Gintautas Mažeikis savo pranešime „Iškilminga ekvivalentinių subjektų rikiuotė ir laisva laiko konstitucija: svarstymai po Antonio Negri“1 nusprendė kalbėti apie laisvę. Kartais gali pagalvoti, kad tai jau išsemta tema. Po hipių revoliucijos, seksualinio išsilaisvinimo, 1968-ųjų įvykių ir didžiųjų represinių santvarkų griūties vis dar kalbėti apie laisvę (kai kiekvienas oro gurkšnis yra perpildytas šios sąvokos turinio, kai laisvė steigia ir apsprendžia kasdienybę tų, kurie gyvena pasaulio dalyje, nesusiduriančioje su tiesiogine skurdo išraiška) atrodo lyg išsemtos temos vilkimas į teorinės agoros ratą. Juolab kad Gintautas deklaruoja, jog remsis Antonio Negri tekstu, kurio minties apogėjus, neodiskusija marksizmo terpėje šiuo metu atrodo kaip teoriškai išsisėmęs reikalas. Tačiau Gintautas pateisina mąstytojo statusą ir iš temų, žinomų ir iki konceptualinių lygumų išgvildentų buvusioje socializmo teritorijoje, ištraukia netikėtų mąstymo perspektyvų – tokių, kurios pretenduoja į marginalijų ir „užmirštų“ temų statusą, į tai, ką pats Gintautas savo pranešimo pradžioje pavadino „siužetų daugiu“.
Temą apie laisvę (kartu su Negri) Gintautas vysto dar vienos iki kaulų smegenų išgvildentos temos – laiko problemos – kontekste. Jis eksploatuoja transcendentalinio ir substancinio laiko pradų skirtį. Transcendentalumas, žinoma, kaip ir visų neokairųjų atstovų mąstyme, steigia prievartą, o substancialumas tarsi atstovauja įvairiausių galimybių, taigi neunifikuotų požiūrių atsiradimo galimybių, pusę. Pats Gintautas Mažeikis kažkada save priskyrė mąstytojams, kurie remiasi negatyviosios dialektikos principu. Tad tikėkime šiuo priskyrimu ir tarkime, kad Gintautas, kaip ir visi „negatyvieji“, iš pradžių turi identifikuoti pozityvųjį polių ir plakti jį tam, kad steigtų to pozityvo griuvėsių kontekste galimas alternatyvas; ne priešpriešas, o alternatyvas, nes priešpriešos, taigi ir pozityvo sunaikinimas, priskirtinas pozityviesiems dialektikams, tokiems kaip vokiečių idealizmo paradigminio proto ir „didžiosios dvasios“ turėtojui. Taigi Gintautas visų pirma trumpai aptaria pozityviųjų laiką: laiką, einantį kaip įvykių seka, kaip turintį objektyvųjį a priori, laiką, kuris galėjo bet kokius skirtingumus suderinti „bendram tikslui“ (pavyzdžiui, gamybinių jėgų spartinimui ir dauginimui). Čia suformuluokime vieną paslėptą ir intriguojantį klausimą, į kurį atsakymą suras tik tie, kurie nusprendęs klausytis pranešimo:
– Kaip laiko aspektu siejasi (ar net sutampa) studentas, darbininkas ir siužetas?
Aptarus laiko aspektą, jis integruotinas į aptariamą problematiką, t. y. modernybę: tai didžiosios siužetinės linijos, implikuojančios istorijos didingumą. Žinoma, tai mitas, skirtas mus visus konstruoti, išvada, atlikta užbėgus į priekį. Kaip poziciją, leidžiančią ne paneigti objektyvųjį laiką, o tematizuoti kitokią svarstymo perspektyvą, Gintautas iškelia vidinio laiko idėją, kuri siejama su laiko substanciškumu, ieškant atramos Barucho Spinozos požiūryje. Tokį minties eigos atgal totalumo judesį Gintautas tematizuoja kaip Negri pastangą argumentuoti, kad Spinoza mąstė apie heidegerišką Dasein. Beje, kritinio dėmesio Martinui Heideggeriui šiame pranešime yra tikrai nemažai; toliau kritikuojant Heideggerį, pasitelkiamas dar vienas autoritetas (gal dėl politinio korektiškumo), tik jau iš kitos pusės, nei tai atliko Negri, – Hannah Arend. Šioje vietoje sustokime ir suformuokime dar vieną intriguojantį klausimą, kurio atsakymas liko už šio teksto, bet Gintauto tekste:
– Kaip greitkelis susijęs su tematika, kurią aptaria Gintautas Mažeikis?
Išvada: Antonio Negri bando sukurti laisvės teoriją, remdamasis vidine laisve; ekvivalentinis subjektas – didžiojo pasakojimo dirbinys; Negri neigia modernybę, Arendt kritikuoja (kuris iš jų yra negatyvusis dialektikas?); diskusijoje klausimai keliami iš toli, bet Gintauto atsakymai atskleidžia jo reiškinių, įvykių ir tekstų pamatymą; jis atsiskleidžia kaip negatyvusis dialektikas iki kaulų smegenų, teigdamas, kad laiko kalkuliacija yra beprasmiškas dalykas, nes šitokia laiko samprata įgalina laiko mąstymo schemą, kuri iš principo ydinga, nes nesudaro galimybės turėti laiko nebuvimą, nenurodo laiko nebūties.
Gintautas Mažeikis. Projekto „Įsivaikink sėkmę“ meninių fotografijų paroda (nuotr. aut. Rolandas Parafinavičius)
- Gintauto Mažeikio pranešimas (garso įrašas) „Iškilminga ekvivalentinių subjektų rikiuotė ir laisva laiko konstitucija: svarstymai po Antonio Negri“. Konferencija „Filosofiniai materializmai: istorinė ir šiuolaikinė perspektyvos“, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2014 05 31.