Interviu su Heideggeriu (1969)

pagal | 2011 03 05

Pristatome 1969 m. žurnalo „L‘Express“ interviu su vokiečių filosofu Martinu Heideggeriu1. Filosofui klausimus uždavė žurnalo darbuotojas Frédéricas de Towarnickis ir Marcas-Michelis Palmier, knygos „Politiniai Heideggerio raštai“ autorius.

Vietomis, laužtiniuose skliaustuose, yra pateiktas originalus prancūziškas tekstas iš žurnalo. Laužtiniuose skliaustuose su prierašu „M. S.“ pateiktos interviu vertėjo į lietuvių kalbą pastabos.

 

L‘Express: Jus laiko paskutiniuoju Vakarų tradicijos filosofu, užbaigiančiu ją, ir kartu mėginančiu atverti naują klausinėjimo būdą. Šiandien universitetų krizę lydi nepasitikėjimas pačia filosofijos prasme. Daugeliui ji neturi teisės egzistuoti, ji tapo beprasme.

Heideggeris: Tai yra tai, apie ką aš visada mąsčiau. Savo 1935 metų paskaitoje „Įvadas į metafiziką“ aš sakiau: filosofija visada yra ne laiku. Tai keistenybė [une folie].

Keistenybė?

Filosofija yra ne laiku savo esme, kadangi ji priklauso tiems retiems reiškiniams, kurių likimą sudaro tai, kad jie negali sutikti betarpiško atgarsio.

Taigi, ką reiškia filosofija?

Tai viena iš retų autonominio ir kūrybinio egzistavimo galimybių. Jos pirminė užduotis – padaryti reiškinius keblesnius ir sudėtingesnius.

Ar ji gali, Jūsų nuomone, turėti įtakos pasaulio pertvarkymui, taip, kaip to norėjo Marxas?

Filosofija niekada negali betarpiškai suteikti jėgų arba kurti veiksmo ir sąlygos formas, kurios sukeltų istorinius įvykius.

Bet kokia tada jos prasmė?

Ji nėra „žinojimas“, kurį galima pasiekti ir iš karto pasinaudoti. Ji paliečia tik ribotą žmonių skaičių ir negali būti vertinama bendrais kriterijais. Nieko nepadarysi: juk būtent ji iš mūsų padaro kažką, jeigu mes ja užsiiminėjame [C‘est elle qui fait quelque chose de nous si l‘on s‘y engage].

Ar negalėtumėte patikslinti, ką norėjote pasakyti?

Istorinio vystymosi metu tautos užduoda sau labai daug klausimų. Bet tik vienas klausimas: „Kodėl yra kažkas, o ne niekas?“ [Pourquoi y a-t-il del l‘etant et non pas rien?], nulėmė Vakarų pasaulio likimą, ir būtent pradedant nuo atsakymų, kuriuos siūlė ikisokratikai prieš du su puse tūkstančio metų. Bet šiandien šio klausimo reikšmė niekam nerūpi.

Jūs noriai teigiate, kad būti atidžiam šiandienos pasaulio esmei, tai reiškia mąstyti ikisokratikų – Parmenido, Herakleito – ištarmes.

Taip, bet šiandien nei Vokietijoje, nei kitose vietose jų niekas neskaito.

Koks ryšys, Jūsų nuomone, mus jungia su šiais senovės mąstytojais?

Savo paskaitoje „Įvadas į metafiziką“ aš parodžiau, kodėl visi filosofiniai klausimai prasideda nuo jų. Jų poetinių ištarmių dėka gimsta Vakarų pasaulis.

Ir šiuolaikinė technika?

Aš jau rašiau, kad šiuolaikinė technika, nors ji visiškai svetima antikai, turi joje savo esminį šaltinį.

Ar tiesa, kad, pradedant nuo 1907  metų, Jūs ne mažiau nei valandą laiko per dieną skaitote graikų mąstytojus ir poetus: Homerą, Pindarą, Empedoklį, Sofoklį, Tukididą?

Taip, išskyrus karo metus.

Ar manote, kad reikia grįžti prie graikiškosios minties išteklių?

Grįžti? Šiuolaikinis antikos atgimimas? Tai būtų absurdiška, ir neįmanoma. Graikiškoji mintis gali būti tik išeities tašku. Bet ryšys tarp graikų mąstytojų ir mūsų šiuolaikinio pasaulio dar niekada nebuvo toks akivaizdus.

Ar šis nukrypimas [reticence] nepriklauso nuo (pa)klausimo tradicijos, nuo šiuolaikinio pasaulio poreikių?

Kokių poreikių?

Būtent nuo to radikalaus skirtumo, atskyrusio, pradedant nuo Marxo, teorinį pasaulio matymą nuo praktinio, siekiančio šį pasaulį pertvarkyti.

11-oji Marxo tezė apie Feuerbachą? Vienas veiksmas šiandien nepakeis padėties pasaulyje be pirmapradžio pasaulio aiškinimo.

Bet šiandien mieliau klausinėja apie Marxą, Freudą arba Marcuse, negu apie Parmenidą arba Herakleitą.

Tai yra tai, ką aš jau sakiau.

Pasakęs, kad kažkuria prasme atominė bomba pradėjo sproginėti jau Parmenido poemoje, Jūs norėjote pabrėžti būtent šį graikų metafizikos ir šiuolaikinės technikos ryšį?

Taip, bet negalima pasitikėti formulėmis, ištrauktomis iš konteksto. Aš galvoju, kad iš tikrųjų Parmenido poemoje, klausime, kurį jis kelia, atsiranda ateities mokslo galimybė. Bet formulės pavojus yra tas, kad ji verčia tikėti, lyg būtų kalbama apie hėgeliškojo tipo fatališką būtinybę.

Ar galėjo istorija pakrypti kita linkme?

Kas žino? Man nėra nieko fatališko. Istorija nepaklūsta marksistinio tipo determinizmui. Ne daugiau nei filosofija arba politika. Fizikai, ieškoję atomo skaidymo dėsnių, nenorėjo sukurti atominės bombos. Bet būtent ją jie ir padarė.

Ar tiesa, kad esate pasakęs, turėdamas omenyje savo veikalą „Būtis ir laikas“: „Tai knyga, kurioje aš norėjau kuo greičiau nueiti kuo toliau“ [C‘est un livre dans lequel j‘al voulu trop vite aller trop loin]?

Taip, pasakiau. Bet tai nereiškia, kad aš šiandien taip galvoju. Nors būtent taip aš šiuo metu keliu klausimą. Tada aš negalėjau kelti klausimo apie technikos esmę, apie jos prasmę šiuolaikiniame pasaulyje. Iš esmės man prireikė dar 30 metų.

Jus kartais pristato kaip technikos ir šiuolaikinio pasaulio peikėją.

Tai absurdas. Ateitis, štai kas svarbiausia.

Jūs pirmasis prabilote apie „planetinės technikos erą“. Ką Jūs turėjote omenyje?

„Planetinė era“, „atominė era“ – tai pasisakymai, kurie liudija apie ateinančių laikų aušrą. Niekas negali numatyti, kuo jie taps. Niekas nežino, kuo taps mintis.

Ar planetinės technikos laikmetis reiškia metafizikos pabaigą?

Ne. Ji yra tik jos užbaigimas [l‘accomplissement]. Be Descartes’o šiuolaikinis pasaulis būtų neįmanomas.

Kaip Jūs keliate technikos problemą?

Kol tenkinamės tuo, kad technika yra keikiama arba šlovinama, niekada nesuprasime, kas ji yra. Reikia ją užklausti.

Ką reiškia „klausti technikos“?

Aš jau sakiau, kad klausti, – tai minti kelią, jį kurti. Klausti technikos esmės – tai ruošti laisvo santykio su ja galimybę. Bet technika nėra tas pats, kas technikos „esmė“.

Ką turite omenyje, kalbėdamas apie esmę?

Medžio esmė nėra medis, kurį galima sutikti tarp kitų medžių.

O jeigu mes nemąstysime technikos esmės?

Tada mes kaip vergai būsime prikaustyti prie technikos, prarasime laisvę, nepriklausomai nuo to, ar mes ją entuziastingai teigiame, ar neigiame. Kadangi technika nėra kažkas neutralaus. Būtent tada, kai mes įsivaizduojame ją kaip kažką neutralų – mes atiduoti jai blogiausiam [nous lui sommes livres pour le pire].

Jūsų nuomone, šiuolaikinis pasaulis dar „nemąstė“ technikos?

Aš parašiau pranešime: „Priešais technikos veidą mes dar nematome esminės technikos būties, panašiai kaip priešais estetikos veidą mes daugiau neišsaugojame esminės meno būties.“

Ar žmogui technika yra pagrindinis pavojus?

Jūs žinote Hölderlino žodžius: „Bet ten, kur pavojus, atsiranda ir tai, kas gelbsti.“

Jūs kalbate apie Hölderliną kaip apie „skurdaus laikmečio“ poetą [du temps de destresse]. Ar priklauso, Jūsų nuomone, šiam laikmečiui Nietzsche?

Nietzsche, be abejo, paskutinis didis Vakarų metafizikos mąstytojas.

Kodėl paskutinis?

Nietzsche kėlė pagrindinį šiuolaikinės epochos klausimą, klausdamas apie Antžmogį. Jis įžvelgė laikmetį, kai žmogus ruošiasi išplėsti savo viešpatavimą visoje žemėje, ir jis savęs klausė, ar žmogus yra vertas tokios misijos ir ar neturėtų jo paties esmė būti pertvarkyta. Į šį klausimą Nietzsche atsakė: Žmogus turi įveikti save, tapti Antžmogiu.

Ar ši Nietzsche’s mintis nėra labiausiai iškraipyta filosofijos istorijoje?

Savo paskaitoje apie Nietzsche aš rašiau, kad bet kokia esminė mintis praslenka pro peikiančiųjų minią nenukentėjusi.

Ar Jums neatrodo, kad mūsų epocha yra ypatingai reikšminga?

Nietzsche 1886 metais rašė: „Mes atliekame eksperimentą su tiesa … galbūt žmonija dėl to pražus. Ką gi, tegul!“

Kaip Jūs suprantate santykį tarp filosofijos ir mokslo?

Tai labai sudėtingas klausimas. Mokslas dabar skleidžia savo galią visoje Žemėje. Bet mokslas nemąsto. Jo kelias ir jo priemonės tokios, kad jis negali mąstyti.

Tai trūkumas?

Ne, pranašumas. Dėl to, kad mokslas nemąsto, jis gali įsitvirtinti ir progresuoti savo tyrimų plotmėje.

Betgi šiandieną yra siekiama sutapatinti patį mąstymą su mokslu?

Tik tada, kai pripažinsime, kad mokslą ir mąstymą skiria praraja, jų santykis taps tikras.

Jūs pasakėte: „Mokslas nemąsto.“ Tai šokiruojantis teiginys, tiesa?

Žinoma, bet be mąstymo mokslas yra bejėgis. Aš jau esu kalbėjęs savo paskaitose, mūsų laikmečiu svarbiausia tai, kad mes dar nemąstome iš tikrųjų.

Ką Jūs norite pasakyti?

Galbūt tai, kad amžių bėgyje žmogus pernelyg daug veikė ir pernelyg mažai mąstė. Pasaulyje, kuris nuolatos mums suteikia galimybę mąstyti, mintis vis dar neegzistuoja (dar neatsirado).

Ar Jums neatrodo, kad dabar egzistuojanti priešingybė tarp „teorijos“ ir „praktikos“ yra lemianti?

Kas žino, kas iš tikrųjų yra „praktika“? Šiandien ją dažnai painioja su priemonėmis [recettes]. Graikams teorija pati savaime buvo didžiausia praktika.

Kokiam laikmečiui Jūs save priskiriate? Tolimai ateičiai?

Arba, galbūt, tolimai praeičiai… „Tai, kas seniausia mintyje – už mūsų, bet vėl iškyla“. Mes pernelyg vėlyvi dievams ir pernelyg ankstyvi Būčiai [Le plus ancien de la pensee est derriere nous et cependant survient. Nous venons trop tard pour les dieux et trop tot pour l‘Etre].

Ketvirtis amžiaus skiria mus nuo Jūsų veikalo „Būtis ir laikas“ pasirodymo. Ar jaučiatės geriau suprastas?

Nežinau. Aš nesekiau darbų, kurie yra skirti man. JAV yra ruošiamas mano raštų rinkinys. Bet kai kuriose amerikiečių interpretacijose man kartais būna sudėtinga atpažinti savo mintį.

Vokietijoje apie Jus mažai kalbama, bet galima konstatuoti, kad Jūs išlaikote didelę įtaką. Ją galima aptikti daugelyje tyrimų, bet Jūsų beveik necituoja.

Tuo geriau. Tai neturi reikšmės. Mano brolis iš to juokiasi. Jis tai vadina kleptomanija.

Bibliografijoje, kuri buvo išleista 1945 metais, yra išvardinta 820 darbų, kurie yra skirti Jums; redaktorius pranašavo, kad susidomėjimas, kurį kelia Jūsų kūryba pasaulyje, palaipsniui mažta.

Taip, ir todėl įdomu, kad knygų, kurios yra skirtos man, skaičius nuo to laiko patrigubėjo. Man sakė, kad jis, berods, viršija tris tūkstančius.

Jūs sekėte savo buvusio studento Herberto Marcuse’s tyrinėjimus?

Marcuse, man vadovaujant, Freiburge 1932 metais parengė disertaciją apie Hegelį. Tai buvo labai geras darbas. Vėliau aš ne viską sekiau, ką jis rašo. Aš skaičiau „Vienmatį žmogų“ [One-Dimensional Man – M. S.].

Kai kas mano, kad galima aptikti ryšį tarp klausimų, kuriuos kelia Marcuse, ir Jūsų problematikos.

Čia nėra nieko neįmanomo.

Marcuse pripažįsta, pavyzdžiui, kad šiuolaikinė technika – tai ne paprastas mašinų kaupimas, o visuotinis dėsnis; žmogus šiandien yra į jį įtrauktas, be to, neturintis jokios realios prieš jį valdžios.

Aš dažnai tą patį rašiau.

Klausimas, kurį kelia Marcuse, tai klausimas apie žmogaus, kuris yra pavergtas šitos tvarkos, likimą. Technika jam – pasaulinio egzistavimo forma, kuri pajungia gyvenimą darbui.

Taip, tai panašu į Heideggerį. Aš rašiau, kad totalitarizmas – tai ne tik valdžios forma, bet nežaboto technikos viešpatavimo pasekmė. Žmogus šiandien yra pajungtas savo gamybos [fabrication] beprotybei [vertige].

Ar manote, kad Marcuse iš esmės apgalvojo revoliucinėje perspektyvoje tai, ką Jūs pats galvojote apie planetinės technikos viešpatavimą?

Be abejo. Bet ar nereikėtų kartu kelti klausimą apie technikos esmę?

Ar įmanomas ryšys tarp Marxo ir Heideggerio?

Žvelgiant iš mano problematikos perspektyvos, galvoju, kad ne. Klausimas apie Būtį – ne Marxo klausimas. Tai neturi reikšti, kad Marxo kūryba yra mažiau reikšminga, nei Hegelio kūryba, ar kad ji svetima metafizikai. Būtį Marxas mąsto kaip Gamtą, kurią reikia apvaldyti ir valdyti. Marxas lieka vienu iš didžiausių hėgelininkų.

Ar dar skaitote Marxą?

Neseniai skaičiau jo jaunystės veikalus. Be to, sekiau savo mokinio Landshuto darbus, kuriuos jis paskelbė 1932 metais. Aš norėjau praeitą vasarą paskirti šitiems tekstams fakultatyvinį seminarą su dėstytojais iš liaudies demokratijos šalių, kurie manęs to prašė.

O Freudą?

Psichoanalizė – labai svarbi disciplina. Aš laikau ją labiau terapine. Bet jos filosofinės pozicijos nėra įtikinamos.

Kodėl?

Todėl, kad ji biologizuoja žmogaus esmę. Paskaitykite Freudo „Anapus malonumo principo“.

Šiandien šita praktika žmonėms rūpi labiau, negu samprotavimai apie žmogaus esmę.

Aš tai gerai žinau.

Taigi, kaip galvojate, ar tarp Jūsų minties ir marksizmo ateityje gali atsirasti „susilietimo taškų“?

Galbūt, kodėl gi ne? Bet aš dar negaliu pasakyti, kokie. Aš gaunu laiškus ir priimu svečius iš socialistinių šalių: čekus, lenkus, jugoslavus, rusus…

Jūs kartą pasakėte: „Kalbant apie ateitį, aš labiau tikiu socializmu, negu amerikoniškumu.“ Ar dabar Jūs galvojate taip pat?

Žinoma.

Jūsų kartą paklausė, ar parašysite „Etiką“, veikimo doktriną?

„Etiką“? Kas šiandien gali sau tai lesti ir kokio autoriteto vardu ją galima pateikti pasauliui?

Jūs parašėte: „Žmogaus egzistencija yra jo paties galimybė.“ Šią temą „Būtyje ir niekyje“ plėtojo Jeanas-Paulis Sartre’as.

Kartais Sartre’as interpretuodavo mano mintį marksistiškai. Žmogus yra savęs paties galimybė, bet jis negali pats savęs „kurti“.

Jums kartais priekaištauja, kad laikotės tam tikros distancijos pasaulinės istorijos įvykių atžvilgiu.

Mintis – tai visada šiokia tokia vienatvė. Kai ją mėginama įpainioti [engage], ji gali nukrypti [devier]. Aš tai žinau. Aš tai supratau būdamas rektoriumi 1933 m., tragišku vokiečių istorijos momentu. Aš suklydau. Ar įpainiota filosofija išlieka filosofija? Ką žino filosofas apie tą būdą, kuriuo filosofija realiai įtakoja žmones ir istoriją? Filosofija nepasiduoda organizacijai.

Dažnai buvo kalbama, ypač rašant „Būtį ir laiką“, apie vengrų marksisto György Lukács’o įtaką Jums.

Man atrodo, kad Lukács’as ne itin mane mėgsta…

Vis dėlto Paryžiuje buvo perskaitytas kursas tema „Heideggeris ir Lukács’as. Sutapimo ir skirtumo taškai“.

Aš buvau nustebęs. Tai juokinga, juk Lukács’as 1966 metų „Der Spiegel“ kovo numeryje pavadino mane fašistiniu filosofu. Be to, aš neprisimenu, ar skaičiau Lukács’ą prieš pradėdamas rašyti „Būtį ir laiką“. Ne, aš jo neskaičiau.

O ar jis Jus skaitė?

Aš šito nežinau.

Ar dažnai esate puolamas?

Grynai filosofine forma, deja, labai retai! Aš savęs klausiu, ar po tokių puolimų liks nors vienas vertingas darbas. Jūs žinote Valery žodžius: „Kuomet negali pulti minties, puola mąstytoją.“

Ar tokie susidūrimai dar tęsiasi?

Jie nuslops po mano mirties. Galų gale Heideggeris neturi jokios reikšmės. Ateitis – tai paieškų artelė [equipe de recherches]. Kas pažįsta, pavyzdžiui, katedrų statytojus? Bet šiandien niekas neperskaitytų nei vienos mano knygos, jeigu ji nebūtų pasirašyta Heideggerio vardu. Beje, dauguma žmonių galvoja, kad aš jau miręs. Nesusipratimų visada daug. Netgi rašė, kad sukūriau „Kas yra metafizika?“ slidinėdamas Švarcvalde.

Ar Jus trikdo tokie nesusipratimai?

Turiu tokią nuojautą, kad Heideggeris – štai kas jaudina [j‘ai l‘impression que c‘est Heidegger qui gene].

Ką norite pasakyti?

Svarbiausia, kad mano darbas tęstųsi. Neturi reikšmės, ar kas nors žinos mano vardą. Svarbu, ar liks, ar išnyks ateityje tai, kas vertinga mano mintyse.

Visą gyvenimą kėlėte vieną klausimą, klausimą apie Būtį. Kaip Jums atrodo, ar ir šiandien šitas klausimas išlieka toks pat pirmapradis?

Taip, jis išsaugoja visą savo prasmę.

Klausimas apie Būtį nulėmė Jūsų mąstymo kelią. Kaip susiformavo šitas kelias?

Aš nežinau, kaip galėčiau pats atsakyti. Kiti mėgino tai padaryti. Bet nežinau, ar jie yra teisūs, kalbėdami apie mane.

Ar galima pakartoti Heideggerį?

Jokiu būdu. Nereikia manęs mėgdžioti, reikia kelti savo klausimus. Nėra nieko įdomaus sekti paskui Heideggerį. Reikia arba vystyti mano problematiką kitomis linkmėmis, arba jai prieštarauti.

„Reikia mąstyti Heideggerį prieš patį Heideggerį“ – kalbėjote savo paskaitose.

Būtent tai aš visada mėginau daryti pats! 30 metų bėgyje aš neperskaičiau nei vienos paskaitos apie Heideggerį.

Bet vis dėlto kalbama apie „heidegeriškąją filosofiją“?

Aš jau pasakiau – heidegeriškoji filosofija neegzistuoja. Jau šešiasdešimt metų aš mėginu suprasti, kas yra filosofija, o ne siūlyti savąjį variantą.

Kartais mėginama priartėti prie Jūsų minties, remiantis tais reiškiniais, kuriuos Jūs patyrėte. Ką Jūs apie tai galvojate?

Man, žinoma, padarė įtaką visa tradicija. Bet šitas aiškinimo būdas yra tipiškai universitetinis: „Heideggeris ir Hegelis“, „Heideggeris ir Schellingas“… Jeigu tikėti kai kuriais komentatoriais, Jūs panaudojate Aristotelį, Husserlį, Kantą, Brentano, visa tai sumaišote ir gaunate „Būtį ir laiką“. Juokinga.

Kaip Jūs suvokiate uždavinį, kuris yra aktualus šiandienos minčiai?

Man sunku dėstyti šią temą, kadangi viskas, ką aš apie ją parašiau, nepublikuota. Grįžti prie pirmapradžio Būties klausimo, toks buvo kelias, kuris atvedė prie „Būties ir laiko“ parašymo. Antroji dalis turėjo vadintis „Laikas ir būtis“.

Dažnai stebina toks staigus lūžis, kuris įvyko Jūsų kūryboje. Netgi kalbama apie Heideggerį I ir Heideggerį II. Staiga įvyksta stiliaus pokytis. Atrodo, kad Jūs apleidžiate nederlingą metafizinio tyrinėjimo dirvą ir pradedate klausinėti poetus: Нölderliną, Mörike, Rilke, ir ypač Traklį.

Aš apie tai rašiau: filosofija ir poezija yra skirtingose viršukalnėse, bet kalba apie tą patį.

Kaip manote, ar įmanoma atskirti Heideggerį I ir Heideggerį II taip, kaip tai daro amerikiečių komentatoriai?

Jokiu būdu. Heideggeris II yra įmanomas tik Heideggerio I dėka, o Heideggeryje I jau buvo Heideggeris II.

O Jūsų naujasis po „Būties ir laiko“ klausinėjimo būdas, kurį galima pavadinti poetiniu?

Tai buvo tik posūkis. Mano paskaita „Apie tiesos esmę“ tam tikra prasme yra posūkio taškas. Keldamas joje pirmąjį klausimą, aš dar nežinojau, koks bus antras.

Ar tiesa, kad kartą pasakėte: „Mane noriai pradės skaityti ne anksčiau kaip po trijų šimtų metų“?

Gali būti. Bet kokią prasmę turi šitas klausimas?

Kalbėkime tiesiogiai, daugelis studentų šiandien atranda Jūsų knygas ir mano, kad sutiko labai sudėtingą ir neįprastą mintį, kuri, kaip jiems kartais atrodo, tiria problemas, priešingas tradiciniam švietimui. Jūs taip ilgai tylite. Ar Jums neatrodo, kad studentai, likę vieni su Jūsų knygomis, jaučiasi sutrikę?

Deja, taip. Bet ką padarysi? Taipogi yra ir vertimų problema. Kaip juos sekti? Aš jau buvau priverstas atsisakyti sekti vertimus į japonų kalbą. O dėl studentų, tai jie tik renka žinias šen bei ten. Bet ką kitą šiandien jie gali daryti universitetuose?

Jūs daugiau neskaitote paskaitų, nevadovaujate seminarams. Lieka tik Jūsų knygos.

Man labiausiai trūksta dialogo seminare su tuzinu studentų. Tik tada galima „išmokyti matyti“, parodyti tai, ką iš tikrųjų klausia filosofija.

Tai Jums yra esminis dalykas?

Manau, kad Prancūzijoje toks darbo būdas visai nepraktikuojamas: dialogas, kuris žingsnis po žingsnio, nuolatinio tarpusavio apsikeitimo procese visus dalyvius veda prie filosofinio klausimo aptikimo. Atkreipkite dėmesį, kad seminaruose būdavo ir aklų, t. y. tokių, kurie to nepasiekdavo. Jie kalbėdavo kartais netgi daugiau negu kiti. Aš jų klausiau: „Kam jūs mums tai pasakojate?“ Tada jie išeidavo, išeidavo kitur ir daugiau nebegrįždavo. Šiandien labai daug kalbama, kad, kai kas nors drįs pradėti mąstyti, į jį parodys pirštu ir pasakys: „Jis pasineria į abstrakcijas.“

Ar stebėjote visuotinį universitetinį judėjimą ir diskusijas jų atžvilgiu?

Šias universiteto problemas aš nagrinėjau 1929 metais darbe „Kas yra metafizika?“ Šiandien studentai maištauja. Tai gerai. Bet ar realiai jie supranta, ko nori? Nuo senų laikų žinau, kad universitetas tapo paprasta mokykla (licėjumi). Jis nemoko mąstyti, jis tik teikia žinias. Senasis universitetas mirė, ir tai buvo, be abejo, neišvengiama mirtis.

Ką galvojate apie naujas kryptis, kurias užkariauja viso pasaulio universitetai?

Manau, kad šiandien krizė kirto universitetams iki pat šaknų. Bet aš Jums kartoju, kad tai nėra naujiena. Su daugybe problemų man teko susidurti kartu su savo studentiškuoju jaunimu Antrojo pasaulinio karo pradžioje. Tačiau šių klausimų laikas dar neatėjo.

Jūs pasakėte: „Kas giliai mąsto, tas giliai ir klysta.“ [Qui pense grandement, il lui faut se tromper grandement]. Kaip reikėtų suprasti šitą frazę? Filosofiškai? Politiškai?

Visomis prasmėmis.

Prancūzijoje buvo mėginama pašalinti kai kuriuos nesusipratimus ir atstatyti tiesą dėl tų dešimties 1933 m. mėnesių Jūsų pozicijos naujojo režimo atžvilgiu.

Aš nieko neprašiau. Bet paradoksalu, kad patys prancūzai ryžosi man padėti šiuo klausimu. Visai kitaip Vokietijoje, čia puolimai nesibaigs. Galbūt reikia taip pat atsižvelgti ir į piktavališkumą. Sartre’as šiuo klausimu parašė visą skyrių. Apie tai sprendžiama retrospektyviai. Kartais yra pamirštamas tragiškas pamišimas 1933 metais, skurdas, beviltiškumas, iliuzijos… Man pakako dešimties mėnesių, kad galėčiau nuo to išsilaisvinti.

Daugelis Jūsų buvusių mokinių prisimena Jūsų nacionalsocialistinės teorijos kritiką, Jūsų rasizmo smerkimą paskaitų metų.

Man visa tai baigta. Svarbiausia šiandien – jaunimas, kuris išgyvena naujas problemas, stato naują pasaulį. Aš juos labai mėgstu, ir tik jie yra įdomūs.

Praėjus daugeliui metų, Jūsų vienintelis politinis pasisakymas buvo 1957 metais pasirašytas protestas prieš Vokietijos ginkluotųjų pajėgų [Bundeswehr – M. S.] branduolinį ginklavimąsi. Kodėl?

Aš pasirašiau vieną dokumentą, bet ne šitą. Protestą, apie kurį Jūs kalbate, kėlė vien mokslininkai, aštuoni profesoriai iš Bonos. Fizikai Heisenbergas ir von Weizsäckeris nepakvietė manęs jo pasirašyti.

Argi von Weizsäckeris nebuvo vienas iš tų, kurie stabdė vokiškos atominės bombos kūrimą, griaudamas viską, kas buvo kuriama?

Taip. Ir jis tai darė Dunojaus slėnyje, visai šalia mano gimtojo miesto Meskircho [Meßkirch – M. S.].

Jūsų raštai šiandien yra laikomi vienais sudėtingiausių. Bet jie visame pasaulyje randa, nežiūrint ideologinių barjerų, aiškintojų ir gynėjų. Kaip Jūs vertinate tai, kad Jūsų kūriniams skiriama tiek daug dėmesio?

Neįmanoma apeiti tų klausimų, kuriuos aš kėliau.

Japonų mąstytojai sako, kad ilgų tyrinėjimų metų pastebėjo gilias analogijas tarp Jūsų Būties filosofijos ir Rytų išminties.

Tai tiesa. Kai kurie buvo čia atvažiavę. Jų požiūris mane labai domina. Daug kas rašė, kad mano kūryba jiems atrodo kaip gija, kuri jungia Rytus ir Vakarus, Aziją ir Europą.

Ar stebite šiuolaikinius filosofinius tyrinėjimus Prancūzijoje?

Deja, neturiu laiko skaityti visas knygas, kurias gaunu. Ir, be to, kalbos barjeras. Sartre’as anksčiau mane aplankydavo.

Po išsivadavimo, dėl jo knygos „Būtis ir niekis“, daugelis sužinojo apie Jus Prancūzijoje. O taip pat apie egzistencializmą, kuriuo pirmtaku Jus laiko.

Egzistencializmas tam tikra prasme yra beprasmybė. Bet Sartre’as nėra atsakingas už ją. Aš jį labai vertinu. Vokiečių filosofą gali tik stebinti, kad žmogus vienu metu sugebėtų išreikšti save ir filosofine, ir romano, pjesės, esė forma. Aš labai vertinu šiuos prancūzų sugebėjimus. Vienas japonų princas, kuris dirbo su manimi apie 1929 metus, perduodavo mano raštus Sartre’ui. Savo ruožtu aš sugebėjau perskaityti „Būtį ir niekį“ tik 1945 metais.

