Meditacija apie Vytį

pagal | 2013 12 12

Unikalia vaizduote pasižymėjęs Franzas Kafka savo trumpoje esė „Naujas advokatas“, remdamasis antikos didybės vaizdiniais ir juos gretindamas su šiandienybe, pateikia fikcinę situaciją, kurioje, nesivargindamas daug analizuoti, meninės raiškos priemonėmis tiria moderniosios negalios simptomus ir diagnozuoja nepagydomą menkystės būklę. Žirgo Bucefalo, ištikimai tarnavusio Aleksandrui Didžiajam Iso, Gaugamelų ir daugelyje kitų mūšių, vardu rašytojas vadina advokatų kontoroje dirbantį naują darbuotoją. Tekste nupasakojamas fantasmagoriško personažo darbinimosi teisinėje kontoroje proceso epizodas, iš kurio sklinda viską persmelkianti splino nuotaika:

Apskritai advokatų kambarys pritaria Bucefalo priėmimui. Su stebėtina nuovoka visi sau sako, kad Bucefalas šiuolaikinėje visuomenės santvarkoje yra patekęs į sunkią padėtį ir dėl to, o dar ir dėl savo reikšmės pasaulio istorijai nusipelno bent jau prielankumo.“1

Sunki klasikinio sukirpimo tipažo padėtis yra ta ašis, aplink kurią sukasi novelės fabula ir kuri verčia mąstyti. Žirgo Bucefalo šeimininkas Aleksandras Didysis būdamas dvidešimties tapo makedonų karaliumi ir visai netrukus išžygiavo užkariauti pasaulio. Palikęs sostinę Pelą, niekuomet ten nebeketinęs grįžti ir išties nebegrįžęs, jis tiesiog tobulai išpildė antikinio virtus esmę: omnia mea, mecum porto2. Mūšių priešakyje ir sukūryje kovęsis, patyręs daugybę nuotykių ir išbandymų, bet galiausiai pajungęs visas žemes, į kurias buvo įkėlęs koją, didysis imperatorius sustojo tik Indijoje, išvargintai kariuomenei atsisakius žygiuoti toliau. Vieno iš didžiausių žmonijos istorijoje karvedžio ir jo žirgo vaizdiniai Kafkos plunksnos dėka virsta aštria mūsų (post)moderniųjų laikų satyra:

Šiandien – to niekas nenuneigs – nebėra didžiojo Aleksandro. Tiesa, žudyti kai kas moka; netrūksta ir mitrumo pataikyti ietimi per banketo stalą į draugą; ir daugeliui per ankšta Makedonija, tad jie keikia prakeiksmu tėvą Pilypą, – bet niekas, niekas nebegali vesti į Indiją.“3

Daugiatautės moderniosios imperijos karnavale gyvenęs rašytojas aštriai įžvelgė visą supuvimą, slepiamą po išorine didybe ir klasikinės politikos esmės, suteikiančios realų dalyvavimą tiek savo, tiek savosios valstybės gyvenimo reikaluose, mirtį. Biurgeriško maskarado danse macabre4 nė iš tolo negalėjo priminti antikinės, tikrose kovose suręstos imperijos, kuriai atsirasti reikia neeilinių karvedžių. Bet esmė netgi ne tai. Į pasaulio kraštą nusibeldusiam Aleksandrui nors ir pavyko pakloti imperijos pamatus, ji nebuvo ilgaamžė. Vis dėlto visos sukurtos imperijos byra ir žlunga, tačiau liko iškeltas atskaitos vertinimo matas, kurio nepaisyti nebegalėjo vėlesnių politiką formuojančių Vakarų civilizacijos visuomenių elito atstovai. Pavykus empatiškai įsigyventi į helenestinės kultūros aktualijas, tampa suprantamas šių laikų nykulys:

Jau anuomet Indijos vartai buvo nepasiekiami, bet jų kryptį rodė karaliaus kalavijas. Šiandien tie vartai perkelti kiton vieton, toliau ir aukščiau; niekas neberodo krypties; daugelis laiko kalavijus, bet tik tam, kad jais pamosuotų; ir žvilgsnis, mėginąs paskui juos sekti, tuoj pasiklysta.“5

Restauruotas plokštinis koklis su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės herbu (XVI a. vid.), rastas Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorijoje.

Aleksandro Didžiojo, raito ant Bucefalo, vaizdinys tikriausiai ne atsitiktinai rašytojui išreiškė visą antikinių imperijų didybę. Raitas karžygys (vytis) yra pagrindinis lietuvių heraldikos simbolis. Mes taip pat gyvename didžiųjų imperijų, save vadinančių atstovaujamosiomis demokratijomis, tarpusavio kovų dėl įtakos lauko verpetuose. Galima lengvai suprasti didžiąsias pasaulio politinės arenos lyderes, kur tikros demokratijos orientyrų išlaikymas vargiai įmanomas iš viso. Bet štai pernelyg brangių Žemutinės pilies „valdovų rūmų“ statymo avantiūra, pastarąjį dešimtmetį virtusi didžiausiu korupcijos simboliu ir kritikos taikiniu, akivaizdžiai įrodo, kad imperialistinių ambicijų kompleksas lietuviams taip pat nesvetimas. Įdomiausia čia tai, kad nors statinys kurtas pagal renesansiškąjį, Abiejų Tautų Respublikos karaliaus Žygimanto Augusto prašmatnios rezidencijos modelį, būtent Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija, su savo karine imperialistine didžiųjų kunigaikščių politika, yra toji eilinio tautiečio vaizduotę kaitinanti terpė, pateisinusi itin brangaus muliažo statybą. Klausimas, ar ir mūsų didiesiems karžygiams, didžiausią savo laiko dalį praleisdavusiems karo žygiuose, būtų rūpėję įsirengti tokias prabangias rezidencijas, nėra esminis. Daug sunkiau suprasti, kodėl demokratinius idealus teoriškai išpažįstanti visuomenė gyvena viduramžiškų absoliutizmo fantazijų, keistai derančių su renesansišku kraštutinumu ir barokiniu iracionalumu, realijose. Kultūrai skiriamų finansinių lėšų skirstymo logika ir jų realus panaudojimas jau nuo pat mūsų atkurtosios respublikos atsiradimo pradžios stulbina keistu viešų deklaracijų ir realios politikos neatitikimo laipsniu. Prisimenant tam tikros „šviesuomenės“ dalies plačiajai visuomenei skirtas švietimo viešųjų ryšių akcijas, tikinant, jog rūmų „restauracija“ tiesiog gyvybiškai reikalinga, nes nėra kur priimti garbingų užsienio svečių ir eksponuoti šiuo metu Vavelyje saugojamų Žygimanto Augusto gobelenų, aplanko sunki mintis: ar tikrai mūsų laikų akademijų pirmūnams ir mokslų bei menų žinovams labai rūpi visuomenės kultūra ir švietimas, įpareigojantis tarnauti viešajam interesui ir tautos gerovės idealams?

Naujojo mauzoliejaus statinys, užuot mėginant tikrai deramai saugoti gyvosios istorijos paveldą, turėtų dar ne kartą prikaustyti rimtų socialinių bėdų kamuojamos visuomenės problemoms neabejingų, kritiškai mąstančių piliečių dėmesį. Atrodytų, jog iki šiol mūsų krašte niekuomet nebuvo perdėto dėmesio monumentaliosios istorijos palikimui. Viso to paaiškinimas remiantis pagoniškomis mentalinėmis liekanomis, giliai įsirėžusiomis į lietuvio gamtameldžio savastį, dabar jau sunkiai įtikinamas, regint kolektyvinį tautiečių neatsparumą visoms pigiausioms architektūrinėms tendencijoms ir apskritai miesto planavimo, viešųjų ir privačiųjų erdvių skirties ir dermės kultūrai. Sunku atsikratyti įspūdžio, kad Lietuvos didžiųjų miestų prospektai, nusėti greitojo maisto restoranų, lošimo namų ir naktinių klubų žaižaruojančiomis iškabomis (vienas, pavyzdžiui, kažkodėl pasivadinęs vardu, kuris beveik nesiskiria nuo stipraus narkotiko pavadinimo) pakeliui į visai greta esančius naujuosius valstybinės reikšmės kultūrinius objektus, kur kas geriau atskleidžia tikrąjį bendrąjį tautiečių mentalinį lygį ir gyvosios kultūros panoramą.

Vis tik ideologinėje srityje naujų kultūrinių objektų statybų pagrindimo bėdų netrūksta ir daugiau. Galutinai nepasidavę emocijoms ir romantiškai senovės didybės traukai, turėtume pripažinti, kad tarp moderniaisiais laikais keliasdešimties separatistų sukurtos mažos demokratinės valstybės ir viduramžių Europoje teritorija didžiausios kunigaikštystės tikrai nėra tiek daug tęstinumo, kiek paprastai linkstama manyti. Laikmetis Abiejų Tautų Respublikos sudėtyje iš viso dažnai pagrįstai vadinamas ne suverenaus valstybingumo išsaugojimo, o egzistavimo didžiojo brolio šešėlyje istorija. Ilgų metų vergovės jungas carinės Rusijos sudėtyje ar priverstinis įsiliejimas į Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos „draugišką“ šeimą turėjo formuoti tvirtas, laisvę suprantančias ir gerbiančias žmonių charakterio savybes. Kažkada atmintin įstrigo vieno žymaus akademiko pastebėjimas, kad vienas iš dvidešimties moderniosios valstybės tėvų kūrėjų, vergovės ir skurdo nualintai imperijų provincijai suteikęs klasikinę substancinę valstybingumo formą, savo veiklos pasiekimais ir aktualumu dabarčiai yra svarbesnis už visus praeities karalius ir didžiuosius kunigaikščius kartu sudėjus.

Globalinių dydžių pasaulyje kalbėti apie klasikinio tipo politiką mažų mažiausiai naivu. Vis dėlto tam, kad gyvenimo formos visiškai nenusidėvėtų, net jeigu tik kaip miražas privalėtų išlikti pagrindiniai orientyrai, rodantys teisingo judėjimo trajektorijas. Atrodytų, paprasčiausia logika reikalautų, kad, skelbiant save respublika, civilizuoto Vakarų pasaulio dalimi, turėtume orientuotis į klasikinės kultūros erdvės lauką, turėtume sekti vertybėmis, užgimusiomis dar pačiose ištakose, demokratijos lopšyje Heladoje. Tikros, klasikinės demokratijos kontūrų eskizą mums paliko istorikas Tukididas, „Peloponeso karo istorijoje“ perteikęs Periklio kalbą, skirtą kautynėse kritusiems kariams:

Mūsų valstybinė santvarka nėra kaimynų įstaigų pamėgdžiojimas: mes patys greičiau esame kai kuriems pavyzdys. Ši santvarka vadinasi demokratija, nes ji gina ne mažumos, o daugumos interesus. Privačių interesų atžvilgiu mūsų įstatymai visiems teikia lygias teises. Politine prasme pirmenybė teikiama kiekvienam ne todėl, kad jį remia viena ar kita partija, o priklausomai nuo jo paties privalumų. Net ir neturtingas pilietis, jei tik jis gali atlikti ką nors naudinga valstybei, jo nežymi padėtis netrukdo pasiekti garbės ir įtakos.

Mes laisvai tvarkome savo visuomeninį gyvenimą, o kasdieniuose tarpusavio santykiuose nesame įtaringi, nerūstaujame, jei kuris nors iš mūsų pasielgia taip, kaip jis nori. Visuomeniniuose santykiuose mes neperžengiame įstatymų, visų pirma jų bijodami.

Kasmet rengiame rungtynes ir iškilmingus aukojimus, kurie suteikia galimybę dvasiai pailsėti nuo darbų, taip pat tinkamai tvarkome savo namų gyvenimą, kurio kasdieniai džiaugsmai nuveja nuobodulį.

Negana to, mūsų valstybė didelė, todėl mums suplaukia visokių gėrybių iš viso pasaulio, ir mes taip pat lengvai galime naudotis jomis, kaip ir pagamintomis pas mus.

Mes mėgstame grožį be įmantrumo ir išmintį be išglebimo. Turtą mes naudojame savo veikloje, o ne pasigyrimui. Ir prisipažinti neturtingiems pas mus nėra gėda; atvirkščiai, daug gėdingiau neišbristi iš jo darbu. Tie patys asmenys pas mus gali rūpintis ir savo namų reikalais, ir tvarkyti valstybės reikalus. Tik mes vieni žmogų, vengiantį dalyvauti valstybinėje veikloje, laikome ne kukliu, o tuščiu.

Mes patys apsvarstome savo veiksmus ir stengiamės teisingai juos įvertinti, nemanydami, kad kalbos trukdo darbui. Daugiau žalos, mūsų nuomone, būna, jei veikiama iš anksto neaptarus. O kitiems, atvirkščiai, nežinojimas sukelia drąsą, o apgalvojimas – neryžtingumą.

Aš tvirtinu: mūsų miestas yra Helados mokykla, o kiekvienas žmogus, man rodos, pas mus gali užsiiminėti kuo įvairiausia veikla ir reikštis kaip vertinga bei savarankiška asmenybė.“6

Vadinasi, piliečių savanoriškas paklusimas ir lygybė prieš įstatymą (nomos), jo ribose apsibrėžiama laisvė (eleutheria), kuri įmanoma tik besilaikant saiko (hybris), turėtų būti būtina savasties sąlyga. Visuotinio turto naudojimas bendram labui, o ne privatiems reikalams ar pasipūtimui, reikalautų ne mažesnio dėmesio ir sutelkties.

Tautvydas Vėželis

Meditacija skaityta 2013 m. lapkričio 29 d. minint Filosofijos dieną Lietuvos edukologijos universitete

 

  1. F. Kafka Procesas. Novelės, išleido Baltų lankų leidyba, 2011, p.380. Vertė Antanas Gailius.
  2. Omnia mea, mecum porto (lot.) – visa, ką turiu, nešuosi su savimi (tikrasis žmogaus turtas – jo vidinės savybės); žodžiai priskiriami Ciceronui.
  3. F. Kafka Procesas. Novelės, išleido Baltų lankų leidyba, 2011, p.380. Vertė Antanas Gailius.
  4. Danse macabre (pranc.) – mirties šokis (vok. Totentanz, isp. Danza de la Muerte); tai tam tikru metu Vakarų Europoje užgimęs alegorinės simbolikos siužetas, anksčiausiai pasireiškęs žodinėje liaudies tradicijoje ir dailėje, vėliau ir literatūroje, skulptūroje bei muzikoje.
  5. F. Kafka Procesas. Novelės, išleido Baltų lankų leidyba, 2011, p.380. Vertė Antanas Gailius.
  6. F. Arskis Periklis, Vilnius, Mintis, 1989, p.119. Vertė Gintaras Jatkonis.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.