Įsivaizduokite, kad einate į restoraną. Žvelgdami į meniu aptinkate, kad čia siūlomi du jūsų mėgstamiausi patiekalai – tarkime, šparagų ir špinatų pyragai. Ką darysite? Pradžioje turbūt šiek tiek svyruosite, bet tada vis tiek rinksitės. Jūs privalote rinktis, ar ne? Net jeigu esate alkanas ar toks godus, kad užsisakysite abu, visgi privalote nuspręsti, kurį valgyti pirmiau.
Kaip gi jūs nusprendžiate? Jei juos abu mėgstate vienodai, kodėl pasirinkote, sakykime, špinatų pyragą, o ne šparagų? Čia galimi du bendri atsakymai. Jūs galite pasakyti, kad:
a) Tokiam pasirinkimui nėra jokio pagrindo (jokios priežasties). Jūs tiesiog atlikote veiksmą, lygiai taip galėjote pasirinkti ir kitą patiekalą. Arba:
b) Pagrindas yra, tačiau jis jums nežinomas.
Antrasis atsakymas atrodo labiau tikėtinas, kadangi jis siejasi su principu, kuris grindžia mūsų mąstymo būdą. Šis principas paprastai vadinamas Leibnizo dėsniu arba Pakankamo pagrindo dėsniu. Tai gali būti pateikta keliais būdais:
• Nihil sine ratione: nieko nėra be pagrindo.
• Nieko nenutinka be pakankamo pagrindo/priežasties.
• Prieš kiekvieną įvykį A yra kitas įvykis B (arba įvykių derinys), kuris visiškai paaiškina, kodėl A turėjo įvykti.
• Ex nihilo nihil fit: iš nieko niekas neatsiranda.
Šis principas išreiškia mūsų negalią patikėti, kad kažkas gali tiesiog pasirodyti lyg niekur nieko ar įvykti be priežasties. Įsivaizduokite, kad stiklinė ant stalo staiga sprogo. Net jeigu neturėsite nė menkiausios minties, kas nutiko stiklinei, vis tiek manysite, kad kažkas turėjo ją paveikti. Juk jeigu nebūtina, kad įvykius kažkas paveikia, tada įmanoma bet kas. Tačiau jei būtų įmanoma bet kas, mes daugiau nebegalėtume veikti, kadangi, norėdami veikti efektyviai, turime pasitikėti priežastinių ryšių patikimumu. Taigi esame užtikrinti, kad yra priežastis, kodėl stiklinė sprogo. Ir jeigu šitaip, tai mes greičiau patikėsime viršgamtinėmis priežastimis negu manysime, kad priežasties išvis nėra. Mes esame užtikrinti, kad kažkas turėjo tai paveikti, nesvarbu kas.
Tas pats galioja ir žvelgiant į žmonių veiksmus. Kai einate į restoraną ir pasirenkate špinatų pyragą, jaučiame, kad jūsų pasirinkimui privalo būti priežastis. Galbūt šiandien šparagų nenorite. Kodėl? Gal juos valgėte praėjusią savaitę. O gal jaučiate, kad špinatų pyragas labiau tiks prie vyno, kurį ką tik užsakėte. Žinoma, būtų priežasčių pasirinkti ir šparagus (pvz., jūs juos labai mėgstate). Žodžiu, tas faktas, kad nepasirinkote šparagų, nereiškia, kad neturėjote priežasčių pasirinkti. Kodėl gi jų nepasirinkote? Tai akivaizdu – nes jūs neturėjote pakankamai priežasčių arba turėjote nepakankamai tvirtas priežastis: tvirtesnės priežastys nubalsavo už špinatų pyragą.
Dabar tarkime, kad kiekviena priežastis turi atitinkamą svorį. Įsivaizduokite porą svarstyklių. Ant vienų svarstyklių dedame visas priežastis, kurios mus nukreipė pasirinkti špinatų pyragą, ant kitų – visas priežastis šparagų naudai. Savo sprendimą priimame atsižvelgdami į tai, kurios svarstyklės yra sunkesnės. Arba, greičiau, sprendžiama už mus – svarstyklės sprendžia. Arba įsivaizduokime save gelžgaliu, ir kiekviena priežastis yra magnetas, traukiantis mus į skirtingas puses. Taigi magnetai mus traukia į vieną pusę, kiti į kitą, ir mes judame ten, kur magnetų daugiausia arba kurie stipriausi.
Manydami, kad sprendimai atliekami tokiu mechaniniu būdu, mes galime įsivaizduoti situaciją, kurioje galima tobula pusiausvyra tarp priešingų priežasčių. Tokiu atveju svoriai ant svarstyklių yra vienodi, arba magnetai, traukiantys jus į vieną pusę, nėra nei stipresni, nei silpnesni už tuos, kurie jus traukia kiton pusėn. Kas tada nutinka? Atrodo, racionalus sprendimas tampa išvis neįmanomas, nes priežastys kiekvienam pasirinkimui yra vienodos.
Tai yra Buridano asilo situacija, pavadinta filosofo Jeano Buridano (1300–1358) garbei. Asilas atsiduria priešais dvi vienodas dideles ir skanias šieno stirtas. Kadangi jam stinga priežasties pasirinkti kažkurią iš dviejų, jis negali nuspręsti, kurią ėsti, ir šitaip kamuojasi badu iki mirties. Šis pasakojimas paprastai pasitelkiamas, kai norima parodyti, kad laisvos valios nėra; ir išties, čia tikėtinas klausimas, ar tokioje situacijoje galima laisva valia.
Esant normaliai maisto situacijai, kai nėra tobulos pusiausvyros tarp priešingų priežasčių, asilas sugebės pajudėti maisto link, nes tam turi priežastį. Tačiau lieka neaišku, ar jis pajuda, nes pats to nori ar jį tiesiog traukia į tą pusę. Iš tikrųjų jis ne tiek nusprendžia ėsti, kiek yra vedamas savo alkio ir maisto pasiekiamumo. (Na, taip bent jau galėtų būti, nes vedamo asilo neatskirsi nuo asilo, kuris pats priima sprendimą.) Kitaip sakant: tai, ką daro asilas, jis gali daryti be laisvos valios. Paprasčiausiai jam jos nereikia. Taipogi dažnai ir mums nereikia. Kol yra priežasčių padaryti vieną dalyką, o ne kitą, tol laisva valia, kaip paaiškinamasis principas, nereikalinga.
Norėdami išsiaiškinti, ar iš tikrųjų esate laisvi, privalote būti situacijoje, kurioje nėra viena už kitą stipresnių priežasčių – tokioje situacijoje, kurioje, deja, atsiduria Buridano asilas. Jei sugebėsite priimti sprendimą tokioje subalansuotoje situacijoje, parodysite savo valios laisvę. Buridano asilas nesugeba nuspręsti, taigi jo valia, akivaizdu, nėra laisva. Bet juk Buridano asilas yra paprasčiausia išmonė. Kaip dėl tikrų asilų? Jei galėtume surasti asilą, kuris būtų pakankamai kvailas, kad kamuotųsi badu tarp dviejų kaugių, galėtume turėti įrodymą prieš laisvą valią, – žinoma, tol, kol asilas yra susikaupęs (bent jau tas konkretus asilas). Tačiau tai mažai tikėtina. Kad ir kaip gudriai dėliotume situaciją, asilas svyruos neilgai, jeigu išvis svyruos, ir netrukus pasirinks vieną iš šieno stirtų. Jam nė motais, kurią, ir jis tikrai nesikamuos badu. Visgi net jeigu atliktume tūkstančius panašių eksperimentų, ir nė vienas asilas niekada nesikamuotų badu priešais dvi vienodas ir patrauklias šieno stirtas, gali būti, kad tos stirtos iš tikrųjų nėra vienodai patrauklios. Galbūt tikrame gyvenime nėra jokių situacijų, kuriose pasvertos priežastys, mums renkantis, yra vienodos.
Žinoma, yra situacijų, kai bandydami apsispręsti patiriame sunkumus (tokius sunkumus tarpais patiriame mes, tačiau ne asilai). Tai dažniausiai nutinka, kai mūsų sprendimas daug ką lemia. Bet galiausiai mes vienaip ar kitaip nusprendžiame, net jeigu taip įvyksta dėl to, kad laikas keičia situaciją. Buridano asilas kamuojasi badu, nes jis vaizduojamas amžinu, kažkaip pašalintu iš laiko tėkmės. Jis sustabdytas situacijoje, kurioje tėra jis ir dvi šieno stirtos. Bet kadangi asilai gyvena laike, nė vienas asilas niekada nesikamuos badu, nes jis stokoja laisvos valios.
Michael Hauskeller
• Rašant šį tekstą nenukentėjo nė vienas gyvūnas
Vertė Linas Jankauskas
Why Buridan’s Ass Doesn’t Starve