Kelios pastabos apie absoliučios transcendencijos atradimą

pagal | 2012 09 16

Įdomus dalykas filosofijoje sietinas su viena iš pirmo žvilgsnio keista problema: filosofijos chrestomatijose ir filosofų raštuose fiksuojama nuolatinė pastanga apmąstyti klausimą „kas yra filosofija?“ Tačiau, skaitant filosofų raštus, nuolat studijuojant ar diskutuojant filosofijai priskiriamose teritorijose, šis klausimas iškyla kaip pamatinis klausimas, prie kurio nuolat sugrįžtama: Platono dialoguose viena iš pagrindinių turinio gijų yra filosofo skirtingumo nuo sofisto nustatymas; A. M. S. Boethius rašo viduramžiais labai vertintą veikalą Filosofijos paguoda; R. Descartes’as publikuoja traktatus, pavadintus Metafiziniai apmąstymai ir Filosofijos pradai; M. Heideggeris skelbia etiudą Filosofijos pabaiga ir pagrindinis mąstymo uždavinys, o G. Deleuze’as ir F. Guattari parašo knygą Kas yra – filosofija. Tai tik keletas pavadinimų, filosofų parašytų darbų, kuriuos galima išvardinti atsitiktine tvarka, kurie sietini su filosofijos esmės apmąstymais. Lietuviškas akcentas galėtų būti panašus: A. Maceina rašo Filosofijos kilmę ir prasmę, o A. Šliogeris – Kas yra filosofija? ir Transcendencijos tylą.

Klausimas apie pačios filosofijos problemiškumą filosofus lydi nuolat, tarsi pamatinis probleminis klausimas. Šis klausimas keliamas ne norint sureikšminti savo užsiėmimo ar profesinę svarbą, o kaip nuoroda, kurioje atsispindi pačios filosofijos unikalumas ir išskirtinumas kitų kultūros sričių atžvilgiu. Akcentuotinas skirtingumas nesusijęs su vertinimo skale ar hierarchiniais gradavimais (neturima pretenzijų ką nors vertinti gerumo ar kokiais kitokiais varžytuvių akcentais). Ar toks nuolatinis klausinėjimas nenurodo vieno tik filosofijai būdingo esminio bruožo, nes akivaizdu, kad kiti kultūrinės kūrybos fenomenai tokio vien į „savo paties“ apmąstymą nukreipto klausimo nekelia? Akivaizdu, kad kitiems žmogaus kultūros fenomenams (menui, mokslui, religijai) nekyla tokio pobūdžio klausimas, kaip juos steigiančio ir palaikančio momento problema, o jei panašus klausimas kyla, tai jis dažniausiai esti sąvokos apibrėžimo reikmės inspiruojamas ir formuluojamas kaip to mokslo filosofinio pamato klausimas (keistai ir čia įsibrauna filosofinis pėdsakas). Tokioje situacijoje natūraliai kyla nuostaba ir intriga: kas įvyksta ir kas vyksta atsirandant filosofiniam žvilgsniui į pasaulį? Kaip filosofija, kaip kultūrinis fenomenas, veikia žmogaus gyvenime ir kaip patiriamas pasaulis filosofinio sąlyčio metu? Į šiuos klausimus vertėtų žiūrėti kaip skylančius į smulkesnius aidus pagrindinio klausimo „kas yra filosofija?“

Lengviausiu ir labiausiai masinančiu būdu gali tapti žvilgtelėjimas į filosofijos chronotopinę (terminas Šliogerio) pradžią, užfiksuoti, kas joje įvyksta, kaip šis įvykis keičiasi laiko perspektyvoje ir teikti atsakymą į įvadinėse pastabose iškeltus klausimus. Tačiau filosofijoje galioja kitokia pradžios apibrėžtis, teisingiau būtų pasakyti, galioja dvi apibrėžtys: pirmąją galima vadinti jau naudotu terminu „chronotopinė pradžia“ – tai pradžia, kurią galime fiksuoti rašytiniuose šaltiniuose kaip pasakojimus apie filosofus, o taip pat ir pačių filosofų išlikusieji kūriniai; tekstai yra tokios pradžios pasakotojai. Antroji, kuri sukelia papildomas problemas, gali būti pavadinta „egzistencinė pradžia“ – tai pradžia, kuri yra čia ir dabar, tai pradžia, kuri nuolat yra ir kurios paradoksaliai visiškai nėra, nes ją fiksuojant ji prarandama, nes fiksavimas praneša tik apie tai, kad ji ką tik buvo. Šliogeris, bandydamas išryškinti tokios pradžios paradoksalumą ir sustiprinti jos suvokimo bei pajautos unikalumą, pasitelkia mirties ir gimimo įvaizdžius, teigdamas, kad gimus pradedama kelionė mirtin, tai yra nuolat mirštama, o mirus pradedama gyventi. Apie egzistencinę pradžią neįmanomą nieko pasakyti reikšmingo, nes, pradedant kalbėti apie ją, ji uždengiama, paslepiama, tokia pradžia išsiskleidžia kaip nuolatinis atsinaujinantis pasaulio čia ir dabar patyrimas. Šias pastabas vertinga turėti omenyje, pradedant svarstyti chronologinę filosofijos pradžią bei jos besitęsimą iki brandžiosios graikų filosofijos periodo, kuris baigiasi su paskutiniu klasikinio filosofijos periodo filosofu Aristoteliu.

Šiame tekste pasirinktas aspektas kalbėti apie filosofiją sietinas su pastanga naudotis Šliogerio filosofijos imperatyvais. Paranki prieiga aptarti rūpimą momentą – pasitelkti Šliogerio suformuotą, chronotopinėje filosofijos pradžioje vykstančio pamatinio metafizinio įvykio metu filosofo atrandamą absoliučios transcendencijos fenomeną. Prieš pereinant prie nuoseklaus šio fenomeno aprašymo, dar kelios svarbios pastabos apie Šliogerio koncepciją, leisiančios iškelti patirtinio momento sluoksnį prieš smelkiantis į iškeltą probleminį momentą: „filosofija atsiranda tarp bekalbių daiktų ir kalbos daiktų“1; „mąstymas ir kalba yra tiltas, žmogų siejantis su pačiais daiktais. Prasminga kalbėti tik apie tai, kas esti anapus kalbos, nes tas ‘anapus’ yra vienintelis prasmės – gyvenimo ar mąstymo šaltinis<…> Prasmė yra Transcendencijos dovana<…> tai, kas anapus kalbos, yra tyla<…> mąstyti reiškia žingsniuoti keliu, vedančiu šios tylos link“(Šliogeris 1996: 3).

Filosofinis būdas artėti prie keliamos problemos yra išsiskleidžianti pastanga mąstyti šią problemą, todėl šiame darbe įvadinės pastabos, išskleidžiančios absoliučios transcendencijos atradimą ir suvokimą, užima svarbią vietą ir yra pristatomos. Tad dar vienas papildomas akcentas, padėsiantis nusikratyti galimai klaidingo supratimo: būtina patikslinti filosofijoje susikertančias istorijos bei tradicijos plotmes. Filosofinis tekstas visų pirma suvokiamas kaip rašytinis, tad galima sakyti, kad, kalbant apie filosofijos istoriją, iškyla tekstų aibė, visų pirma rašytinių tekstų. Tai, kad išliko pirmųjų filosofų ištarmių ar tekstų rašytinis įamžinimas, yra svarbus dalykas filosofinei prieigai, bet, anot Šliogerio, nepakankamas. Tam, kad filosofinis tekstas tarnautų ne kaip literatūrinis kūrinys, nieko nesakančių grafemų telkinys, o kaip mąstymo pradžios pretekstas, kuriuo naudojantis galima pradėti filosofinį problemos aptarimą, būtina aktualizuoti ir antrąjį polių – tradiciją, kurią, remiantis Šliogeriu, galima įvardinti kaip tai, kas perduodama aktualybės šiandien modusu, kaip tai, kas gyva ir suprantama bei veikia mus čia ir dabar, kaip tai, kas turi egzistencinę potenciją ir leidžia suvokti pirmųjų filosofų ištarmių ne tik reikšminę (lingvistinio kodo šifruotė), bet ir prasminę pusę, kuri visiškai tokia pati filosofams praeityje ir dabartyje, nes visada esanti tokia pati dabartiška bei leidžianti manyti, kad filosofai, nemokėdami vienos kalbos, bando kalbėti apie tą patį, apie tai, kas jiems kelia nuostabą, apie tai, kas nekinta, – bekalbę prieš juos esančio pasaulio (tokio, koks jis yra pats savaime) patirtį. Šliogeris sako, kad abu poliai, tiek istorijos, kaip kalbos ir reikšmės telkinys, tiek tradicijos, kaip patirties ir prasmės gniužulas, yra vienodai reikalingi bei būtini filosofui, nes filosofija prasideda ir vyksta, kai filosofas, vaizdžiai tariant, lenda į tarpą tarp istorijos ir tradicijos. Turint omenyje visus išryškintus suvokimo prieigos probleminius momentus (pateikti ir aptarti ne visi probleminiai momentai), – nežinojimo prezumpcija, pradžios dvilypumas, pamatinis metafizinis įvykis, istorijos ir tradicijos koreliacija, tarp neaiškumas, – jau galima bandyti aptarti unikalų filosofų atliktą judesį – absoliučios transcendencijos atradimą.

Transcendencijos intuiciją galima fiksuoti visoje žmogaus veiklos chronologijoje. Kažkada gyvenusio žmogaus pėdsakai, randami kasinėjant arba ant uolų sienų, rodo, kad jį lydi kokios nors transcendencijos, bent šešėlio nuojauta. Dar aiškiau transcendencijos intuicijos, blankios perskyros tarp manęs ir kito, išsiskleidžia rašytiniuose šaltiniuose – Senajame Testamente, Vedose ar kituose. Tad kuo skiriasi pirmųjų graikų filosofų atlikti judesiai nuo jau minėtų transcendencijos suvokimo pasireiškimų? Pradėtina nuo „plikos“ tezės: filosofai aiškiai ir bekompromisiškai tai, kas figūruoja kaip neaiški nuostata, perkelia į principo lygmenį, įtvirtina šį principą kalboje ir šią kalbą paverčia transcendentine duotybe, taip įtvirtindami intelektualinę revoliuciją ir atverdami nuolat „vykstančios metafizikos“ (terminas Heideggerio) horizontą. Nuostaba, kad yra kažkas, kad „apskritai yra intensyviausia šio žodžio prasme“(Šliogeris 1996: 248) štai šitas prieš mane esantis esinys/daiktas, kaip visiškai svetimas man, „kad pasaulyje esama visai Kito, kas esmingai skiriasi ne tik nuo jo paties, bet ir nuo kasdienybės lauke nuolat atsirandančių pragmatinių vaizdinių, simbolių, reikšmių ir praktinių veiksmo bei pažinimo perspektyvų“(Šliogeris 1996: 249). Šis judesys esti tokiu, kurį galima įvardinti absoliučios transcendencijos įtvirtinimo pamatiniu principu, nes šis judesys ne tik atveria absoliučiai kitą, bet ir „parodo žmogui jo ribas, kurių jis nebegali peržengti ne dėl konkrečios situacijos nulemtų aplinkybių, o esmingai, niekada ir niekur“(Šliogeris 1996: 249). Tokiu būdu filosofų patirties lauke įsitvirtina absoliučios transcendencijos, kaip visiškai atskirto (gal tiksliau būtų sakyti atsiskyrusio2) nuo žmogaus, patirtis. Akcentuotina: ne suvokimas, ne kalbinė išraiška, ne intuicija, ne numanymas, o absoliučios transcendencijos patirtis; ši patirtis žmogui signalizuoja, kad yra realybė anapus jo pažinimo galių ir kad ši realybė uždara. Tokiu būdu Šliogeris kasdienėje veikloje ar praktinio sąlyčio su pasauliu metu pasirodančią transcendenciją įvardija esančia santykine, tačiau tokią transcendenciją žmogus linkęs traktuoti kaip efemerinę, kaip laikiną, kaip tokią, kurią galima įžmoginti, o tai reiškia įveikti, paversti imanencija (santykinė transcendencija nuo pat pradžių egzistuoja kaip potenciali imanencija), reiškia sunaikinti tai, ką žmogus randa anapus savęs. Santykinės transcendencijos samprata ir jos eigoje vykstantis naikinimo procesas įsitvirtina principo lygmenyje, tuo tarpu filosofų atrasta ir įtvirtinta absoliuti transcendencija įtvirtina atvirkštinį principą – globojantį susipažinimo su kitu principą, o naikinimui palieka tik neišvengiamybės teritoriją, atimant iš jo siekiamybės modusą. Tokiu būdu atsiranda skirtis tarp žmogiškumo ir nežmogiškumo: žmogus atranda save ir visiems laikams paklūsta gnothi seauton geismui bei išsiskiria physis (φύσις), kaip neišpildomas siekinys.

Aiškumo dėlei, kad nuostabos momentas nebūtų apipintas mistiškomis detalėmis, vertėtų išskirti dar keletą svarbesnių momentų, vykstančių ir įtakojančių absoliučios transcendencijos patirties galimybės susiformavimą. Visų pirma išskirtina, kad tokia patirtis formuojasi teorinės žiūros į pasaulį dėka. Teorinė žiūra, graikų suvokta kaip savotiška dieviško žvilgsnio galimybė, yra laisvas nuo bet kokių determinacijos pėdsakų žvilgsnis, laisvas nuo praktinių imperatyvų, nuo religinių prietarų, nuo estetinio susižavėjimo, tai žvilgsnis, kurio akiratyje atsiranda realybė be jokių praktinių ar maginių manipuliacijų ir suvaržymų, nes „graikams matyti ir mąstyti buvo tas pat, ir mąstė jie tik tai, ką gerai pamatydavo. Jie nieko nežinojo ir nenorėjo žinoti apie neregimybę; jų net ‘anas’ pasaulis buvo regimas“(Šliogeris 2010: 71). Būtent tokia realybė vadinama absoliučia transcendencija. Kokie veiksniai lemia, kad keliuose graikų poliuose įvyksta unikali intelektualinė revoliucija, labai sunku pasakyti, tačiau Merabo Mamardašvilio apibūdinimas, kad visa graikų polių kultūra prilygsta stebuklui, šioje vietoje visai tinka. Žvelgiant jau iš kitos chronotopinės pozicijos, – dabarties, – galima fiksuoti unikalią polių politinę sandarą, išskirtinę laisvųjų graikų nuostatą bei pajautą, net religiniai graikų įvaizdžiai suformuoti be spaudžiančios totalybės galios. Nėra tiek svarbu, ar šie veiksniai nulėmė ir tapo svarbiausiais filosofiniais atsirasti žiūrai, svarbiau, kad šie motyvai nurodo graikų unikalumo pobūdį. Anot Šliogerio, tik tikrojo žinojimo (episteme), išaugančio iš teorinės žiūros, pagalba atsiveria transcendencijos fenomenų laukas, kuriame įšaknytas mąstymas atveria absoliučią transcendenciją, kuri, kaip pamatinis metafizinis įvykis, vyksta nuolatos, tai yra „absoliučios transcendencijos atradimas nebuvo vienkartinis veiksmas, įvykdytas vieno mąstytojo pastangomis. Transcendencijos išgryninimas vyksta tam tikrais etapais.<…> absoliuti transcendencija graikų filosofų, o vėliau ir kitų Vakarų metafizikų buvo suvokiama kaip daiktiškai įforminta grynoji būtis arba absoliutus individas“(Šliogeris 1996: 265). Remiantis Transcendencijos tyloje pristatomu požiūriu, galima konstatuoti, kad, anot šios knygos autoriaus, esama trijų rūšių arba trijų skirtingų akcentų metafizikų: materialioji, kurią įkūnija Jonijos (Miletas ir Efesas) filosofai su iškiliausiu savo atstovu Herakleitu; formalioji, kurį formuojasi italikų miestuose Krotone ir Elėjoje bei dažnai siejama su Parmenido figūra; realioji metafizika, kuri įvardijama kaip aukštosios ar brandžiosios graikų filosofijos branduolys ir siejama su Sokrato, Platono ir Aristotelio vardais. Nėra taip svarbu aptarti šių trijų metafizikos „veidų“ skirtingumą, nes struktūriškai visi graikų filosofai išsaugo absoliučios transcendencijos pamatinį orientyrą. Prisimenant Šliogerio ontotopinės klepsidros ir „Esu?“ bangos struktūrą(Šliogeris 2005: 193-246), būtų įdomų permąstyti graikų filosofų metafizinius projektus iš šios perspektyvos ir suvokti bei patirti, koks yra jų ryšis Niekio ir Esmo dvisklaidoje.

Šio trumpo teksto pabaigoje galima tik konstatuoti, kad žvilgsnis į kelis pagrindinius (ne visus) chronotopinės filosofijos pradžios momentus leidžia atrasti, jog filosofija prasideda ir vyksta unikalaus individo žvilgsnio į pasaulį metu, kai jis atranda save ir kažką „anapus“ savęs bei bando apie tokią patirtį papasakoti kitiems, taip įtvirtindamas šią patirtį kalboje ir iš individualaus akto pakeldamas ją į principo lygmenį. Atrandama absoliuti transcendencija. Visiems laikams, kaip tai, ko nebegalima pamiršti – aletheia.

Virginijus Gustas

 

Naudota literatūra

  1. Andrijauskas A. (sud.), 1999. Estetikos istorija. Antologija I. Vilnius: Pradai.

  2. Genzelis Br. (sud.), 1977. Filosofijos istorijos chrestomatija. Antika. Vilnius: Mintis.

  3. Šliogeris A., 1996. Transcendencijos tyla. Vilnius: Pradai.

  4. Šliogeris A., 2005. Niekis ir Esmas. I tomas. Pakeliui į Niekį. Vilnius: Apostrofa.

  5. Šliogeris A., 2010. Bulvės metafizika. Vilnius: Apostrofa.

 

  1. A. Šliogerio citata iš 2010 metų VPU skaityto kurso magistrantams užrašų. Pabrėžtina, kad šioje ištarmėje akivaizdus esminis filosofijos ryšys su physis (φύσις).
  2. Dėl įvairiausių sąmonės, subjektyvizmo, realityvizmo ir solipsizmo „siautėjimo“ pavadinime taip pat norėta vietoj atradimas rašyti atsiradimas, tačiau, akcentuojantis į tai, kad filosofinis judesys esmingai susijęs su individualumu, manoma, kad geriau rinktis daiktavardį atradimas, kuris nurodo į aktyvų veikėją, o ne daiktavardį atsiradimas, kuris suteikia galimybes įvairiausio pobūdžio mistifikuotiems veiksmams bei traktuotėms.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *