– Paskaita apie dialektinį materializmą –
Reikia mažiau klausyti, ką kalba senieji marksizmo-leninizmo adeptai. Reikia klausti iš naujo: kas yra dialektinis materializmas? Marksizmo filosofija. Neįmanoma filosofija. Pačia plačiausia prasme tai yra visos ikimarksistinės ir pomarksistinės filosofijos traukuliai, kuriuos sukėlė susidūrimas su Marxu. Reikia gerai įsidėmėti, kad aukštos įtampos laidus į filosofijos vandenis įmetė ne „koks nors“ Nietzsche, o Marxas. Tačiau didžiausia bėda tame, kad nei Marxas, nei Leninas, nei Engelsas nepateikė jokios dialektinio materializmo filosofijos. (Nors pats Marxas šitai žadėjo.) Viskas, kas buvo pateikta, tilptų viename vidutinio dydžio tomelyje, kuriame aptiktume krūvą rankraščių, brošiūrų ir užuominų sąsiuvinių. Vėliau daugybė autorių pateikė tonas istorinio materializmo puslapių. Tačiau kaip yra su dialektiniu materializmu? Į šį klausimą reikia atsakyti. Juk akivaizdu, kad dialektinių materialistų liko nedaug arba jie absoliučiai išnyko. Kodėl? Atsakydami į šį klausimą mes pasitelksime trupinėlį Heideggerio filosofijos.
Taigi dialektinis materializmas. Dialektinis materializmas yra materializmas. Pusėtina tautologija – materializmas, kuris yra dialektinis materializmas. Kodėl ši tautologija? Galbūt todėl, kad neaišku, kaip galų gale yra su ta materija. Materija nėra toks jau savaime aiškus dalykas, kaip dažnai manoma. Todėl materializmas yra priverstas būti dialektiniu. Reikia daugiau patikslinimų. Dar kartą: kodėl materializmas yra dialektinis? Galbūt dėl to, kad čia esama nuorodos į jo įveiką hegeliškąja to žodžio prasme (Aufhebung, sublation)? Na, dialektika yra galinga konceptualinė mašina. Hegelis Dvasios fenomenologijoje nurodė, kad jei omenyje turime gryną materiją, tai ji yra ne kas kita, kaip mintis: apvalykime materiją nuo visokių nelygumų, plaukelių, atsitiktinumų etc. ir gausime visiškai sterilią minties plokštumą, gryną mintį kaip gryną materiją arba gryną materiją mintyje. Sakytume, kad „tokios nebūna“. Viskas tvarkoje. Sunku su tuo nesutikti. Tačiau dėl to, kad ji nėra „gryna“, galbūt dėl to mes ir sakome, kad materializmas privalo būti dialektinis? Juk kalbėdamas apie gryną materiją jis atsiduria idealistinėje perspektyvoje – tą puikiai matė dar Hegelis, o dabar matome ir mes. Neabejoju, kad tą matė ir Marxas. Tam, kad materializmas galėtų vadintis materializmu ir būtų priešprieša idealizmui, jis privalo būti dialektinis, materija privalo nesutapti pati su savimi. Ji negali būti sau pakankama, sau tapati, ji negali tiesiog „ramiai sau būti“… Materija yra dialektinė, ji yra antagonistinėje perspektyvoje savo pačios atžvilgiu. Čia nėra jokios galutinės „sintezės“, kad ir kas būtų „prisiuvęs“ šią nesąmonę Hegelio konceptualiniam aparatui, – esama tik susitaikymo prieštaravime. Pastarasis niekur neišgaruoja, bent jau tol, kol Hegelio nepradeda skaityti liberalai.
Visa tai, kas jau buvo pasakyta, galėtų būti principinis atsakymas tiems, kurie kelia klausimą: kaip iš bukos materijos atsiranda kažkas tokio, ką mes esame įpratę vadinti mintimi, kažkuo idealiu, atšlijusiu nuo to, kas materialu ir „grubu“? Į šį klausimą „atsako“ pozicija, kuri nemaloniai persikloja su šio klausimo galimybe. Būtent dėl to tampa visiškai aišku, kodėl dialektinio materializmo poziciją pavadinome „neįmanoma“. Vienintelė plačiai žinoma konceptualinė dialektinio materializmo operacija – materializmo skyrimas nuo idealizmo, ideologijos. Dabar aišku, kodėl ji yra būtent tokia, o ne kitokia. Šis skyrimas priklauso pačiai materijos sąvokai.
