Kaip suvedžioti žiūrovą. Apie kai kuriuos erdvės ir laiko aspektus tapyboje

pagal | 2015 03 14

Monika Saukaitė 2014-ųjų vasarą Druskininkuose, renginyje „Baltos lankos“, pristatė pranešimą, kurio pavadinimas yra kiek retorinis, gudraujantis, norintis privilioti kuo daugiau žmonių, – „Kaip suvedžioti žiūrovą. Apie kai kuriuos erdvės ir laiko aspektus tapyboje“. Savo pranešimą autorė pradėjo rodydama tapytojo Šarūno Saukos paveikslą „Autoportretas“ ir sakydama, kad bus kalbama būtent apie šio menininko kūrybą.

Šarūnas Sauka. Autoportretas (1992)

Po to Monika atskleidė savo pranešimo priešistorę: baigusi semiotikos magistro programą, ji prieš penkis metus „Baltose lankose“ skaitė nedidelį pranešimą, po kurio prie jos priėjo menotyrininkė Ramutė Rachlevičiūtė ir pasiūlė jai parašyti disertaciją apie Šarūną Sauką, analizuoti jį semiotiniu metodu, bet pradžioje ta mintis jai pasirodžiusi atmestina, nes Sauka yra jos tėvas.

Viena vertus, tapyba Monikai pažįstama nuo pat vaikystės: virš jos lovos kabėjo tėvo paveikslai (pavyzdžiui, „Įkyrios mintys“), kurie jai nebuvo nei baisūs, nei atgrasūs, o kaip tik įaugę į kraują ir kartu įdomūs, intriguojantys, keliantys vis naujus klausimus, pamąstymus.

Šarūnas Sauka. Įkyrios mintys (1991)

Kita vertus, mintis rašyti apie tėvo kūrybą jai pasirodė nesaugi, nes tokiu atveju yra tikimybė neišlaikyti objektyvios distancijos; atrodė tiesiog nemandagu akademiniame pasaulyje imtis tokio veiksmo. Tačiau per vasarą ta įkyri mintis į ją įsisėdo, įaugo ir ji suvokė, kad būtent semiotika, kurios pagrindus jau turėjo, gali tapti ir įrankiu, su kuriuo tėvo tapybą galima purenti, ir skydu, su kuriuo galima prisidengti ir kuris leistų sustoti ten, kur prasideda pernelyg klampi dirva, pernelyg didelis pavojus nukrypti į asmeninę patirtį. Galiausiai Monika įstojo į doktorantūrą su semiotinio Šarūno Saukos tapybos tyrimo projektu, parašė disertaciją „Pasakojimo strategijos Šarūno Saukos tapyboje“ ir ją 2014 m. sausio mėnesį apgynė. Po to ji saukišką temą buvo kiek apleidusi, bet dabar vėl prie jos sugrįžo su šiuo pranešimu, kuris apjungė visą Monikos pastarųjų penkerių metų kelionę.

Kaipgi tapyba suvedžioja ar, kaip pataisė Arūnas Sverdiolas, sumedžioja žiūrovą?

Šarūnas Sauka. Atšilimas (1991)

Šarūno Saukos tapyba yra intriguojanti ir įdomi daugeliui, kas su ja susidūrė. Jo paveiksluose yra kažkas, kas nesuprantama iki galo, kas neramina, kelia nejaukumą, smalsumą. Žiūrovų reakcijos gali būti ir palankios, ir nepalankios, bet visa tai skatina ieškoti atsakymų. Saukos paveiksluose labai daug detalių, skatinančių ieškoti, kas jas visas sieja: kyla įspūdis, jog paveiksluose iš tikrųjų pasakojamos kažkokios istorijos, paprastai neturinčios žodinių pirmavaizdžių, į kuriuos būtų galima atsiremti ir kurie galėtų ramiai paaiškinti, kas ten iš tiesų vyksta. Tačiau yra dar vienas Saukos tapybos bruožas, į kurį dažniausiai apeliuojama, – tai nuolatos pasikartojantis autoportretiškumas: tas pats tapytojo veidas kartojasi daugelyje Saukos paveikslų (veidas reprodukuojamas to paties paveikslo erdvėje net keletą kartų; veidas priklijuojamas skirtingiems veikėjams, pridedamas prie vyro ar moters kūno arba tai gali būti tiesiog galva, pamauta ant baslio).

Šarūnas Sauka. Kelias (1988)

Nuolatos pasikartoja tas pats autoportretiškas atvaizdas, kuris skatina manyti, kad Saukos tapybą, visą neraminantį neaiškumą jo paveiksluose galima aiškinti remiantis kūrėjo asmeniu: pavyzdžiui, autorius nuolatos save narciziškai eksponuoja, jis turi daug problemų ir jomis apsunkina žiūrovą, rodo savo vidines fantazijas, gal netgi kokius nors liguistus vaizdinius, ateinančius iš pasąmonės, sapnų; kadangi paveiksluose pasikartoja tas pats atvaizdas, visi sunkumai priskiriami pačiam autoriui: autorius nori kažką pasakyti apie save ir nepaliaujamai perdavinėja tą žinią. Tai gali kelti įdomumą ir skatinti aiškinimus, kokie yra autoriaus ketinimai, ką jis turi mintyje, arba kodėl visa tai nemalonu, atgrasu: kiek dar šis žmogus gali mus apsunkinti?

Šarūnas Sauka. Autoportretas Nr.6 (1987)

Monika, remdamasi semiotine pozicija, autoportretiškumo kryptį iškart atmetė: ji norėjo atsiriboti nuo autoriaus ir pasižiūrėti, kas dar yra tuose paveiksluose. Ilgai žiūrėdama į paveikslus, ji galiausiai atrado vietą žiūrovui savo tyrime, kurį purenti padėjo keli semiotiniai įrankiai. Tie įrankiai, arba sąvokos, yra gerai žinomi – tai sakymo ir pasakymo skirtis. Kas tai yra? Kiekvienas tekstas (žodinis, vizualus ar audiovizualus) turėtų būti laikomas pasakymu, t. y. tam tikra dirbtine duotybe, kuri presuponuoja savo produkavimo situaciją, savo kūrimo situaciją; ta sukūrimo situacija ir vadinama sakymu. Čia iškyla tokia problema, kad lietuviška sakymo sąvoka yra labai glaudžiai susieta su žodžiu ir dėl to neaišku, kaip galima kalbėti apie sakymą tapyboje. Štai Kęstutis Nastopka sako, kad tiek prancūzų énonciation, tiek anglų enunciation reiškia labiau pareiškimą, ir tuomet tą tapybinį sakymą galime įsivaizduoti kaip tam tikrą pareiškimą tapybinėmis priemonėmis.

Tyrimo metu Monika skaitė prancūzų semiotikų tekstus apie tapybą, kuriuose sakoma, kad į tapybą galima žiūrėti iš dviejų pusių: 1) kaip į tekstą, imant atskirus paveikslus, jų grupes, tirti paties teksto, paties paveikslo vidinę sandarą; 2) kaip į praktiką. Pirmuoju atveju, kai tapybą traktuojame kaip tekstą, sakymo situacija yra tiktai numanoma, apie ją galima kalbėti tik tiek, kiek ji pasirodo pačiame tekste; antruoju atveju, kai tapybą traktuojame kaip socialinę praktiką, ta perspektyva apverčiama ir tyrimo centre atsiranda reali sakymo, tapymo ar žiūrėjimo situacija. Kalbėti apie žiūrovą būtų galima būtent iš šios perspektyvos. Čia atsiranda netgi sociologinių tyrimų sričiai atviras laukas, kai galima tirti patį suvokimą, žiūrovą, jo psichologinius, kognityvinius gebėjimus, bet Monikai buvo įdomu pažiūrėti, kaip ta sakymo situacija pasirodo pačiame tekste, kokiu būdu žiūrovas, kaip toks, yra pasakytas tekste, kokiu būdu žiūrovas pasirodo pačiose teksto konfigūracijose.

Šarūnas Sauka. Vaikiška liga (1988)

Dabar truputį konkrečiau, kas yra tas sakymas. Šveicarų semiotikas Felixas Thürlemannas, parašęs knygelę „Nuo vaizdo į erdvę. Apie semiotinę dailėtyrą“, išverstą ir į lietuvių kalbą, sakymą apibrėžia kaip dviejų kompetentingų subjektų komunikacijos procesą; tie subjektai yra produkuotojas ir suvokėjas, ir pats komunikacijos procesas gali būti įsivaizduojamas kaip tradicinė komunikacijos schema: siuntėjas-pranešimas-gavėjas, arba šiuo atveju – tapytojas-paveikslas-žiūrovas. Tačiau tada atsiranda problema, nes, realiai kalbant apie tapybą, šis komunikacijos modelis nelabai veikia, ir tą dalyką pastebi prancūzų semiotikas Jacques’as Fontanille. Jis siūlo naują sąvoką ir kalba apie stebėtoją, sakydamas,

Kaip galėtume aprašyti komunikaciją tarp tapytojo ir žiūrovo neišeidami už paties paveikslo ribų, nepasitelkdami realių, gyvų atlikėjų, jei laikytumėmės šios perdavimo sampratos: jei norime analizuoti sakymo subjektus kaip tokius, kokie jie yra įrašyti pačiame paveiksle arba yra jo presuponuojami, privalome konstatuoti, kad čia nėra perdavimo, bet priešingai – jis vyksta taip, tarsi sakymo adresatas matytų paveikslą būdamas sakytojo vietoje arba jam iš už nugaros.

Šarūnas Sauka. Laiptai (1989)

Tas „jam iš už nugaros“, arba ta vieta, iš kurios matomas visas paveikslas, į kurią jis adresuojamas, apibūdinamas stebėtojo terminu. Kai stebėtojas apibrėžiamas kaip tam tikra vieta, kuri sakytojo paruošta sakymo adresatui, tuomet ir atsiranda erdvė realiam žiūrovui, kuris, būdamas priešais paveikslą, tampa sakymo adresatu, nes atsiduria toje vietoje priešais paveikslą ir būtent jam adresuojamas vizualus tekstas. Kai kalbame apie sakymą, žodiniame tekste tai atpažįstama per perjungimo – įjungimo ir atjungimo – procedūras, kai trijose ašyje (erdvės, laiko ir atlikėjo) pereinama nuo atjungtosios būsenos (t. y. nuo erdvės, kuri yra objektyvuota, kuri pasakyme virsta tam tikra erdve ten, atsieta nuo sakymo situacijos) pereinama į čia erdvę, kitaip sakant, į tą erdvę, kurioje vyksta komunikacijos situacija (t. y. sakymo įjungimas laike: pereinama nuo objektyvuoto, atitolinto laiko tada į čia ir dabar vykstantį laiką, į tą dialogo dabartį); tie atjungtieji atlikėjai, veikiantys pasakyme, kurie žodiniame tekste gali būti išreiškiami trečiuoju asmeniu, tampa dialogo dalyviais ir tu – pirmuoju asmeniu išreikštais dialogo dalyviais. Tokia situacija, kai vyksta dialogas tarp pirmuoju asmeniu išreikštų subjektų ir tu, čia ir dabar, ir bus sakymo situacija arba numanoma sakymo situacija, pasakytas sakymas, jeigu jis atsiduria pačiame pasakymo viduje. O tokia situacija, kai erdvė, laikas ir atlikėjas yra atjungti, atitolinti ir tarsi objektyvuoti, padėti į šalį (ten, tada, jis, ji ar jie), jau bus pasakymo situacija, atjungta nuo sakymo.

Šarūnas Sauka. Autoportretas su apšviestomis kojomis (1983)

Minėtos sąvokos Monikai padeda kalbėti apie žiūrovo įtraukimo, suvedžiojimo ar sumedžiojimo strategijas ir atrasti ne žiūrovą su jo asmeniniais, psichologiniais niuansais ar nusistatymais, bet žiūrovą, kuris yra įrašytas pačiame paveiksle. Čia Monika pradeda minėti ir nagrinėti konkrečius Šarūno Saukos paveikslus, kurių didžiąją dalį pridėjome prie šio teksto. Siūlome susivilioti ir išklausyti visą garso įrašą

„Kaip suvedžioti žiūrovą. Apie kai kuriuos erdvės ir laiko aspektus tapyboje“ 1.

 

  1. Pranešimas skaitytas 2014 m. liepos 5 d. Druskininkuose, konferencijoje „Baltos lankos“.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *