Pernai filosofas Tomas Sodeika viešai du kartus – pirmą kartą Druskininkuose, antrą kartą Kaune – ištarė mįslingus žodžius: „In medias res.“ Ištarė ir šitaip pasitelkė mediją – savo gyvą balsą, kad papasakotų apie medijas bei žmogų, kuris savo laiku paprašė įsivaizduoti situaciją, kai ištariama frazė „Jūs manote, kad mano sofizmas yra visiškai klaidingas?“ Juk jai būtų neįmanoma nieko padaryti! Ji visiškai nuginkluoja, išmuša pagrindą iš po kojų bet kokioje situacijoje!..

O mįslė prasidėjo nuo Sodeikos pasiūlytos įžangos. Taigi siūlome bristi į tą įžangos terpę – pažiūrėti/paskaityti ištrauką iš Woody Alleno filmo Annie Hall ir susitikti su dviem porelėm, kurias pats Sodeika žaismingai pavadino semiotinio kvadrato porelėm…


[youtube]http://www.youtube.com/watch?v=sXJ8tKRlW3E[/youtube]


Ilga žmonių eilė viename Niujorko kino teatre, laukianti Marselio Ofiulso dokumentinio filmo Le chagrin et la pitié. Eilėje matome Alvį ir Enę, už jų stovi kita porelė – vyras rudu švarku ir moteris.

Rudašvarkis (kalba moteriai): Praeitą antradienį rodė Felinio filmą. Ne pats geriausias… nėra aiškios struktūros… susidaro įspūdis, kad jis neįsitikinęs, ką nori pasakyti. Jau anksčiau nujaučiau, kad jis iš esmės yra techniškas kino kūrėjas. Žinoma, La Strada – puikus filmas…dėl savo negatyvaus vaizdo, ir nieko daugiau, jis paprastas ir aiškus…

Alvis (klausydamas rudašvarkio žodžių): Mane tuoj smūgis ištiks.

Enė: O tu neklausyk.

Alvis: Jis man į ausį rėkia savo nuomonę…

Rudašvarkis (tęsia): …kaip „Džiuljetoje ir dvasiose“ arba „Satyrikone“. Juose jis nepaprastai atlaidus. Manau, kad jis iš tiesų yra vienas atlaidžiausių kino kūrėjų…

Alvis: Hh…raktinis žodis: „atlaidus“… (Enei) Ko tokia nusiminus?

Enė: Aš praleidau savo psichoterapijos seansą, pramiegojau…

Alvis: Kaip suprasti – pramiegojau?

Enė: Dėl žadintuvo.

Alvis: Juk žinai, kaip man tai svarbu.

Enė: Žinau. Dėl mūsų problemų lovoje, ane?

Alvis: Tyliau… ką, visa eilė Niujorke turi žinoti apie mūsų naktinius santykius?

Rudašvarkis (tęsia): …kaip Samuelis Beketas. Aš žaviuosi technika, bet jis nesukrečia mano vidaus…

Alvis (rodo nykščiu per petį): Norisi jam vožtelt – sukrėsti jo vidų.

Enė: Alvi, baik.

Alvis: Jis taško mano kaklą, jis kalba ir seilėmis taško mano kaklą!

Enė: Žinai, ką? Tu toks egocentriškas… kai tik praleidžiu terapijos seansą, iškart galvoji, kokios pasekmės tave ištiks.

Alvis: …čia tikriausiai jų pirmas pasimatymas. Susipažino per skelbimus The New York Review of Books: „Dėstytojas virš trisdešimties nori susipažinti su moterimi, kuri domisi Mocartu, Džeimsu Džoisu ir sodomija“… Ką turi minty, kai kalbi apie mūsų seksualines problemas? Žinai, aš, kaip vyrukas, užaugęs Brukline, esu daugmaž normalus.

Enė: Gerai jau! – Mano problemos! Mano seksualinės problemos! – A?!

Alvis (nejaukiai dairosi, bando dengti jos žodžių prasmę): Niekada tokios neskaičiau… čia tikriausiai Henrio Džeimso romano The Turn of the Screw tęsinys, seksualinis…

Rudašvarkis (tęsia): …žinai, kas tai yra? Tai televizijos įtaka. Maršalas Makluhanas kalba apie nepaprastą intensyvumą, supranti? Tai karšta medija…

Alvis (nudelbia rudašvarkį, išskečia rankas): Viską atiduočiau už didžiulę gniūžtę arklių mėšlo. Ką daryti, jei esi įstringęs eilėje kine su tokiu veikėju užpakaly tavęs? Išprotėjimas!..

Rudašvarkis (eina prie Alvio): Pala pala, kodėl negaliu išsakyti savo nuomonės? Čia laisva šalis!

Alvis: Jis gali išsakyti… Bet ar reikia šitaip garsiai? Ar negėda šitaip dogmatiškai? O įdomiausias dalykas yra dėl Maršalo Makluhalo – jūs nieko nežinote apie Maršalą Makluhaną…

Rudašvarkis: Ot ir ne. Kolumbijos universitete dėstau kursą „TV, medija ir kultūra“, todėl mano įžvalgos apie poną Makluhaną netgi labai tikslios.

Alvis: Ką jūs sakote!.. Matote, aš čia turiu poną Makluhaną. Taigi, taigi… (Eina prie stendo, iš už kurio atsiveda Makluhaną). (Rudašvarkiui) Ateikite minutėlei… (Makluhanui) Pasakykite jam.

Maršalas Makluhanas: Aš girdėjau, ką pasakėte. Jūs, jūs nieko nežinote apie mano darbus. Sakote, kad visa mano sofistika yra klaidinga. Įdomu, kaip jums iš viso leidžia dėstyti nesvarbu kokį kursą…

Alvis (žiūri į mus, svajingai): Dievulėliau, jeigu gyvenime būtų tiktais šitaip!..

 ***

Jeigu visa tai sudomino, siūlome eiti prie reikalo esmės ir perklausyti dviejų Tomo Sodeikos įrašų apie medijas.

Tagged with: AllenMcLuhanmedijosSodeika
 

7 Responses to In medias res

  1. Linas lj parašė:

    Šis Sodeikos straipsnis yra 2009 m. tekstinis In medias res variantas:
    http://www.facebook.com/notes/aplinkkeliai/in-medias-res-marshallas-mcluhanas-ir-jo-teorijos-kityb%C4%97/521268187884821

    Abu Sodeikos garso pranešimai padaryti 2011 m. ir kabina tas pačias temas kaip ir straipsnyje, bet jie iš tikrųjų yra labai skirtingi savo struktūra ir nepakartojamais netikėtumais, įvykstančiais pranešimų metu. Tokie netikėtumai gali būti tik gyvai pristatant tekstą. Linkiu malonaus patyrimo.

  2. Valdas Banaitis parašė:

    Jeigu tas pokalbis žodžiu, o ne raštu, tai kodėl vadinate Maršelą Meklūeną maršalu Makluhanu? Kodėl „Eugrimo“ leidykla „suteikė“ knygai apie jį tą idiotišką pavadinimą „Seklumos“, juk ji adresuojama ne matrosams ir ne žvejams, o mąstymui. Prieveiksmis „Paviršiuj“ (kirtis galūnėje) būtų tikslesnis.
    Melskimės Dievui prašydami gelbėti mūsų gimtą kalbą, Sielos Tėvynę, pasak Aldonos Puišytės, nuo tokių vištų-kapstytojų, kaip ta vertėja, kuri savo kapstalais užvertė ir vos ne uždusino tą temą. Apie maketą nerašysiu

    • Linas lj parašė:

      Gerbiamas Valdai, rašoma „Maršalas“, iš didžiosios raidės, suprantant, kad tai vardas, o ne karinis laipsnis. Dėl vardo fonetinės rašybos „Maršalas Makluhanas“ pasirašau dar kartą; štai čia galima pasiklausyti, kaip laidos vedėjas taria tą vardą:
      https://www.youtube.com/watch?v=ImaH51F4HBw

      Kokią knygą „Seklumos“ minite? Ar Nicholas’o Carro „Seklumos: kaip internetas veikia žmogaus smegenis“, kurią išvertė Vilma Kačerauskienė? Kaip tai susiję su jūsų komentaru apie McLuhaną? Jeigu norite pareikšti kritiką apie tą knygą ir jos vertimą, kviečiu parašyti recenziją ir atsiųsti „aplinkkeliams“.

  3. T. parašė:

    Gerbiami ponaičiai (ponai), kalba – gyvas organizmas,
    tad mėginti išsaugoti jos formą būtų tas pats, kaip mėginimas
    išsaugoti savo sesers nekaltybę. Man rodos tai kvaila, visi tampa kalti ir nekalti. Tipiškai lietuviška..:)

  4. Linas lj parašė:

    Taip, kalba keičiasi, bet visgi įdomu, kaip kai kurios kalbos, kilusios iš indoeuropiečių prokalbės, nukrypo nuo ištakų (anglų, vokiečių ir kt.), ir kaip kai kurios išsilaikė pernelyg nenukrypusios (pvz., lietuvių). Britų mokslininkai atliko tyrimą, kaipgi iš tikrųjų galėjo skambėti toji prokalbė, ir štai įdomūs duomenys, kaip po kalbų apdorojimo proceso skamba skaičiai nuo 1 iki 10 (pradedama nuo angliško skaičiaus tarimo, baigiama „indoeuropietišku“ tarimu):
    https://www.youtube.com/watch?v=G0L-K3SQTNk

    http://it.lrytas.lt/laboratorija/tyrejai-atkure-visu-europos-kalbu-motina-skamba-lietuviskai.htm

    Ir ką gi, indoeuropiečių prokalbė tikrai skamba lietuviškai.

    Prie viso to noriu pridurti ne mažiau svarbų faktą, kad žodžius užrašome taip, kaip juos tariame, skirtingai nei anglai, vokiečiai, prancūzai ir t.t.

  5. T. parašė:

    Na gerai, mes nenukrypome, o sakykim britai nukrypo. Na ir ką? Britų kiek – 60 mln. dabar? Kiek mūsų, beišnykstančių dinozaurų? Kada jau britai turėjo Shakespeare’ą? Galiausiai kai italai jau turėjo Dantę, mes vis dar mokėmės slebizavoti katekizmą…Šiaip man patinka skandinavų linija, kur savastis suprantama per autentiškumą, bet ten ir tam tikra atitinkama politika REALIAI tam pajungta. Pas mus gi karaliauja (pos)sovietinio mentaliteto naujieji karaliukai…Ta savastis redukuojama iki draustinio apsitverėjo juridinių teisių svarstymo.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Set your Twitter account name in your settings to use the TwitterBar Section.