Dar kartą: dialektinis materializmas. Tačiau dabar jau „link Heideggerio“. Materijos esama ontiniame lygmenyje. O kur esama dialektikos? Dialektika turi būti mąstoma ontologiniame lygmenyje, ji yra pati transcendentalinio karkaso genezė. Kanto visata yra architektoniška, tačiau kaip yra su Hegeliu? Heideggeris teigė, kad dasein metafizika nėra „sustingęs organonas“, ji kiekvienąkart formuojasi iš naujo. Taip, Hegelis, turėdamas omenyje dialektiką, su tuo sutiktų. Toliau: Heideggeris teigia, kad dialektikos procesas numato tą garsiąją prošvaistę, Lichtung, šį neapmąstomos kilmės plyšį ontiniame miške. Taip, be abejo, pats Heideggeris teigia, kad tas plyšys yra dialektikos galimybės sąlyga.
Kokių dar (pozityviai ar negatyviai išreikštinų) pavadinimų mes randame Lichtung liečiamai sferai? Kitaip tariant, kaip dar galėtume įvardinti dialektinio mąstymo variklį? Skirtumas-savyje, klostė (Deleuze’as), objektas mažoji a, Tikrovė (priešinga realybei) (Lacanas), Daiktas-savyje, transcendentalinis objektas (Kantas), apibrėžtas neigimas, negatyvumas (Hegelis), Différance (Derrida), Ungrund, niekuomet neišnykstanti liekana (Schellingas) ir netgi politinio teroro galimybė Rousseau filosofijoje.
Tačiau į politinės ontologijos sritį, kad ir kaip ji būtų aktuali dialektiniam materializmui, mes nelįsime. Rousseau sakė, kad (ontiniai) politinės konsteliacijos pokyčiai yra pavojingi. Tačiau jie yra pavojingi bailiams. Badiou yra parodęs, kad bailus ištižimas yra transcendentalinė politinės ontologijos sąvoka. Tą reikėtų įsidėmėti. Toks teiginys yra geras dialektiniam materializmui būdingos nuovokos vaizdinys. Reikia įsidėmėti, kad bailus politinis ištižimas yra svarbus mūsiškės materialios „dalykų padėties“ sandas. Tai įeina į dabartinę „politinio dasein“ struktūrą. Tai – vienas esmingiausių jos egzistencialų. Bet juk čia egzistencialas reiškia ne ką kitą, kaip „ideologiją“! Būtent dėl to „nesveikas“ Heideggerio prisirišimas prie klausimo apie paties esinio, pačios ontinės ir net ontologinės sferos (tebūnie ir egzistencinę) kilmę turi būti gerbiamas kiekvieno dialektinio materialisto. Tai yra ne kas kita, kaip idealizmo kritika. Kitais žodžiais tariant, tai – Heideggerio materializmas. Tai Heideggerio būdas pasakyti, kad filosofija gali būti ideologija. Tai yra fundamentaliausia Heideggerio pamatinės ontologijos pamoka kiekvienam save gerbiančiam teoretikui. Bet ne daugiau!
Keista, kad Heideggeriui neiškilo toks klausimas: kodėl keliant klausimą apie būties/niekio problemą, kažkas nuolat jau turi būti? (Dialektinis materialistas privalo kelti tokį klausimą.) Juk bent jau tas, kas kelia šį klausimą, tai tikrai turėtų būti! Reikia gerai suprasti, kad vienintelė Heideggerio pripažįstama substancija yra egzistencija. Taigi šioje vietoje, ano klausimo kontekste, Heideggerį pasiveja nemalonus likutis, minties istorijoje turintis „materijos“ pavadinimą. Bet tuo pačiu mes įžvelgiame, kad materija čia išreiškiama egzistencialiniais teiginiais. Ar tai skamba labai keistai? Taip būti neturėtų. Juk mes jau esame parodę, kad materija prasilenkia su savo tapatumu, „būdama“ ji „nesusiduria“ su savimi. Kitaip tariant, ji yra ne-Visa. Jai pačiai iš pat pradžių jau kažko trūksta. Heideggeris radikaliai tą parodo. Bet ne daugiau!
