Dirbinio grįžtis

Šio Arūno Sverdiolo pranešimo garso įrašas yra pirmasis jo minties pasirodymas „Aplinkkelių“ lauke. Sverdiolas Lietuvos filosofiniame kontekste visų pirma žinomas kaip lietuviškos tradicijos, vadinamos kultūros filosofija, tyrinėtojas ir autorius, besiremiantis filosofijos krypties, nešiojančios hermeneutikos pavadinimą, autoriais bei tekstais. Šis pranešimas, – skaitytas „Baltų lankų“ akademinių studijų renginyje prieš metus, t. y. 2011 m., – suteikdamas abu imperatyvus (kultūros filosofijos ir hermeneutikos), pasiūlo ir nuorodas į aristotelišką tradiciją, į substancializuojamą physis sampratą.

Sverdiolas pranešimą pradeda nuorodomis į Heideggerio suformuluotą ir didžiulę įtaką padariusio/darančio parankumo santykio priminimą, kaip pirminio santykio tarp daiktų situacijos pristatymą. Tačiau savo pranešimo turinyje jis bando apmąstyti ir parodyti, jog parankumo santykio, kad ir koks jis būtų svarbus ir reikšmingas, nepakanka išsemti santykio artikuliacijai. Atrodytų, Heideggerio kritika turi būti pristatoma pasitelkiant dabarties autorius, postmodernistus, bet čia slypi pats didžiausias ir įdomiausias Sverdiolo mintinis sprendimas – pasitelkiamas Aristotelis ir jo physis samprata. Šiems probleminiams kontekstams pristatyti Sverdiolas pasitelkia savo „nukaltos“ sąvokos „dirbinys“ turinį, atitinkantį objekto dvikryptį judėjimą: Nyktis ir Grįžtis.

Pirma pranešimo dalis skirta Nykties aptarimui, antroji – Grįžties pristatymui. Kas visų pirma Sverdiolui leidžia suabejoti parankumo santykio universaliu galiojimo horizontu ir išsemtumu? Šiukšlės! Šiukšlių, anot Sverdiolo, niekaip negalime „pakišti“ po parankumo santykiu ir jų provokuojantis aptarimas sutelkia koncentruotą Nykties/Grįžties judėjimą. Šio pranešimo pirmoje dalyje galima išsamiai susipažinti su visu Nykties probleminiu horizontu, kuomet aptariami veikimo momentai: dirbinio formų transformacija, virsmas, dirbinio taisymas ir t. t. Esminis probleminis ir poleminis klausimas, kurio pagrindu būtų galima vystyti polemika su šio pranešimo autoriumi, būtų toks: „Dirbinio atsiradimo klausimas/dirbinio sąvokai priskiriamo „objekto“ apibrėžties turinys yra esminė problema: ar dirbinys visuomet yra „nešantis“ substancinį turinį?“

Antroji dalis pradedama nuo netiesioginio atsakymo į ką tik iškeltą probleminį klausimą, kai Sverdiolas teigia, kad sunaikinti substratą (substancinį turinį) būtų paskutinis hermeneutikos siekis (ar Heideggerio parankumas atlieka šį substrato sunaikinimą substancializuodamas santykį?). Sverdiolas išsamiai aptaria dirbinio, taigi net ir šiukšlių Grįžties būdus, kuriuos jis vadina Atgręžtimi, naujomis grįžtimis, naujadarais ir… priskiria jiems kultūrines formas (pavyzdžiui, muziejines funkcijas). Kažkada suskilęs puodas, praradęs parankumą ir tapęs šiukšle, po dviejų šimtmečių tampa garbingu penkis šimtus milijonų litų kainavusių Valdovų Rūmų gyventoju… Vienintelis šioje dalyje poleminis santykis, kuris galėtų pradėti diskusiją su pranešimo autoriumi, kyla iš to paties substancinio turinio pagrindo ir gali būti formuluojamas taip: „Juk tobulas dirbinio grįžimas yra dirbinio be auros grįžimas – virtualus dirbinio grįžimas. Ar tai vis dar grįžimas? Ar tai vis dar dirbinio grįžimas?“ Sverdiolas greičiausiai sakytų „Ne“. Bet ar tikrai taip jis atsakytų? Kad bent jau įsitikinti, ar atsakymas kartais nepraslydo bandančiam šiose eilutėse polemizuoti, verta kliautis Herakleitu, kuris sakė, kad „pirmenybę jis teikia tam, ką mato, girdi, patiria“, pasinaudoti suteikiama patirties galimybe bei patiems išklausyti Sverdiolo pranešimą.

Garso įrašas: Arūnas Sverdiolas „Dirbinio grįžtis“

Laikas ir vieta – 2011 m. liepos 3 d., Druskininkai, akademinių studijų savaitė „Baltos lankos“.