Vakar – tarsi tūkstančio metų atstumu nutolęs laikas

Pristatome prie aplinkkelių rato prisijungusios Viktorijos Levtrinskajos vertimą iš turkų kalbos – filologo Sina Kabaağaç tekstą „Vakar – tarsi tūkstančio metų atstumu nutolęs laikas“.

S. Kabaağaç gimė Stambule 1924-ųjų balandžio 13 d. Jo tėvas buvo žymus rašytojas Cevat Şakir Kabaağaçlı, rašęs pseudonimu Halikarnas Balıkçısı (Žvejys iš Halikarnaso). Pradinį ir vidurinį išsilavinimą įgijo Heybeliadoje, baigė Haydanpaşa licėjų. Po dviejų metų medicinos studijų perėjo į Stambulo universiteto Klasikinės filologijos fakultetą ir baigė Lotynų kalbos ir literatūros studijas. Apgynė daktaro disertaciją tema „Cicerono religijos samprata“. Paruošė pirmąjį Turkijoje turkų-lotynų žodyną. Iki pat mirties (1997-ųjų rugsėjo 17 d.) dırbo dėstytoju Klasikinės filologijos fakultete.

Nuo 2003-ųjų organizuojamas kasmetinis Sina Kabaağaç minėjimas pavadinimu Navisalvia. Minėjime kasmet dalyvauja ir savo pranešimus skaito daugybė filosofų, kalbininkų, istorikų bei archeologų. Kasmet išleidžiamas šio minėjimo leidinys tuo pačiu pavadinimu, bet kiekvienas leidinys turi savo potemę (pvz. Navisalvia: komedija, Navisalvia: tragedija, Navisalvia: satyros).

 

Tekstas (originalas):

Dün Sanki Bin Yıllık Uzak Bir Zamandır

Yağmurlar yağıyor, karlar serpeliyor, kışlar, sonbaharlar, yazlar gelip geçiyor sözcükleri birbirinden ayıran virgüller, noktalı virgüller arasından; koca koca bulutlar geçiyor; penceremin yanındaki ulu çınar ağacı yapraklanıyor, yaprak döküyor defalarca defalarca ve 50’lilerden başlayarak 60’lı, 70’li, 80’li yıllar; evleniyorum, çocuğum oluyor, boşanıyorum, tekrar evleniyorum, tekrar boşanıyorum; terk edilen evler, sokaklar; yaşanan ümitler, ümitsizlikler, sevinçler, acılar.

Geriye kalan ne?

Sadece bu sözcükler.

Kalk be adam; kasların tutuldu masada; çık dışarıya; gez, dolaş biraz; ama her an bir yolculukta değil miyim, bir serüvende? Her sözcük kendi başına bir dünyadır; bir serüvendir. şikayetsiz yaşadım ben onların dünyasında, serüvenlerine yürekten katıldım; anlattıkları masal ve hikayeleri sevinçle, coşkuyla dinledim ve mutlu oldum hep.

Ötesi?

Hava cıva.

Yanılıyor muyum?

Belki.

Ama bir yanılgı tüm yaşamını kaplıyorsa, yaşamının kendisi oluyorsa, sonuçta bu yanılgı, artık yanılgı olmaktan çıkar, somut bir gerçeğe dönüşür; çünkü yaşam yadsınamaz; hele bütün bir yaşam, hiç; yaşadıklarımızın dışında bizim olan nedir? Biz olan nedir?

Sabırlı olun çocuklar, hayal gücünüze yol verin, hız verin ve hep kendiniz kalın.

Hepinize saygılar, sevgiler, selamlar; selamlar, saygılar, sevgiler.

 

Tekstas (vertimas):

Vakar – tarsi tūkstančio metų atstumu nutolęs laikas

Lyja lietūs, sninga, žiemos, rudenys, vasaros ateina ir praeina. Kableliai, skiriantys vienus žodžius nuo kitų, tarp kabliataškių; didžiuliai didžiuliai debesys praslenka pro šalį; prie mano lango didingos tuopos lapai šnara, lapai krenta daugybę  daugybę kartų ir pradedant nuo 50-ųjų, 60-ieji, 70-ieji, 80-ieji; vedu, susilaukiame vaiko, išsiskiriu, vėl vedu, vėl išsiskiriu; išsižadėti namai, gatvės; išgyvenamos viltys, neviltys, džiaugsmai, skausmai.

Kas lieka?

Tik šie žodžiai.

Stokis gi žmogau; raumenis sutraukė prie stalo; išeik į lauką; pasivaikščiok truputį; bet ar kiekvieną akimirką nesu kelionėje, neišgyvenu nuotykio? Kiekvienas žodis pats yra pasaulis; nuotykis. Be nusiskundimų gyvenau jų pasaulyje, visa širdimi įsitraukiau į nuotykius; džiugiai klausiausi ju pasakojimų ir visada buvau laimingas.

O anapus to?

Beprasmiška.

Apsigaunu?

Galbūt.

Bet jeigu kokia iliuzija aprėpia visą tavo gyvenimą, tampa pačiu tavo gyvenimu, ši iliuzija galų gale jau išsiveržia iš iliuzinio buvimo, ji virsta tikrove; nes gyvenimas nenuginčijamas; visgi visas gyvenimas, niekas; kas gi priklauso mums už to, ką mes  išgyvename? Kas yra tas mes?

Būkite kantrūs vaikai, duokite kelią savo vaizduotės jėgai, skubėkite ir likite savimi.

Visiems pagarba, meilė, linkėjimai; linkėjimai, pagarba, meilė.

Sina Kabaağaç