Archaiškasis Apolono torsas

pagal | 2012 09 05

Rainer Maria Rilke
Archaiškasis Apolono torsas1

Šviesios galvos nematėm niekada,
kur sirpo obuoliai akių. Bet švyti
jo torsas dar lyg nuostabi žvakidė,
kurioj jo žvilgsnis, nukreiptas atgal,

sustingo spindesy. Kitaip jis negalėtų
tavęs mente apakint ir, lengvai
pakrypus strėnoms, šypsena gyvai
tuo pakraščiu neslystų pažymėtu.

Kitaip-nuskeltas šis akmuo pratęstų
nuspėtą griūtį – perregimą gestą,
ir lyg plėšrūno kailis nežvilgėtų;

ir iš visų kraštų tarsi žvaigždė
nešviestų: kur tavęs nemato – vietos
tokios nėra. Naujai gyvent pradėk.2

 

Vyro torsas iš Mileto, 480-470 pr. Kr. (Luvro muziejus, Paryžius)

 

Marko Doty pašnekesys su poezijos mylėtojais – apie Rilke’s eilėraštį, perteikiantį Antikos skurdo spindesį.

 

Skaičiau šį eilėraštį šimtus kartų, lieku apstulbintas paskutinio gesto. Jaučiu, kad aiškėja kažkas, kam esu ir kam nesu pasiruošęs.

Pateiksiu tik mažytį eilėraščio konteksto gabaliuką. Rilke jautė, kad jo ankstyvieji eilėraščiai buvo lengvabūdiški, besvoriai. Jis susirado darbą pas skulptorių Rodiną, kurio labai kūniškos, nepaprastai fiziškos formos jam buvo ypatingai žavios. Jis norėjo rašyti eilėraščius, kurie turėtų tokį patį raumeningumą ir fiziškumą, kaip Rodino skulptūros.

Rodinas uždavė jam visas tas užduotis: eik į zoologijos sodą ir žiūrėk; eik į Luvrą, pasirink ką nors ir papasakok apie tai. Nors šiame eilėraštyje jaučiama, tartum Rilke nepasirinko objekto, tai jį pasirinko susitikimui su šiuo begalviu objektu, kuris, atrodo, žvelgia į jį su dideliu rūstumu ir jėga, nepaisant to, kad jo akių nėra. Jis turi begalvį žvilgsnį.

Man tai labai primena savotišką maldą.

Visiškai sutinku. Įdomiausia, kad tai yra stovėjimo priešais dievo figūrą patirtis, tik jau XX amžiuje. Šis dievas yra sudužęs, šio dievo galvos nebėra. Kalbantysis mėgina užmegzti ryšį. Mėginama save sieti su šiuo autoriteto, jėgos, regėjimo šaltiniu, nors ir sudužusiu ar prarastu.

Manau, kad būtų naudinga žvilgtelėti į figūras, kuriomis Rilke remiasi aprašydamas šį priešais jį esantį objektą. Pirmiausia, galva, kurios mes nematome, galva, kurios mes negalime matyti, tartum turi sirpstančio vaisiaus akis. Tai yra pirmasis palyginimas eilėraštyje. Ir jo torsas yra persunktas vidinio spindesio, lyg žvakidė – mūsų antrasis palyginimas, – ir ši žvakidė užgesinama, spindesys užgesinamas, bet ji vis dar švyti visa savo energija. Ji gali būti ir prislopinta, ir nuožmi.

„Kitaip jis negalėtų tavęs mente apakint.“ Graikų skulptūroje esama linijos, kuri eina žemyn pilvo raumenų ir žemyn klubų. (Nesvarbu, kiek kartų pritūpsi, vis tiek šios linijos neišgausi.) Jis mato šią liniją kaip šypseną. Kitaip-nuskeltas šis akmuo – mes vis girdime, kaip nebūtų. Jeigu jis nebūtų iš tikrųjų sudužęs, mes negalėtume žinoti to, ką žinome. Perregimas gestas, plėšrūno kailis, žvakidė lyg žvaigždė, figūra po figūros, ir ką šios figūros turi bendro? Na, ne tiek jau daug. Gali įsivaizduoti sirpstančio vaisiaus spindesį – šviesa žvakidės ir žvaigždės, taip pat iki tam tikro lygio vaisiaus pavidalu. Bet panašu, kad kalbantysis čia bando apibūdinti, kas yra priešais jį. Mėgina įvardinti šią galią, kuri yra juntama, tikra, bet, galbūt, iš esmės neišsakoma. Kuomet susiduriame su didžiu meno kūriniu, didžiu dvasios kūriniu, mes kažką jaučiame, bet kaip sunku, net neįmanoma pasakyti, kas tai yra.

Įsivaizduok, kad šis eilėraštis mus pasiekė be paskutinio sakinio. Jeigu eilėraštis baigėsi „kur tavęs nemato – vietos tokios nėra“ – ne taip jau blogai, ar ne? Jaustume, kad meno kūrinį supratome. Bet trūktų gilaus kulminacijos jausmo. Tas galutinis tvirtinimas tampa visų tų figūrų, kurias matome, užbaigimu, sakant „tai yra taip galinga, kad negalime čia likti“. Manau, kad iki paskutinės eilėraščio vietos likti čia galime. Mes galime gėrėtis veiksmingu aprašymu, bet nebūtinai esame įtraukti.

Labai sunku racionaliai atsakyti, kodėl grožio ar dvasinės galios patirtis teikia šį stiprų pojūtį. Manau, eilėraštis mus užklumpa panašiai kaip ir žiūrėjimas į meno kūrinį. Kalbantysis mėgina jį priimti, jis mąsto apie visas tas figūras, kad jas aprašytų, bet iki galo to padaryti niekaip nepavyksta, ir čia randasi tam tikras patirties betarpiškumas, o tai panašu į Poundo poemą. Bum, pasirodo visuma.

Taip, svarbu, ką eilėraštyje atlieka kalbantysis, kai bando pasiekti tą svarbią akimirką, bet tu čia didesnį dėmesį skyrei daiktui. Lyginu šį eilėraštį su Bishop „Žuvimi“3 ir visuomet mąstau, kad jie abu giminingi, nes čia yra toks pats didelis atidumas daiktui, kuris netikėtai visas pražysta šiuo didesniuoju pojūčiu. – „Vaivorykštė, vaivorykštė, vaivorykštė“ priešpaskutinėje „Žuvies“ eilutėje. Bet tai veikla, metaforos paslaptis ir nagrinėjimo procesas, kuris veda į galutinę kulminaciją.

Tikrai gera sąsaja su Bishop eilėraščiu, nes abiem atvejais metafora yra tyrinėjimo aktas. Ne tai, ne šitas, šiek tiek panašu, ir tuomet galiausiai lieka tvirtinimas (perteikiantis neišsakomumą), kuris atplasnoja, atrodo, iš niekur.

Bishop savo eilėraštyje kalba tarsi kokia pastabi mokslininkė: į ką panašios žuvies akys, žvynai, kabliukai jos žiaunose. Ir vis dėlto šios patirties visuma yra kažkas didesnio, nei kuri nors iš šių detalių, kurios savyje, atrodo, pateisinamos. Kitas būdas kalbėtis su mūsų studentais apie metaforos kūrimo procesą – mąstyti kaip mokslininkams, mėginant įvardinti, kas yra priešais mus, nusakyti, į ką tai panašu. Pažymėtina, kad vienas geriausių turimų būdų pasiekti tikrovės prigimtį – vaikščiojimas aplink ją, tokiu būdu statant šiuos metaforinius statinius.

Markai, ar gali tarti žodį apie eilėraštį kaip apie sonetą?

Žinoma. Turint mintyje išverstą Rilke’s eilėraštį, Stevenas Mitchellas visai apsukriai išsaugojo jo „sonetiškumą“. Ir tai tikrai intriguoja, nes sonetas yra argumento forma, kuri – turiu omeny Shakespeare’o sonetus – išdėsto prielaidą ir ją persvarsto. Tam tikrame momente sonetas šią prielaidą apsuka. „Jos akys man kaip saulė neatrodo“4 – čia Shakespeare’as pateikė pirminį argumentuotą tvirtinimą ir eilėraščio pabaigoje pataisė ar pakeitė šį tvirtinimą.

Tad soneto forma ruošia mus būti kažkuo įsitikinusiais, ji ruošia mus permainai, o „Archaiškasis Apolono torsas“ turi staigiausią paskutinės akimirkos permainą soneto istorijoje. Be to, tai forma, kuri neišvengiamai susijusi su visuma. Iš prigimties sonetas siekia užbaigtumo. Gana įdomus sumanymas parašyti eilėraštį apie kažką, kas yra sudužę formoje, kuri numato visumą ir užbaigtumą. Būtent XX a. labai būdinga šitaip naudoti formą, atskleisti dvasinės patirties fragmentaciją visuminiu būdu.

Vertė T.

On „Archaic Torso of Apollo” 

 

  1. „Archaiškasis Apolono torsas“, vertė Janina Degutytė, iš: Raineris Marija Rilkė, „Poezija“, 1975 m., p. 72
  2. Rainer Maria Rilke
    Archaischer Torso Apollos

    Wir kannten nicht sein unerhörtes Haupt,
    darin die Augenäpfel reiften. Aber
    sein Torso glüht noch wie ein Kandelaber,
    in dem sein Schauen, nur zurückgeschraubt,

    sich hält und glänzt. Sonst könnte nicht der Bug
    der Brust dich blenden, und im leisen Drehen
    der Lenden könnte nicht ein Lächeln gehen
    zu jener Mitte, die die Zeugung trug.

    Sonst stünde dieser Stein enstellt und kurz
    unter der Shultern durchsichtigem Sturz
    und flimmerte nicht so wie Raubtierfelle;

    und brächte nicht aus allen seinen Rändern
    aus wie ein Stern: denn da ist keine Stelle,
    die dich nicht sieht. Du mußt dein Leben ändern.

     

    Rainer Maria Rilke
    Archaic Torso of Apollo

    We cannot know his legendary head
    with eyes like ripening fruit. And yet his torso
    is still suffused with brilliance from inside,
    like a lamp, in which his gaze, now turned to low,

    gleams in all its power. Otherwise
    the curved breast could not dazzle you so, nor could
    a smile run through the placid hips and thighs
    to that dark center where procreation flared.

    Otherwise this stone would seem defaced
    beneath the translucent cascade of the shoulders
    and would not glisten like a wild beast’s fur:

    would not, from all the borders of itself,
    burst like a star: for here there is no place
    that does not see you. You must change your life.

    Į anglų k. vertė Stephenas Mitchellas

  3. Elizabeth Bishop

    The Fish

    I caught a tremendous fish
    and held him beside the boat
    half out of water, with my hook
    fast in a corner of his mouth.
    He didn’t fight.
    He hadn’t fought at all.
    He hung a grunting weight,
    battered and venerable
    and homely. Here and there
    his brown skin hung in strips
    like ancient wallpaper,
    and its pattern of darker brown
    was like wallpaper:
    shapes like full-blown roses
    stained and lost through age.
    He was speckled and barnacles,
    fine rosettes of lime,
    and infested
    with tiny white sea-lice,
    and underneath two or three
    rags of green weed hung down.
    While his gills were breathing in
    the terrible oxygen
    –the frightening gills,
    fresh and crisp with blood,
    that can cut so badly–
    I thought of the coarse white flesh
    packed in like feathers,
    the big bones and the little bones,
    the dramatic reds and blacks
    of his shiny entrails,
    and the pink swim-bladder
    like a big peony.
    I looked into his eyes
    which were far larger than mine
    but shallower, and yellowed,
    the irises backed and packed
    with tarnished tinfoil
    seen through the lenses
    of old scratched isinglass.
    They shifted a little, but not
    to return my stare.
    –It was more like the tipping
    of an object toward the light.
    I admired his sullen face,
    the mechanism of his jaw,
    and then I saw
    that from his lower lip
    –if you could call it a lip
    grim, wet, and weaponlike,
    hung five old pieces of fish-line,
    or four and a wire leader
    with the swivel still attached,
    with all their five big hooks
    grown firmly in his mouth.
    A green line, frayed at the end
    where he broke it, two heavier lines,
    and a fine black thread
    still crimped from the strain and snap
    when it broke and he got away.
    Like medals with their ribbons
    frayed and wavering,
    a five-haired beard of wisdom
    trailing from his aching jaw.
    I stared and stared
    and victory filled up
    the little rented boat,
    from the pool of bilge
    where oil had spread a rainbow
    around the rusted engine
    to the bailer rusted orange,
    the sun-cracked thwarts,
    the oarlocks on their strings,
    the gunnels–until everything
    was rainbow, rainbow, rainbow!
    And I let the fish go.

  4. William Shakespeare
    My mistress’s eyes are nothing like the sun (Sonnet 130)

    My mistress’ eyes are nothing like the sun;
    Coral is far more red than her lips’ red;
    If snow be white, why then her breasts are dun;
    If hairs be wires, black wires grow on her head.

    I have seen roses damasked, red and white,
    But no such roses see I in her cheeks;
    And in some perfumes is there more delight
    Than in the breath that from my mistress reeks.

    I love to hear her speak, yet well I know
    That music hath a far more pleasing sound;
    I grant I never saw a goddess go;
    My mistress when she walks treads on the ground.

    And yet, by heaven, I think my love as rare
    As any she belied with false compare.

     

    William Shakespeare
    Jos akys man kaip saulė neatrodo

    Jos akys man kaip saulė neatrodo;
    Jos lūpos – ne koralai; su sniegu
    Bijočiau aš palyginti jos odą,
    Raizgius ir juodus plaukus – su šilku.

    Brangioji mano – ne puošnus bijūnas
    (Veidų nemaža gražesnių mačiau),
    Jos kūnas toks, kaip ir kiekvienas kūnas,
    Ir kvepia ji už rožę daug prasčiau.

    Ji prašmatniai kalbėti nesistengia,
    Nėr muzikos jos balso šiurkštume.
    Galbūt dangaus dievaitės oru žengia,
    O mano meilė vaikščioja žeme.

    Bet man gražesnė grožio jos dalelė
    Už visa, ką kiti padangėn kelia…

    Sonetai/Viljamas Šekspyras. Kauno raj. „Ramduva“. 2003. – 136 p. Vertė A. Churginas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *