Beveik prieš septynerius metus filosofas Aleksandras Piatigorskis[1] Maskvoje, literatūrinėje kavinėje „Bilingua“, kalbėjo apie mitologiją ir šiuolaikinio žmogaus sąmonę.

Ši Piatigorskio paskaita (nors galbūt tą, ką išgirdome, reikėtų vadinti mintijimu) dar kartą patvirtino, kad filosofija gyva ne instituciškai ir biurokratiškai, ne katedrose ir kabinetuose, ne mokslininkų straipsniuose ir ataskaitose, – ji gyva, kai filosofuojama štai čia, dabar, kai kalbama gyva kalba, kai nebijoma klausti ir klysti, kai pasaulis iš tiesų matomas gyvom akim ir apie jį mąstoma atvirai, kitaip, be pragmatinio išskaičiavimo.

Kviečiame perskaityti šią paskaitą, pamąstyti apie mitus, tūnančius mumyse, ir tapti liudininkais, kaip dirbama su mąstymu, pačiu vienišiausiu dalyku pasaulyje, ir tuo pačiu – malonia vienatve.

 ***

Vitalijus Leibinas (vedėjas): Šios dienos paskaitos tema – mitologija ir šiuolaikinio žmogaus sąmonė. Jeigu pamenate, Aleksandras Moisejevičius [Piatigorskis] savo paskaitose „Mitologiniai apmąstymai“ kalbėjo, kad mitas iki šiol dar nebuvo išreflektuotas kaip sąmonės struktūros dalis. Jei gerai supratau, šiandien apie tai ir kalbėsime. Turiu didelį prašymą kolegoms, kad mes visi viską galėtume išgirsti: prašyčiau nejuokauti…tiksliau, netriukšmaukite… Juokauti galima.

Aleksandras Piatigorskis

Piatigorskis: Mažutė korekcija: juokaukite ir triukšmaukite, kiek tik norite. Ir jeigu iš tiesų turite realų, konkretų klausimą, pertraukinėkite ir klauskite garsiai.

Pradedu nuo kelių banalybių apie filosofą. Tokios profesijos nėra. Yra mąstymo būdas ir gyvenimo būdas. Mąstymo būdas – neprofesionalus griežtai dalykiška šio žodžio prasme. Kadangi filosofo filosofavimo objektu gali būti bet kas. Filosofui negali būti nei kažkas aukšta, nei žema, nei gera, nei bloga. Filosofui gali būti tik kažkas įdomu ir neįdomu. Įdomu tai, į ką jis kreipia savo mąstymą. Neįdomu tai, kuo jis savo mąstyme šiuo momentu neužsiima. Tai, ką dabar pasakiau, yra absoliučios banalybės, kurios liečia filosofą. Tai visi supranta.

Dabar prie šito norėčiau dar pridurti: nors, atrodytų, objektas čia nėra esminis, nes į sąmonę gali įpulti filosofinis mąstymas apie bet kokį objektą, tai yra atsitiktinumas, objektai vis dėlto nėra lygūs.

Dabar aš pereisiu prie ne visai trivialaus suvokimo. Kartais atsitinka taip, kad filosofo mąstymas užgriebia objektą, kuris negali turėti realaus filosofinio turinio. Ir tada jis veikia bergždžiai. Tai aš vadinu filosofinio, ir bet kokio kito, mąstymo regresija.

Prieš pradėdamas kalbėti apie mitologiją, noriu jums pateikti du fenomenaliai mąstančių filosofų pavyzdžius. Pirmas pavyzdys. 1927 m. Vienas labiausiai talentingų ir laisvų to laikmečio vokiečių filosofų Walteris Benjaminas atvyksta į Maskvą ir rašo savo garsiuosius maskvietiškus dienoraščius. Ir pastabose apie Maskvą jis rašo: „Tik dabar, išvažiuodamas iš šio nepaprasto miesto, aš pajutau, kad negaliu mąstyti be savo socialinio konteksto.“

Mano komentaras: „Ši frazė buvo regresyvi.“ Jeigu filosofui reikalingas socialinis kontekstas – jis nėra tikras filosofas. Aišku, šitas objektas – socialinis kontekstas – gali fokusuotis jo meditacijoje, jo refleksijoje. Bet kada filosofas sako, kad „negaliu mąstyti be savo socialinio konteksto“, jis tuoj pat eina po velnių. Šitaip pasakęs, jis jau nėra filosofas. O kas? Bet kas kita.

Galiausiai žmogus filosofinės refleksijos sekoje – dar viena neišaiškinta abstrakcija. Bet jis už tai sumokėjo. Po 10 metų jam teko nusišauti (o gal išgerti nuodų, aš dabar neprisimenu), kai kitas socialinis kontekstas jį nužudė. Tai pirma pamoka visiems, kas mãno arba laiko save filosofu. Jei turėti omeny, kad ištari „socialinis kontekstas“ – tu nugrimzdi jau ne į pragarą, o žymiai blogiau, į nemąstymo pasaulį. Ir tai liečia ne tik filosofo dabartį, bet ir praeitį.

Baigta. Praleidžiam 70 metų, iš 1927 metų keliaujam į 1997 metus. Miršta ne tik Maskvos, bet ir Kembridžo, ir Oksfordo, ir Harvardo filosofų dievaitis Jacques’as Derrida. Vienas šiuolaikinių Maskvos filosofų viename paskutinių straipsnių (šiandien skaičiau „Filosofijos klausimuose“) Jacques’ą Derrida vadina didžiausiu šio laikmečio filosofu. Ir štai skaitau jo priešmirtinį interviu Le Monde. Žurnalistas jo klausia: „Kokie mąstymo ieškojimai jums lieka pačiais svarbiausiais iš jaunystės, studijų laikų, jūsų mokyklos?“ Ir štai didis žmogus sako: „Man ir mano draugams …“ Jau blogai, ponai ir ponios, kuo čia dėti draugai? Mąstyme negali būti draugų, negali būti bendražygių. Mąstymas, kaip mėgdavo sakyti Merabas Mamardašvilis, – pats vienišiausias dalykas pasaulyje. O čia jau susivienijimas. Jis sako: „Man ir mano draugams svarbiausia buvo (įsidėmėkite! bjaurus veiksmažodis!) saviidentifikuotis.“

Kai girdžiu žodį „saviidentifikuotis“ (panašiai, kaip žodį „kultūra“ suvokė Göringas), ranka siekia nesančio pistoleto. Svarbiausia buvo saviidentifikuotis. Atsakykite, kas aš? Žydas, prancūzas, alžyrietis? Ponai ir ponios, tai kraštutinis regresijos atvejis, dar baisesnis negu vargšo Benjamino 1927 m. Filosofui, kuriam prieš mirtį rūpi, kas jis toks (prancūzas, žydas ar alžyrietis), – tai yra galas, tai vulgaru! Tai ne filosofinio mąstymo, o bet kokio realaus mąstymo pabaiga. Todėl, kad filosofijai neegzistuoja visas šitas identifikuotas etninis mėšlas: rusas, žydas, prancūzas, alžyrietis… Jeigu jis pradeda mąstyti etninio konteksto rėmuose, jis jau kraupiai žuvo…

O tas žmogus buvo beprotiškai talentingas. Jis galėjo išreflektuoti ankstyvus Descartes’o, Spinozos žingsnius, filosofines Platono nuotaikas… savo knygoje, „Pašto atviruke“. Bet jis nesugebėjo to padaryti, lygiai taip pat to negalės padaryti nei vienas iš tų, kas užsiima saviidentifikacija, negalės padaryti nei vieno realaus reflektyvaus žingsnio savirefleksijos link. Kadangi tai ištisinė juoda regresija. Tai filosofijos pabaiga. Tai amžinas bet kokio vulgarumo pavojus, nesvarbu, koks: socialinis, nacionalinis, rasinis, galiausiai žmogiškasis. Filosofas, kuris jums šiandien pasakys „Pirmiausia aš esu žmogus“, – vykite jį lauk, jis ne filosofas. Tai banalu. Tai vulgaru. Filosofas tapatus nuo gimimo, nuo gyvenimo būdo. Jam nereikalingas nė vienas išorinis saviidentifikavimo momentas. O jeigu reikalingas, jis nėra filosofas. Suprantate, a?

Dabar pamėginkime atsispirti nuo šito abejotino slenksčio ir pereiti prie to, ką būtų galima pavadinti mitologija. Ir vėlgi keletas bendrų mitologinių pastebėjimų. Aš juos išdėsčiau savo „Mitologijos“ įvade. Knyga, mano nuomone, parašyta nevykusiai, nes prastai aiškina. O štai su paaiškinimais „kas yra mitas?“ susitvarkyti labai sudėtinga. Nes kai mitas ir mitologija tampa filosofinės refleksijos objektais (o ne antropologijos, etnografijos arba bet kokio konkretaus deskriptyvaus dalyko), galima tarti, kad mitas nepermatomas. Nepamirškite, kad mitologas, aprašydamas bet kokius mitus, neišvengiamai aprašo juos mintiniame mito apie save kontekste.

Noriu pateikti vieną pavyzdį. Jau būdamas pagyvenusio amžiaus nuostabus, tikras, be pokštų ir vulgarumo, filosofas Edmundas Husserlis parašė itin nevykusią knygą „Europos mokslo nuosmukis“, kuri iš dalies jau dėl savo pavadinimo yra regresyvi. Dėl ko Europa? Dar vienas Europos priešpastatymas. Kam? Azijai? Nuosmukis. Ką reiškia nuosmukis? Ir čia Husserlis apibrėžia: „Mokslo nuosmukis yra teorijos nuosmukis sengraikiškąja šio žodžio prasme, kai teorija suprantama išsamiausia sąvokos savistaba prasme.“ Nuosmukis. Va. Aišku, čia įdomiausia iš pat pradžių užduoti klausimą, o kur visa smunka. Ir iš kur visa smunka?

O štai ir antras huserliškas momentas, dar įdomesnis. Mokslas – tai ne tik teorija, kažkoks išsamiausias meditatyvus bet kokio mokslo pagrindas (nors, kalbant apie mokslą, daugiausia jis tyrinėjo matematiką, geometriją ir fiziką). Ontologinis pagrindas, ta esminė ašis, be kurios negali būti nė vienos mokslo teorijos, – kad mokslas suvokia savo kilmę. Jeigu mokslas nežino savo genezės, savo prado, tai, nors jis būtų ir virškvantine teorija, anot Husserlio, nėra realus mokslas ir krenta, trumpai tariant, į visuotinio švietimo duobę…kartu su filosofija. Ponai ir ponios, jis buvo pesimistas. Nuostabiausia, kad toje knygoje pats Husserlio mąstymo tipas, nors ir regresyvus, yra mitologinis. Tai mitas apie kažkokį iliuzinį žmogaus mąstymo progresą, kuris (jeigu kiekviename savo judėjimo momente vis neatsigręš ir neklaus savęs „O kur aš prasidėjau?“) niekada negalės tapti realiai progresuojančiu arba evoliucionuojančiu mąstymu.

Čia įdomus dar vienas momentas. Mums žymiai lengviau išsilaisvinti nuo kontekstualaus vulgarumo „aš – rusas, aš – prancūzas, aš – žydas, aš – japonas“, negu nuo labai gležnų mitologinių struktūrų. Bet vis dėlto kažkas juda. Šitas kažkas yra ta vaga, kuria teka mano mąstymas. Ponai ir ponios, bet juk tai mitas. Kokia prasme mitas? Mitas – tai kažkoks bendras neišreflektuotas pagrindas. Ir iš tikrųjų jis mus veda labai labai toli atgalios. Tai neišreflektuotas pagrindas, kuris mums reikalingas pažinimui ir savęs pažinimui, bet jis, kadangi neišreflektuotas, kiekvieną mūsų gyvenimo akimirką yra mūsų pažinimo ir savęs pažinimo stabdis. Todėl mitas, anot Husserlio, labiausiai tinka kažkam neapibrėžtai visuotiniam ir genetiškai pirminiam.

Bet įdomiausia sustabdyti save šitame momente šiandien, čia ir nagrinėti mitą, kurį aš jau laikau tuo, kas tapo asmeniniu ir netgi individualiu mano paties mąstyme. Todėl, kaip pasakė vienas iš tiesų nuostabus mitologas, prieštaraudamas Lévi-Strauss’ui: „Gerai, aš galiu paklausti žmogaus, kuris mano, kad šitas medis yra jo tėvas: ‘Tai mitas?’“ O žmogus, kuris iš tikrųjų mano, kad medis yra jo tėvas, šitam antropologui arba etnologui atsakys: „Tai visai ne mitas. Tai aš. Tai aš. Štai šitas medis – tai (suprantama, anot mitologo, nes ten gerai nušlifuota terminologija, nors jau per pastaruosius 40 metų tampa nuobodoka) totemas.“

Ar žinote, kuo nuostabios bendros sąvokos? Tuo, kad kai tik žmogus jas įsiminė ir pradėjo vartoti arba pradėjo jas mąstyti, jis apsileido…juk mitas yra tai, ko mes jau nenorime mąstyti. Galime, bet tai totemas, tai archaika, tai inovacija, tai anachronistinis mąstymo modelis. Stebina, kaip ištisos pažinimo sritys visgi netapdavo mitu – jos jau buvo mitais pačiame tavyje. Todėl mums nėra ko stebėtis, kad drąsaus etnografo plunksnos dėka ąžuolas, ši nauja paskališka mąstanti nendrė, jau atsako pats už save apklausiamo indėno asmenyje ir mąstyme to, kuris apklausia. T. y. čia iš esmės tyrimo subjektas – Lévi-Strauss’as, genialus Fraseris, Tayloras – pasirodo tokiais pačiais mitologijos tvėrėjais, kaip tas indėnas ar papuasas, su kuriais jie susikalba, suprantama, padedant vertėjui.

Sekantis žingsnis – tie, kurie pakeitė mitologus, jie irgi talentingi… Klausykite, mes gyvenome XX a. – tai ypač talentingų žmonių amžius; žmonių, kurie nuosekliai (nereikėjo Husserliui skųstis) paneigdami buitinius mitus ir kurdami mokslinius, vos nesusidorojo su šiuo žemės rutuliu. Nors galbūt didelės bėdos ir nebūtų. Ir išvis nereikia šitaip: „Katastrofa.“ Žmogus, kuris kažkodėl sako „katastrofa“, jau nebe filosofas. Bet vis dėlto jie šauniai pasidarbavo, pradedant nuo materijos anihiliacijos ypač talentingų fizikų protuose (garbė jiems ir šlovė!). Mokslininkas užsiima tuo, kas jam įdomu, kaip ir filosofas. Juos peikti reikia paskutinius.

Beje, tarp kitko, dar iki to laiko, apie kurį aš kalbu, buvo suformuluota labai tanki mitologinė struktūra. Ir du pagrindiniai šios struktūros pjūviai buvo suformuluoti apytikriai tarp XVII a. vidurio – XVIII a. vidurio, t. y. Enlightenment, Apšvietos epochoje. Tai labai įdomu.

Ir jau XX a. pradžioje atsirado du galingiausi mitai. O ką reiškia „galingiausias“? Tai reiškia, kad normaliai reflektuojantis žmogus nesugebėjo jų išreflektuoti: arba jam neužteko laiko, arba jam nepakako jėgų, arba jam nepakako ir vieno, ir kito, – tai buvo marksizmo mitas ir dar labiau kvailinantis (tai, ką pavadinčiau mitologiniu efektu) – Sigmundo Freudo mitas. Ir abu mitai puikiai nugulė ant besižavinčių visų šalių inteligentų neišvystytos mąstymo materijos. Kas yra inteligentas? Tai žmogus, kuris profesionaliai dirba su mąstymu, tegul ir su pačiu konkrečiausiu pasaulyje.

Vis dėlto leiskite pradėti nuo Marxo. Sąvokos „žmogus“ pirminės diferenciacijos idėja yra absoliučiai mitologinė. Istorija – tai klasių kova. Pirminė žmonijos būklė. Bet jis, baisiausiai spaudžiamas Maksimo Kovalevskio, 80-aisiais vietomis nusileido ir visgi pasakė: „Na, gerai! Na, ne nuo pirmykštės, bet nuo istorijos pradžios.“ Ši pirminė žmonijos diferenciacija į klases – Marxo idėja, ir istorijos turinys – tai klasių kova. Dabar nereikia iš to juoktis. Nes antimarksizmas reflektuoja taip pat nevykusiai, kaip ir marksizmas. Tad juokitės mažiau. Šiuo atveju reikia dirbti.

Kitą diferencijuojančią mitologiją pasiūlė Sigmundas Freudas. Tai stebinantis įvykis žmonijos istorijoje. Atleiskite, tačiau sakoma, kad Europos istorijoje tai beveik unikalus atvejis, kai žmogus įkišo mitologinę sistemą, kuri daugiau nei du amžius nebuvo nė karto rimtai sukritikuota. T. y. priešai buvo, antifroidistai, tokie patys mitologai, kurie tiesiog siūlė kitus mitus. Jei Marxo žmogus – klasės narys, tai Freudo žmogus – neurotikas. Tas pats darbinis skirsmas: žmogus – neurotikas, ir tik psichoanalizė psichoanalitiko asmeny, kuris trinasi prie kušetės, suteiks jam minimalią galimybę tos savimonės, kurios jis neturi.

Išsigydyti neurozės neįmanoma taip pat, kaip ir išsigydyti klasinės priklausomybės. Laiške Weydemeyeriui Marxas rašo (klausykite, tai juk universalu!): „Kiekvienas žmogus – klasės narys, o jeigu jis sako ne, kaip tik tą patvirtina.“ Tokia cirkuliarinė argumentacija – klasinė priklausomybė. O Freudas rašė Breueriui: „Kai žmogus sako: ‘Ką?! Aš nesu neurotikas!’ Juk tai skandalas! Juk mes žinome, kad tu neurotikas!“ Beje, įdomu, kad šiuos du mitus (atleiskite, aš dabar viską labai supaprastinu) nedelsiant labai pozityviai įsisavino europietiška ir rusiška kultūros.

Aš nekalbu apie mąstymą, nes jokio mąstymo nebuvo. Aš nesakau, kad, suprantama, filosofinės refleksijos palyginimo sekoje nei Marxas, nei Freudas nė Spinozos nago juodymo neverti. Bet Spinoza jiems nebuvo reikalingas. Kodėl? Todėl, kad, pasak Freudo, „aš gyvenu šitame pasaulyje, aš gyvenu šitame kontekste, kuriam reikalinga mano pagalba“. Anot Marxo, vokiečių ideologijoje, „man ideologiškai vadovaujant“. Pats neurozės fenomenas, taip pat, kaip ir pats klasinės kovos fenomenas, negali savęs išreflektuoti. Ir čia yra naujas mitas.

Tai puiku ir įdomu. Čia naujas mitas, žymiai stipresnis nei abu šitie mitai kartu paėmus, stipresni savo energija ir efektu. Naujas mitas, kad yra kažkokia ypatinga žmonių atmaina, kuriuos Majakovskis, jais žavėdamasis, savo eilėraštyje pavadino plikagalvių kariauna, kuri plikomis galvomis Europą apšvies. O barzdoti ir ūsuoti sėdėjo kažkur pakampėse ir karštligiškai trynėsi bibliotekoje, eilėje prie naujausių Marxo, o vėliau ir Freudo darbų. T. y. pasirodė, kad vidutinis intelektas nori gulėti ant Freudo kušetės arba nori sėdėti marksistų konclagerio kameroje. Nori. Atkreipiu jūsų dėmesį į šitą žodį, kurį esu pasiryžęs pabraukti triskart.

Iš tikrųjų kalti ne tik šitie du filosofiniai pusgaminiai: Freudas (na, dėl Freudo ir taip aišku) ir Marxas. O kalta ta intelektualinė masė, kuri to norėjo, kuri suvokė save kaip tam tikrą pasyvią materiją, reikalingą tam tikro grumdymo, kaip molis. Ir aš kalbu tik apie intelektualus. Juk kartais būdavo absurdiška, tą galėjo suprasti kiekvienas vaikas, kiekvienas neišprusęs žmogus. Bet čia ir prasideda Husserlio teisumas. Jis sako: „Bet šitie žmonės nematė savo mąstymo genezės, kurią į mitologinę formą labai sėkmingai įvilko, pirma, Marxas, antra, Freudas.“ Sakyčiau, kad be tokio kraštutinio refleksijos neišlavėjimo rusas ir europietis inteligentai, abudu, buvo nenugalimai intelektualiai neišsivystę. Ir čia išryškėja skirtumas tarp Georgijaus Valentinovičiaus Plechanovo ir Carlo Gustavo Jungo, genialaus žmogaus… Genialus žmogus gali būti neišsivystęs taip pat, kaip ir pats negabiausias slunkius. Tai labai svarbus momentas. Todėl, kad genialus žmogus, kaip mėgdavo sakyti tas pats Merabas, gali apsireikšti kaip save dar nesuvokusios materijos ieškojimų pliūpsnis. Genijus – tai dar ne filosofija ir netgi ne teorinė fizika.

Čia prasideda mitų žaidimas, kai jau vėlyvasis Freudas sako: „Domėjimasis revoliucija iš tikrųjų juk yra latentinės psichozės išryškėjimas.“ Ir čia kita inteligentų grupė pradeda tižti iš susižavėjimo. Štai ši baisi nauja idėja, kritusi ant drėgnos dirvos, ir leido išsivystyti visiems mitams.

Čia yra dar vienas labai svarbus momentas…(atleiskite, aš kaip visada netelpu į paskaitų rėmus, tikrai nenoriu jūsų marinti)… – tai, ką anglai vadina background, tas intelektualus pagrindas, kurio niekas iš mūsų ir mūsų tėvų ir netgi senelių pats negrindė. Šitai pas mus atėjo nuo Apšvietos ir dauguma filosofų to praktiškai neišreflektavo. Ši idėja yra, suprantama, vėlyva klasikinės idėjos modifikacija (šiuo atveju aš nenoriu tuščiažodžiauti), t. y. ne gnostinės krikščionybės; ši idėja, mėginant ją išreikšti paprastai, buitine kalba (o kitos kalbos, kaip mėgdavo sakyti Wittgensteinas, mūsų mąstymas nežino), gali būti suformuluota šitaip: „Iš tiesų“. O čia dabar reikia šimtąkart paklausti: „O ką reiškia ‘iš tiesų?’“ – „Iš tiesų“ yra tai, ko nebegali suvokti empiriškai. Tu gali šitą suvokti tik kaip prezumpciją, kaip teorinę nuostatą, kaip postulatą, kaip aksiomą. O būtent, kad iš tiesų žmogus pirmiausia yra (nors tai skamba bjauriai) geras ir gražus. Antra, sugeba vystytis be galo.

Pirmas, kuris atkreipė dėmesį į tokios aksiomatikos idiotizmą, buvo Friedrichas Nietzsche, kuris su savo antžmogio idėja iškart perėjo į kitą filosofinio mąstymo takelį. Nes šitas žmogus, anot Nietzsche’s, šitas geras, amžinai besivystantis žmogus – kretinas. Aš cituoju Nietzsche’s laišką Burckhardtui. Jis rašė: „Šitas žmogus – kretinas, bet visi labai patenkinti. Ir visi nori išgelbėti šitą žmogų, apsaugoti šitą žmogų.“

Nietzsche nesulaukė tos akimirkos, kai šitas žmogus pats sau pradėjo pasirašinėti mirties nuosprendžius, pats pradėjo ruošti savinaikos teoriją ir techniką, ir pats mūru stojo karą. Beveik prieš 20 metų buvo publikuota nuostabi statistika apie 1914 metus. Remdamasi ne tik amžiaus, išsilavinimo ir profesijos cenzu, ši statistika nustatė, kad 89% europiečių ir rusų intelektualų (Amerikos statistikos nebuvo) 1914 m. pasisakė karą. Jie norėjo šito karo, ir jie jį gavo. Jie ideologiškai ėmė jam vadovauti, jie jį aiškino, pabrėždami, kad paaiškinimas nėra pasiteisinimas. Tai vulgarus XX a. inteligento melas. Paaiškinimas būna šimteriopai blogesnis už pasiteisinimus.

Čia ypatingai įdomus grynai mitologinis noras, ši dviejų mitų dinamika. Mes juk žinome, kad žmogus gražus ir turi visiškai neribotas vystymosi galimybes. Todėl jį reikia išgelbėti. Ir padaryti tą nedelsiant. Ir žmogų išgelbėti galima tik vienu būdu (kitų būdų XX a. nerasta). Išgelbėti jį buvo galima ne mediciniškai, remiantis Freudu, o tik politiškai, t. y. aprūpinti jį nauja arba naujomis politinėmis organizacijomis, struktūromis ir manifestiniais mąstymo būdais. Šito darbo draugiškai ėmėsi visų Europos šalių inteligentai.

Labai įdomus momentas. Žmogų iš pradžių reikia gydyti, reikia aprūpinti klasine savimone, na, aišku, laikui bėgant, išmokyti jį šaudyti naujomis ginklų rūšimis, gaminti šias ginklų rūšis, ir visa tai buvo nuostabiai paaiškinama. Aš prisimenu vieno, tam tikra prasme nuostabaus, vokiečių filosofo Heideggerio (pamirškite visą tą jo bendradarbiavimo su Hitleriu vulgarų šnipštą – tai neturi jokios reikšmės) žodžius, parašytus dar 1926 m.: tvirtai suvokus savo esmiškumą ir tave supančių žmonių esmiškumą (vienu metu esmiškumas ir savimonė, remiantis Dasein koncepcijos pirmuoju vystymosi etapu), negalima nepadaryti išvados, kad vokietis turi mąstyti, matyti, šaudyti geriau nei kiti. A?

Tokią pačią mąstymo eigą, nors taikant kitiems kontekstams (tai yra gryna mitologija. Kodėl vokietis? Taigi… Šaudyti), – dabar inteligentų tarpe jo liesti negalima, lygiai taip pat, kaip anksčiau negalėjai liesti Marxo, – mes matome vieno šiuolaikinės rusų psichologijos, filosofijos dievaičio darbuose. Ar žinote, apie ką aš kalbu? Apie…Vygotskį. Štai jums humanizmo viršūnė. Ir vis dėlto, jeigu ir buvo kažkokių įdomių, negausių eksperimentų, jis buvo absoliutus, iki kaulų smegenų sovietinis totalitaristas. Juk mes pripratome meluoti.

Dabar – prašom, galima kalbėti apie bet ką, bet Vygotskio – ne, nelieskite. Ir kai aš mėginau paaiškinti savo amžinatilsį draugui Georgijui Petrovičiui Ščedrovickiui, kad tavo Vygotskis nenugalimai vulgarus, jis pasakė: „Bet tu supranti, tame kontekste…“ Ponai ir ponios, mes ir vėl grįžtame. Socialinis Benjamino kontekstas bei didžiojo Jacques’o Derrida žydai, prancūzai ir alžyriečiai, – juk tai filosofo pralaimėjimas akimirksniu. Karlas Marxas buvo sąžiningesnis. Aišku, jis niekada nebūtų miręs iš kuklumo; jis asmeniškai nenorėjo būti jokiame kontekste, o tiesiog labai kukliai rašė: „Aš kuriu istorijos esmę ir kiekvienam atiduodu duoklę.“ Štai čia Marxą aš mėgstu labiau. Aišku, ir kiti jų nebūtų mirę iš kuklumo; Vygotskis sakė: „Reikia išmokti dirbti jau su pakeista psichika.“ Kieno pakeista? Jo! …ir jo mokyklos mokinių. Nors tada jis pasisakė prieš mitologiją, bet iš esmės jo idėja buvo darbinis mąstymo pakeitimas…mąstymo pakeitimas eilės tvarka. Ir vis dėlto nebuvo didesnio mitų tvėrėjo už Gorkį, kurį nepelnytai pamirštame; jis rašė (ir sugalvok tu man) apie rusą, kuris yra nepagydomas. Jis galbūt ir neskaitė Freudo, bet jis tarsi jam sakė: „Seneli, nemėgink jo guldyti ant kušetės. Vis tiek šitie nepagydomi, jie negali būti sąmoningi…“ Bet nepagydomus, rašė Gorkis, reikės pašalinti. Juk tai mitologija.

Aš noriu jums pateikti vieną puikų pavyzdį. Viename įstabiame asamų (Asamas – tai Indijos valstija, pasižiūrėkite žemėlapyje; jos gyventojai, pagal jų genezę, indų kalbomis nekalbėjo) pasakų rinkinyje, vienoje pasakoje pasakyta: „Suprantama, yra indai ir musulmonai, su kuriais mes gyvensime. Bet iš esmės, kadangi jie mąsto kitaip ir negarbina, tarkime, didžiojo Krokodilo, toteminio gyvūno, juos reikės pašalinti iš šitos srities.“ Nematau jokio skirtumo, tas pats mitas, diferenciacijos mitas. Tai visas diferenciacijos kompleksas. Neurotiką reikės gydyti. Klasinį priešą arba nesąmoningą žmogų reikės nužudyti. O tą, kuris nepripažįsta toteminio krokodilo ir dudena apie savo Alachą (tenais musulmonai jau pradėjo įsikurti) arba apie Višnu, – jį reikės pašalinti. Labai įdomu. Anot Carlo Gustavo Jungo, tai archajinių sąmonės struktūrų atkūrimas. Bet ne tai svarbiausia.

Tai sąmonės struktūros, kurias mes vadiname mitais, bet kurios nėra laikiškos. Lygiai taip pat, kaip nelaikiškas, bet  jis baigiasi, krikščioniškas atgimimo mitas apie gerą ir nuostabų žmogų toks pats nelaikiškas, kaip ir froidizmo mitas apie ligą. Atkreipkite dėmesį, kad šiuose mituose, Freudo mitologijos centre, kaip ir Marxo mitologijos centre, svarbiausia yra ne ligonis. Labai įdomu. Ne ligonis ir ne nesąmoningas žmogus, proletaras, nesuvokiantis, kad jis yra proletaras, o mokytojas arba gydytojas, ideologas arba gydytojas. Vietą, kurią dar prie 20 metų pas asamus užėmė vietinis žynys (nežinau, kaip yra dabar, juos tyrė mano artimas draugas, didžiausias asamų tyrinėtojas. Jis juos stebėjo). O jeigu jie kreiptųsi į mulą arba į vietinį brahmaną, paprasti gyventojai tą įvertintų kaip neleistiną snobizmą. Juk aišku, kad esmė yra krokodilas ir kontakto su juo nustatymo būdas.

Kiekvienas mitas siūlo poveikio objektą, poveikio subjektą, t. y. gydytojas arba psichoanalitikas, arba ideologas. Ir jis numato nustatytą procedūrą. Vienu atveju politišką apdirbimą, kitu atveju elementarią klausimų ir atsakymų techniką, toliau – spontaniškos ligonio ekspresijos. Bet vis dėlto pirmoje vietoje yra žynys, ideologas ir gydytojas.

Bet vis dėlto šitas pozityvus antropizmas[2], jeigu kalbėtume apie šiuolaikinę mitologiją, lieka pagrindu. Tai kyla iš pozityvaus antropizmo: žmogus – tai gerai. Neišgydė nei hitleriniai lageriai, nei stalininiai kalėjimai. Jis vis tiek geras. O kaip su tuo, kas žudė žmogų? Tam yra turtinga mitologinė nomenklatūra: SS, VS[3], CK[4], Hitleris ir jo aplinka, Stalinas ir jo aplinka. Ponai ir ponios, tačiau išgyvenę, ištraukti iš mitologinės vaikystės esame mes, o ne Stalinas ar Hitleris; tai mes, pilna reflektyvi inercija, kuri jiems leido šitą su mumis padaryti. Mes, kurie, anot atgimimo mito, praktiškai nepasikeitusio nuo Shaftesbury iki Hegelio, esame kažkokių kvailų, velniškų ligos poveikių objektai, mes – ne subjektai. Aš visą šią mitologiją pavadinčiau depersonalizacijos mitologija, kuri visiškai vienoda ir psichoanalizėje, ir marksizme, ir vokiškajame čemberleniško rasizmo variante. Tai pats tvariausias naujųjų laikų mitas.

Vienintelis filosofas, kuris spardėsi, klykė ir rėkė bei, suprantama, išprotėjo, buvo Friedrichas Nietzsche. Mitas apie nuostabų, iš esmės gerą ir be galo progresuojantį žmogų pasirodė žymiai gyvybingesnis, nei bet koks kitas mitas, išlikęs dokumentinėje žmonijos istorijoje.

Du žodžiai apie ateities mitologijos galimybes. Man atrodo, kad yra tam tikri intelektualiniai simptomai. Kad būtų galima pajudėti nuo šito antropofiliškumo kretiniškumo, pirmas žingsnis – gelminis, ne tik ontologinis, bet svarbiausia – etinis anthropos’o permąstymas. Ir išvis, kas pasakė, kad yra būtent taip? Kas pasakė, kad sąmonė begalinė? Ji yra begalinė, progreso atžvilgiu. Progresas neturi ribų, tuo buvo įsitikinę ir Albertas Schweitzeris, ir Martinas Buberis, ir Leninas (apie Hitlerį negaliu pasakyti – to nebuvo jo žodyne), ir bet kas…galiausiai Maksimas Gorkis.

Bet kai skaitau pirmas genialaus mūsų laikmečio fiziko Richardo Feynmano viešas paskaitas, atsakydamas į klausimą jis pasakė: „Ką, čia apie gerą žmogų? Aš jau esu tai girdėjęs. Nesu tuo tikras. Visiškai nesu tikras.“ Bet iš tikrųjų įsisąmoninimas, šios mitologijos refleksija atsiremia, užstringa jau ne mitologinėje, o jau grynai filosofinėje aklavietėje, apie kurią noriu pasakyti tris žodžius. Kaip aprašyti šią aklavietę, kurią aš labai mėgstu? Jūs turbūt žinote, kaip malonu atsidurti aklavietėje? Sustojai, gali pamąstyti, nesiverži į priekį kaip pamišėlis. Aš aklavietę aprašyčiau taip, aprašyčiau klausimu: „Ar išvis egzistuoja žmogaus fenomenas, kažin koks vienas žmogaus fenomenas?“

Dar vienas nuostabus mūsų laikmečio mąstytojas kartą žaismingai mestelėjo tokią frazę: „Kas žino, galbūt du žmonės skiriasi vienas nuo kito žymiai labiau nei žmogus nuo krokodilo arba žiurkės.“ Juk nepamirškite, ką mes vadiname žmogumi, – tai irgi mitas. Tai universalaus antropizmo reliktas. Aš nesu tikras, kad yra žmogaus fenomenas. Vienas žmogaus fenomenas.

Genadijus Korotkis: O tada kas nėra mitas?

Piatigorskis: Ne mitas – tai, ką mes jau išreflektavome ir pavertėme, jeigu norite, mokslu. Suprantate, jūsų paties išreflektuota nuodėmė iš esmės jau ne nuodėmė. Jeigu jūs ją išreflektavote. Patikėkite, aš, kaip žmogus, perskaitęs įvairių epochų žmones, tuo nė kiek nesu tikras. Šitą įsitikinimą apie fenomeno vienovę dabar palaiko tik genetikai, paklaikę nuo pastarųjų sėkmių.

Sėkmė mokslui išvis labai žalinga, nes mokslininkai paklaiksta. Jie mano, kad esti toks fenomenas, kurio pagrindu yra tam tikras bendras suvienodintas genotipas. Aš mokslu neužsiėmiau. Mano patirtis – tik mąstančioji. Nesakau, kad tokio fenomeno nėra. Aš abejoju jo egzistavimu… Dabar Teilhardas de Chardinas laikomas filosofu tik todėl, kad buvo platinamas sovietmečiu; jo knygas buvo galima nusipirkti arba perskaityti tik tyrinėjimų arba ypatingais atvejais. Leistini filosofai pas mus išvis nebuvo kotiruojami. Bet filosofinis žmogaus fenomenas – tai Chardino uoga, bet juk tai visiškas idiotizmas. Pamėginkite dabar perskaityti – patys įsitikinsite.

Nesakau, kad aš neigiu. Aš tik abejoju, tik abejoju ir baigta, ar jis yra, ar nėra. Jūsų nuolankus tarnas. Ačiū už dėmesį. Su dideliu malonumu atsakysiu į jūsų klausimus. Klauskite, ko tik norite, bet prisiminkite, kad aš neatsakysiu tik vienu atveju – jeigu nežinau. Jeigu nemąsčiau, tada pasakysiu „Nemąsčiau, nežinau“, arba „Nežinau, nemąsčiau.“

APTARIMAS

Leibinas: Aleksandrai Moisejevičiau, atrodo, kad vienintelis čia įmanomas ėjimas – tai bendravimo situacijos refleksija. Pirma, aišku, kad čia turime pažymėtą erdvę. Pirmosios eilės viską girdi, o likę šiek tiek. O tenais iš viso vyksta linksmybės. Tai, žinoma, ne kontekstas (velniop tą kontekstą), o situacija. Ji man bus reikalinga, nes, atrodo, ji susijusi su teze, kad mitas apie begalinį žmogaus gerumą yra žiauriai neproduktyvus.

Abejoju tuo, kad jūsų poziciją sudarė mito demaskavimo patosas ir šauksmas filosofijos refleksijai. Be to, priešingai jūsų frazei iš „Mitologinių apmąstymų“, kad mitas iki šiol nėra išreflektuotas kaip sąmonės struktūros dalis, aišku, kad jo negalima pažymėti. Kodėl mūsų šiandienos pokalbyje tai, kas mitologiška, yra pažymėta kaip veinareikšmiškai negatyvu? Juk yra visa filosofinių mitų kategorija, mitas apie olą iš Platono „Valstybės“, kuris turėjo baisią įsisąmoninamą reikšmę.

Nesuprantu, kodėl kitą išlaisvinančią ir įsisąmonintą reikšmę turi Marxo arba Freudo mitologija, turint mintyje, kad jie visgi reflektavo momentą, kuriame jiems gimė mitas. Bent jau Freudas, atvažiuodamas į Ameriką, pasibaisėdavo, anot kai kurių šaltinių, ką jis garlaivyje su savimi vežasi. Jis savo teorijos pagalba suvokė mokslinio sumanymo žlugimą, jog jis jau ne mokslinis, o, greičiausiai, mitologinis (bent jau aš taip jį supratau).

Atrodo, kad ir Georgijus Petrovičius, kai kalbėjo apie mąstymo kontekstą, turėjo mintyje, kad svarbu matyti savo sąmonės mitą, bet mokėti jį reflektuoti, ir tada žmogus iš tiesų, kaip Marxas, gali pareikšti, kad jis istorijoje kažką veikia. Ir Platonas su savo filosofiniu mitu, atrodo, turėjo mintyje tam tikros bendravimo situacijos, mokyklos arba tekstų kūrimą…

Piatigorskis: Atleiskite, ne bendravimo, o valdžios.

Leibinas: Taip, valdžios, kurioje mitas yra jo filosofinio darbo dalis. Mano hipotezę sudaro tai, kad jūs mums čia pateikėte filosofinės refleksijos mitą, turėdamas mintyje, kad visos kitos mitologijos yra kvailos, ir dabar būtina įsisavinti filosofinės refleksijos procedūrą kaip įsisąmoninimo tikslą. Be to, nieko nepasakėte apie tai, kaip tenais įrengtas įėjimas.

Žmogus iš pat pradžių nėra geras, dar daugiau (ir čia mes esame skirtingi), man atrodo, kad viešoje situacijoje išsakytas filosofo pozicijos aprašymas irgi yra mitas.

Piatigorskis: Atsakau paeiliui. Pirma. Mitas nepažymėtas. Ant mito neparašyta „Aš – mitas“. Tai ant manęs parašyta „Aš – mitologas“. Bet įsidėmėkite, kad mitologas – tai žmogus, kuris jau turi suformulavęs mito idėją. Jeigu atsitiko taip, kad mano XX a. mitologijos vertinimas neigiamas, iš tikrųjų taip nėra, greičiau jau neigiamas yra įtraukimas į mitą – ne žmogaus-mito, ne asamo, ne Pueblo indėno. Ar suprantate, kad intelektualus darbas reikalauja ne tik jūsų įtampos, bet jis susijęs ir su didele atsakomybe už tą baigtinį tik mąstymo (dabar nekalbu apie politiką ir ekonomiką) efektą. Todėl būtent mito nepažymėtumas paklaidina ir mokslininkus, ir filosofus, kurie nesuvokia, kad jie, neišreflektavę kito mito, nesugeba išreflektuoti savo pozicijos kaip mitologinės. Pradėti reikia tik nuo savęs, o ne nuo neurotiko, proletaro, buržua.

Ir, pagaliau, paskiausia. Neturiu kišenėje fenomenologinės mito analizės instrumentų, bet manau, kad dabar objektyviai atsirado galimybė išreflektuoti, trumpai tariant, viską, ką panorėsi, visus tavo „noriu“ ir „nenoriu“, pirmiausia, tavo „noriu“, pradedant nuo savęs paties, savo santykio su savimi pačiu ir savo konteksto. Aš esu visiškai įsitikinęs, kad visi kontekstai blogi, (beje, ir pagal Platoną, tuo buvo visiškai įsitikinęs Sokratas). Mąstytojui negali būti gero konteksto. Pats filosofo priklausomybės kontekstui faktas – tai filosofo gėda. Todėl Sokratas visada save mintiškai išskirdavo: „Taip, aš tave mokau…“

Leibinas: Ir netgi „gydau“, ten buvo medicininė metafora.

Piatigorskis: Taip, ten, „Puotoje“, buvo metafora „aš tave mokau ir gydau, Alkibiadai“; aš tau ir Marxas, ir Freudas, ir dar geriau, bet nejau galvoji, kad aš nematau, kad vis dėlto esi toks pats sukčius, kaip ir visi kiti Atėnų politikai. Tai jau nebesvarbu. Svarbu, kad šitie Sokrato žodžiai atsirado jau būdami tūkstantį kartų išreflektuoti iš jo paties filosofo pozicijos. Filosofo, kuris jau nebegali būti nei atėniečiu, nei žydu, nei rusu, nei romėnu, o kuris – filosofas. Jūs klausėte apie būdą. Pirmas būdas – savęs refleksija, antras – sąmoningas atsiskyrimas. Be to, čia nėra nieko negatyvaus. Reikia tiesiog priprasti prie elementarios principinio filosofo vienišumo idėjos. Sunku, pasakysite. Nieko nepadarysi.

Sokratas priprato, ir tik dėl šito principinio atsiskyrimo jam teko išgerti nuodų. O jis, beje, skirtingai nei kiti kovotojai su kontekstais, buvo unikali figūra, ir apie tai pasakoja Platonas nuo pirmos iki paskutinės eilutės visuose dialoguose apie Sokratą. Juk jis išreflektavo save kontekste, jis nesipyko su atėniečiais. Tačiau sutikite, jį kankino, kai sakė: „Na, vis dėlto: ar kariauti su Sparta, ar ne?“ Tai politinė nešvankybė. Jis sakė: „Kariauti.“ Ir čia jo draugai (aš verčiu į šiuolaikines rusų, anglų ir amerikiečių kalbas), atėnų inteligentai, sakė: „Ei, Sokratai, ką čia tauški, juk tu prieš karą! Sakai, kad nieko negali būti dvokesnio, šlykštesnio nei karas!“ Sokratas atsakydavo (prisiminkite Ksenofontą): „Aš jau kariavau, žinau, kas yra karas (jis, beje, viską sudėjus, daug kariavo), aš žinau, kad karas šlykštus, bjaurus. Tik vienas dalykas blogesnis už karą – tai jūs, atėniečiai. Ir galbūt šitas karas su Sparta jus nustums iš absoliutaus mąstymo ir moralės degradacijos taško.“ Baigta.

Leibinas: Bet aš mėginau užduoti klausimą apie jūsų poziciją atviro viešo pokalbio situacijoje, iš periferijos, o ne situacijoje „mokytojas – mokinys“…

Piatigorskis: O kas jums pasakė, kad tai periferija? Kodėl periferija? Filosofinio pokalbio atžvilgiu (tik prašau, niekada nevartokite žodžio „diskursas“, mane iškart pradeda pykinti, yra paprastas rusiškas разговор[5]).

Plojimai salėje.

Leibinas: Kodėl ne specialioje pokalbio situacijoje, suprask, „mokytojas – mokinys“, o atviro viešo pokalbio situacijoje jūs būtinai turite atstovauti filosofo ir filosofinės refleksijos pozicijai? Kokio atsako laukiate? Aišku, kad mes visi čia esantys nebūsime filosofais.

Piatigorskis: Atleiskite, nei vienas filosofas, jeigu jis nėra paskutinėje sunkios šizofrenijos fazėje, niekada negalės mąstyti apie žmogiškąjį teatrą, žmogiškąjį klubą, žmogiškąjį…kabaką, arba kavinę, kaip apie tą žmonių bendrijos formą, kuri bus reguliuojama santykių schema „mokytojas ir mokinys“. Juk aš esu prieš tokią schemą. Todėl, kad mokytojas ir mokinys – tai ne principas, tai situacija, tai ne kontekstas. Tai situacija, kuri gali būti atgaminta bet kokiame kontekste: Maskvos, Kalugos arba Pietų Afrikos. Bet svarbiausias dalykas, kad ši „mokytojo – mokinio“ situacija jau iš prigimties neigia kontekstą.

Korotkis: Įdomi situacija. Jūs Heideggerį, Nietzsche vertinate teigiamai, nors jie yra didžiausi mitologai. Priminsiu Nietzsche’s mitą apie antžmogį. Freudą ir Marxą, kurie pradėjo būtent nuo mitologinės sąmonės ir mito demaskavimo kritikos, vertinate neigiamai. Dabar dėl masinių informavimo priemonių pas mus, į mūsų sąmonę kaip iš patrankos diegiami krikščioniškieji mitai – jūs apie tai nepasakėte nė žodžio. Įdomu…

Piatigorskis: Kodėl aš nekalbu apie naujos krikščionybės fenomeną? Dėl Dievo meilės, Genadijau, venkite pabrėžti žodį „pas mus“. Amerikoje per pastaruosius 25 metus išaugo tokia fundamentali krikščioniškoji reakcija, kurios kraštutinumai rusiškajai krikščioniškajai reakcijai net nesisapnavo. Jūs galite manyti: taip, dar viena pasienio kontekstų grupė. Tik didžiausia klaida, kurią jūs galite padaryti, – atsitoti į gynybinę poziciją. Keikti. Jūsų pozicija, jeigu norite mąstyti filosofiškai, turi būti grynai reflektyvi ir pirmiausia, kaip ooo, čia fenomenas, aš jį išreflektuosiu. O jeigu jūs ką nors reflektuojate, jau sakote „Tai – ne aš ir aš – ne tai“.

Korotkis: Gerai. Aš pabaigsiu. Bet marksizmas, revoliucinis marksizmas, išreflektavęs savo poziciją, savo sąmoningumą, kelia klausimą: „Ką daryti toliau, kaip gyventi, kaip žmogus turi elgtis?“ Ir čia anktyvasis Marxas savo revoliuciniame patose kelia klausimus, išvaduojančius žmogų iš mito ir grąžinančius žmogų prie pačios realybės, tikroviškumo, paties gyvenimo, gyvenimo šaknų.

Piatigorskis: Bet juk Marxas, pradedant savo pirmais studentiškais darbais ir jo žymia disertacija apie Demokritą ir Epikūrą, kurią mes kažkada studijavome, atliko ryškų savęs paties mitologizavimo kelią. Todėl, kad „Komunistų manifestas“ – tai jau absoliučiai skaidrus mitologinis tekstas. Na, tegul ten nėra tokios išryškintos, nubraižytos mitologinės schemos, kaip Mein Kampf. Bet vis dėlto, praktiškai, t. y. praktiškam supratimui, pirmam žingsniui, iš esmės tai yra grynai mitologinis žingsnis. Manau, kad gyvenimo pabaigoje jo jutimai (o jis buvo žmogus, kuriam intuicija nesvetima) jį pastūmėjo tyrinėti pradą, t. y. pirmykštę bendruomenę, kur jis, tiesą pasakius, nieko negalėjo padaryti.

Bet įdomiausia, kad aš nežinau nei vieno teksto, kur Marxas imtųsi reflektuoti „Komunistų manifestą“. Tas kiekvienam aišku, bet tai jau praeitis. Anot Marxo: „Aš net šitam kvailiui Lavrovui viską išaiškinau.“ Beje, Lavrovas šiuos politinės Marxo filosofijos momentus suprato geriau nei pats Marxas.

Mielas Genadijau, juk čia mes turime reikalą su baisiu dalyku, irgi mitologiniu, su laiku. Su laiku. Ir mitologizatorius nebegali išreflektuoti mitologizacijos proceso paskirstymo laike. Tai jau reikalas mitologo, kuris, tiesą sakant, reflektuoja neteisingai. Todėl, kad dar nežinau nei vieno realiai gyvenusio mitologo, kuris išreflektuotų save kaip mitų tvėrėją. Supraskite, mano negatyvi pozicija mito atžvilgiu – tai negatyvi pozicija ne paties mito atžvilgiu, o žmogaus, kuris kuria ir naudoja mitą. Mitus aš mėgstu. Ne, vis dėlto visi mitai nuostabūs, nes jie paaiškinimo, o ne klaidinimo medžiaga. O jeigu mitas klaidina jūsų sąmonę, kaltas ne Freudas, ne Marxas ir ne Hitleris, o jūs.

Genrichas Šteinbergas (mokslų daktaras, tyrinėtojas): Mane palietė vienas momentas, kuris man pasirodė visiškai neteisingas. Jūs pasakėte, kad filosofas turi jausti atsakomybę dėl galutinio rezultato.

Piatigorskis: Ne, aš nesakiau, kad jis turi jausti atsakomybę dėl galutinio savo mąstymo rezultato. Mąstymas neturi baigtinio rezultato. Filosofavimas neturi pabaigos, lygiai taip pat, kaip neturi pradžios. Jis turi tik padėtį. Kai kalbėjau apie atsakomybę, aš sakiau, kad filosofas turi išreflektuoti save ne tik kaip filosofuojantį, bet turi išreflektuoti ir savęs suvokimo variantus. Jis prisiima atsakomybę už savo darbą. Efektą savo darbo prasme. Lyg mokytojas.

Šteinbergas: Esmė ta, kad, pradėdamas bet kokį tyrimą, nežinai galutinio rezultato. Jeigu žinai galutinį rezultatą – tai jau ne tyrimas.

Piatigorskis: Sutinku.

Šteinbergas: Todėl dėl savo tyrimo rezultato negali atsakyti.

Piatigorskis: Bet turi atsakyti už savo darbą.

Šteinbergas: Turi atsakyti tik už tai, kad būtų kokybiškai padaryta.

Piatigorskis: Va. Čia slypi visa esmė, tai be galo sudėtinga – atsakyti už savo darbą. Ir, beje, kelia nuostabą, kad aš tokiais klausimais apie legendinį Sokratą vienu ketvirtadaliu išvarginau klasikos atstovus. Ar darbą jis suvokė grynai pedagogiškai: pavyko pamoka, ar ne? Atsakymas buvo: kai kada suprasdavo, kai kada nesuprasdavo. Jis stengėsi. Bet kai kuriais atvejais, tame nuostabiame dialoge, kai jis vienam Atėnų džentelmenui aiškino, kad nors jis tame ginče (t. y. nieko sau ginčas – baudžiamoji byla) su savo tėvu iš esmės yra teisus, bet, kita vertus, neteisus. Tai jo tėvas. Vienas įstatymas: negali kelti baudžiamosios bylos prieš savo tėvą. Kitas įstatymas: juk tu esi teisus šioje baudžiamojoje byloje. Ir nuostabus paskutinis mokinio klausimas: „Tu man išdėstei abidvi pozicijas, vieno ir kito įstatymo pozicijas. O ką man daryti?“ Sokratas: „Na, mielas drauge, tai jau tavo reikalas! Mano pedagoginė užduotis…aš tau nesu tarnas, kuris su savimi nešiojasi neštuvus ir kilimėlį. Padaryk šitą pats.“ Todėl atsakomybė gali būti tik grynai darbinė. O tavo darbo sėkmė niekada negarantuota. Jeigu ji garantuota, tai nereikėjo ir pradėti.

Piotras Ivanovas: Turiu gana keistą klausimą. Ar tikslingas šių mitų griovimas, demitologizacija, ar tai nesustabdys visuomenėje tam tikrų procesų…

Piatigorskis: Tai ne mano reikalas, sustabdys ar nesustabdys. Sustabdys – nuostabu, patį geriausią procesą sustabdys – dar geriau. Aš užsiimu darbu. Aš reflektuoju mitą ir save patį kaip dar vieną mito nešiotoją. O dėl žmoniškumo tegul rūpinasi didieji humanistai, kurie ir įvėlė žmoniją į du pačius baisiausius karus ir į du pačius baisiausius režimus. O aš susilaikysiu. Aš pasakysiu: „Stengiausi šitą apmąstyti.“ Bet šitas apmąstymas neturi baigtinio tikslo, kaip kalbėjo prieš tai klausęs, efekto pasiekimo masių ar savęs paties pagerinimui. Tada tai būtų ne filosofija, o grynai politinė arba, galiausiai ekonominė pedagogika.

Sergejus Saveličius (Aukštoji ekonomikos mokykla): Maždaug prieš savaitę klausiau jūsų paskaitos, jūs kalbėjote, kad perskaitėte kažkokio amerikiečių psichologo tyrimą, kuris aiškina, kad 85 arba 90% žmonijos turi kenksmingą, netobulą mąstymą. Jūs pasakėte, kad tikriausiai čia netiesa, greičiausiai 99%. Šiuo atveju norėčiau pratęsti Vitalijaus Leibino mintį. Jis kalbėjo apie ėjimą į tą erdvę, kurią jūs laikote erdve, neužteršta mitais.

Piatigorskis: Suprantu, kad esu tylus žmogus ir nemėgstu bei nenoriu provokacijų. Bet supraskite, jeigu aš pasakiau, kad 2% žmonijos vis dėlto mąsto – tai beribis optimizmas. Žinoma, ženkliai mažiau. Ką reiškia mąstyti ta prasme, kuria vartojau sąvoką šioje paskaitoje? Aš puikiai prisimenu tą paskaitos vietą. Tai reiškia: štai nuo šito momento mąstyti kitaip, ir kitaip, nei jūs dabar, ir kitaip, nei aš prieš akimirką. Čia ir yra realus mąstymas, kurį labai sudėtinga pasiekti. Realaus mąstymo jums tenka siekti vis iš naujo milijonus kartų. Tai pragariškas darbas, kuris nesutampa su tuo, kas vadinama normaliu gyvenimu. Aišku, įmanoma, bet jūs galite įsivaizduoti, kaip šitai nemalonu tiems, kurie jus supa. Bet čia aš kalbu ne apie tai.

Prisimenant šią statistiką…tai buvo labai linksmas amerikietis (beje, jo profesija, aišku, biofizikas), aišku, optimistas. Statistiškai žmogus – tai ne homo sapiens, o žmogus, kuris gali sapere, kuris gali žinoti. Tai mąstanti būtybė principialiai eventualia, arba, kaip dabar sakoma (vėl talžant rusų kalbą), virtualios galimybės prasme. Apie šiuos dalykus geriausia kalbėti būtent galimybių sąvokomis. Gali pradėti mąstyti. O jeigu nenori? Jūs ką, jį pagaliais talžysite? Iš pradžių reikia save botagu išplakti per nuogą nugarą, kaip dervišai.

Tik tą turėjau omeny. Nenoras. Ir jokiu būdu ne instinktyviai. Tai intelektinis nenoras, su kuriuo filosofas nesiruošia kovoti, bet kurį kviečia padaryti filosofavimo objektu.

Leonidas Pašutinas: Dėkoju…žinoma, nuo visų. Dar sykį turėjau malonią galimybę jūsų išklausyti. Man atrodo, kad tai, kas šiandieną čia vyksta, tai ne tik visų egzistuojančių filosofinių koncepcijų, mitų ir t. t. paneigimas, bet ir savęs paneigimas. Esmė ta, kad vienoje paskutinių jūsų paskaitų kalbėjote, kad filosofas turi būti šaltas, kad turi žiūrėti iš šono, šnipinėti ir žvilgčioti, o ne audringai reaguoti. Man atrodo, kad jūsų temperamentas visiškai paneigia tą šaltumą ir ramų įsiklausymą. Ir gali būti, kad tame ir yra svarbiausia jūsų metodo grandis.

Jeigu leistumėte, vienas mažas nuklydimas. Man atrodo, jūs nuvainikuojate įsivaizdavimą, kad antikinės statulos – baltos. Jos iš tikrųjų visada spalvotos. O šis įsivaizdavimas, kad jos baltos, yra šaltumas ir dvėseliena. Iš tikrųjų jos turi būti gyvos, ryškios, aistringos, lygiai tokios, kaip kad jūs elgiatės.

Be to, kai viską nuvainikuojate, norėčiau sužinoti…jūs suvokiate, jūs save reflektuojate, darote apytiksliai tai, ką pasakojote apie Mao Dzeduną ir Staliną. Prisimenate, sakėte, kad jie neišvengiamai pagreitina laiką ir nuolatos kviečia ankstesnių teorijų naikinimui. Jūs, pagal jūsų klasifikaciją, irgi vykdote tam tikrą totalitarinę politiką.

Piatigorskis: Šiuo atveju mano pozicija buvo išsakyta labai tiksliai ir, deja, čia aš esu priverstas kalbėti apie tam tikrus ne Sokrato, o vėlyvųjų budistų metafizikų receptus. Jie sakė: „Viską atmesk!“ Bet tu nieko negali atmesti, detaliai šito neišreflektavęs. Pirma, šito nežinodamas, antra, detaliai šito neišreflektavęs. Žodis „atmetimas“ išvis labai rizikingas ir gali būti paprasčiausiai netinkamas. Čia svarbu, kad žinojimas to, ką dabar bato nosimi atmesi, galbūt yra pirma ir pati sunkiausia darbo dalis. Jeigu kalbėtume apie sąmonės realumą, savo politinio darbo nei Mao Dzedunas, nei Stalinas niekada neįvykdytų, jeigu būtų to pažinimo, prieš kurį pasisakė, žmonėmis. Tai buvo žmonės, su retomis išimtimis, principialiai nemokšiški, t. y. tie, kurie to, ko nemėgo, nenorėjo žinoti ir nenorėjo apie tai galvoti.

Labai įdomu, kadangi tą galima pagrįsti begale šūsnių dokumentų. Šitas negatyvumas, aišku, nebuvo išreflektuotas. Jeigu jis būtų išreflektuotas, nebūtų nei 1917 m. revoliucijos, kurią genialiai apgalvojo Leninas, nors ji jam buvo netikėta (tai jau kitas klausimas). Nebūtų pirmos Hitlerio pergalės rinkimuose. Viso to nebūtų. Aš jau nekalbu apie tokią visišką Mao Dzeduno pergalę, daugeliui kinų netikėtą. Nei vienas iš jų niekada neužsiėmė politine refleksija. Kadangi atmetimo modeliai jau buvo paruošti ir atmetami objektai jų sąmonėse jau buvo anuliuoti. (Apie tai nuostabiai kalba Gorkis: vis dėlto tai buvo nepaprastas žmogus, aš atkakliai tą teigiu su kažkokiu vaikišku atvirumu, o juk žmogus gudrus). Ir vis dėlto, kaip jis sako: „Viską į šiukšlių dėžę, ir pirmiausia buržuazinę ir bet kokią kitą dorovę.“ Ir toliau seka nuostabi frazė: „Tautos gėriui nereikalinga dorovė.“

Pašutinas: Antra klausimo dalis. Man atrodo keista, kad jūs taip aktyviai pasisakote ne tik prieš mitus, bet ir bendrai prieš bet kokią banalybę ir vulgarumą. Ar jums neatrodo, kad nėra nieko vulgaresnio negu kova su vulgarumu, ir būtent todėl, kad ji apibrėžta kaip naujo ir tradicinio priešprieša, kuomet tradiciškumas suprantamas kaip praeitis. T. y. keista girdėti apie kovą su vulgarumu ir banalybe iš jūsų, žmogaus, kuris nepritaria progresiniam mitui, turint mintyje jūsų suvokimą, kad mitas apie nauja ir apie progresiškumą yra nerealus.

Piatigorskis: Nei individualių filosofų refleksija, nei tų 98%, kurie nemąsto, protinis išsivystymas; visai nesakau, kad tai kelias link progreso. Aš neužsiimu progresu. Priešingai, dėl to galbūt bus blogiau. Bet tai jau jūsų reikalas. Už tą turėsite atsakyti jūs pats. Nepavyko? Progresinio mito bėda, kurį iš dalies palaikė toks nuostabus filosofas, kaip Edmundas Husserlis, – kad progresas figūravo kaip tam tikras ontologiškai postuluojamas imperatyvas. Nieko panašaus. Nežinau. Bet jeigu jūs man peilį prie gerklės, tai aš, mielas drauge, linkęs manyti, kad bus taip, kaip bus, kaip išeis. Mano reikalas – kalbėti ir galvoti taip, kaip noriu. O dėl progreso – atleiskite. Aš pritariu keliems mitams, bet ne mitui apie progresą. Progreso garantijų negali būti. Tada reikia eiti pas šiuolaikinius hėgelininkus, bet iš tam tikros elementarios, nefilosofinio sveiko proto požiūrio taško pozicijos čia negali būti garantijų. Tu darai, ką nori – išreflektuok šitą. Tu atsimeti – išreflektuok šitą. Bet nevadink to judėjimu nuo žemesnio link aukštesnio. Aš nesakau, kad judėjimas nuo mintinio kretiniškumo link mąstymo – tai judėjimas nuo blogo link gero. Apsaugok Viešpatie. Tai jau ne mano reikalas. Aš galiu fantazuoti. Kaip pavyks, nežinau.

Pašutinas: O jeigu mėgintume atsikratyti visų banalybių, ar netektų atsisakyti kalbos ir mąstymo? Ar nereikės nusimauti odos, kad viską atmestum?

Piatigorskis: Čia gali būti tik vienas atsakymas. Kovą su banalybę aš apmąstau ne kaip kovą naujo su senu, nieko panašaus. Tai gryna estetika. Tai labai šlykštu, o, galbūt, ir gerai. Kas banalu, gali būti nuostabu, bet šlykštu. Tai mano reikalas. Šlykštu – tai filosofinis terminas? Ne. Tai yra taip, kaip aš šitą jaučiu. Ir šitą irgi privaloma intymiai išreflektuoti. Na, šlykštu ir tiek. Ką aš galiu padaryti? Meluoti, kad patinka? Pavyzdžiui, kai girdžiu „diskursas“, „genderis“ ir panašias nesąmones, man tas estetiškai šlykštu, nes aš paprasčiausiai mėgstu rusų kalbą, išvis mėgstu realią natūralią kalbą. Tik todėl. Ir vėlgi, kalbėti apie tokio mąstymo dorovines ir netgi estetines pasekmes aš negaliu ir to nedarau.

Pavlovskis: Aleksandrai Moisejevičiau, ar teisingai jus supratau, kad filosofas, nepaisant to, ką jis mąsto, iš esmės yra ne žmogus. Visi žmogaus apibrėžimai yra neesminiai arba esmingi tiek, kiek daiktiški. Šioje paskaitoje jūs tai priešpastatėte mitologijai. Taigi mitologija produktyvi, žmogiška ir, tiesą sakant, tai yra tarpusavyje bendramatiškų panašybių gamybos industrija. T. y. mitologija gamina žmogų, filosofija – jėgos sferas, o mitologija – laisvės sferas ir žmogų. Vadinasi, filosofija neturi nieko bendro su žmogaus apibrėžimu. Tai trūkumas, pertrūkis.

Piatigorskis: Jūs taikliai pataikėte, tai visų svarbiausia. Atsakau labai trumpai. Jūs esate visiškai teisus. Aš nenorėčiau savo pozicijos vadinti antihumaniška, nors, jeigu mane tuo apkaltinsite, aš neatsiprašinėsiu. Tai pozicija, dėl kurios noriu truputį apriboti to ištisinio antropizmo universumą… Dėl Dievo meilės, pasistenkite suprasti, kad ne aš šitą sugalvojau. Tai irgi mitas. Bet tai žmogiškumo universalumas. Nenoriu dabar kartoti aną Friedricho Nietzsche’s įdirbį, tai kiekvienas žino. Bet Nietzsche, neigdamas žmogų ir mėgindamas jį pakeisti antžmogiu, pats buvo visiškas antropistas. Bet nepamirškite, kad Nietzsche turėjo dar ir trečią sąvoką – „paskutinis žmogus“. Tai labai svarbu. Kai kalbame apie antžmogio koncepciją, visada pamirštame, kad Nietzsche iš tikrųjų kreipėsi ne į antžmogį, o į paskutinį žmogų, kurį turėtų pakeisti antžmogis. Ir, suprantama, su tuo susijusi jo geniali universalios rekurencijos idėja. Šia prasme, mano pozicija sąmoningai, išreflektuotai nukreipta prieš universalųjį antropizmą, nesuvaldomą antropofiliją, ir tokiu būdu įprastu kasdieniu mąstymu gali ir turi būti interpretuojama kaip antihumaniška.

Olga Lobač:Prašau, pasakykite, tęsiant šį klausimą, ar galima paklausti, kas yra filosofuojančiojo vienatvė ir kaip čia yra su refleksija?

Piatigorskis: Ne. Filosofuojančiojo vienatvė – tai, aišku, tam tikra prasme egzistencinis triukas. Todėl, kad taip yra. Pamėginkite pafilosofuoti dviese, trise. Po dviejų valandų tai bus nacionalinis filosofavimas. Manau, žodis „dialogas“, nors jis nėra toks šlykštus kaip „diskursas“ ar „genderis“, vis dėlto labai miglotas. Pirmiausia, aš čia nesuprantu Buberio. Dialogas gali būti su savimi pačiu, su įsivaizduojamu pašnekovu. Kur yra problema sąvokos, kuri visus apėmė?

Skaičiau paskutinį filosofinį rinkinį, varčiau vakar naktį; žodis „diskursas“ pasikartoja penkiuose puslapiuose, turbūt apie 20 kartų. Tai jau skonio nebuvimas. Tai jau estetika, kuri labai svarbi. Kai kalbu, kad filosofija – tai vienatvės reikalas, turėjau omeny ne tam tikrą filosofo tragizmą, tai būtų vulgaru. Filosofas negali būti tragiškas. Jis džiaugiasi: „Gerai sugalvojai!“, „Neblogai pasakyta!“, „Būtent taip!“ Jis juokiasi. Jeigu jis tragiškas, jis išvis nėra filosofas. Filosofas negali būti tragedijos herojumi. Filosofas gali būti romantiku (žodį „romantikas“ vartoju grynai istorine – literatūrine, herderiška – šileriška prasme). Filosofas gali atsidurti romantiškame kontekste.

Jo vienatvė – tai mąstymo vienatvė. Mąstyti žmogus gali tik vienas. O jeigu dviese, sėdėdami, toks ir pokalbis (ne diskursas, apsaugok Viešpatie, ne, – pokalbis). Štai dviejų pokalbis: „Ė, klausyk, apmąstom šitą…“ Tai juk nėra pokalbis. Pokalbis iš pat pradžių yra konstituotas, kaip ir dialogas, pagal tą patį katastrofiškai prastą filosofą Martiną Buberį. Tai laikinas darbinis ryšys.

Replika iš salės: Daktaras Votsonas nereikalingas?

Piatigorskis: Kartais malonu.

Replika iš salės: Tikrai?

Piatigorskis: Ne, nereikalingas. Bet malonu. Manau, jeigu jums kas nors malonu – tai tūkstančius kartų svarbiau už tai, kas jums reikalinga.

Klausimas iš salės: Pats trumpiausias klausimas.

Piatigorskis: Iš kur žinote, gal po jūsų bus ir trumpesnių.

Klausimas iš salės: Aš pasistengsiu. Ar nepriskirtumėte mitą, vadinamą „demokratija“, pačiam globaliausiam šiuolaikinės žmonijos mitui?

Piatigorskis: Užtikrinu, ne. Tai jau minkštas, reliktinis mitas. Kaip tik jame didelės grėsmės nematau. Jis seniai prarado savo energetiką, jis seniai perėjo retorikon, o retorika virto demagogija. Tai mitas, bet jis nepavojingas. Šitas mitas seniai virto virtuviniu mitu. Yra žymiai pavojingesnių mitų.

O juk talentingi mitai buvo nuostabūs, nė vienas jų nefigūruoja šiuolaikinėje mitologijoje, kuri yra dieviška savo grožiu ir darna. Grįžkime prie „Puotos“. Vis dėlto centrinis „Puotos“ mitas – dieviškas. Bet jis visiškai neįmanomas šiuolaikiniam išgyvenimui, jis pernelyg estetiškas ir subtilus. Demokratija nepavojinga. Nebijokite demokratijos.

Juokas salėje.

Andrejus Konstantinovas: Nujaučiu, kad įtraukiate mus į gražų romantinį mitą, o ne užsiimate refleksija; mitas apie filosofą kaip vienišą, titanišką, herojišką figūrą, kuri užsiima soteriologine refleksijos praktika, ir dėl jos išsigelbsti. Mitas apie mąstymą kaip apie kažką, kas neturi nieko bendra su realybe.

Piatigorskis: Be abejo, filosofo vaizdinyje yra mito bruožų, kaip aš regiu. Bet pabrėžiu, tą pasakiau ir Glebui Olegovičiui, tragedijos – niekada. Jeigu jis jaučiasi esąs tragiškai vienišas, tai jį reikia vyt su šluota. Jis maloniai vienišas. Bet ši maloni vienatvė gali būti žymiai stipresniu provokacijos instrumentu nei tragiška vienatvė. Aišku, provokacija, kuri iššaukiama bet kokiu atitrūkimu, ne tik subjektyviai motyvuotu, bet ir objektyviai, t. y. socialiai reikšmingu. Taigi iš dalies jūs esate teisus.

Ar tame yra mitologiškumo? Be abejo, yra. O žinote, kodėl? Štai jūsų klausimas parodo, kad jis yra. Nepagalvojau, o štai dabar galiu galvoti, pradėti reflektuoti… Yra. Dar vienas mitas, bet minkštas. Minkštas formalaus artikuliavimo prasme. Nes jeigu jis nebūtų minkštas, aš pradėčiau su jumis piktai ginčytis. O iš esmės jūsų klausimas teisingas. Ir, jeigu būtų galima iki galo redukuoti mano atsakymą, – taip. Taškas.

Janas Česnovas: Aš esu etnografas, antropologas. Gal ne anthropologist, kaip sakote, bet profesionalus slankiojantis empirikas. Paskutinį kartą su jumis pusvalandį kalbėjausi Orientalistikos institute, sėdėjome ant palangės, tai buvo prieš 32 metus.

Piatigorskis: Atleiskite, ne. Tai buvo prieš 36 metus.

Juokas salėje, plojimai.

Česnovas: Aleksandrai Moisejevičiau, kaip gerai, kad galima pratęsti šitą pokalbį ir dabar jūsų pasiklausyti dvi valandas. Aš norėčiau padėkoti mano gyvenimo kontekstui už šitą susitikimą. Labai jums ačiū. O klausimą vis dėlto užduosiu. Aš dirbu su indėnais, papuasais, rusais, žydais, kaukaziečiais, Sibiro tautomis. Jie moka vieną mitą dengti kitu. Lévi-Strauss’as tai pavadino bricolage, bet juk jie užsiima refleksija. Jie neištrūksta iš mito kevalo, bet jie filosofai. Ir teisus Rousseau: pirmykštis filosofas yra.

Piatigorskis: Aš pasiryžęs su tuo sutikti. Priimu šitą, bet tik kaip dar manimi nepatikrintą antropologinę hipotezę. Manau, kad kažko čia trūksta, o visgi turi būti. Todėl sutinku su jumis. Bet čia labai sudėtinga nubrėžti ribą tarp mito ir jo refleksyvios interpretacijos. Nes čia reikalingas kažkoks žymiai aiškesnis deskriptorius. T. y. reikia specialiai tirti, kaip mes studijuojame Platoną, tam tikrus esminius senovės Indijos mitus. Tada mes galime pasakyti „Taip“. Bet vis dėlto taip yra, bet ne visada, ne visur ir baisiai įdomu tą pasiekti. Tuo užsiima vienas nuostabus anglų antropologas, man regis, jis dar gyvas, Rodney Needhamas. Jūs jį pažįstate. Tai aukštas lygis, kaip ir visų „nidamų“, jūsų kolegų sinologų. Bet tai ypač sudėtinga problema.

Bet noriu šiek tiek papildyti. Atkreipkite dėmesį, kad Platono lūpose žodis „mitas“ labai dažnai turėjo žeminančią žymę. Bet tai mitas. Platonas irgi taip kalbėjo. Tai labai įdomus faktas, į kurį realūs klasikai neatkreipė dėmesio. Jeigu dabar nekalbėsime apie didįjį Aristotelio traktatą, kuriame jis tyrinėja šitą žodį…kas glūdi Aristotelio traktato, tarkime, apie poetiką, centre? Tyrinėjo jis tragedijas ir truputį komedijas. Kas yra mitas? Be kitko, paraidinis vertimas iš graikų kalbos – tai, ką mes pavadintume „siužetu“, „kūriniu“, anglai įvardija žodžiu plot. Kas ten figūruoja? Ten visada figūruoja du kraštutinumai: tas, kuris geresnis nei mes – teigiamas herojus, ir tas, kuris blogesnis nei mes. Aristotelio pozicija (jis puikiai tą suvokė) – gryna, nemitinė, jau mitologinė, tokia pat, tarsi jis dabar čia sėdėtų ir analizuotų mitą.

Kas nutinka toliau? Juk negalima padaryti nei vieno žingsnio senovės Graikijos poetinio ir meninio teksto analizėje, jei praleidi chorą. Taigi dar yra ir choras. Jis jums paaiškins. O ką jis paaiškins? Jis sako: „Štai Edipas.“ Mitas apie Edipą, visiškai idiotiškai interpretuotas Freudo ir tik iš dalies rekonstruotas Lévi-Strauss’o. Freudas iš prigimties buvo negabus poetinių ir meninių tekstų skaitymui (na, būna, yra žmonių, kurie neturi muzikinės klausos). Ir Aristotelis toliau sako: „Betgi kas yra karalius Edipas?“ Tai yra mitologinis froidizmo pagrindas. Ach, kokia prasta Sigmundo Freudo filologija. Nei vieno teksto negalėjo įdėmiai perskaityti. O kas yra Edipas? Viena vertus, žmogus, kuris, sakytume, yra teigiamas herojus, tačiau kelyje keikėsi ir visiems talžė galvas, t. y. buvo niekšas, chuliganas, žiaurus žmogus.

Bet įdomiausia, kodėl negalime, anot Aristotelio, jo pavadinti neigiamu herojumi, t. y. tuo, kuris žymiai blogesnis nei mes. Tai labai įdomu, būtinai perskaitykite tą traktatą. Nežinau, ar jis išverstas į rusų kalbą, bet per pastaruosius 800 metų jau yra 6 vertimai. Pirmiausia, jis buvo prarastas, po to buvo rekonstruojamas ir t. t. Taigi Aristotelis sako, pagal vėlyvąją scholastiką: „Na, ką daryti? Tarp kitko, juk vaikinui baisiai nesisekė kiekviename žingsnyje. Jo likimas jį mėtė iš vienos bjaurios situacijos į kitą, o jis kapanodavosi.“ Keista. Mito epilogas. O ką Edipas kalba jau „Kolone“ (tai jau kita pjesė)? „Aš, – sako jis, – nesu nei pats geriausias, nei pats blogiausias. Aš pats laimingiausias žmogus Graikijoje.“ Tai juk irgi be galo įdomu. Tai būtų tas refleksijos žingsnis, kuris jį tragedijos eigoje (tik turėkite omeny, kad dabar kalbu remdamasis Sofokliu) priartintų prie dangaus gyventojų.

Ir čia iškart antras mitas. Be galo įdomu. Kuo jis tapo? Dievu? Ar mirties akimirkoje liko žmogumi? Choro atsakymas: „Nei vienu, nei kitu.“ Tai neįmanoma mūsų europietiškuose mituose. Todėl, kad esmė ne mite, o refleksijoje. Mūsų mitologinės interpretacijos yra žymiai vulgaresnės ir primityvesnės nei Aristotelio. Ir ne todėl, kad blogai susipažinome su medžiaga, o todėl, kad labai blogai pažįstame patys save ir savo kasdienio mąstymo žingsnius.

Leibinas: Pagal mūsų vidinės paskaitos mitologinį ritualą – pabaigoje – reziumė, „refleksija“. Turiu draugą, kuris dirbo labai įtemptoje vietoje. Iš jo reikalavo darbo laiko ataskaitos, ką jis veikė kiekvieną minutę. Ir jis atskaitose rašė: „15:00 – refleksija.“

Viešos paskaitos mitą, kurio dėka mes čia dirbame, sudarė tai, kad kažkokį turinį, įvairų, specialų, neįprastai filosofinį, mėginame išreikšti taip, tartum tai būtų politinė situacija. Ir po to pasižiūrėti, kas liks anapus profesionalios komunikacijos, atviroje nuo to turinio, kurį pateikė lektorius.

Ir šį kartą nieko nesupratau. Tai, žinoma, smulkmena, tereikia prisiminti punktą apie 98% nemąstančių žmonių. O paskaitos pabaigoje man iškilo kitas nesupratimas, nes staiga atsirado skirtumas tarp minkštų ir kietų mitų. Ir tada aš visiškai pasidaviau.

Piatigorskis: Pirmiausia, tai stilistinis skirtumas.

Leibinas: Aš čia dedu tašką. Jeigu norite ir manote, kad tai reikalinga, galite reziumuoti.

Piatigorskis: Kas? Aš? Džiaugsmingai reziumuoju: man čia buvo labai malonu. Taškas.

 

Paruošė ir vertė Linas Jankauskas & M. S.

P. s.: ruošiant šį tekstą, panaudota polit.ru pateikta stenograma, bet tai nėra grynas jos vertimas; didesnioji mūsų pateikto teksto dalis yra sutikrinta, versta, pataisyta ir papildyta nauja medžiaga remiantis paskaitos vaizdo įrašu, įdėtu polit.ru puslapyje.

 

  1. [1]Aleksandras Moisejevičius Piatigorskis (1929–2009) buvo tikros, nedogmatinės minties skleidėjas. Savo veiklą pradėjo kaip mokslininkas orientalistas. Kartu su S. Rudinu išleido „Tamilų – rusų žodyną“, parašė „Indijos filosofijos istorijos šaltinius“. Jurijaus Lotmano kvietimu atvyko į Tartu universitetą, skaitė paskaitas, tyrinėjo semiotiką. Dirbo kartu su gruzinų filosofu Merabu Mamardašviliu; 1982 m. kartu su juo parašė knygą „Simbolis ir sąmonė. Metafiziniai svarstymai apie sąmonę, simboliką ir kalbą“, bendrų tekstų apie sąmonės teorijos pradus (arba apie sąmonės metateoriją, kaip sakydavo Mamardašvilis), pasinaudojant Vakarų ir Rytų filosofijos priemonėmis. 1973 m. Piatigorskis emigravo iš Sovietų Sąjungos ir po metų apsigyveno Londone, dirbo tenykštėse mokslo įstaigose, tyrinėjo budizmą, mitologiją, filosofavo, rašė filosofinius romanus…
  2. [2]Nuo graikiško žodžio άνθρωπος (ánthropos) – žmogus; antropizmas („žmogizmas“).
  3. [3]Valstybės saugumas.
  4. [4]Sovietų Sąjungos komunistų partijos centro komitetas.
  5. [5]Rusų k. разговор – pokalbis
Tagged with: FreudHusserlMarxmitasmitologijapaskaitaPiatigorskisPlatonassąmonėSokratas
 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Set your Twitter account name in your settings to use the TwitterBar Section.