontologinės mašinos. Tačiau politinis menas bei mitas kartu ir slepia kitas tvarkas, kitus pasaulius ir kitokios laisvės galimybę. Istorinių atvejų, pamokomų žygių ir pralaimėjimų pasakojimai buvo pavojingas laisvalaikio reikalas, kurio dėka išsiskleisdavo išmintis ir čia pat save įkalindavo kaip įkalina narciziška svajonė.
Alegorija, egzegetika ir hermeneutika – aiškinimo menai, atgręžti į istorinius naratyvus – ir yra tas atspindintis skydas, kuris apsaugojo Persėją nuo suakmeninančio Medūzos Gorgonės žvilgsnio, tačiau vėliau patį Persėją pavertė pavyzdžiu ainiams. Dėl nesėkmingo perversmo Florencijoje kankintas, kalintas ir nušalintas diplomatas Niccolo Machiavelli laisvalaikio metu tampa politinės minties ir studia civitatis meistru ir interpretuoja istorijas, būdamas laisvas nuo naratyvų keliamo įspūdžio. Jis ir yra tas Persėjas, kuris egzegetiką paverčia analogijų metodu, kognityvine komparatyvistika ir išmania metodologija. Alegorizmas, paverstas istorinių precedentų lyginamąja ir tikslinga analize, išvengia patoso blizgesio bei šlovės puikybės ir būtent todėl yra pats tikriausias studia humanitatis ir transformuotos jos versijos – studia civitatis – kūrinys (Mažeikis, 1998). Tačiau po mirties Machiavellio šmėkla tapo politinės klastos ir apgaulės vaizdiniu, instrumentinio politinio proto simboliu ir todėl prarado daugelį savo racionalizuojančių galimybių. Tai, kad Stalinas mėgo skaityti Machiavellio Il Principe, nesako nieko apie Machiavelli, bet liudija jo šmėklą, kuri puoselėja kitokį pasakojimą, nei gyvas Machiavelli. Hontologijos ir ontologijos skirtis neleidžia žiūrėti nei į vieną hermeneutikos ar dialektikos analizę kaip baigtinę, kaip nekintantį mūsų dvasinio pasaulio rezultatą.
Analogijos, precedentų tipologizacija nėra nei įprastinis menas, nei mokslas, nei akinančios dieviškos šviesos ar alinančio būties šėlo perteikimas, nei matematinis ar gamtotyrinis, statistinis tyrimas. Hermeneutika ir tropologija, dialektika slopina ir ekstatiką, ir vertybių dogmatiką, ekscesus ir mechaninius kartojimus, šventumą ir istoriją, praeitį ir dabartį. Įprastinė tiesioginė, naivioji patirtis yra atspindima meno – tapybos, šokio, poezijos. O su dievais siejamas menas realizuoja patirties sprogimą, apšviestumo įvykį – apariciją (apparition5). Senovės graikai skyrė pirmavimo patirtį – κατ’ εξοχήν – ir regimą, patiriamą vaizdą – εἴδωλον. Pirmavimo – κατ’ εξοχήν – idėja ilgainiui buvo tapatinama su patepimu, su Dievo malone, su aparicija, maksimaliu apšviestumo įvykiu. Atitinkamai iškilo konkurencija, kas yra apšviestas: karaliai ar klajojantys asketai, mėlynas aristokratų kraujas ar maldininko nuolankumas? Teisė būti išskirtiniu, pirmaujančiu tarp piliečių, vadinasi, būti ekscesu, aukščiausiu įvykiu, tai reiškė politinę lyderystę. Mito ar dievų dovanojamas šventumas buvo ir yra perkeliamas lyderiams, pirmiesiems, kurie pagal metonimijos, sinekdochos ar metaforos principą tapatinami su didžiaisiais, esminiais reiškiniais ar net dievais. Tokiu būtu tiesioginis mito reiškimasis yra realizuojamas lyderių ir minios vaizduotės, susijusios retorinės komunikacijos ar net derybų dėl kieno nors šventumo pripažinimo. Tokiu būdu yra pakankamai aišku, kad komunikacinis veiksmas, apie kurį kalba Jürgenas Habermas, nors ir užtikrina bendrų suvokimo arba transcendentalinių sąlygų buvimą, bendravimą, tikrumo ir tiesos jausmus, tačiau anaiptol negarantuoja civilizacinio proceso, ar net priešingai – skatina regresą ir banalėjimą. Mito aplinkoje bendraujantys žmonės ar protėvių balsu šnekantys vadai atveria karų ir naikinimo slėnius.
Vis dėlto klasikinė arba ontinė hermeneutika (kuri teigia, kad supratimo didėjimas ir yra būties sklaida) nėra pakankamas pagrindas apsisaugoti nuo direktyvinio mito ir jo suponuojamo mito šėlo. Priežastis – ji dažniausiai ignoruoja ontologijos ir hontologijos skirtį ir nagrinėja jų bendrystę, o ne karą. Kaip pavyzdys dažnai pateiktinas Heideggeris ir jo santykis su nacizmu ir fašistų puoselėjamais ariškais ir germaniškais mitais. Heideggerio apmąstyta Dasein, Čia-būties tema, Juoduosiuose sąsiuviniuose (Heidegger, 2014) buvo suprasta taip: jei čia ir dabar yra mūsų bendra tėvynė, jos Blut und Boden, tada turi būti suvokiama ir jos prašoma auka, prasminga žmogaus baigtis, savo mirtingumo įvertinimas germaniško mito aušroje. Heideggeris kalba apie poetinę apibrėžtį patirti ἀρχή ir mūzų sąlyčius, pirmykštės barbariškos energijos virtimą tragiškais ir mūzų manijos vedamais himnais ir visiškai nesistengia analizuoti dabarties institucinių, demografinių, teisinių konfigūracijų. Tai, ką jis vadina ontologija, yra daugiausiai šmėklų pergalės vaizdai ir joms atnašaujančių žmonių liaupsinimas, t. y. hontologija. Vis dėlto, nors jis ir šlovino fiurerio principą (Führerprinzip arba Fiurerio pamatiškumas – Führergrundsatz) kaip apšviestumą, „pirmumą“, kaip κατ’ εξοχήν, Heideggeris nebuvo patikimas nacis, nes abejojo bio-rasistiniais, juo labiau social-darvinistiniais argumentais, kas vis dėlto buvo taip pat ontologinė iliuzija. Be to, jis niekino Das Man, kuriuo buvo persmelkta nacistinė biurokratija. Vis dėlto jo Juodieji sąsiuviniai rodo ne tik sekimą mitine liaudies (Volk) idėja, bet ir jo puikybę, manant, kad jis išreiškia tautos balsą ir esmę, kad byloja jos šventąsias iš mitų, epų, poezijos bei meno kylančias tiesas. Heideggerio baigtinis žmogus, būties mito šešėlyje, o ne prošvaistėje, pasirenka herojišką, tragišką mirtį.
IV.
Laisvė ir daugiaveidiškumas
Klasikinis Humanitas prielaidavo dialoginę žmogaus esmės raidą formuluojant vertybes, normas, siekiant aukščiausių, t. y. transcendentinių idealų. Šios vertybės buvo aiškinamos ne tik pozityvia, atvira dogmatikai, doktriniškumui ir prievolėms kalba, bet ir negatyviai, t. y. apofatiškai, kai vertybės nusakomos ne pagal savo vidinį turinį, o pagal priešingo dalyko draudimą, leidžiant visa kita. Negatyvi laisvės samprata plačiai aprašyta Isaih Berlino esė „Dvi laisvės sampratos“ (Berlin, 1995). Negatyvios laisvės, kaip ir apofatinio tikėjimo, privalumas yra nepriklausomybė nuo įvairiausių išorinių doktrinų ir pakankamai didelis nekontroliuojamos vaizduotės ir nevaržomos veiklos laukas, o trūkumas – tai, kad negatyvumas suteikia labai mažai pagalbos kuriant asmeninį laisvės turinį, savitą prasmini laiką ir erdvę. Dažniausiai paprastiems žmonėms, stokojantiems dvasinio savarankiškumo, kūrybingumo, iniciatyvumo, negatyvioji laisvės ar tikėjimo sampratos yra nepriimtinos. Priešingai, pozityvusis laisvės kelias, apie kurį kalba ne tik Berlinas, bet ir Arendt, ir Maidano aktyvistai, ir Novorosijos patriotai, ir Rusijos savanoriai, ir Baltijos šalių aktyvistai, palaikantys Ukrainą, dažniausiai yra ne tik kūrybingas, bet ir paternalistinis, priklausomas nuo dominuojančio pasakojimo, nuo leidžiamų, skatinamų simbolinių ir ritualinių figūrų. Pozityvioji laisvė masių ar didelių grupių atveju, norint išvengti prievartinio įsakinėjimo, yra kritikuojama elito ir institucijų, remiantis tam tikromis racionalizacijos technikomis. Hermeneutika, dialektika, tropologija vykdė ne tik supratimo funkciją, bet ir įvairiausių mitinių ir religinių tekstų kontrolę ir jų racionalizaciją, t. y. vykdė pilietinę ir politinę, o, vadinasi, ir civilizacinę prievolę. Heideggerio filosofija šiuo požiūriu laipsniškai atitolsta nuo hermeneutikos ir, aukštindama ikisokratišką filosofijos poetiką, pati, bent jau iš dalies, mano manymu, virsta tiesiogine mito filosofija. Tiesa, alegorizacijos meistriškumo jis neprarado ir po II-ojo pasaulinio karo, o jo puoselėjama poetinė egzegetika (aiškinant, pavyzdžiui, Georgo Traklio eilėraščius) rodo, kad mano įvardyta hermeneutika, kaip mito suvaržymo priemonė, nėra pakankama. Atitinkamai marksistinės praktikos rodo, kad ir dialektika taip pat nėra pakankamas priešnuodis prieš politinį komunizmo mitą (tiesioginį tikėjimą) ir jo ideologiją (pseudomokslinius naratyvus, t. y. Mokslinį komunizmą ((Научный коммунизм)).
Štai kodėl svarbu apmąstyti hermeneutikos, dialektikos sėkmes ir nuopuolius, aiškinant tiesioginę vaizduotės ir emocijų pretenziją būti socialinės organizacijos ir politikos priemone, o dar pavojingiau – karo šaltiniu. Filosofo misija yra ne tik išversti visuomenei, viešumai pavojingus pranašų ir mesijų pareiškimus bei siekinius į politiškai ir pilietiškai priimtiną kalbą, bet ir pateikti įvairiausias mąstymo alternatyvas, kurias atveria ironija ir daugina analogijos bei precedentai, kurie vėliau tampa bendra komunikacija, derybomis ir civilizacija. Tai, kad filosofai nevykdo savo pilietinės ir politinės funkcijos interpretuodami ir racionalizuodami, pagaliau kontroliuodami ir mažindami mistikų ir poetų, religingų politikų pareiškimus, iš dalies paaiškina pražūtingus tiesioginių mitų ir valstybės lydinius ir jiems pritariančių hermeneutų pranešimus. Štai kodėl aš kalbu apie kritinės hermeneutikos svarbą, kurią suprantu kaip negatyviosios dialektikos, įvairių tropologinių ir alegorinių analizių patirtį ir vadovavimąsi socialinių ir humanitarinių mokslų tyrimais bei jų teikiamomis alternatyvomis.
Mito sugrįžimas buvo lydimas ne tik ideologijų, bet ir totalinės ir naujosios propagandos. Abi jos siekė pakeisti žmogaus „veido“ patirtis, sekant Emmanuelio Levino filosofija, įvairių vaizdinių gamyba: mono vaizdinių, kas atitiko vienmačio žmogaus poreikius, ir daugiavaizdiškumo kūrimu, kas atitiko mitų suskaidymo, jų konkurencijos ir kontrolės idėją. Bet kokiu atveju skiriu daugiavaizdiškumą ir veidą arba daugiaveidiškumą. Šiuo atveju kalbu ne apie būtiną veido ir vaizdo, daugiaveidiškumo ir daugiavaizdiškumo dialektiką. Žinoma, veidas būtinai reiškiasi įvairiais komunikaciniais, santykių ir paveikslų pavidalais. Tačiau šių pavidalų, vaizdų raiška, jų gamyba yra tokia intensyvi, kad jokia dialektika yra nebegalima, o klęsti vaizdų gamybos hegemonija, kurią kontroliuoja rinka ir industrijos arba propaganda ir su ja suaugusi valdžia. Ar galima tokią valdžią laikyti racionalia? Abejoju. Vaizdų gamyba ir jų masė yra tokia intensyvi ir taip smarkiai susijusi su galia ir prievarta, kad įsivaizduoti veikiančio politiko ir mito atskirtį nėra paprasta.
Levinas kalba apie veido grąžinimą ir tuo tikslu remiasi judėjiškos filosofijos hermeneutinėmis praktikomis, Martino Buberio ir Franzo Rosenzweigo dialogizmo išaukštinimu, esminiu, veidas su veidu kalbėjimosi išaukštinimu. Aš esu linkęs kiek sušvelninti į Dievą atgręžto Levino filosofijos intensyvumą. Lygiai kaip ir išversti Heideggerio būties šviesos, būties prošvaisčių, būties nepaslėpties filosofinę metaforiką į komunikacinio veiksmo, racionalizacijos (hermeneutinės, dialektinės, tropologinės, dekonstrukcinės) ir, galiausiai, nesibaigiančių derybų kalbą. Tokiu būdu kalba, būtina tiesioginio mito įveikimui ir humanizmo ideologijos suvaldymui, yra veikiau ne hermeneutinė, vis dar kupina iracionalių metaforų ir nepakankamai griežta mitui ir religijai, o kritinė hermeneutika. Atitinkamai ir dialektiką, jei tik ją laikyti hegeliška dialektine logika, kuri buvo linkusi stiprinti ideologijas ir susieti valdžią ir filosofiją, galima keisti negatyvia dialektika ir jos technologijų bei priemonių gausa, kaip tai pasirodo Adorno kūrinyje Negatyvi dialektika ir vėlesnėse šio kūrinio interpretacijose.
Gintautas Mažeikis
LITERATŪRA
Arendt, H., 1995. Tarp praeities ir ateities. Vilnius: Aidai, ALK.
Arendt H., 2005. Žmogaus būklė. Vilnius: Margi raštai, 2005.
Berlin I., 1995. „Dvi laisvės sąvokos“ In.: Berlin, I., Vienovė ir įvairovė. Vilnius: Amžius, 1995, p. 428-429.
Cassirer, E., 2010. Philosophie der symbolischen Formen– Zweiter Teil: Das mythische Denken. Berlin: Meiner Verlag.
Derrida J., 1993. Spectres de Marx, Paris: Galilée, 1993.
Gadamer, H.G., 1986. Truth and Method. New York: Crossroad.
Heidegger, M., 2014. Überlegungen II-VI (Schwarze Hefte 1931-1938), Part 4. In: Heidegger, M., Gesamtausgabe, Volume 94. Frankfurt: V. Klostermann.
Mažeikis, G., 1998. Renesanso simbolinis mąstymas. Šiauliai: Šiaulių universitetas.
Mažeikis G., 2010. Propaganda ir simbolinis mąstymas. Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla.
Platonas, 1995. Ijonas, Naujasis židinys. IV, p. 267-269
Schelling, F. W., 1996. Philosophie der Mythologie und Philosophie der Geschichte. Bd. 1. München : Wilhelm Fink Verlag.
White, H., 1978. Tropics of Discourse. Baltimore: The Johns Hopkins University Press.
White, H., 2003. Metaistorija. Vilnius: Baltos lankos, ALK.
Whitman, J. 2003. Interpretation and Allegory– Antiquity to the Modern Perioв. Leiden: BRILL.
Данте, А., 1967. Пир. In: Данте, А., Малые сочинения. Москва: Издательство Наука.
Шеллинг, Ф. В., 2013. Философия мифологии. В 2-х т. Т. 1. Введение в философию мифологии. — СПб.: Издательство Санкт-Петербургского университета.
Straipsnis pirmą kartą publikuotas leidinyje Inter-studia humanitatis Nr.17 (2014)
- Terminą mitas aiškinsiu kaip spontanišką, mobilizuojantį naratyvinį mąstymą, o mitologiją – kaip kurią nors teoriją apie mitus.
- Ontologiją aiškinsiu kaip į dabartį apoliuojantį pasakojimą apie tai, kas yra tikrovė arba kaip galima tikrovė, siekiant eliminuoti visa, kas neturi šio statuso arba kam pasakojantysis nenorėtų suteikti tikrovės statuso.
- Feiku (nuo angl. fake – meluoti) vadinu populiarinius, simuliakrinius, melagingus pranešimus, kurie šiandien yra vienas svarbiausių infotainmento (angl. Infotainment – informacinis pasilinksminimas) šaltinių. Didelė žiniasklaidos dalis yra užimta ne analize ir kritika, o informacinio pasilinksminimo gaminimu.
- Schellingo būreliai buvo ypatingai populiarūs Rusijoje ir neabejotinai įkvėpė Visakovienybės – Всеединства – gimimą ir plėtrą, taip pat ir, netiesiogiai, Lietuvoje.
- Apparitia – manifestacija, fantazmas, apreikštis.
Beprasmybės mašina. Burzgesys.