Bin Ladenas, Dostojevskis ir tikrovės principas

pagal | 2011 09 11

Rusų rašytojas Fiodoras Dostojevskis, gilindamasis į radikalias moderniojo nihilizmo raiškos formas, romanuose „Demonai“, „Broliai Karamazovai“ ir kituose savo kūriniuose išskleidė mintį: „Jei Dievo nėra, viskas leista.“ Prancūzų filosofas, politologas ir eseistas André Glucksmannas, aktyviai rėmęs septintojo dešimtmečio protestų judėjimus ir priešinęsis Rytų Europos komunistiniams režimams, knygoje „Dostojevskis Manhetene“ (Dostoïevski à Manhattan, 2002) apmąsto šią nihilizmo kritiką rugsėjo 11-osios įvykių akivaizdoje.

Pokalbis pirmą kartą publikuotas 2003 m. kovo 31 d. puslapyje info3.de. Vėliau dar kartą paskelbtas 2011 m. gegužės 2 d. internetiniame portale Open Democracy.

***

Liss Gehlen/Jens Heisterkamp: Kodėl, aiškindamas apie XX ar XXI a. terorizmą, grįžtate prie Dostojevskio darbų?

André Glucksmann: Knygoje „Dostojevskis Manhetene“ keliu filosofinį klausimą: kokia yra moderniojo terorizmo tipiška forma, „idėja“? Mano atsakymas – nihilizmas.

Sokratas klausė: ką bendro turi graži moteris, graži vaza ir graži lova? Jo atsakymas – grožio idėja. Mano klausimas: ką bendro turi tokios ekstremistinės ideologijos, kaip praėjusių dienų komunizmas ar nacizmas bei šiandienos islamizmas? Vienaip ar kitaip, jie remiasi tariamai labai skirtingais idealais: pranašesne rase, socializme suvienyta žmonija, musulmonų tikinčiųjų bendruomene (uma). Rytoj gali būti visai kiti idealai –  vieni teologiniai, kiti moksliniai, dar kiti rasistiniai. Bet bendras visiems būdingas bruožas yra nihilizmas.

Pagrindinis nihilizmo bruožas yra požiūris, kad anything goes, ypatingai paprastų žmonių atžvilgiu – be skrupulų galiu daryti, ką tik noriu. Göringas tai išsireiškė šitaip: mano sąmonė yra Adolfas Hitleris. Bolševikai sakė: žmogus sutvertas iš plieno. O islamistai, kuriuos lankiau Alžyre, kalbėjo: kad išgelbėtum musulmonų vaikus, turi teisę juos nužudyti.

Ir todėl atsigręžėte į Dostojevskį?

Tai aukščiausias rusų literatūros pasiekimas, ypač todėl, kad ji atskleidė šią žmogiškosios patirties esmę, kurioje „viskas leista“. Dostojevskio romane „Demonai“ figūruoja ateistai bei tikintieji (pavyzdžiui, toks veikėjas kaip Šatovas), kurie į ateitį žvelgia labai skirtingai. Bet vienas dalykas  juos sieja: kad pasiektum tabula rasa, turi teisę griauti, deginti ar žudyti.

Kuomet Dostojevskis kalba apie demonus ar apsėstuosius, atrodo, kad jis vis dar laikosi idėjos, jog blogis yra kažkas, kas užvaldo žmogų iš išorės. Pavyzdžiui, pagrindinis veikėjas Stavroginas netgi kalba apie demono pasirodymus.

Kalbant apie Stavroginą, keista, kad iš tikrųjų jo nepažįsti. Tu nežinai, ar jis tiki Dievą, ar ne. Galiausiai mane nustebino, kad jis šiek tiek panašus į Bin Ladeną. Jis gali būti ir labai ciniškas, ir labai fanatiškas. Jis nenuspėjamas.

Viskas galima – vidinė šio nihilistinio terorizmo prigimtis, nes jeigu Dievas yra, esu jo valios vykdytojas, o jeigu Dievo nėra, užimu jo vietą. Kalbant apie Dostojevskį, šie dalykai man kelia didelį įspūdį, jis lieka paslaptimi, mįsle.

Žvelgiant iš šalies, atrodo, kad sąmokslininkų grupė romane „Demonai“ turi pakankamai nuoseklią programą ir užtektinai charizmos. Kita vertus, žvelgiant iš vidaus, visa, kas lieka – tai žavėjimasis naikinimu. Ir šis žavėjimasis rutulioja savo paties dinamiką, patraukia kiekvieną, kurį apžavi. Naikinimas įsivyrauja kaip grupės raison d’être, nors kai kurie įsipainiojusieji vis dar tiki siūlomų idėjų turiniu.

Taip, esama skirtingų lygių nihilistų. Tai „išoriniai“ nihilistai, kurie skelbia bei tiki savo idėjomis, ir nihilistai savo veiklos sūkuryje, aktyvistai, kurie vykdo naikinimo logiką. Dostojevskis tą dalyką labai gerai atskleidė, kaip ir Turgenevas savuoju Bazarovo personažu. Arba štai Fritzo Lango daktaro Mabuzės figūra. Šie destruktyvūs herojai pirmiausia panašūs tuo, kad jie nėra idealistai. Jų panašumas atsiranda dėl naikinimo logikos. Lingvistiškai tariant, ji yra performatyvi, todėl pati save patvirtina.

Akivaizdu, kad Dostojevskis smerkia nihilizmą, nes vis dar pasisako už religinį sprendimą, tikėjimo atsinaujinimą, dalykus, kuriems šiandien pritarti būtų šiek tiek sunkoka.

Tai iš tikrųjų labai diskutuotina ir reikalautų atidesnio Dostojevskio darbų nagrinėjimo. Žvelgiant iš ideologinio požiūrio taško, jūs esate teisūs. Dostojevskis buvo konservatyvus, tikėjo Didžiąja Rusija, taip pat buvo antisemitas. Bet savo romanuose, priešingai nei straipsniuose, jis daug subtilesnis ir komplikuotesnis. Juos rašydamas, Dostojevskis visiškai išnyksta. Jo literatūriniai darbai žymiai sudėtingesni, bet ne tokie dogmatiški.

Šioje jo kūrybos dalyje religija, kaip tokia, iš tikrųjų nepateikia „sprendimo“. Pavyzdžiui, Didysis Invizitorius, kuris yra religingas žmogus, bet tuo pačiu ir didelė nelaimė. Stiprią Dostojevskio įtaką patyręs didis teologas Vladimiras Solovjovas savo 1900 m. knygoje „Trys pokalbiai“ daro išvadą, kad esama stipraus ryšio tarp ortodoksijos, Rytų teosofijos bei katalikybės kai ko, kas labai dirgina visas puses.

.

„Tegyvuoja mirtis!“: religinis kevalas, nihilistinis branduolys

.

Grįžkime prie jūsų aptarto nihilizmo. Jeigu, kaip rašėte knygoje „Dostojevskis Manhetene“, islamiškąjį terorizmą priskiriate nihilizmui, tuomet turėtumėte sutikti, kad islamizmas, pasirodydamas religinės ir dvasinės misijos forma, yra specifinis.

Taip, bet jūs taip pat galite aptikti rusų nihilistų misionierišką uolumą, kurie geidė Didžiosios Rusijos, o vėliau Didžiosios Revoliucijos. Esama daugybės misijų; daug sunkiau nustatyti aiškų veikimą, pažiūras. Turint mintyje tas aktyvistų pažiūras, galima sakyti, kad religinis nihilizmas, dialektinio materializmo nihilizmas ar nacių nihilizmas yra vienas ir tas pats dalykas.

Religija yra tik apdangalas, dingstis ir pasiteisinimas. Tai, kas svarbu, – praktika. Kadangi esama tiesioginio ryšio tarp musulmonų savižudžio sprogdintojo ir vieno Franco generolo, kuris prie Salamankos universiteto sušuko „Tegyvuoja mirtis!“ Šį ryšį aš ir stengiuosi suvokti.

„Tegyvuoja mirtis“?

Salamankos universiteto atidaryme generolas Millanas Astray sušuko „Viva la Muerte!“1 Miguelis de Unamuno, konservatorius, Franco žmonos protežė, dešiniųjų pažiūrų filosofas, buvo atsakingas už šventę. Jis supeikė generolą už šį neleistiną, nepriimtiną pareiškimą ir pridūrė: „Generole, neįgalus esate ne todėl, kad kare praradote akį, o todėl, kad sušukote ‘Tegyvuoja mirtis!’“ Kaip tik taip šaukia musulmonų savižudžiai sprogdintojai.

Tuomet galbūt manote, kad XX a. eigoje, o dabar ir XXI a. pradžioje, šis destruktyvusis nihilizmas pasirodo skirtingais pavidalais, bet visą laiką išlieka tarsi antropologine konstanta? Ar tai reiškia, kad žmogus nešiojasi šią savybę pačioje savo prigimtyje? Jis periodiškai pasmerktas jai pasiduoti?

Sakyčiau, priešingai. Žmogus yra žmogiškas, todėl net jei negali skaityti ar rašyti, jis gali būti civilizuotas, nes gali valdyti šį hubris. Kur bežvelgsite, šis agresyvus hubris laikomas mirtinu. Amazonės lūšnelėse jauni vyrai mokomi įveikti  gebėjimą perdėtai prievartai. Gali kovoti drauge, bet negali kovoti bet kokiomis priemonėmis, kaip patinka. Ta pati idėja pasirodo graikų mokyme, paideia. Tuo pačiu principu grindžiamas visas europietiškas auklėjimas.

Iš tikrųjų visos civilizacijos turi du bendrai esminius tabu: atskirais atvejais kitokį, bet visur esantį „kraštutinio seksualumo“ kraujomaišos tabu ir smurto tabu. Neleidžiama pasiduoti „absoliučiam smurtui“. Turi vienokiu ar kitokiu būdu valdyti šį hubris. Kiekvienoje civilizacijoje galite rasti šių dviejų absoliučių, destruktyvių impulsų valdymą. Su modernybės atsiradimu šie pagrindiniai tabu nyksta.

Kazimieras Žoromskis. TDS 180. Two Brothers. I (1981)

.

Proto miegas

.

Grįžkime prie jūsų pirminių tvirtinimų apie esmines Europos vertybes, kurios visuomet buvo priešpriešinamos blogiui. Dabartinė kovingojo islamizmo grėsmė ateina ne iš Europos ir europiečiai, atrodo, turi problemų suvokiant šią grėsmę kaip grėsmę savo pačių interesams. Ar todėl taip sunku sutelkti reikalingą pasipriešinimą?

Tai ne tik islamizmas, tai yra nihilizmas savo praktinėje manifestacijoje naikinant civilius gyventojus. Tą patį požiūrį galime aptikti Rusijos armijos atveju, kai ji sugriovė Grozną, 400’000 gyventojų miestą bei pirmą sostinę, sunaikintą iki pamatų nuo tada, kai Hitleris 1944-aisiais nušlavė Varšuvą. Šis destruktyvus impulsas nėra islamiškosios kilties; šis impulsas yra neatskiriama civilizacijos prigimties dalis ir gali sunaikinti bet kokią civilizaciją.

Bet šie įvykiai vyko toli ir nežinomose vietose, jie nesuvokiami kaip įvykiai, rutuliojęsi Europoje.

Centrinėje Europoje tokie dalykai taip pat vyko – su Miloševičiumi ir jo etniniu valymu, kuris taipogi yra nihilistinis veikimas.

Nepaisant to, iki šiol Vokietija ir Prancūzija ilgą laiką vengė prisiimti bet kokią atsakomybę dėl tokių situacijų. Jos kiek įmanoma ilgiau delsė. Ir netgi dabar atrodo, kad Europa tenori užtikrinti santykinį stabilumą, kurį pasiekėme per paskutinius penkiasdešimt metų. Viskas, kas vyksta už šių ribų, kaip Čečėnijoje arba Viduriniuosiuose Rytuose, tarsi neturėtų mums rūpėti.

Taip, tikrai, bet tai yra blogis. Tai yra nusiraminimas, nusiraminimo nusikaltimas, kuris kartą leido atsirasti Hitleriui. Šis nusiraminimas kainavo apie 50 milijonų gyvybių. Jis taip pat gerai pasitarnavo Stalinui. – „Geriau raudonas nei miręs!“ Pacifizmas yra nusiraminimo rūšis. Ir šis nusiraminimas tęsiasi su Miloševičiumi, su terorizmu, su Saddamu Husseinu. Žmonės tenori miegoti.

Tai niekur gražiau neparodyta, kaip Čechovo pjesėje „Vyšnių sodas“, kurioje visi veikėjai kartu gyvena sename dvare ir niekam išvis nerūpi, ar kas nors galėtų nutikti, net kai jie jau girdi virstančius medžius (aš kaip tik skaičiau šią pjesę, kai per televiziją rodė Manheteno bokštų dvynių griūtį). Lygiai taip pat ir šiandieną tvyro tyla, kuri pasiekia nesitaikstančius intelektualus, kreipiančius dėmesį į Afganistaną, Čečėniją ar Kosovą. Niekas nenori klausytis, žmonės nuo jų nusigęžia kaip nuo nelaimių nešėjų.

Bet galiausiai tikrovės principas mus pasivys. Mes tikime, kad galime gyventi pasaulyje, kuriame vyksta nedideli karai paribiuose, priemiesčiuose, „žemo intensyvumo konfliktai“, kaip juos mėgsta vadinti politiniai strategai. Kuomet Ahmedas Shahas Massoudas, Šiaurės Aljanso afganų lyderis ir Talibano priešas, atvyko į Paryžių likus keturiems mėnesiams iki jo nužudymo 2001 m. rugsėjo 9 d., jį pasitiko tik nedidelė, galbūt penkių ar šešių, intelektualų grupelė. Niekas iš mūsiškių ministrų nerado laiko. Atėjo tik Nicole Fontaine, Europos Parlamento pirmininkė.

Kai praėjus dienai po Massoudo žmogžudystės krito bokštai dvyniai, pasakiau sau: „Galbūt dabar žmonės pasimokys, kad tai, kas nutinka moterims tolimajame Afganistane, taip pat turėtų dominti žmones Niujorke.“ Jeigu Massoudas ir jo kareiviai būtų įžengę į Kabulą anksčiau, bokštai dvyniai galbūt nebūtų kritę.

Bet aš neįvertinau žmonijos poreikio miegoti. Ir dabar mes sakome, kad nukentėjo tik amerikiečiai, ne Europa. Bet pirmą kartą vos nenukentėjo Europa. 1994 m. Šiaurės Afrikoje buvo užgrobtas lėktuvas ir nutupdytas Marselyje. Grobikai norėjo sudaužyti lėktuvą virš Paryžiaus. Bet šie GIA2 grobikai, kurie taip pat turėjo kažkokių ryšių su Bin Ladenu, nežinojo, kaip pilotuoti lėktuvą. Grobikai  neabejotinai pasimokė, kad privalo patys pilotuoti lėktuvus. Jie išmoko tą pamoką. Bet mes, mes iš viso nieko nepasimokėme.

.

Tikrovės principas

.

Bet atsiranda  didelis pasipriešinimas, kai reikia suderinti laukimą ir jėgos panaudojimą, net jeigu ir reikia ją panaudoti.

Taip, žinoma. Tai galima suprasti. Jeigu kažkas serga, jūs bijote tos ligos, jaučiate gailestį sergančiam asmeniui, bet tuo pačiu sakote sau, kad tai galėjo nutikti tik jam, ne jums.

Kokia buvo jūsų reakcija į Prancūzijos valdžios teiginius apie Persijos įlankos konfliktą ir jų griežtą „ne“ prievartiniam Saddamo Husseino nušalinimui?

Kalbant šiuo klausimu, pasakysiu, kad priklausau mažumai, ir ne pirmą kartą. Kuomet kairiųjų rateliuose pasisakiau apie Solženyciną, į mane buvo žvelgiama kaip į kokį nelabąjį. Kuomet parėmiau pabėgėlius, tai sukėlė skandalą. Kuomet 1991 m. kilo konfliktas su Miloševičiumi, Prancūzijoje tik keturi iš mūsų sakė, kad reikia jį nušalinti, o jeigu to neįmanoma padaryti taikiomis priemonėmis, tuomet jį reikia nušalinti jėga. Bet jie laukė dar aštuonerius metus, kol ėmėsi veiksmų ir tai pareikalavo 200000 gyvybių. Pradžioje esate mažumoje, bet galiausiai tai  tampa tikrovės principu.

Apie šias problemas daug kalbėjomės su Joschka Fischeriu,  kurį pažįstu  nuo 1968 m. Mes tapome draugais, nes kai rėmiau Solženicyną, jis ir Danielis Cohn-Benditas pritarė šiai pozicijai ir kritikavo Rusiją. Nors ir nepritarė mano marksizmo kritikai, jie bent jau suprato ją.

Tais pacifistiniais laikais vedėme ilgas diskusijas leidinyje Die Zeit. Joschka Fischeris ilgą laiką su manimi nesutiko. Galiausiai jis pripažino, kad po Srebrenicos esama kai ko blogesnio nei karas, ir tai yra Aušvicas. Tik dabar negaliu suprasti, kodėl jis dar kartą laikėsi pacifistinės pozicijos Saddamo Husseino atžvilgiu, kuris yra daug blogesnis, žiauresnis ir pavojingesnis nei Miloševičiaus, ir kuris dujomis, iš dalies vokiškomis, nuodijo žmones.

Galbūt Vokietija ir Prancūzija priešinasi karui, nes kartu dalinasi karo siaubo patirtimi. Ar sutinkate, kad ši patirtis yra bendro europietiškojo humanizmo paveldo dalis? Po viso šito pasibjaurėjimas karu yra suprantamas, ar ne?

Žinoma, viską galima suprasti. Niekas nenori karo, taip pat ir aš. Kyla klausimas, ar yra kas nors blogesnio nei karas? Eilę metų atsakinėju „taip“. Vienas dalykas, blogesnis nei karas, yra genocidas – žmonių visumos naikinimas. Daug žmonių panašiai kalbėjo dar prieš Aušvicą. Graikų tragedijoje tai atskleista Trojos sunaikinimu. Iš tikrųjų tai – Vakarų istorijos horizontas.

Štai todėl  netikiu, kad atsisakymas dalyvauti kare prieš Saddamą turėtų būti laikomas humanizmo apraiška, tai greičiau aklumas, kuris egzistuoja ne tik Europoje, bet ir visose civilizacijose. Visi norime gyventi taikiai, ramiai ir laimingai. Toks noras aptinkamas jau senovės Atėnuose  ir nėra nieko blogo dėl jo, kaip tokio, išskyrus tai, kad jis nėra labai realus.

Ar manote, kad Prancūzija JAV atžvilgiu ir toliau laikysis opozicijoje?

Ilgiau nei Vokietija. Mūsų šalyje lenktyniavimas su Amerika labiau pastebimas. Bet kartais žmonės gatvėje klausia savęs: „Kaip mes galime eiti prieš Bushą?“ Saddamo Husseino klausimas neišspręstas ir čia glūdi manoji nepritarimo priežastis. Nes tikroji problema yra Saddamas.

Bushas yra iššūkis amerikietiškajai demokratijai, Aznaras – iššūkis ispanų demokratijai. Kodėl  Prancūzijoje protestuotojų mažiau nei Ispanijoje, Anglijoje ar Italijoje? Kadangi Italijoje jie kovoja su Berlusconiu, Britanijoje jie kovoja su Blairu, o Prancūzijoje jie prieš nieką nekovoja.

Bet lieka svarbiausias klausimas: ką daryti su Saddamu Husseinu? Leiskite šiek tiek pamoralizuoti: negalėčiau žvelgti į save veidrodyje, jei Saddamas Husseinas vis dar būtų valdžioje, kadangi dalyvavau demonstracijoje prieš Bushą, vadinasi, žmonės Irake turėjo gyventi totalitariniame režime sekančius dvidešimt metų.

 

Vertė: T. Vėželis

Versta iš: http://www.opendemocracy.net/faith-iraqwarphiloshophy/article_1111.jsp

 

  1. Viva la Muerte! (ispan. k.) – Tegyvuoja mirtis!
  2. Groupe Islamique Armé (sutr. GIA) – Ginkluota islamistų grupuotė, Alžyro ekstremistinė organizacija, įkurta 1992 m. Ji siekia nuversti esamą valdžią ir sukurti naują islamistinę valstybę.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *