Pateikiame vieną paskutinių kino režisieriaus Andrejaus Tarkovskio interviu Sovietų Sąjungoje. 1981 m. spalio mėnesį jis atvyko į Jaroslavlį ir susitiko su vietinės kino studijos Junost („Jaunystė“) nariais. Šiame pokalbyje, kuris buvo įrašytas į magnetofono juostelę, rusų režisierius dar dalinosi savo planais pastatyti Dostojevskio „Idiotą“, parengti dviejų metų trukmės režisieriaus kursus, tačiau taip pat užsiminė, kad… Skaityti toliau »
III dalis „Balso netektis ir atgavimas“: Nors žiauriausios filmo scenos neabejotinai yra totorių įsiveržimas į miestą, lydimas kruvinų jo gyventojų skerdynių, tačiau absoliuti prievarta prieš Kitą arba žmogiškumo netekimas įprasminamas paties Andrejaus Rubliovo nuopolyje. Filmo dalyje, pavadintoje „Aistros pagal Andrejų“, pateikiamas jo ir Teofano Graiko pokalbis aiškiai rodo du skirtingus požiūrius į žmogaus prigimtį. Vienoje… Skaityti toliau »
II dalis „Bučinio prievarta“: Žvilgsnio fenomenologija, kaip parodo Sartre’as, autentišką Aš ir Kito santykį paverčia dviejų laisvių konfliktu. Aš tapatybė gimsta kovos lauke. Būtent tokia, sartriška žvilgsnių dvikova prasideda jau minėtas Andrejaus Rubliovo susitikimas su jauna pagone. Iš pradžių slaptas, beveik panoptinis nuogą kūną slapčia stebintis jo žvilgsnis greitai demaskuojamas ir stoja į atvirą mūšį,… Skaityti toliau »
I dalis „Žiauri pradžia – skrydis ir nuopolis“: Daugelis šiuolaikinių teoretikų teigia, kad prievartos nesama kitokiu pavidalu kaip tik prievarta reprezentacijose. Taigi mąstyti prievartą reiškia tirti, kaip kuriamos ją įsimbolinančios reprezentavimo technikos – specifiniai diskursai bei meniniai žanrai. Posūkis į vizualumą šiuolaikinėje kultūroje skatina apmąstyti ne tik prievartos priklausomybę nuo kalbos, bet ir jos… Skaityti toliau »