Čia iš karto kyla klausimas apie tai, ką mes darome. O ką mes darome? Kažkas galėtų sakyti, kad fundamentalios egzistencinės dimensijos apmąstymą mes purviname seniai Heideggerio atsikratyta epistemologine-esinio problematika. Tačiau visų pirma mums rūpi ontologija. Dar daugiau: mes teigiame, kad ontologija gan nemaloniai persikloja su epistemologija. Tai, ką būtų galima pavadinti „egzistenciniu supratimu“, – faktu, kad mes nuolat ir visuomet iš anksto jau „suprantame“ būtį, nes „esame“, – Heideggeris nuvalė nuo iki tol filosofiją persekiojusio abstraktaus konceptualinio mąstymo, prigrūsto į fundamentą neprasismelkiančių kategorijų ir sąvokų. Mes šioje vietoje esame priversti su Heideggeriu nesutikti. Abstraktus konceptualinis mąstymas, ilgas, sunkus ir aistringas teorinis darbas liečia tą „fundamentaliąją“ dimensiją, kurią, pagal Heideggerį, būtų galima pavadinti „būties prošvaiste“. (Prieš tai jau pateikėme nemažą šūsnį sąvokų, kuriomis kiti mąstytojai patyrė savo minties konceptualizavimo ribas.)
Mes teigiame labai paprastą dalyką: nėra jokio reikalo romantizuoti ir mistifikuoti Heideggerio filosofijos (nors tam dažnai pagrindą duoda jis pats). Jo filosofijoje mes galime rasti gan pastovų konceptualinį karkasą. Tai rodo ambivalentiškus santykius su pažintine filosofijos tradicija. Labai įdomu stebėti, kokiais išradingais būdais Heideggeris nuolat stengiasi išgrūsti transcendentalinę-pažintinę kategorijų ir sąvokų veikseną. Bet jo kritika pasilieka negatyviame santykyje su pažintine filosofijos forma, nuolat šią formą parazituoja, išnaudoja ir (tiesiogiai bei netiesiogiai) neigia. Kita vertus, pozityvios Heideggerio pastangos gan tiksliai apibūdinamos tuo, ką Hegelis vadino „pasilikimu su negatyvumu“ – tai būtų kitas vardas obsesijai „būties klausimais“. Atrodo, kad Heideggeriui nuo šio neigimo reikėtų pereiti prie hegeliško neigimo-neigimo: jam reikėtų suprasti, kad būtis jo filosofijoje turi būti vadinama krauju, kuriuo niekuomet nenustos taškytis nė vienas esantis daiktas. Tik tiek. Nustojama tik tuomet, kai jo nebelieka – nei kraujo, nei to, kuris gali juo taškytis. (Štai tau ir klausimas: kas „eina pirma“ – kūnas ar šio kūno kraujas?)
Stebėti ir aprašinėti šį procesą reikėtų be galo; jam vykti, leisti jam „būti“ pastangų nereikia. Veikiau reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad šis procesas patiriamas vien kaip riba, kaip trauma ar žaizda. Lacanas ne be reikalo teigė, kad (ontologinė) Tikrovė (priešinga ontinei realybės tėkmei) patiriama kaip traumuojantis įsiveržimas. Kur yra ši žaizda? Matome ją psichikoje, matome ją teorijos ribose ir simptominiuose įvairios (politinės, akademinės, buitinės ir t. t.) praktikos taškuose. Taigi Heideggeris buvo filosofas, kurio šitai niekuomet nenustojo stebinti. Bet ne daugiau!
Heideggeris teigė, kad Lichtung kilmė yra neapmąstoma. Bet jis niekuomet nenustojo persekioti šios paslaptingos zonos ar jos pėdsakų. Mes iš karto teigiame, kad dialektinis materializmas sugeba mąstyti šią būties prošvaistę daug konceptualiau nei šitai buvo atlikta Heideggerio filosofijoje. Visų pirma reikia pažymėti, kad iš ontinio mes niekuomet negalime išvesti ontologinio (vulgarusis materializmas – mintys kaip materijos „prakaitas“ etc.). Tačiau iš ontologinio išvedinėti ontinį būtų tas pat, kas teigti kreacionizmo stebuklą (dažnai, tačiau labai netaikliai Hegeliui priskiriama mistika). Kitais žodžiais tariant, čia mes teigtume pirmapradį apercepcijos vienumą, spontanišką ir pirmapradę sintezę, kuri „sukuria viską“. Bet tuomet mes prieiname milžinišką prieštaravimą: jei iki šio transcendentalinio spontaniškumo akto nieko nėra, kaip mes galime žinoti apie patį šį aktą? Kaip mes galime žinoti, kad jis buvo, kad jis „yra“? (Tai yra pagrindinė priežastis, dėl kurios Kanto filosofijoje esama tokių sąvokų, kaip transcendentalinis subjektas ar transcendentalinis objektas.)
Pozicija, leidžianti išskirti šias prieštaraujančias tendencijas, vadinama dialektiniu materializmu. Dabar jau visiškai aiškiai atsiskleidžia, kodėl ją turime laikyti neįmanoma teorine pozicija. Ji prisiliečia prie neįmanomo. Heideggeris taip pat prisiliečia prie neįmanomo, tačiau „su juo pasilieka“. Dialektinio materializmo teorinė praktika veikiau pasižymi tuo, kad ji konceptualiai apmąsto patį šį „pasilikimą“ (pasilieka su šiuo pasilikimu, kaip tą sufleruotų „neigimo-neigimas“), „pasilikimą su negatyvumu“, nes pozityviai čia tiesiog nėra ką ir kaip išreikšti. Tačiau riba visuomet yra riba sąlygų, iš kurių ji atsirado (apibrėžtas neigimas). Šios „sąlygos“ labai domina dialektinį materializmą. Dialektinis materializmas jų niekuomet nepameta iš akių. Tačiau Heideggeris vėliau kalba apie sambūvį, susiklausymą, dermę tarp žmogaus arba esinio ir jo būties. Štai šioje vietoje dialektinis materializmas jam absoliučiai nepritaria, nes bet koks holizmas, harmoningumas, pusiausvyra ir kiti panašūs (dabar labai populiarūs!) mitai pamiršta dialektiką. Tačiau čia Heideggeris prieštarauja ir pats sau: nėra dialektikos – nėra būties prošvaistės, nėra santykio su būties tiesa. Dabar jau matome, kokiu būdu Heideggerio smerkiamas kalkuliuojantis, priešpastatantis mąstymas yra būtina fundamentaliosios jo ontologijos sąlyga.
Mes teigiame, kad dialektinis materializmas mato ir geba paaiškinti šį transcendentalinį mazgą. Lichtung „neina pirma“. Ne, ši būties prošvaistė yra niekas, jos tiesiog nėra, jei jos nepalaiko tas minimalus, „užterštas“ ontinis likutis. Štai ką turėjome omenyje, kai teigėme, kad Heideggeris parazituoja, neigdamas pažintinėmis vadinamas ontologines kategorijas, šiuos būtinus ir neišvengiamus ontinius karkasus. Štai čia Heideggerį „pasiveja“ materija iš dialektinio sūkurio. Štai čia randama silpniausia egzistencialinės filosofijos vieta. Ši vieta atveria visus kelius ne sunkiam ir įdomiam teoriniam darbui, abstrakčiam konceptualiniam mąstymui, o kalboms apie tai, „kaip mes jaučiamės“, „kas mums patinka“, romantiniams niekinimams ir beprasmiškoms didingumo bei pagarbos puotoms. Visam tam filosofijoje paprasčiausiai nėra vietos, nes vienintelė savo vardo verta filosofija – tai transcendentalinė filosofija. Nesvarbu, ar jai rūpi ontinė problematika (geriausias pavyzdys – Marxo politinės ekonomijos kritika), ar ontologinės struktūros (meta-transcendentalinė Hegelio filosofija, blogiausiu atveju „koks nors“ Schellingas; svarbu, kad būtų tiriama pati transcendentalumo genezė).
Be abejo, visam tam kelią atvėrė transcendentalinis Kanto atradimas. Dėl to mes galime sakyti, kad filosofija prasidėjo su Kantu. Tačiau esmė tame, kad visa tai suprasti mums leidžia tik nuoseklus dialektinis materializmas. Mūsų aptarti šios pozicijos sunkumai paaiškina, kodėl beveik nebeliko dialektinių materialistų. Tačiau tuo pat metu mes galime kalbėti apie labai skaudų dialektinio materializmo poreikį. Reikia tikėtis, kad bent jau šis poreikis visuomet išliks gyvas. Na, o kol kas reikia dirbti, dirbti ir dar kartą dirbti.
Paulius Kukis