Ar domėjotės kitais filosofiniais darbais?

Šiandien tai, kas vadinama filosofija, yra ne kas kita, kaip techninės ideologijos žymė, perėmusi metodus, būdingus fizikai ir biologijai. Tai nėra tikras filosofinis klausinėjimas.

Tie, kurie seka Jūsų pėdomis, apie Jus kalba: „Tai, ko pirmiausia siekia Heideggeris, –  išmokti mąstyti. Mąstyti tiksliai taip, kaip tai darė Sokratas. Ir čia glūdi jo ‘vertingumas’.“

Gali būti.

Kodėl iš kitų poetų Jūs išskiriate būtent Нölderliną?

Todėl, kad Нölderlinas – tai ne tik didis poetas. Jis tam tikra prasme yra pačios poezijos galios poetas.

Koks prancūzų poetas Jums labiausiai patinka?

René Charas. Jis neseniai atsiuntė man savo eilėraščių rinkinį su Giacometti iliustracijomis.

O menai, ar jie Jums svarbūs?

Prisiminkite Nietzsche’s žodžius, kuriuos aš jau citavau: „Kad nenumirtume nuo tiesos, mums lieka menas.“

Kaip Jums atrodo, kuris iš šiuolaikinių dailininkų davė kažką esmingo?

Man atrodo, kad šis tas prasidėjo nuo Cézanne’o. Aš labai mėgstu Van Goghą, Braque’ą… Kartą jis padovanojo man paveikslą.

Menininkai šiandien noriai kalba apie naują meno ir technikos sąsają.

Menas ir technika – tai didelė problema. Ši mintis jau glūdėjo graikų mene.

Šiuolaikiniame mene pradeda naudoti kibernetiką.

Būkite atsargūs su kibernetika. Greitai suprasite, kad tai nėra paprastas dalykas.

Sako, kad yra dvi temos, į kurių klausimus Jūs vengiate atsakinėti: tai, ką Jūs dirbate, ir Dievo problema.

Man labiau patinka, kai skaito mano raštus.

Kodėl Jūs gyvenate taip nuošaliai?

Todėl, kad aš dirbu.

Jūs nemėgstate, kai apie Jus kalbama?

Kad patekčiau į bereikšmių plepalų didžiąją areną, teatrą arba karnavalą? Ne tai svarbiausia.

Ar galutinai atsisakėte visuomeninio gyvenimo?

Mane dažnai kviečia į kongresus, koliokviumus ir netgi į kai kurias oficialias ceremonijas. Aš priverstas visiems atsakyti. Aš perskaičiau paskutinę savo paskaitą apie meną Atėnuose šešios dienos iki karinio perversmo. Dauguma mano klausytojų tikriausiai yra kalėjime. O čia lankytojai dažnai skambina man į duris. Aš gyvenu nuošaliai, bet vienatvė nereiškia įtūžio.

Jūs noriai kalbate, kad šiandien tikri klausimai lieka nepastebėti, esminės problemos neiškeltos. Ar manote, kad ateityje jos bus keliamos?

Kas žino? Galbūt po dviejų ar trijų šimtmečių…

 

Šaltinis: http://www.heidegger.ru/tovarnitski.php)

Vertė: M. S.

  1. “Entretien avec Heidegger”; L‘Express 954. 20-26 oct. 1969, p. 79-85).

8 komentarai

  1. Safo

    “Mintis – tai visada šiokia tokia vienatvė”… kaip teisingai pasakyta. Visada esi ir lieki vienas su savo mintimi. Mintis gimdo vienatvę, o vienatvė – mintį. Minios triukšmas užgožia tylią minties šneką…

    Atsakyti
  2. Linas lj

    “Ar Jums neatrodo, kad mūsų epocha yra ypatingai reikšminga?”

    Klausimas, kurį – daugiau ar mažiau – užduoda kiekvienos kartos žmonės, ir kaskart klausiant jau tikimasi atsakymo: TAIP!
    Vargšai mes, vargšai! Žmogaus ir jo veiklos bei tos veiklos pasekmių sureikšminimas tartum artina jį prie dievų (kaip malonu!), bet tolina nuo Būties…

    Atsakyti
  3. T.

    Kreivarankis, spėjame, ne pats šią nuotrauką daręs. O ji tikrai puiki.

    Atsakyti
  4. Atgalinis pranešimas: Mąstymas ir mokslas

  5. Atgalinis pranešimas: antiutopija » Pamąstom

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *