Antikos filosofijai Merabas Mamardašvilis yra skyręs du savarankiškus kursus. Vieną skaitė 1979 m., kitą – 1980 m. Deja, pirmojo paskaitų kurso išliko tik fragmentai. Publikuojamas tekstas yra šio kurso pirma, nepilnai išlikusi paskaita. — (Vertėjo pastaba) —

Merabas Mamardašvilis

Antikos filosofijos paskaitos

Pirma paskaita

…aš nesuvokiu garso tol, kol jis man yra kažko kito ženklas. Tokie ženklai gali būti ir aprašymai. Šiuo atveju aprašymu vadinama tai, per ką matau kažką kita, t. y. matau ne patį aprašymą, o tai, kas šiuo aprašymu aprašoma. Matau ne patį ženklą, o tai, kas šiuo ženklu ženklinama. Imkime du vienarūšius atvejus. Pro šalį eina žmogus ir dainuoja. Aš sakau (išgirdęs dainą) – dainuoja praeivis. Ir tokiu būdu praeivį matau per dainavimą. Arba dar – per garsus įsivaizduoju žmogų, grojantį pianinu. Tiek muzika, tiek muzikos garsas arba muzika kaip garsas prasideda tuomet, kai girdžiu garsą patį savaime, kaip kažką sakantį, o ne ženklinantį kažką kita. T. y. kai garsas yra ne priemonė atpažinti kažką kita arba šį kitą pamatyti, o kai yra suvokiamas ir pasirodo pats savaime. Šiuo atveju, kaip jį vadinsime?

— Stichija.

— Visiškai teisingai, stichija.

Ir dabar suprantame, kad tai ypatingas mūsų regos posūkis. Beje, kad galutinai sujaukčiau jūsų protus, tai, ką pavadinau stichija, galiu įvardinti ir kita – šiuolaikine kalba; galiu tai pavadinti fenomenu arba intencionaliu objektu. — Sunki našta užgriuvo, ar ne? Intencionalus objektas. Šiuolaikinei filosofijai teko sukurti specialius terminus. Šis terminas priklauso XX a. filosofijai, vadinamajai fenomenologijai, kuri samprotauja apie tuos pačius dalykus, apie kuriuos kalbėjo graikai. Intencionaliu vadinamas toks objektas, kuris nežymi savo kalbėjimu arba buvimu [присутствием] nieko kita, išskyrus save patį. Dabar suprantate, kad tik po to, kai garsą imame suvokti kaip intencionalų objektą, prasideda muzika. Ir tik paskui įmanomos visos muzikos problemos – intonacijos, formos ir t. t.

Vadinasi, kas šiuo atveju yra muzika? Garsas kaip objektas. Ir tuo pačiu – stichija, elementas. Tai ir yra muzika vadinamo pasaulio ribinė ypatybė, jo stichija, elementas. Kai suvokiame garsą, esame muzikos elemente. Tolesniam susiejimui su atomizmo problema, pasižymėkite, kad toks elementas yra minimalus; t. y. kai klausau garso paties savaime – tai minimalus žingsnis, už kurį mažesnio negali būti, minimalus žingsnis link to, kad atsidurčiau muzikoje, o ne atpažinime. Eina žmogus ir dainuoja – ir aš įsivaizduoju: eina žmogus. Vadinasi, dainos negirdžiu. T. y. fiziologinio akto prasme, žinoma, girdžiu. Dainos garsai juk tie patys. Bet vienu atveju esu dainos stichijoje, o kitu – ne stichijoje. Garsai, kartoju – tie patys. Bet vienu atveju girdžiu dainą, o kitu – matau praeivį, atpažįstu ir matau einantį ir kažką dainuojantį žmogų. Nes pasaulis žmogui visas jau kažkaip aprašytas. Jį dengia kultūrinių–kalbinių sistemų sluoksnis. Mes gyvename pasaulyje, kuriame viskas pavadinta ir aprašyta. Tai atpažinimų pasaulis. Per ženklus matome prasmes, matome objektus. Ir, negana to, jie suaugę su mūsų emocinėmis, psichinėmis būsenomis.

Taigi noriu pasakyti, kad stichija arba elementai yra fenomenali materija. Štai, tarkime, garsas yra materialus reiškinys. Jis toks pat, kaip ir tuomet, kai pagal garsą atpažįstu kylantį liftą. Tačiau, kai esame muzikos stichijoje, ši materija yra ypatinga. Materija, tačiau ypatinga. Pavadinkime ją fenomenalia. Žodis pasirinktas neatsitiktinai. Jis reiškia, kad stichijos – tai materialūs dariniai, prasidedantys ten, kur apžiūrinėjame arba matome tai, kas atitinkamu jutimo organu matoma savaime. Ką šiuo atveju reiškia „savaime“? Tai, kas kalba ir nekalba apie kažką esantį savyje, ir nenurodo į kažką esantį ne savyje. Pavyzdžiui, pianino garsas, kurį girdime, nurodo, suponuoja grojantį žmogų. Vadinasi, jei garsą suvokiu tokiu būdu, jis nėra fenomenali materija. Ir graikai priėjo tokią pat keistą išvadą. Beje, tikriausiai priėjo ne tik senovės graikai. Lygiagrečiai priėjo ir indai – neatsitiktinai jie turi šventą garsą „om“. Štai, kažką girdžiu šio garso stichijoje ir girdžiu, žinoma, kitą pasaulį, besiskiriantį nuo to, kurį atpažįstu, kai garsai yra ženklai.

Taigi vėl grįžome kalbėti apie vidinį matmenį, kuriame arba per kurį pasaulyje anapus objektų atsiveria tai, kas realu, tačiau nematoma, realus, bet nematomas pasaulis. Ir tuo pačiu jis materialus, nes yra suvokiamas jusliškai. Jau sakiau: fenomenali, tačiau materija. Juk suvokdami garsus, kaip muzikos garsus, t. y. garsus kaip stichiją, kaip elementą, nustatome santykį, kuris taip pat yra juslinis. Tačiau juntamas kokiu pojūčiu? Žinoma, kad klausa. Bet, aišku, ne ta klausa, kurią mes pratę šitaip vadinti, nes išgirsti grojantį žmogų, pažinti nematomą žmogų grojantį pianinu – tai irgi klausa. Išgirsti tai, kas grojama – taip pat klausa, tačiau kita. Ir štai ši kita klausa gali būti sujungta su pirmąja, fenomenalios materijos lygmenyje, mums duoto juslumo lygmenyje, kur ir sudygsta forma. Vidinė forma, kuri atsiranda tik fenomenalios materijos lygmenyje, kartu su ja. Ir atvirkščiai, fenomenali materija bus tik forma. Tuomet, pavyzdžiui, muzikos atveju prasminga kalbėti apie logaritminius tonų santykius ir pan. Ir apskritai, galima kalbėti apie muzikos santykius. Santykis yra forma. Ir dėsnis, kurį minėjau, skambančios stygos arba virpančios stygos dėsnis: santykis vieno su dviem, santykis dviejų su trim arba trijų su trim, irgi yra forma. Forma kaip aiškus organizuotumas, per kurį tampa regimas ir išreiškiamas tam tikras nematomas pasaulis. Graikai, kad tai išreikštų, pritaikė savitą įvaizdį, visiškai nesuprantamą, kuris atrodo tarsi metafora, nors iš tiesų yra lakoniška visos teorinės minties eigos išraiška, mat buvo pamąstyta pirmą kartą. Dangiškųjų sferų skambesio arba dangiškųjų sferų muzikos įvaizdis. Įvaizdis bus suprantamas, jei aiškiai, nenuolaidžiaudami savo sąmonei, išlaikysime štai šį stichijų supratimą, kurį randame pas graikus – stichijų santykyje su forma.

Dabar, kai kalbame apie muziką, užduokime klausimą, į kurį atsakę galėsime žengti dar vieną žingsnį, ir juo užbaigti samprotavimą. Kai klausomės simfonijos, sonatos, kieno garsą girdime? Instrumentų garsą, – juk taip. O gal girdime santykių garsus? Juk santykiai skamba, nors, žinoma, skamba ir instrumentai. Viskas atliekama instrumentais. Bet juk girdime, jei girdime muziką, [tik tuomet], kai esame fenomenalioje muzikos materijoje, t. y. fenomenalioje garso materijoje. Girdime santykių garsus ta ypatinga prasme, kuria ir vartojame žodį „girdėti“. Ir tuo pačiu negirdime instrumentų garsų, nors, be abejo, fiziologiškai juos girdime. Pavyzdžiui, dirigentas tikriausiai negirdi taip, kaip girdime mes. Jis girdi, kai pagal garsą atpažįsta instrumentus (jei jo technikos lygis yra vidutinis), ir nepajėgus kiaurai techniką girdėti dar kažką. Girdi: štai ten smuikas nepataiko, o čia smuiko tempas per lėtas. Tačiau kai muzikos klausomės, o ne diriguojame, tai visiškai apibrėžtà, įródoma ir tikslià žodžio prasme girdime santykių garsus. Arba pačios muzikos garsą, o ne instrumentų garsą. Dabar sugretinkite šiuos santykius ir santykius, tarkime, tarp besisukančių planetų. Žinoma, graikai nemanė, kad dangiškųjų sferų skambėjimas – tai garsai, skleidžiami planetų, kurios džeržgia ir girgžda besisukdamos ant savo ašių. Ne tai turėta omenyje. Dar daugiau, pitagoriečiai netgi kalbėjo apie skaičių skambesį.

Dabar žengsime dar vieną žingsnį, apie kurį jus įspėjau. Taigi, kai turime reikalą su mąstymo sudėtimi, turime reikalą ir su pojūčių sudėtimi. Ne tų pojūčių, kurie mums duoti gamtos per jutimų organus, o tų, kurie egzistuoja, atsiranda tam, kad apskritai būtų įmanomas mąstymas. Sąlyginai juos pavadinkime teoriniais arba teoretizuotais pojūčiais. Pojūčiai-teoretikai. Štai toks pojūtis-teoretikas, kuris yra mokslo ir mąstymo produktas, o ne mokslo ir mąstymo prielaida, ir yra tas pojūtis, kuriuo „girdime“ dangiškųjų sferų skambesį. Pavyzdžiui, kaip matome ne šviesos apšviestus objektus, o matome šviesą, ir, remdamiesi ja, galime suprasti nustatomą santykį. Ne nustatyti santykį, o suprasti tarp objektų nustatomus santykius, aprašomus skaitiniais paradoksais.

Kitaip tariant, noriu pasakyti (ir tuo šiandien baigti pokalbį) apie tai, ką byloja štai tokia de-antropocentruota pastanga mąstyti: ši pastanga realizuojasi ne dėl psichofiziologinio aparato gãlių, paprastai mūsų mąstymą užbaigiančių vaizdinių, o dėl teoretizuotų jutimų organų arba stichijų. Vadinasi, pirmoje teorinio mąstymo formoje stichijos arba elementai pasirodo kaip tai, ką galima pavadinti supratimo kūnu arba supratimo materija. Materija, kurią anksčiau pavadinau fenomenalia, o dabar vadinu supratimo materija. Žmonės dažniausiai supranta įprastinėmis savo psichinio aparato galiomis, ir būtent tai sąlygoja matymo nenatūralumą, jo antropomorfiškumą. Paradoksalu, bet taip yra. O štai tų pojūčių pagrindu, kurie atsiranda „paties savaime“ erdvėje, t. y. toje pačioje erdvėje, kurioje formuojasi mąstymas, ten turime reikalą jau su supratimo kūnais, per kuriuos realizuojasi mintiniai ėjimai, pavyzdžiui, apie skaičius; skaičiai – tai jau abstraktūs objektai, per kuriuos realizuojasi šie supratimo kūnai, jie yra pasaulio deantropocentravimo fundamentas arba pagrindas.

O dabar viską susiekite su tuo, apie ką vėliau šnekės filosofai, vartodami kalbą, kurioje figūruoja žodis „būtis“. Čia ir prasideda labai keistas pokalbis apie šią būtį. Bet jis keistas tik tuomet, jei visa, ką kalbėjau prieš tai, kai kalbėjau apie būdravimą, mąstymą, vertikalę ir t. t. – visas šis fonas arba praleidžiamas, arba laikomas savaime suprantamu. Bet mums, žinoma, neverta kaskart įvardijant arba aktyvuojant filosofines sąvokas, nuo pradžių nustatyti visas gyvas jo gijas, nustatyti visą šį foną. Jie suponuojami kaip jau žinomi, kaip savaime suprantami. Kodėl? O todėl, kad priešingu atveju, turėdami jau išrastą kalbą, pradėsime iš naujo eiti šios kalbos žodžių išradimo keliu. Kalba pati mãžina, taupo mūsų pastangas. Vengdami daugybės paaiškinimų, galime šnekėti šia kalba su tais, kurie ją moka.

Filosofija – tai kalba, ir šia kalba ji kalbamà; tuojau suprasite, kas kalbama. Štai atkūriau potekstę, o dabar filosofine kalba, kuri netraukia paskui save potekstės, o yra sąvokų kalba, sakau, kad būtis yra tai, kas apima visa, kam nėra nieko, kas būtų kita. Ji nejudanti, amžina, nekintanti ir yra, kaip sako Parmenidas, tarsi sfera arba rutulys. Ji apskrità. O dabar pamirškime, kad būtis – tai fizinė būtis. Parmenidas sakė, kad anapus daiktų, kuriuos matome, yra kažkokia tikra būtis; ji apskrità, nejudanti – amžina sfera. Bet mes į šiuos žodžius nejučia įdedame paraidinę prasmę. Suprantame juos kaip žodžius, sakančius ne tai, kad jau visiškai fizinius dalykus, bet taip pat ir kažką ypatinga, ir vis dėlto – dažniausiai kaip apie fizinius dalykus. Bet tuomet, pavyzdžiui, ką reiškia nejudanti? Kad ši fizinė būtis – amžinà ir nejudanti? Akivaizdu, kad kalbama ne apie tai. Būtis yra esančiojo [существующего] būtis. Ne patys daiktai, o daiktų būtis. Kalbėjau apie būdravimą, buvojimą vientisai, kartą ir visiems laikams, [tokį buvojimą], kuris, pavyzdžiui, gali būti pažymėtas šlove. Kas tai? Galiu pasakyti, tai – sfera, visiškai užsisklendusi savyje, joje nėra nieko, išskyrus ją pačią. Na, o kas dar yra tame, ką aprašiau perskyrų kalba, be tų sąlygų, dėl kurių apskritai kažkas yra? Žinoma, apie šias sąlygas turime kalbėti kita kalba nei ta, kuria kalbame apie šių sąlygų sutvertus dalykus. Sutverti daiktai, dėsniai, jie aprašomi normalia kalba. O kai noriu kalbėti apie tai, kas juos sutveria, turiu vartoti būties kalbą. Arba kalbą, kuria pradedu kalbėti apie būtį. Vadinasi, žodis „būtis“ sutrumpina, talpina savyje visus tuos žodinius-mintinius ėjimus, kuriuos atlikau, ir šia taupia kalba mėginau suprasti. Tiksliau, taip: pasitelkę žodį „būtis“, mėginame suprasti, kad yra kažkas, kas – víena, kažkas, kas suponuoja meistriškumą ir tuo pačiu apima mąstymą. Kažkas, kas yra ne joks atskiras daiktas, o visi daiktai – jie yra. O jei taip, vadinasi, be jų nėra nieko kita, jokių kitų? Vien dėl pačios mąstymo eigos turėčiau taip pasakyti. Juk, jei sakiau, kad yra kažkas, kas nėra joks atskiras daiktas, o jie visi kartu, ir paskui pavadinau tai būtimi, vadinasi, turiu iš karto pasakyti: būtis yra kažkas, anapus ko nėra nieko kita. Juk taip?

Todėl, kai atsiverčiame Parmenido tekstus, juose neatsitiktinai parašyta: amžinà, nejudanti, jokią akimirką nėra nieko kita išskyrus ją[1]. T. y. iš tikrųjų būtyje nėra nei praeities, nei ateities. Jei kažkas taptų, šito jau nebūtų, o būtų kažkas kita. O kita mes atmetėme. Aš sakiau, kad būtis – tai kažkas víena, kas nėra joks atskiras objektas, o yra jie visi. O taip pasakęs, pradėjęs taip kalbėti ir pavadinęs tai būtimi, turiu tuomet apie būtį kalbėti tą patį, ką ir Parmenidas. Anapus būties nėra nieko kita, ji uždara, viena. Ir atsiranda dar papildomas terminas, būtent: yra vienis ir yra daugis. Ir filosofas klausia: kodėl? Atsiranda specialios apibrėžtumo ir neapibrėžtumo, baigtinumo ir begalybės sąvokos. Tai ir yra būtis kaip sfera, ji begalinė ir nejudanti. Todėl, kad ji – apskritimas, taško judėjimas, kuris ir sukuria apskritimą, bet kadangi taškas visą laiką grįžta per save patį, apskritimas nejuda. Tarkime, ranka nupiešiau apskritimą, bet juk jūs matote ne mano rankos judėjimą, o tašką, kuris nubrėžė apskritimą. Jis[2] begalinis, apvalus ir nejudantis. Vadinasi, vis dėlto egzistuoja ši apskrita begalybė, besiskirianti nuo daugio begalybės arba nuo išsiblaškymo, iširimo begalybės, t. y. nuo begalinio konkrečių daiktų mainymosi, graikų laikyto neapibrėžtumu arba neapibrėžta begalybe, skirtingai nuo būties begalybės ir uždarumo. Todėl, kad būtimi jie vadino tam tikrą, horizontaliam išsiblaškymui priešingą vertikalų buvojimą.

Bet tuo pačiu graikai suprato dalyką, kurį pirmas išsakė Herakleitas, – kad žmogaus santykis su visu šituo yra ypatingas. Kodėl? Todėl, kad žmogus apskritai neturi pasirinkimo problemos. Nes pasirinkimas jau atliktas. Jis nuo pat pradžių, kaip žmogiškoji esybė, suformuotas būtyje, ir todėl negali paskui vėl įsijungti į būtį, atskirti savęs nuo jos, dar kartą į ją įsijungti. Tai ir reiškia, kad į tą pačią upę neįmanoma įžengti du kartus. Ši Herakleito mintis nėra šiaip sau banalybė…

Vertė Audrius Račkauskas

 

Versta iš: Мамардашвили М. Лекции по античной философии. М.: Аграф, 1999. P.203-210.

  1. [1]„Tačiau aumeniu [logos] spręsk apie daug nuginčijantį paneigimą, kurį aš išdėstysiu. / B 8. Belieka vienintelė ištara dėl kelio – jog „yra“. O ant šio [kelio] labai daug ženklų: kad esamybė neatsiradusi ir nežūvanti, ištisa, vienintelė ir nevirpanti bei nesibaigianti; [5] [jai] nei kada „buvo“, nei „bus“, kadangi yra dabar išsyk visa, viena, tolydi, – nes kokios gi kilmės [genna] jai ieškosi?“ — Parmenidas Apie prigimtį. Vertė M. Adomėnas. Iš: Naujasis židinys, Nr. 10, 1991, P.4.
  2. [2]Taškas.
Tagged with: antikafilosofijaHerakleitasMamardašvilismuzikapaskaita
 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Set your Twitter account name in your settings to use the TwitterBar Section.