Kartais gyvenime ką nors atlikti sustabdo baimė. Kartais didelis pasitikėjimas ir visažinystė. Kartais stoviniavimo priežastimi tampa apatija arba nusivylimas. Tačiau kartais pritrūksta paprasčiausios orientacijos ir troškimo visų pirmą pakeisti tą, kuris mums atrodo esantis savastimi. Pagaliau ne tik tai. Galite sakyti, kad čia tėra banalus egzistencinis klausimas, nesisiejantis su pristatomo akademinio pranešimo ignoravimu. Filosofija „užsiimantys“ visuomet visų pirma siekdavo, siekia ir, matyt, sieks susitikti su tuo, kas svetima, nepažinta, nežinoma ir neaišku, kas iš principo glumina ir singuliaru, taigi su tuo, kas dar nesuvokiama ir nesuprantama.

Čia aptariamas Gintauto Mažeikio pranešimas būtent ir suteikia tokį akstiną, leidžia, anot pranešėjo, kvestionuoti „visuotinų“ akademinių institucijų inkorporuotų filosofinių schemų teisingumu, nepakartojamumu ir vieninteliškumu. Neatėjusieji pasiklausyti pranešimo galėjo pasiremti visomis išvardintomis priežastimis, stabdydami save nuo apsilankymo seminare, o kaip paradigminę tartį panaudokime kažkur VU Filosofijos fakulteto koridoriuose mesteltos VU FSMD nario žodžius: „Jau labiau nišinės temos sugalvoti, matyt, buvo neįmanoma.“ Bet visi apsilankiusieji – (kadangi pranešime vyravo ne pozityvioji, o negatyvioji dialektika, visi apsilankę seminare nebūtinai buvo laisvi nuo minėtų veiksnių, įgalinančių statiką) – suprato, kaip surandamos filosofinės minties temos, įgalinančios pradėti mąstyti nuo paskirybės, singuliarybės, nuo maksimaliai nišinės temos, o kartu aptarti metafilosofinius klausimus, bendrus ir galbūt net atitinkamu metu tapačius skirtingose ir nesusisiekiančiose vietovėse.

Mažeikis pristatė savo susidūrimo, buvimo ir mintijimo „rezultatus“, kai netikėtai atsidūrė buvusios Jugoslavijos filosofinės minties kontekste, o ypač, kai susilietė su vienu unikaliu šios minties reiškiniu – „Praxis mokykla“.

Susipažinęs su šios mokyklos mintimi, pranešėjas kelia klausimus, kurie nurodo šios mąstymo galimybės vietą platesniame filosofiniame kontekste, taip konstatuojant jos unikalumą ir ribotumą, o klausėjas dar kartą parodo savo gebėjimą apmąstyti atskirybės, alternatyvų ir visybės klausimą:

Vienas kl.: „kaip suderinti autonomizmo pasiekimus su socialinio konstruktyvizmo patirtimi? O ne atmesti autonomizmą, kaip žaidimą, kuris neturi jokių politinių šansų, o išlieka tik nedidelio kiekio kairiųjų ir dar tarpusavyje nesutariančių intelektualų žaidimu.“[1]

Kitas kl.: „kaip giliai ir išsamiai spręsti tautinius klausimus? Dažniausiai nei autonomistai, nei Europos Naujoji kairė to klausimo nesugeba deramai suformuluoti, nekalbant jau, kad jį praktiškai spręsti. Utopiškai laikydami tautiškumą atgyvena, istoriniu konstruktu, jie remiasi tokia pat iliuzine, ideologine klasinės sąmonės idėja, o dar blogiau – apskritai atsisako sąmonės formų svarstymo, manydami, kad tokios plačios sąvokos nieko neaprašo. Atsisakius diskutuoti tautinius klausimus, Europoje pretenduojama visiems laikams likti marginalija.“[2]

Jei savo Altervencijų dienoraštyje Mažeikis, aptardamas Praxis mokyklą, svaresnį dėmesį skiria poleminių klausimų iškėlimui ir tokių klausimų kilties kontekstų apibrėžimui, šiame jums pateikiamame seminaro pranešime didesnis dėmesys skirtas Praxis mokyklos atsiradimo istorijai, jos intelektinio pagrindimo susidarymo motyvams ir platesniam vieno iškilesnio jų atstovo – Gajo Petrovičiaus (Petrović) mąstymo aptarimui. Mažeikis taip apibrėžia Petrovičiaus mąstymą: heidegeriškas marksizmas didelėje Nietzsche’s įtakoje. Girdinčiam tokią apibrėžtį ir esančiam visiškai kitoje vietovėje – Lietuvoje, iškart kyla pirminė asociacija apie Arvydo Šliogerio mąstymą, Lietuvos akademiniuose disputuose taip pat siejamam su šiais trim mąstymo tradicijos epizodais – Heideggeriu, Nietzsche ir marksizmu. O formuojantis filosofinių temų aktualumui ir susietumui, kyla pirmas ir labai paprastas klausimas apie socialinio konteksto, politinės praktinės aplinkos įtaką. Kokia vieta čia skirta singuliarybei, konkrečiam mąstytojui? Kaip tą galima diskutuoti?

Mažeikio atsakymas, nors ir nepateiktas tiesiogiai, „tarp eilučių“ lengvai išskaitomas: reikia ieškoti atskirybių, unikalių mąstytojų, netikėtų socialinių kontekstų ir minčių persipynimų, atmesti hegemonišką akademinių institucijų siekį ir įsileisti altervencijas ne tik į būvį, bet ir į mąstymą. Šiame seminare pranešėjas vieną tokį savo „atradimą“ pristatė plačiau, nurodydamas Petrovičiaus svarbą Marxo minties interpretacijoje ir vertimuose; jo unikalų ryšį su negatyviosios dialektikos mąstytojų tradicija, atliktą determinizmo kritiką, savitą negatyvų progresyvizmą; taip pat pateikiami įdomūs ir netikėti Petrovičiaus apmąstymai, išreiškiami „permanentinės revoliucijos“ konceptu, keliolika konkrečių jo praktikų bei mąstymo epizodų. Atidžiai klausantieji ras ir nuorodas į išties įdomius šio mąstytojo tekstus, – lygiavertes diskusijas su žinomais minties korifėjais Adorno, Marcuse ar Sartre’u. Tačiau vieni hegemoninių struktūrų yra iškelti „ant pjedestalo“, o kitus reikia susirasti patiems, brautis klaidžiais aplinkkeliais. Mažeikis nuo pat savo filosofinės veiklos pradžios visada reprezentavo filosofą, kurio plati intelektualinė veikla neatskiriama nuo praxis plotmės, o šis pranešimas dar kartą patvirtina lietuvių mąstytojo unikalumą.

***

Pranešimo garso įrašas:

Gintautas Mažeikis „Jugoslavijos Praxis mokykla ir jos veiklos įtaka šiuolaikinei post-Jugoslavijos politinei filosofijai“

VU tęstinis filosofijos seminaras, 2013 05 31.

***

 

  1. [1]G. Mažeikis Tarp autonomizmo ir socialinės inžinerijos: buv. Jugoslavijos patirtis
  2. [2]G. Mažeikis Tarp autonomizmo ir socialinės inžinerijos: buv. Jugoslavijos patirtis
Tagged with: filosofijaMarxMažeikisPetrovićpolitikaPraxis mokykla
 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Set your Twitter account name in your settings to use the TwitterBar Section.