Gianluca Cuozzo paskaitos

pagal | 2012 12 27
Baigiantis šiems 2012 metams, siūlome išklausyti dar vieną aplinkkeliečių atliktą garso įrašą. Ši mūsų pradėta plėtoti atrandama filosofinės minties raiška (galimybė ne tik perskaityti tekstą, bet ir galimybė išgirsti) šiais metais tapo viena iš sudėtinių ir plėtojamų mūsų puslapio temų. Tokiu būdu galime konstatuoti, kad filosofinė mintis gauna galimybę būti perduota/išgirsta/išreikšta/medijuota kitu būdu. Ar ji kitokia? Ar ji priimtinesnė? Ar reikalinga ir vertinga tokia techninė pastanga? Atsakymai priklauso ja besinaudojantiems.
.
Gianluca Cuozzo savo pranešimą pradeda nuo savotiško save demaskuojančio judesio. Nežinia, ar jis atliktas sąmoningai, ar ne, bet jo formuluojami teiginiai, kad gyvename skilimo epochoje, kad ši era gali būti apibūdinta tokia, kurioje visi gyvenantys gali tiesiogiai matyti Heideggerio prognozuotą civilizacijos griūti/griovimą. Šį pranešimą įrašiusysis tokius teiginius visų pirma priskiria pranešančiajam, kaip esančius jo pranešimo prielaidomis. Taigi Cuozzo pradeda nuo konstatavimo, jog gyvename nihilizmo situacijoje. Tačiau jo pastanga yra absoliučiai heidegeriška, nes tikslas arba intencija, kuri sugestionuoja jį tęsti apmąstymus, yra pastanga apmąstyti didžiąją būtį arba pirminę būtį. Vienas iš autorių, kurie tampa pranešėjo apmąstymų partneriais, yra Güntheris Andersas, ypatingai kritiškai atsiliepęs apie Vakarų kultūros likimą, suformulavęs teiginius, kad gyvename šoko būsenoje, savotiškame pasaulyje be žmogaus. Todėl tenka mąstyti pasaulį.
.
Šioje vietoje kyla noras su Cuozzo polemizuoti iš principo, o ypač polemos aistra sukyla, kai bandydamas iliustruoti pasaulio be žmogaus vaizdinį, jis pasitelkia Cormaco McCarthy romaną „Kelias“. Šiame romane vaizduojama situacija Žemėje po apokalipsės, kai tėvas ir sūnus keliauja bandydami išgyventi, saugodamiesi siaučiančių banditų ir ieškodami maisto. Tokį vaizdinį Cuozzo traktuoja kaip pasaulį be žmogaus, bet toks pasaulis kaip tik pertekęs žmogaus: apokalipsė aiškiai įvykusi dėl kažkokios žmogaus veiklos, siaučia išgyvenimo vajus; maistas yra tik likusių pagamintų produktų paieška, nes Žemės paviršius ir jo maistinė galia sunaikinta; visur koncentruotos žmonių santykių išraiškos – tėvo ir sūnaus meilė, pasitikėjimas, ryšys, išgyvenimas ir atsakomybė, kova su kitais, sadistiškumas ir t. t. Vien tik žmogus…
.
Cuozzo atveju, kur mums, gyvenantiems apokalipsės akivaizdoje, ieškoti didžiosios būties pėdsakų? Atsakymas nėra netikėtas – mene. Gal kiek netikėta, kad ne mene, kaip kūryboje, bet praeities mene ir grožio paieškoje. Faustas, kaip savotiškas meno kūrinys-nervometras apie tai, kas bus, tampa pretekstu svarstyti. (Cuozzo etimologiškai primena, kad vokiečių kalboje žodis „faustas“ sietinas su kumščiu, t. y. per ranką išreikštu santykiu su pasauliu.) L. da Vincio, P. Bruegelio, H. Boscho, A. Dürerio paveikslai atranda savo vietą pranešėjo intencijos išpildyme.
.
Čia kyla klausimas: ar dar galime, ar verta – ypatingai, jei žvelgiama per McCarthy pasaulio matymo akinius – ieškoti grožio? Galbūt vertėtų atkreipti dėmesį bent jau į bjaurastį?..
 

Pieter Bruegel. Ikaro kritimas (~ 1560 m.)

 

Gianluca Cuozzo (Turino universitetas) paskaitos:

1) Nomos ir nuogas gyvenimas pradedant Giorgio Agambenu“

2) „Modernybė Franzo Kafkos mąstyme“

Būta ir kalbėta Vilniaus universiteto Religijos studijų ir tyrimų centre 2012 06 21.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *