II dalis

Bučinio prievarta“:


Rubliovo ir pagonės susitikimo akimirka

Žvilgsnio fenomenologija, kaip parodo Sartre’as, autentišką Aš ir Kito santykį paverčia dviejų laisvių konfliktu. tapatybė gimsta kovos lauke. Būtent tokia, sartriška žvilgsnių dvikova prasideda jau minėtas Andrejaus Rubliovo susitikimas su jauna pagone. Iš pradžių slaptas, beveik panoptinis nuogą kūną slapčia stebintis jo žvilgsnis greitai demaskuojamas ir stoja į atvirą mūšį, kuris baigiasi regėjimą pakeitus prisilietimu, o distanciją – artumu. Tačiau Kito būtis numato įvairias sambūvio su juo variacijas. Būtyje ir laike Heideggeris pateikia daugybę vienas-su-kitu būties modusų: būti vienas kitam, būti vienas prieš kitą, būti vienas be kito, praeiti vienas pro kitą, būti vienas kitam abejingiems. Pasak mąstytojo, būtent pastarieji indiferentiškumo ir negatyvumo modusai apibūdina kasdienę ir vidutiniškąją būtį su Kitu. Tačiau įmanomas ir kitoks buvimas drauge, simbolizuojamas ne žvilgsnio, o prisilietimo. Lytėjimas, atvirkščiai nei rega, nurodo į mano susietumą, bendrumą su aplinkui esančiais objektais. Kažkas yra pasakęs, kad tarpai tarp mano rankų pirštų yra skirti tam, kad juos galėtų užpildyti kito žmogaus pirštai. Rankos, arba lytėjimo fenomenologija, priešingai nei distanciją kuriantis žvilgsnis, reprezentuoja artumą Kitam, egzistavimą ne kartu-su-kitais, o dėl-Kito.

Bet rankos gali ne tik tiestis link Kito, tačiau ir jį atstumti, ką puikiai supranta Andrejus Tarkovskis. Vienuolis Kirilas išstumia iš savo celės jam padėti atėjusį berniuką; lazda, kuria primušamas šuo ar nusidėję žolininkai, ietys, lankai bei deglai, paverčiantys pelenais ištisus miestus – visa tai žmogaus rankų tęsiniai, įtarpinti arba tiesioginiai prisilietimai. Greičiausiai būtent lytėjimas labiausiai atspindi žmogiškosios būties arba kūno kaip subjekto/objekto, transcendencijos/imanencijos ambivalentiškumą. Tam, kad subjektas pamatytų save kaip objektą, reikalingas tarpininkas – veidrodis, fotoaparatas ar kino juosta, užfiksuojanti ir reprodukuojanti atvaizdą. Tuo tarpu lytėjimas nereikalauja jokių tarpininkų; liesdami pirštais savo odą, tiesiogiai jaučiame jos temperatūrą ir faktūrą, įdubimus ar iškilumus, glotnumą bei akimi nepastebimus randus. Tuo pat metu oda jaučia ja bėgančius pirštus, oda tampa objektu, tačiau kadangi tai yra mūsų oda, kurią liečia mūsų pirštai, mes atsiduriame svaiginančioje savojo kūniškumo išgyvenimo situacijoje. Filme bet koks dviejų kūnų kontaktas yra aiškus kūno dvilypumo įrodymas. Kartu lytėjimas reiškia intymumą, erotiškumą, be kurio svarstyti žmogaus santykio su savo kūnu ir kitais kaip įkūnytais, savo kūnus išgyvenančiais subjektais, neįmanoma. Intymiausias prisilietimas visame Tarkovskio filme – merginos bučinys, kuriuo baigiasi simboliškas pagonybės ir krikščionybės susitikimas.

Kaip pastebi Jeanas-Lucas Nancy, bučinio vaizdinys – tai, visų pirma, kontaktas, prisilietusios prie odos lūpos jos nežaloja, ir kai sujungia burnas, besibučiuojantys pasikeičia kvėpavimu ir seilėmis. Toks yra bučinio vaizdinys arba „bučinys-vaizdinys“, tačiau bučinys, kurį iš merginos gauna Rubliovas, atvirkščiai, nurodo į distanciją – bučinyje slypi grėsmė. Persmelkia klausimas: ką reiškia šis bučinys? Ko jis siekia? Atsakymas: bučinys yra prievarta. Supančiotas, beveik nukryžiuotas Rubliovas negali pasipriešinti intymiam, erotiškam moters prisilietimui. Jis virsta pažeidžiamu kūnu, kurį galima paimti. Atsiduria tipiškoje vyro-subjekto suobjektintos moters padėtyje, pasakytų feminizmo šalininkės. Tačiau tai nėra vienintelis Tarkovskio pateikiamas bučinio vaizdinys. Bučinio per prievartą vaizdinys sudaro savotišką porą su kitu, atsisveikinimo bučiniu, kurį išvystame, kai savo fantazijose nukryžiuojamam (vėlgi supančiotam ir negalinčiam pajudėti, tačiau šįkart savo noru), žmonijos tamsumą ir nuodėmes pasiruošusiam atpirkti Rubliovui kojas bučiuoja verkianti moteris. Lengvas bučinys sujungia kenčiančias sielas. Panašiai nuolankiai atsisveikindamas su savo sielos broliu Danila, jam ranką bučiuoja pats Andrejus. Šie bučiniai-atsisveikinimai ne tik patvirtina ryšį tarp žmonių, nesvarbu, artimų ar visiškai nepažįstamų, tačiau kalba apie universalų žmogišką santykį – meilę arba sambūvį, kurį, pasak Emmanuelio Levino, tiksliausiai išreiškia buvimas-dėl-Kito.

Taigi turime du Tarkovskio pateiktus bučinio vaizdinius, dvi meilės sampratas, įkūnytas vyro ir moters figūrose. Trumpas pokalbis tarp Rubliovo ir merginos akivaizdžiai pabrėžia skirtingas šios patirties puses:

R: „Nuodėmė, šitaip kaip jūs…nuogiems bėgioti…išdarinėti visokius dalykus…nuodėmė“

M: „Šiandien tokia naktis, visi turi mylėti. Nejaugi meilė – tai nuodėmė?“

R (pasižiūri į savo pančius): „Argi tai meilė, kai šitaip čiumpa ir pririša?“

M: „O kaip kitaip? Dar atsivesi vienuolių draugiją, jėga į savo tikėjimą atvertinėti imsite. Manai, lengva baimėje gyventi?“

R: „O ir baimė aplink todėl, kad arba visai be meilės, arba gyvuliška ji. Kūnas be sielos. O meilė broliška turi būti…“

M: „O jos visos vienodos… meilė juk…“ (Prieina ir pabučiuoja Rubliovą į lūpas).

Vyrišką, arba transcendencijos, poziciją užėmęs Rubliovas meilę sieja su atsakomybe, pareiga, nuolankumu, šitaip Aš ir Kito santykį abstrahuodamas nuo kūniško pagrindo (tą patį rodo bučinio-atsisveikinimo vaizdinys). Atrodo, kad buvimui-dėl-Kito suteikti materialumą galima tik pririšus jį prie moters – savojoje imanencijoje paskendusio subjekto – egzistencijos. Nesunku pastebėti, jog būtent moters egzistencija formaliai atitinka šį etinį buvimo modusą. Viena vertus, ji totaliai asimetriška, nereikli, paklusni ir atsidavusi Kito valiai. Kita vertus, pats buvimo-dėl-Kito santykis yra dviprasmis, nepagydomai aporiškas. Jis nesaugus, amorfiškas, lengvai virstantis savo paties priešingybe – prievarta ir, svarbiausia, neracionalus, todėl geriausiai tinka moters vaizdiniui.

Tarkovskio filme seksualiai agresyvią meilės formą taip pat įkūnija moteris, o bučinio-prievartos vaizdinys tiksliai perteikia visas išvardintas jos savybes. Merginos lūpos ne veltui atsiduria ant Rubliovo odos. Tai ne tik lytėjimas ar, tiksliau sakant, dabar lytėjimą bučinys priveda prie ekstremaliausio, intymiausio taško: ten, kur lytėjimas tampa Kito ieškojimu ir siekimu įsiskverbti po oda, nuplėšti tai, ką ji slepia, įsiurbti į save bet kokį kitoniškumą, paversti jį savimi. Dėmesys virsta veiksmu. Atidumas ir bandymas išsaugoti Kito kitoniškumą – užkariavimu. Maurice’as Blanchot rašo, kad buvime-dėl-Kito – tol, kol šis nepradeda klykti. Aistringas bučinys – tai troškimas turėti, pasisavinti, suryti Kitą. Tai būtis-dėl-Kito, peržengusi rūpestį ir engimą skiriančią ribą.

Tačiau Tarkovskis pasinaudoja tradicine vyro/moters, sielos/kūno priešstata tik tam, kad vėliau galėtų ją apversti. Pasak Simone Beauvoir, vyriškame seksualiniame žodyne dominuoja karo terminologija. Moteris yra paimama, užvaldoma, nukaunama. Todėl žiūrint iš vyriškos pozicijos, bučinys yra ne priešingas kūniškumui tyrumo ar atjautos simbolis, bet lemiamos kovos pradžia, pirmasis manevras siekiant užkariauti moterį. Ir vis dėlto aistringas pagonės bučinys baigiasi ne užkariavimu, bet atsitraukimu. Ar tai reiškia, kad moteris, kaip imanentiška būtybė, iš principo negali steigti savo laisvės ir trumpai „pažaidusi“ laisvą subjektą, grįžta pasyvion būtin? O gal vis dėlto subjektyvumas nebūtinai siejasi su Aš ir Kitas priešstata? Binarinį mąstymą, paremtą opozicijų kūrimu, Tarkovskis keičia atviru transformacijoms, nomadišku mąstymu. Šis trumpas epizodas iliustruoja ne tik meilės sugebėjimą pavirsti engimu, meilę kaip sadomazochistinį santykį ar neišvengiamą dviejų laisvių konfliktą, tačiau ir kitą jos savybę, t. y. sugebėjimą paleisti. Mergina paklūsta Andrejaus prašymui, parodydama, kad kūniška meilė nėra gyvuliška (kaip tvirtina jis) ir gali sustoti, sąmoningai atsitraukti ir liautis savintis Kito kitoniškumą. Šitaip bučinio vaizdiniu Tarkovskis ne tik išteisina kūnišką santykį, paversdamas jį etiniu, tačiau už tai padaro atsakingą ne ką kitą, o moterį. Ar Rubliovas priima šią pamoką? Ne. Paskutinėje šios dalies scenoje pamatome, kad pasikeitimas jo suvokime dar neįvyko – prievarta, naudojama prieš moterį ir prievarta, nukreipta prieš gamtą, palaiko ir pateisina viena kitą: gelbėdamasi nuo linčo teismą pagonybės išpažinėjams surengusių vienuolių, mergina praplaukia pro valtį, kurioje sėdi Rubliovas, jos net nepaliesdama. Moteris atsiduria savo stichijoje – vandenyje. Rubliovas plūduriuoja valtyje. Visos opozicijos išlieka, todėl kelionė tęsiasi.

Vandenyje ir virš vandens – kūno ir dvasios arba pagonybės ir krikščionybės priešprieša

 

II dalies pabaiga

Kristina Karvelytė

 

I dalį galite perskaityti čia

 

Tagged with: filmasRubliovasTarkovskis
 

12 Responses to Mąstyti prievartą: „Andrejus Rubliovas“ (II)

  1. sofistas parašė:

    „tarpai tarp mano rankų pirštų yra skirti tam, kad juos galėtų užpildyti kito žmogaus pirštai“ – gražu – panorau paglostyti kam nors ranką, bet tuo pačiu prisiminiau jog lytėjimas yra pati agresyviausia sąlyčio su pasauliu po rijimo forma, juk tik naikinimo pažadas už jo – lyti tam, kad turėti, malonumą, pilnatvę, nesvarbu ką – o jei tiesiog…….

    • Linas lj parašė:

      Viskas priklauso nuo požiūrio – lytėdamas visų pirma gali pareikšti pagarbą kitam, duodi prielankumo, atsidavimo – pagaliau meilės – ženklą; pajunti kitą ir pasikartoji sau, kad esi, kad verta…

      • sofistas parašė:

        būtent, kad požiūrio čia dar nėra, jei prisilietimas toks, kad užpildo tarpus tarp pirštų, čia yra teritorijos užgrobimas, požiūris visada atsiranda kaip tokio veiksmo įteisinimo sistema, kas labai populiariai dabar vadinama ideologija, o tai yra masiniu požiūriu. Meilė, koks ženklas, mylėk, Prielankumas, koks ženklas, daryk, atsidavimas, koks ženklas būk

        • Linas lj parašė:

          Jeigu jau pozicija „skirti“, tai ženklas gali būti ir „užpildyti“, bet tik tada, kai išsakantis poziciją „skirti“ ir nurodo tai. Jokios prievartos; bet iš esmės pozicijai apie naikinimą pritariu. O kas Čiadabartyje nėra naikinimas?

          • sofistas parašė:

            Čia ir dabar nėra naikinimo, myli, be prisilietimo, be ženklo, be minties taip, kad atsiveria meilės esminė ašis – plytinti bedugnė – nebėra naikinimo…taip paprasta, bet taip tolima ar ne?

  2. sofistas parašė:

    p.s. kai baigsis šio filmo kritinis straipsnis, bandysiu dar kartą jį pažiūrėti…

  3. Linas lj parašė:

    Čia ir dabar… taip paprasta, bet taip tolima…
    Tokią situaciją man primena vienas Charleso Bukowskio eilėraštis „Nirvana“; eilėraščio herojus sėdi pakelės kavinukėje, stebi kalbančius ir besijuokiančius kavinukės darbuotojus ir jį perveria keistas pojūtis, kad čia visa nuostabu./ Ir nuolatos čia visa liks nuostabu. Ir jis nori likti toje kavinukėje amžiams, taip pasiutusiai ten gera. Ir kartu jis pastebi, kad niekas iš aplinkinių nepajuto tų „apžavų“…
    Va tas nuostabos jausmas, manau, ir yra didžiausia dovana, tegul ir laikina.

    • sofistas parašė:

      Štai kodėl aš taip mėgau ir mėgstu Bukowskį, nors jis gyveno tranze, bet kartais sugebėjo pamatyti, ko dažnam gyvenančiam tipo ne tranze nepavyksta visą amželį

  4. Safo parašė:

    Negaliu sutikti, kad bučinys yra prievartos pasireiškimas… juk bučinyje abu yra vienodai atviri, tarkim, vienodai pažeidžiami. Kaip autorė sako, bučiuodamiesi apsikeičiame oru, seilėmis, atiduodame dalį savęs, bet ir priimame į save dalį kito žmogaus…

    • sofistas parašė:

      O taip, būtent „atiduodame“ ir „priimame“ – argi praryti kitą nėra prievarta per excellence ? Bučinys yra aukščiausio lygio prievarta, nes yra ne vulgari atvira, bet rafinuota ir maloni…

  5. Safo parašė:

    Geisti būti prarytam ir pačiam ryti kitą, jį pasisavinti ir ištirpdyti savyje – argi tai ne malonumas par excellence? Rafinuotas geismo, ilgesio ir skausmo mišinys, kai tavo kūnas susilieja su kito kūnu ir akimirkai tampa virpančiu kančios blyksniu…

  6. T. parašė:

    Iki galo niekad nieko nesuprasi. Niekas negali suprasti iki galo. Visi mes gyvenam viltimi kaip nors pagauti esmę. ( Džekas Keruakas „Kelyje“)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Set your Twitter account name in your settings to use the TwitterBar Section.