Descartes ir Buda

pagal | 2012 03 31

Šį tekstą 1920-ųjų birželio 12 dieną parašė aštuoniolikmetis Aleksandras Koževnikovas, vėliau išgarsėjęs Alexandre’o Kojève’o pavarde. Tekstas buvo aptiktas mąstytojo archyve ir įdomus tuo, kad jis parašytas rusų kalba, ankstyvoje jaunystėje, dar prieš emigraciją iš sovietinės Rusijos. Be to, tekstas yra išskirtinis, nes jame galima užfiksuoti šio mąstytojo, padariusio didžiulę įtaką prancūzų intelektualiniam sluoksniui, minties pradžią. Didžiąją dalį savo veikalų Kojève’as parašė prancūziškai, o šis tekstas leidžia užčiuopti jo minties raišką gimtąja rusų kalba.

 

Descartes ir Buda

Tą dieną dirbau iki vėlumos: tuo metu, kai nusprendžiau pailsėti, buvo panašiai penkta valanda. Dirbau bibliotekoje. Kambaryje buvo pakankamai tamsu, o stovinti ant stalo lempa apšvietė tik nedidelę kambario erdvę, kurioje buvo matyti ant sienos kabantis Descartes’o portretas, o tuo tarpu ant paties stalo, užkrauto knygomis ir popieriais, matėsi pastarojo kampe stovinti, bet ryškiai tamsiame fone išsiskirianti, nedidelė Budos statulėlė. Visa kita skendėjo tamsoje ir daugiau intuityviai galėjai numanyti nei matyti kažkur šalia esančias pilnas ir ilgas knygų lentynas. Aš stipriai pavargau ir, matyt, todėl mane apėmė ta keista ir paslaptinga nuotaika, kuri visuomet įsigali ten, kur daug knygų. Atsirėmęs į kėdės atlošą, mąsčiau apie ką tik parašytą tekstą, apie dvi kultūras, Vakarus ir Rytus, bet pažymėtina, kad mano žvilgsnis visą laiką buvo nukreiptas į vienintelius kambaryje apšviestus objektus – portretą ir statulėlę. Nežinau, kiek laiko taip sėdėjau, man pasirodė, kad net snūstelėjau, kai staiga buvau priverstas pašiurpti. Aš ne iš karto supratau, kas nutiko, bet gana greit pamačiau, kad su portretu ir statulėle vyko kai kas nepaaiškinamo, kas ir privertė mane į juos nukreipti dėmesį. Decartes’o veidas portrete tarytum atgijo, jis įgijo iškilias formas, netgi pasirodė, kad jo lūpos judėjo. Taip pat pasikeitimai įvyko ir su statulėle. Bronza nustojo blizgėjusi ir įgijo įdegusio kūno atspalvį, panašų į seno dramblio kaulo spalvą, o tuščiose figūrėlės akyse atsirado žmogiškas žvilgsnis. Buda atgijo ir žiūrėjo į Descartes’ą su veide įsispaudusia neapsakomos ironijos išraiška. Aš įsiklausiau ir labai greit išgirdau, apie ką jie kalbasi. Matyt, jie kalbėjosi pakankamai seniai, nes pirmuosiuose Descartes’o išgirstuose žodžiuose aiškiai išgirdau sudirgusį balsą.

– Atleiskite, – tarė jis, – taip mes niekada nesusikalbėsime. Turėtume surasti kokią nors aksiomą, panašią į geometrinę, kuri būtų priimtina ir leistų mums abiems sukonstruoti kokią nors filosofinę sistemą, iš kurios loginiu būdu išvedamos pasekmės būtų būtinos kiekvienam. Tokia aksioma, mano manymu, galėtų būti tvirtinimas, kad iš to, jog aš mąstau, seka tai, kad aš egzistuoju – cogito ergo sum. Šį teiginį suformulavau labai seniai, dar tuomet, kai buvau gyvu žmogumi, o ne kabančiu kieno nors bibliotekų papuošalu, – kaip šio portreto pavidalas. Beje, šio mano teiginio iki šiol niekam nepavyko paneigti. Manau, kad jūs pagaliau turėsite su manimi sutikti.

– Kodėl turėčiau? Nesutinku. Aš turėjau malonumą – nors jau buvau pavirtęs šia per pasaulį keliaujančia bronzine statulėle – išgirsti šį jūsų teiginį, tačiau aš jam turiu atitinkamų priekaištų. Jūs sakote: „Aš mąstau, vadinasi, aš egzistuoju“. Taigi mąstyti ir egzistuoti, jūsų manymu, yra viena ir tas pats, na, mažių mažiausiai bet kuri mintis pasirodo esanti egzistavimo sinonimu, tai yra jūs teigiate, kad aš negalėčiau mąstyti, šis veiksmas nebūtų įmanomas, jei jis su savimi neatsineštų egzistavimo. Ar ne taip?

– Visiškai teisingai. Mąstymo galimybė pati savaime įrodo tikrą ir neabejotinai realią egzistenciją. Mano manymu, tai absoliučiai aišku.

– Galbūt, bet aš pratęsiu savo mintį. Mąstymo procesas sąlygoja būtį, vadinasi, jau pati mintis yra būtis, realybė. Bet kas, kas egzistuoja, taip pat yra realybė, būtis. Tokiu būdu jūs savo teiginiu tik tvirtinate, kad žinomos realybės tapatumas yra sąlygojamas būtimi. Su tokiu dalyku, be abejo, sunku nesutikti, bet didysis klausimas, ar galima iš šio tapatumo daryti jūsų siūlomas išvadas. Jūs siekiate įrodyti mąstančiojo Aš egzistavimą, kaip mąstančio vieneto egzistavimą, remdamasis tokiu teiginiu: „yra realybė, būtis“. Taigi tvirtinimas „cogito ergo sum“ nėra aksioma, o jam pačiam reikalinga ši jūsų prielaida.

– Manykime, kad taip ir yra. Tačiau juk jūs negalite teigti, kad mąstymas yra nebūtis. Bet kokia būtis, kaip nebūties priešingybė, yra realybė, o nebūtis – nerealybė, vadinasi, ir neegzistuoja. Jeigu mes iš viso galime kalbėti apie mintį, turime pripažinti ir egzistavimą, o tai reiškia ir būtį, ir realybę.

– Kažin. Visi jūsų svarstymai remiasi pasaulėžiūra, kad bet kuri būtis yra realybė, o bet kuri nebūtis – nerealybė, taigi neegzistuojanti, vadinasi, tai galima lengvai atmesti. Tačiau pažiūrėkite iš kitos pusės, – juk pačios būties supratimas negali būti suprastas kitaip, kaip tik priešpriešinamas nebūties supratimui?

– Žinoma, negali. Egzistavimo supratimas galimas tik kaip antitezė neegzistavimui, realybė – nerealybei, būtis – nebūčiai. Tačiau aš nesuprantu, ką jūs norite šiuo savo klausimu pasakyti.

– Tuojau pamatysime. Jūsų manymu, mąstymas sąlygoja egzistavimą, vadinasi, bet koks mąstymo tvarinys yra būtis, tuo pačiu ir realybė, visa tai mąstymo rezultatas. Jei pripažįstame mąstymo proceso ir būties homogeniškumą, tuomet galime sakyti, kad bet kuri mintis, kaip tokia, yra adekvati būties supratimui. Tačiau tik apmąstyta būtis tampa realybe, kitaip sakant, bet kuriame mąstyme potencialiai slypi mąstymo turinio realizacija. Vadinasi, jei mintis, būties mintis, save konkretizuoja ir realizuoja, tuo pačiu pati save iškeldama kaip realią egzistenciją, tai kita mintis, mintis apie nebūtį, nereali būties antitezė, kaip tokia, turi neegzistuoti. Nes jeigu mintis yra reali, tai ir jos tvarinys yra realus, nebūties atveju esti taip, kad jos supratimas yra minties tvarinys, taigi jis, kaip toks, realus. Tačiau juk būties ir nebūties supratimas gali būti svarstomas tik kaip priešingybė. Ergo – arba mintis mąsto nebūties supratimą kaip neegzistuojantį, tuo pačiu pati neegzistuoja nuo nebūties supratimo atsiradimo momento, arba tuomet viskas mąstoma kaip realybė, tuo pačiu metu atliekant egzistencijos sukūrimą. Tačiau iš to, kas pasakyta, – kad būtis realizuojasi mąstymo keliu, kad reali būtis gali būti tik realaus mąstymo tvarinys, kad neegzistavimas yra tik mąstymo tvarinys, o reali mintis negali mąstyti neegzistuojančio dalyko, tai, kad reali būtis gali būti tik neegzistuojančios nebūties antiteze, – veda prie to, kad reali mintis negali mąstyti būties. Taigi nemąstoma būtis neegzistuoja. Vadinasi, jei mintis reali, jos tvarinys negali būti realiu. Tokiu atveju minties saviprata, pati galimybė mintyti apie mintį, parodo būtinybę suprasti mintį kaip nebūtį.

– Atleiskite. Aš visiškai pamečiau jūsų mintį. Šis jūsų svarstymas yra ištisinis sofizmas. Nejaugi norite pasakyti, kad tuomet, kai aš mąstau, aš neegzistuoju? Arba kai aš egzistuoju, aš nemąstau?

– Žinoma, ne. Aš tiesiog noriu pasakyti, kad jeigu bet kokia mąstymo ir egzistavimo galimybė esti tik tuomet, kai yra supratimas, tai yra supratimas apie būties realumą, tuomet turiu teigti, kad, mano manymu…

Tačiau būtent tuo metu didžiulė knygų šūsnis, atremta į rašomąjį stalą, su didžiausiu triukšmu pasklido po kambarį. Tokio netikėtumo pažadintas aš instinktyviai pašokau nuo kėdės, o kuomet susiorientavau, kas atsitiko ir nurimau bei vėlei nukreipiau žvilgsnį ir dėmesį į portretą bei statulėlę, nieko nebeišvydau. Raibuliuodama nuo šviesų atspindžio, statulėlė žiūrėjo į mane tuščiomis akimis, o vietoje kalbančio Descartes’o kabėjo aiškių bruožų portretas.

Frans Hals. René Descartes (1649)

 

Vertė Virginijus Gustas

Versta iš: Кожев, А. В. Атеизм и другие работы. — М.: Праксис, 2007, p. 45–49.

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *