Paskui ar link?

pagal | 2010 12 05

Jorge Louisas Borgesas apsakyme „Keturi ciklai“ iškelia mintį, jog kone visos istorijos sudarytos tik iš kelių siužetų, vis pasikartojančių įvairiomis formomis. Pirmoji, pati seniausia – apie miestą-tvirtovę, kurią puola ir gina narsūs vyrai, paskutinė istorija – apie paaukotą dievą. O štai antroji ir trečioji istorijos yra giminingos – jos apie sugrįžimą ir ieškojimą arba apie kelionę. Borgesas sako, jog istorijų yra viso labo keturios, o mes nuolat jas perpasakojame ir perkuriame.

Štai šiuolaikinis Odisėjas Jameso Joyce’o knygoje „Ulisas“ klaidžioja po Dublino gatves ir savo paties mintis, po šiuolaikinio žmogaus sąmonę, savyje turinčią kažin kokį šizofrenijos momentą. Mūsų galvose prikrauta tiek visokiausios rūšies minčių ir kartais net neaišku, iš kur jos atėjusios. Jos gali būti tokios skirtingos, netikėtos ir persipinti sudarydamos labiausiai neįsivaizduojamus darinius. Kelionė po šiuolaikinio žmogaus mintis, kur susipina praeitis ir ateitis, susikerta įvairiausios paralelės, persipina netikėčiausi deriniai, gali duoti nelauktų rezultatų. Graikiškasis Odisėjas turėjo užduotį saugiai grįžti namo į Itakę, koks šiuolaikinio Odisėjo kelionės tikslas – rasti save?

Savojo išskirtinumo link

Rasti save. Tokia užduotis skamba lengvai, bet iš tikro nėra nei tokia banali, nei paprasta. Ieškoti savo vietos gyvenime nėra jau taip lengva. Roberto Musilio knygos „Žmogus be savybių“ herojus vis ieško sau tinkamo užsiėmimo gyvenime, vildamasis, kad taps įžymus. Kartą nusprendęs būti raitelių pulko kariūnu, po kažkiek laiko persigalvoja ir atranda techniką, bet ir ši sritis galop gyvenimo pilnatvės neatneša. Pasirinkęs tam tikrą profesiją, žmogus „kraičio“ automatiškai gauna ir visą jos atributiką, elgesio kodeksą. „Sunku pasakyti, kodėl inžinieriai… nešioja laikrodį su grandinėle, kuri iš liemenės kišenės kybo prie aukščiau įsiūtos sagos vientisu lanku, arba leidžia jai ant pilvo sudaryti vieną pakilimą ir du nusileidimus lyg būtų eilėraštyje? Kodėl pagaliau jie kalba beveik vien tiktai apie savo darbą; ir kodėl tai daro tokiu ypatingai dirbtiniu, aptakiu, atsainiu būdu, kuris prasiskverbia į vidų ne toliau Adomo obuolio?“ (Musil 2004: 30). Mes apskritai linkę per daug supaprastinti viską, nes taip lengviau. Priskiriame inžinieriui vienas savybes – jis esą turįs būti kruopštus, susikaupęs, rimtas;  o štai mokytoja privalo būti atsakinga, kantri, teisinga, mylinti vaikus. Kiekviena profesija turi etiketę kaip kelionė turi galutinį tikslą – suprask, štai jau mes ir atvykome, štai jau ir viskas, pabaiga; jei tu mokytojas, tau bus išvardinti tavo sugebėjimai, priskirtos savybės. Labai siauras požiūris. O kur tobulėjimas, kur netikėtumo žavesys? Juk ir kelionėje gali būti smagių, įdomių, vertingų nukrypimų nuo kelio. Kaip dar galima sužinoti ką nors naujo?

Žinoma, nuolatinis, galbūt net desperatiškas naujovių siekimas gali privesti prie kuriozų, kaip kad vienos garsios parfumerijos ir drabužių firmos naujų kvepalų vyrams reklamos koncepcija skelbia, esą prieš tai vyrai buvę įsprausti į rėmus, atskirais laikotarpiais turėdavę atitikti tam tikrus šablonus. Buvo madinga būti macho tipo vyru, verslininku, šeimos žmogumi, vakarėlių liūtu – suprask, pats vyras rinktis negalėjo, norėdamas žengti koja į koja su mada, turėjo atitikti tam tikrą įvaizdį. Bet čia atėjo Chanel ir pasakė: mes jus išlaisviname, dabar jūs galite rinktis patys, kokiais norite būti (belieka nusipirkti mūsų prekę)! „Štai kaip kvepia laisvė“ – toks yra jų reklaminis lozungas. Jau banalu kalbėti apie tai, kad dabar išlaisvinti mus bando įvairiausi produktai – nuo nosies lašų iki jogurto. Neramina kas kita: įkyrus laisvės piršimas per reklamą taip nuvalkiojo pačią sąvoką, kad nelabai aišku, kas iš viso ta laisvė yra. Ką jau kalbėti, kai pats tos laisvės supratimas kažkokių marketingo atstovų suformuluotas, sugromulotas ir kišamas į „laisvas“ galvas, kad jos taptų dar laisvesnės. Pasiklausius tokių lozunginio pavidalo kalbų, gali pradėti norėti tapti priklausomu. Kaip ir Musilio herojus, geidęs tapti genialiu, tą norą prarado, išgirdęs, kad kažkur genialiu buvo pavadintas lenktyninis arklys. Ką gi, pasaulis keičiasi, savybės taip pat – galimos netikėčiausios paralelės ir sankirtos kelyje į savo genialumo pripažinimą. „Ir jeigu futbolininkai ir arkliai būna genijai, tai belieka tik pasinaudoti savo genijumi, kad išsaugotum savitumą“ (Musil 2004: 38).

Pakeleiviai

Odisėjas dešimt metų keliavo namo. Kažin, ką jis būtų atidavęs, jei būtų galėjęs parvykti keliskart greičiau? – Dabar, kai mūsų pasaulis sumažėjo iki standartinio ekrano dydžio ir mėnesio trukmės kelionė rodosi neįmanomai ilga. Vėlgi, kodėl žmonės traukdavo ir tebetraukia svetur? Kariauti ir prekiauti? Ar senovės Graikijoje buvo tokių, kurie keliavo „pasaulio pamatyti bei praplėsti akiratį“? Galbūt senovėje žmonės buvo tiesiog sėslesni, o dabartiniai drąsesni, išalkę iššūkių? O gal tiesiog mes gyvename saugesniame ir labiau pažįstamame pasaulyje? Štai Kolumbui reikėjo drąsos plaukti nežinia kur, ieškoti nežinia ko. Dabar mes apie tai, kas dedasi kokiame nors Ispanijos miestelyje, žinome daugiau, nei apie kaimyną, gyvenantį už sienos. Jis – tai praeivis, bendrakeleivis, su kuriuo kartais pasitaiko važiuoti lifte. O su ispanu galima draugauti kuriame nors socialiniame tinklapyje, turėti bendrų pomėgių, daug žinoti apie jo gyvenimą, pamatyti asmeninių nuotraukų. Viskas lengvai sužinoma spustelėjus mygtuką, ir kaip gerai – neįpareigoja. Kaip ten ta žymi lapė sakė: esi atsakingas už mane tiek, kiek prisijaukini? Mūsų dienomis, kaip pastebėjo Zygmuntas Baumanas, santykiai turi teikti pasitenkinimą, apie atsakomybę kalbama kažkada paskiau, jeigu iš viso kalbama. Tvirtumas, pastovumas nebūtinas. Likvidi meilė, likvidūs santykiai. Meilė apskritai ne savaime suprantamas dalykas, ji privalo būti nuolat puoselėjama. Pasitenkinimas santykiuose reikalingas, bet jis eina koja kojon su nesaugumu, netikrumu, trapumu. Likvidi meilė ne tik trapi, netvari, dar ji yra kaip skystis – praslystanti, pratekanti, prabėganti, reikia kantrybės ir pasiaukojimo, kad galėtum atsigerti iš šio šaltinio. Jei nori pasitenkinimo – ką gi, čia gali padėti ir tiesiog greitas pabraidymas. Galbūt santykiai labiau panašūs į ekstremalų plaukimą upių slenksčiais, bet ši kelionė patikimesnė, kai plauki ne vienas ir gali pasitikėti tuo kitu, sėdinčiu kartu valtyje. Tai visuomet kelionė dviese.

Tas greitas norų patenkinimas ateina iš vartojimo kultūros. Greito maisto restoranai, kava išsinešimui, maistas į namus – akimirksnio pasitenkinimas, kurį pildant akimis jau ieškome kito malonumo. Madinga kartoti, kad dabar gyvenimo tempas neleidžia mums tiesiog atsisėsti ir ramiai išgerti kavos. Ne, ne – ją būtinai reikia siurbti iš popierinio puodelio automobilyje skubant ryte į darbą. Man kyla įtarimas, kad tokį įvaizdį mums perša reklamos gamintojai, tai yra, jie nepaliaujamai įtikinėja, kad laikas kažin kaip susitraukė ir jo vis mažėja, todėl privalome skubėti (standartinis vaizdas būtų toks: griežtą kostiumėlį apsitempusi „biznio ledi“ išlipa iš automobilio su kavos puodeliu vienoje rankoje ir šūsnimi dokumentų kitoje, kaukšėdama aukštakulniais ir gurkšnodama kavą skuba į ofisą, kavą baigia gerti atsisėdus prie savo kompiuterio ir spaudydama mygtukus; beje, toks siužetas nedaro gėdos bet kokio produkto reklamai). Yra žinančių, koks gyvenimas mums reikalingas, kokios prekės mus padarys laimingus. Patogi, aiški, patiekta ant lėkštutės mėlynais krašteliais gyvenimo vizija. Ir nors nuolat kalbama apie įvairovę, susidaro įspūdis, kad keičiasi tik vartojimo tempai.

Naujojo pasaulio link (svajonės link)

Kažin ką pamanytų Joyce’o Odisėjas, klaidžiojantis po XX amžiaus pradžios Dublino gatves, jei patektų į šiuolaikinių megapolių džiungles (apie graikiškąjį Odisėją net pagalvoti baisu)? Viskas pas mus persmelkta nuolatinės skubos bei informacijos pertekliaus. Viską savo gniaužtuose yra suėmęs procesas, vadinamas globalizacija. Kaip rašo Vytautas Rubavičius, dabar „pasaulyje įsivyrauja vakarietiškos kapitalizmo sistemos ir jos palaikomo mokslinio – technologinio bei gamybinio pasaulio vaizdo nulemta urbanizacija, susijusi su vartojimo ir vartotojų visuomenės formavimu ir vartojimo kultūros skleidimu“ (Rubavičius, 2010: 200). Vartojimas pirmiausiai aprobuojamas urbanizuotoje visuomenėje ir jau paskui pereina į miestelius, gyvenvietes. Vienas didžiausių minusų, kurį pabrėžia globalizacijos priešininkai – tai pasaulio suvienodėjimas, tradicijų nykimas: „Globalizacija susaisto skirtingas kultūras tarsi jas vienodindama (homogenizacija) ir kartu skatina naujų etnokultūrinių darinių kūrimąsi (heterogenizacija), reikalingą prekinio išskirtinumo siekiančioms kultūrinėms rinkoms. Globalizacijos skatinamas daugiakultūriškumas – etninių ir etninių – religinių diasporų steigtis ar „prikėlimas“ – savo ruožtu veikia kultūros industrijos plėtrą, o ši industrija ima gaminti urbanizuotus socialinius ir kultūrinius tapatumus ar gyvenimo stilius“ (Rubavičius, 2010: 200). Taigi globalizacijos skatinamas vartojimas nėra koks paprastas suvienodinimo procesas, skatinantis visame pasaulyje pirkti tas pačias prekes, – tai greičiau rinkos plėtimas ir segmentacija.

Isteriškas protestavimas prieš globalius procesus kartais atrodo išties juokingai. Argi kada nors pasaulis stovėjo vietoje? Žinoma, pokyčiai atneša ne tik gero ir vieniems jie būna palankūs, o kitiems – ne. Bet trypčiojimas vietoje ir tvirtinimas, kad taip mes saugome tradicijas, panašesnis į stagnaciją ir inertiškumą. Manau, kad pasaulio suvienodinti neįmanoma, bet išvengti pokyčių – taip pat. Kaip rašo Alessandro Baricco, žmonės tiesiog kai kuriems dalykams suteikia per didelę reikšmę. Tarkim, amerikietis išgeria 380 buteliukų kolos per metus, o indas – 4. Iš to daroma išvada, kad kola (kaip ir popkultūra) yra visur vienodai reikšminga, daranti įtaką gyvenimo stiliui. Todėl autorius klausia, kodėl tie keli buteliukai, kuriuos išgeria indas, kažką reiškia, o tie keli šimtai, kurių jis neišgeria, nereiškia nieko? Ir kodėl litrai to gėrimo, kuriuos per dvidešimt metų gėrė kitose šalyse, buvo vadinami užsienio prekyba, o keturi indo buteliukai tapo globalizacija? (Baricco, 2005: 12). Globalizacija nėra kažkoks neigiamo atspalvio vienareikšmis procesas. Net globalizacijos variklis, vartojimas skirtingose vietose, priverstas naudoti skirtingus kalbinius žaidimus, derintis prie lokalių įpročių. Galų gale jei tradicijos tikrai daug reiškia, jas prarasti nebus taip lengva ir jų tikrai negalima prarasti vien tik todėl, kad visame pasaulyje yra žmonių, žiūrinčių tuos pačius filmus, skaitančių tas pačias knygas ar valgančių tokio pat pavadinimo maisto įstaigose.

Dar galima paminėti kitą bendrą vardiklį, vienijantį pasaulį – technika. Ji užima reikšmingą vietą, vienur mažiau, kitur daugiau (o dar kitur ir labai daug). Ir tikrai ne visada ji atneša tik gėrį. Ką mes gavome ir ką praradome, įgiję techniką? Kur atkeliavo žmonija, kuri tiek metų veržėsi naujo, geresnio, tobulesnio pasaulio link? Jeigu mokslo žmonės ne žodžiais, o darbais įrodo, kad jų darbas keičia gyvenimą, tai ne tokie dideli technikos gerbėjai jos dominavime įžvelgia ir minusų. Kaip rašo Musilis, žmonija įgijo realybę ir prarado svajonę, – „visos šios amžių svajonės staiga išsipildė visiškai kitaip, negu anksčiau buvo tikėtasi. Miunhauzeno pašto ragas buvo puikesnis už fabrikiniu būdu užkonservuotą balsą, septynmyliai batai už automobilį, … stebuklinga šalis – už telegramą su paveiksliuku, suvalgyti motinos širdį ir suprasti paukščių balsus įdomiau, negu užsiiminėti gyvūnų psichologijos ir paukščių balso moduliacijų studijomis“ (Musil 2004: 30). Galbūt žmonija eina savo gyvenimo kelią ir iš vaiko tampa suaugusia, kai tikėti pasakomis sau leisti jau nebegali? Galų gale, ką daryti su kelionėje įgytu bagažu? Negali taip paprastai išmesti žinių, kurios tūkstantmečiais kaupėsi žmonių galvose. Bet ir aprėpti jų neįmanoma. Tenka sukti galvas ir išradingai jas panaudoti. Iš tikro, jei yra lėktuvai, niekas nebeieškos skraidančio kilimo. Kam įdomus veidrodis, per kurį gali pamatyti bet kurį pasaulio tašką, jei prekyboje neseniai buvo išleistas naujausias išmanusis telefonas (juo labiau, kad reikėjo labai pasistengti, norint tokį veidrodį gauti, o su telefonu viskas yra daug paprasčiau)? Tikrai, kartais kažką suradęs, kažką ir prarandi. Bet ar dėl to reikia liautis ieškojus? Kažin ar apie tai svajojo žmonės, kai pradėjo savo kelionę, bet netgi grįžtant atgal neįmanoma eiti tomis pačiomis pėdomis.

Giedrė Braškutė

Literatūros sąrašas:

  1. Barrico A. Next. – Alma litera: Vilnius, 2005
  2. Bauman Z. Globalizacija. – Apostrofa, 2007
  3. Bauman Z. Likvidi meilė. – Apostrofa, 2007
  4. Lyotard J.-F. Postmodernus būvis. – Baltos lankos,  2010 m. lapkritis 20
  5. Musil R. Žmogus be savybių. – Vada, 2004
  6. Rubavičius V. Postmodernusis kapitalizmas. – Kitos knygos, 2010

 

2 komentarai

  1. sofistas

    “…bet netgi grįžtant atgal neįmanoma eiti tomis pačiomis pėdomis” – tai viena iš nuostabiausių eilučių, kurias skaičiau – nereali koncentracija.
    Taip ir toliau Giedre

    Atsakyti
  2. T.

    Tikrai įdomus tekstukas, šiek tiek rafinuota graži interpretacija, mano galva neabejotinai tinkanti kultūrinei Lietuvos spaudai. Sėkmės ir toliau.

    Atsakyti

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *